2018-03-07 Nr. AB-4492-3-61-3-00143-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1632-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00143-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio buvo konvojuotas netinkamomis (antisanitarinėmis, pavojingomis gyvybei) sąlygomis. Nurodė, kad automobiliuose buvo mažai vietos, visą laiką (3–4 val.) tekdavo sėdėti, todėl po to 2–3 dienas jausdavo kojų skausmus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad automobiliuose nebuvo saugos diržų, buvo prastas apšvietimas, trūko vietos daiktams pasidėti, buvo tvanku. Pareiškėjas paaiškino, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, po tokių kelionių blogai miegojo, pasidarė dirglus.

3. VST, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 4–8).

4. VST paaiškino, kad ji konvojuoja konvojuojamuosius specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Visas transportas naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. VST nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. VST taip pat nurodė, kad ji besąlygiškai užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. VST nuomone, civilinė atsakomybė negalima, nes nagrinėjamu atveju nėra VST neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir galimai atsiradusių neigiamų pasekmių.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 80–84).

6. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teismas, įvertinęs VST pateiktą medžiagą, nustatė, kad ši Konvojavimo taisyklių nuostata nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Teismas, įvertinęs VST pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad automobiliai buvo techniškai tvarkingi, atitiko reikalavimus, susijusius su ventiliacija ir apšvietimu. Be to, teismas nustatė, kad kelionių žiniaraščiuose nėra jokių įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimų konvojavimo metu nebuvo, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimu nesutinka ir prašo priteisti jam 600 Eur (b. l. 92).

8. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai išnagrinėjo jo skundą. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, taip pat nurodo, kad VST pateikė melagingus duomenis, nes nieko nenurodė apie pareiškėjo minėtą transporto priemonę, kurioje nebuvo kėdžių, o buvo tik obliuota lenta (suoliukas). Pareiškėjo nuomone, ši transporto priemonė neatitiko jokių reikalavimų. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš VST papildomus įrodymus (kiek kartų ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo vežamas minėta transporto priemone).

9. VST, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 95–96).

10. VST nuomone, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, materialinių bei procesinių normų nepažeidė. VST vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakyta teismo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad jo skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, nes nebuvo pasisakyta dėl jo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo konvojavimu ta transporto priemone, kurioje buvo tik suoliukai, o ne atskiros kėdės su atlošais.

13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

14. Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

16. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjo apeliaciniame skunde prašomi išreikalauti įrodymai apie tai, kiek kartų ir su kiek asmenų jis buvo konvojuotas transporto priemonėmis, kuriose nebuvo atskirų sėdimų vietų (tik suolai) byloje yra (b. l. 15–23, 30–35), todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo netenkina.

18. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie pareiškėjo argumentai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų vertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

19. VST pateikė teismui transporto priemonių, kuriomis nurodytais maršrutais ginčo laikotarpiu buvo vykdytas konvojavimas, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), kuriose pateiktos išvados, kad minėtos transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su nesaugiomis transporto priemonėmis, atmetami kaip nepagrįsti.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas teismo nagrinėtu laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Atsakovo atstovo VST pateiktos konvojavimui skirtų automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina nagrinėjamu laikotarpiu VST naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad VST nepateikė teismui duomenų apie jo konvojavimą transporto priemonėmis, kuriose nebuvo įrengtų atskirų sėdimų vietų (kėdžių su atlošais), o buvo tik suolai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tokiais automobiliais (Mercedes Benz 918, valst. Nr. AHG175, AHG184) (b. l. 44, 51) buvo konvojuotas 2014 m. liepos 17 d. (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 20), 2014 m. liepos 31 d. (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 14), 2014 m. rugpjūčio 7 d. (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 14), 2014 m. rugpjūčio 21 d. (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 18), 2015 m. gegužės 14 d. (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 15), 2015 m. gegužės 18 d. (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 18) ir 2015 m. gegužės 28 d. (didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 18). Minėtų automobilių registracijos liudijimuose nurodyta, kad vietų skaičius šiose transporto priemonėse yra 36 (b. l. 47, 53), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Konvojavimo taisyklių 109 punktas konvojuojant pareiškėją ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas. Iš minėtų transporto priemonių kėbulo kamerų schemų matyti, kad kamerose buvo vėdinimo liukas, apšvietimo lemputė, šildymo sistema ir atsarginis išėjimas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad minėtos transporto priemonės neatitiko jokių reikalavimų yra bendro pobūdžio, todėl atmetamas kaip nepagrįstas bylos duomenimis.

21. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad VST pareigūnai byloje nagrinėtu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius VST pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

22. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė