2022-06-22 Nr. AB-16848-3-63-3-02150-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1042-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02150-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 29.7; 59.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ patikslintą skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dydis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus (toliau – ir atsakovas, Užimtumo tarnyba) 2020 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. VI(19.3.1E)-2912 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. spalio 28 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktorius priėmė įsakymą dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo eilučių 28, 29, 30, 33, 40, 43 panaikinimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2020 m. spalio 28 d. įsakymas grindžiamas netinkamu teisės normų aiškinimu ir taikymu.

3. Pareiškėjas teigė, kad kaip pagrindas panaikinti 2020 liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 28, 29, 30, 33, 40, 43 eilutes ir grąžinti pagal Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 24 dalį išmokėtą 9 257,97 Eur subsidiją, yra pateikiama vienintelė teisės norma – Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis. Tačiau, pareiškėjo nuomone, ši teisės norma nesuteikia teisinio pagrindo atsakovui reikalauti grąžinti išmokėtą subsidiją. Nei Skundžiamame sprendime, nei pretenzijoje nėra paaiškinama, kur, kada ir ką, neteisėtai ir pažeisdamas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį, pareiškėjas įdarbino.

4. Pareiškėjas paaiškino, jog 4 iš 6 darbuotojų, dirbančių pagal 2017 m. gegužės 3 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį įsteigtose darbo vietose, tai yra V. L., N. T., A. M. ir E. M., UAB „Dydis“ įsidarbino dar iki Užimtumo įstatymo pataisų, susijusių su ekstremalia situacija ir karantinu, priėmimo ir įsigaliojimo. Kitos 2 darbuotojos (B. N. ir D. P.) buvo įdarbintos jau paskelbus karantiną, tačiau dar iki 2020 m. liepos 29 d. įsakymo priėmimo ir net iki Pasiūlymo subsidijoms gauti pateikimo. Tai yra visi šie 6 asmenys, remiantis 2020 m. liepos 29 d. įsakymo pagrindu išmokėtomis subsidijomis, nebuvo įdarbinti į dar 2017 m. sukurtas darbo vietas pagal remiamojo įdarbinimo priemones, o dirbo jose nepertraukiamai iki subsidijų išmokėjimo.

5. Pareiškėjas nesutiko su pretenzijoje daroma išvada, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė. Pareiškėjas nurodė, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21, 22, 23, 24 dalys atsirado tik 2020 m. pavasarį dėl šalyje paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino, o ne kaip šiaip dar papildomos „remiamojo įdarbinimo priemonės“. Jų paskirtis buvo ne tik ir ne tiek skatinti naujų darbuotojų įdarbinimą, bet suteikti paramą verslui, išsaugant darbo vietas ir mokant darbo užmokestį esamiems darbuotojams. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 15 ir 16 dalyse nurodyta, kokie asmenys laikomi darbo rinkoje papildomai remiamais. Pareiškėjas teigė, kad būtent tokius reikalavimus atitinka UAB „Dydis“ kaip darbdavys ir minėti darbuotojai, kuriems išmokėtas subsidijas prašoma gražinti skundžiamu 2020 m. spalio 28 d. įsakymu.

6. Pareiškėjo nuomone, atsakovas savo įsakymą grindžia tuo, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė (Užimtumo įstatymo 41 str. 1 d. 1 p., 42 str. 1 d.). Todėl nesant teisinio pagrindo, remiantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, Skundžiamas sprendimas turėtų būti teismo panaikintas.

7. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Užimtumo tarnyba 9 257,97 Eur subsidiją pareiškėjui paskyrė ir išmokėjo nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas.

9. Atsakovas teigė, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta, jog darbdaviams, kuriems šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 51 dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui.

10. Atsakovas akcentavo, kad darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui – dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje. Atsakovas nurodė, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos už pagal subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.

11. Atsakovas teigė, kad Užimtumo tarnybai nustačius, jog darbo užmokesčio subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už kai kuriuos pareiškėjo darbuotojus buvo išmokėta nepagrįstai, remiantis be teisinio pagrindo priimtu įsakymu, buvo priimtas Skundžiamas sprendimas ir paprašyta pareiškėjo grąžinti be teisinio pagrindo gautą subsidiją. Atsakovas pažymėjo, kad Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą; netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

13. Teismas nustatė tokias faktines aplinkybes:

13.1. Klaipėdos teritorinė darbo birža ir pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-2(9.13)-6 (toliau – ir Sutartis) dėl 6 naujų darbo vietų steigimo. Šiose įsteigtose darbo vietose šiuo metu dirba: A. M., B. N., D. P., E. M., N. T. ir V. L..

13.2. 2020 m. liepos 27 d. pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybai Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių tvarkos aprašo patvirtinimo“). Prie šio pasiūlymo pareiškėjas pridėjo sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui.

13.3. 2020 m. spalio 28 d. Užimtumo tarnyba priėmė Skundžiamą sprendimą. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktorius, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, įvertinęs tai, kad UAB „Dydis“ Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. VI-(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal 2017 m. gegužės 3 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-2(9.13), subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies pagrindu paskirta ir išmokėta nepagrįstai, panaikina Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 28, 29, 30, 33, 40, 43 eilutes.

13.4. 2020 m. spalio 29 d., 2020 m. spalio 28 d. įsakymo pagrindu, pareiškėjui surašyta ir pateikta pretenzija dėl nepagrįstai išmokėtos 9 257,97 Eur dydžio subsidijos grąžinimo. Pretenzijoje nurodyta, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog <...> Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmenis pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.

13.5. Atsižvelgiant į šią teisės akto nuostatą, darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė (Užimtumo įstatymo 41 str. 1 d. 1 p., 42 str. 1 d.).

14. Teismas nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl subsidijų darbo užmokesčiui, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, jam suteiktos kompetencijos ribose priskirtas funkcijas vykdo ir administracinius sprendimus priima, laikydamasis tiek Užimtumo tarnybos veiklą reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų, tiek ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant dėl atsakovo priimto 2020 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V1(19.3.1E)- 2912 teisėtumo, taikomi jų priėmimo metu galiojusio VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjos patikslintame skunde išdėstyta pozicija (šios Nutarties 3, 4 p.) ir aptardamas Užimtumo įstatymo nuostatas (44 str. 9 d., 41 str., 42 str. 1 d., 41 str. 24 d.) padarė išvadą, kad darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui – dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog į darbo vietas, įsteigtas pasinaudojus valstybės parama, nebuvo įdarbinti asmenys pagal remiamojo įdarbinimo priemones.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis buvo pakeista 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2846, kuris įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d. Šiuo pakeitimu numatyta 44 straipsnio 9 dalį išdėstyti taip: „Darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims“. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas turėjo žinoti, kad subsidija darbo užmokesčiui už asmenį, kurio darbo vietai įsteigti buvo gauta valstybės parama, negali būti skiriama ir mokama, išskyrus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį.

17. Teismas sprendė, jog nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Vadinasi, 41 straipsnio 24 dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų, laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.

18. Teismas, išanalizavęs Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančią darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o būtent – kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį, t. y. gauti prastovų subsidiją. Taigi teismo vertinimu, akivaizdu, jog galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.

19. Teismas, apibendrinęs tai, ką nurodė, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo ir panaikinti Skundžiamo sprendimo, kuriuo panaikintos Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr.VI (19.3) - 1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 28, 29, 30, 33, 40, 43 eilutės. Teismas konstatavo, jog skundžiamas aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, skundą dėl reikalavimo panaikinti įsakymą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

III. 21. Pareiškėjas UAB „Dydis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Skundžiamą sprendimą bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas nurodo, kad Skundžiamo sprendimo pagrindu 2020 m. spalio 29 d. pareiškėjui buvo surašyta ir pateikta pretenzija dėl nepagrįstai išmokėtos 9 257,97 Eur dydžio subsidijos grąžinimo. Pretenzijoje pateikiama detalesnė Skundžiamo sprendimo motyvacija, todėl pretenzijoje pateikti paaiškinimai yra svarbūs, vertinant skundžiamo įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aptaria 2020 m. spalio 29 d. pretenzijos turinį.

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes mano, jog skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas netinkamu teisės normų aiškinimu ir taikymu.

24. Pareiškėjas teigia, kad kaip pagrindas panaikinti 2020 liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 28, 29, 30, 33, 40, 43 eilutes ir grąžinti pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį išmokėtą 9 257,97 Eur subsidiją, yra pateikiama vienintelė teisės norma – Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis. Tačiau, pareiškėjo nuomone, ši teisės norma nesuteikia teisinio pagrindo atsakovui reikalauti grąžinti išmokėtą subsidiją. Nei Skundžiamame sprendime, nei pretenzijoje, nei teismo sprendime nėra paaiškinama, kur, kada ir ką, neteisėtai ir pažeisdamas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį, pareiškėjas įdarbino.

25. Pareiškėjas paaiškina aplinkybes dėl darbuotojų įdarbinimo, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui teiktame patikslintame skunde (šios Nutarties 4 p.).

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo daroma išvada, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė (Užimtumo įstatymo 41 str. 1 d. 1 p., 42 str. 1 d.). Pareiškėjas nurodo, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21, 22, 23, 24 dalys atsirado tik 2020 m. pavasarį dėl šalyje paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino, o ne kaip šiaip dar papildomos „remiamojo įdarbinimo priemonės“. Jų paskirtis buvo ne tik ir ne tiek skatinti naujų darbuotojų įdarbinimą, bet suteikti paramą verslui, išsaugant darbo vietas ir mokant darbo užmokestį esamiems darbuotojams. Pareiškėjo teigimu, būtent tokia komunikacija ir buvo skleidžiama skatinant verslą pasinaudoti subsidijomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia ištrauką iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklapio (https://socmin.lrv.lt/lt/naujienos/valstybes-pagalba-po-karantino-viskas-ka-reikia-zinoti-apie-subsidijas). Pareiškėjas pažymi, kad jis atitiko net 2 iš 3 sąlygų (skelbė prastovas ir nukentėjo nuo COVID-19), nors pakako vienos sąlygos. Be to, tame pačiame tinklapyje buvo nurodyta, kas negali gauti subsidijų, taigi jame nėra net užsimenama apie tas priežastis, dėl kurių atsakovas reikalauja grąžinti išmokėtas subsidijas.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pati Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalis yra suformuluota taip, jog joje iš viso nėra kalbama apie tai, kad subsidija yra skirta įdarbinti asmenis, o aiškiai kalbama apie tai, jog subsidija mokama „darbdaviams, <...>, išlaikantiems darbo vietas“. Taip pat Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 15 ir 16 dalyse nurodyta, kokie asmenys laikomi darbo rinkoje papildomai remiamais. Pareiškėjas teigia, kad būtent tokius reikalavimus atitinka UAB „Dydis“ kaip darbdavys ir minėti darbuotojai, kuriems išmokėtas subsidijas prašoma gražinti skundžiamu 2020 m. spalio 28 d. įsakymu.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovas savo įsakymą grindžia tuo, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė (Užimtumo įstatymo 41 str. 1 d. 1 p., 42 str. 1 d.). Todėl nesant teisinio pagrindo, remiantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, Skundžiamas sprendimas turėtų būti teismo panaikintas.

29. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas pažymi, kad visiškai palaiko 2020 m. gruodžio 29 d. atsiliepime į 2020 m. gruodžio 8 d. patikslintą skundą išdėstytus argumentus.

31. Atsakovas pastebi, jog pareiškėjas neginčijo ir pripažino, kad jis gavo pagal Sutartį Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą valstybės paramą darbo vietoms steigti.

32. Atsakovas nurodo, kad Užimtumo tarnyba 9 257,97 Eur subsidiją pareiškėjui paskyrė ir išmokėjo nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas.

33. Atsakovas teigia, jog teismas pritarė jo atsiliepime išreikštai nuomonei, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis buvo pakeista 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2846, kuris įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d., todėl pareiškėjas iš anksto turėjo žinoti, jog negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui už asmenį, kurio darbo vietai įsteigti buvo gauta valstybės parama, išskyrus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį.

34. Atsakovo teigimu, bylos medžiagos duomenys ir šiam atvejui aktualių faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo ir Užimtumo tarnybos 2017 m. gegužės 3 d. sudarytos Sutarties pagrindu prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymas nėra laikytinas įvykdytu ir/ar pasibaigusiu. Vadovaujantis Sutarties 1.1. papunkčiu matyti, jog pareiškėjas įsipareigojo įsteigti 4 virėjo, vieną picų kepėjo ir vieną barmeno darbo vietą iki 2017 m. lapkričio 30 d. ir pagal Sutarties 1.6. punktą – įsteigtų darbo vietų nepanaikinti 3 metus nuo darbo vietų įsteigimo dienos. Taigi šiuo atveju susiklosčiusi faktinė situacija ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies antroji nuostata sudaro pagrindą išvadai, jog sutartiniams įsipareigojimams pagal Sutartį esant nepasibaigusiems ir į už valstybės paramą įsteigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos siųstiems asmenims tebedirbant įsteigtose darbo vietose, pareiškėjas negalėjo dėl subsidijos gavimo įtraukti į sąrašą tų darbuotojų, kurie buvo įdarbinti valstybės suteiktos paramos jų darbo vietų įsteigimui pagrindu.

35. Be to, atsakovo teigimu, faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas teikė Pasiūlymą, siekdamas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, t. y. šioje dalyje nustatytu atveju darbdaviams išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 ir 16 punktuose nurodytiems užimtiems asmenims, tuo tarpu Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis įtvirtino išimtį, kuriai esant į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtas darbo vietas gali būti įdarbinti asmenys pagal remiamojo įdarbinimo priemones yra asmenys, įvardinti Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14 dalyje. Iš to seka, jog pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, darbdavys galėjo, teikdamas Pasiūlymą, į darbuotojų, už kuriuos pageidauja gauti subsidiją sąrašą, įtraukti kitus papildomai remiamus asmenis, t. y. nurodytus Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 15 ir 16 punktuose, kurių darbo vietoms steigti nebuvo skirta valstybės parama.

36. Atsakovas pažymi, kad teismas, išanalizavęs Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas, pritarė atsakovo atsiliepime išsakytai pozicijai ir padarė neginčijamą išvadą, jog galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti subsidijos darbo užmokesčiui į už subsidijos lėšas įdarbintus asmenis.

37. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad teismas šiuo atveju nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų. Atsakovas tvirtina, jog Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, jame nurodytos faktinės aplinkybės, šio įsakymo apskundimo tvarka, kuria pareiškėjas pasinaudojo. Be to, kartu su Skundžiamu sprendimu pateiktoje pretenzijoje buvo išsamiai išdėstytos visos faktinės aplinkybės, tiesiogiai nurodytas teisinis pagrindas – Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 38. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

39. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. liepos 27 d. Užimtumo tarnybai pateikė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti. Į darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą pareiškėja įtraukė ir darbuotojus, kurių darbo vietoms įsteigti pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas) buvo skirta valstybės parama. Užimtumo tarnyba paskyrė ir išmokėjo pareiškėjui 9 257,97 Eur subsidiją.

40. Ši subsidija išmokėta neteisėtai, todėl atsakovas teisėtai priėmė ginčijamą įsakymą.

40.1. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.

40.2. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, remiamojo įdarbinimo priemones sudaro įdarbinimas subsidijuojant ir darbo įgūdžių įgijimo rėmimas. Užimtumo įstatymo 41 straipsnyje, inter alia (be kita ko), apibrėžiamos remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo sąlygos, subjektai, kurie gali jose dalyvauti bei subsidijų dydžiai.

40.3. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi įdarbinimo subsidijuojant tikslai – įdarbinti Užimtumo tarnybos siųstą asmenį negrąžintinai kompensuojant darbdaviui dalį šio asmens darbo užmokesčio išlaidų, taip pat išlaikyti užimtų asmenų, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova arba ji nutraukta Lietuvos Respublikos vyriausybei atšaukus ekstremaliąją situaciją ar karantiną arba suėjus bent vieno iš jų paskelbimo terminui, darbo vietas, organizuojamas siekiant: 1) šio įstatymo 25 straipsnio 3–13 punktuose nurodytiems bedarbiams padėti įsitvirtinti darbo rinkoje arba įsidarbinti; 2) šio įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytiems bedarbiams ir šio įstatymo 25 straipsnio 14–16 punktuose nurodytiems užimtiems asmenims sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.

40.4. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad darbdaviams, kuriems šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 51 dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui.

40.5. Pareiškėja teikė Pasiūlymą, siekdama įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, t. y. šioje dalyje nustatytu atveju darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 ir 16 punktuose nurodytiems užimtiems asmenims.

40.6. Tai suponuoja teisės aiškinimą, kad pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį darbdavys, teikdamas Pasiūlymą, į darbuotojų, už kuriuos pageidauja gauti subsidiją sąrašą, turėjo teisę įtraukti tik asmenis, nurodytus Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 15 ir 16 punktuose, kurių darbo vietoms steigti nebuvo skirta valstybės parama.

41. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nurodytus šios Nutarties 26 punkte. Bendro pobūdžio informacija darbdaviams neapibrėžia visų aktualių teisės normų taikymo atvejų. Teisės taikymas šios bylos kontekste yra individualiai apibrėžtas vertinant subsidijos išmokėjimo pagrindus ir įstatyme įtvirtintas sąlygas. Šioje Nutartyje pateikti teisiniai argumentai, kuriais remiantis pripažįstama, kad ginčo atveju, individualiai taikant teisę, atsakovas be teisėto pagrindo pareiškėjui išmokėjo Įsakymo 3 priede nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui už A. M., B. N., D. P., E. M., N. T. ir V. L..

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

43. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė