2015-10-05 Nr. AB-19548-3-62-3-01460-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1994-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01460-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5-7), kurį vėliau tikslino (b. l. 43, 53, 54), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus toliau – ir Kauno TI), 5 792 Eur (20 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo 27 paras. Visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose patalpinta nuo 3 iki 6 asmenų, todėl vienam asmeniui tekdavo mažesnis negu teisės aktuose nustatytas minimalus plotas (3,6 kv. m.). Kamerose būdavo šalta, tvanku, drėgna, trūkdavo gaivaus oro, buvo nepakankamas apšvietimas, dėl to pablogėjo regėjimas. Rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl mažo ploto trūko normalaus aktyvaus judėjimo, buvo nuolatinis triukšmas, dėl ko pareiškėjui atsirasdavo nuovargis bei sutriko miegas. Patikrinimo metu buvo pareigūnų sumuštas, kreipėsi dėl medicininės pagalbos suteikimo, tačiau ji nebuvo suteikta. Atkreipė dėmesį, jog kameroje Nr. 230 vasarą buvo karšta. Teigė, kad tokį asmenų laikymą Kauno TI iš esmės galima prilyginti asmens kankinimui tarptautinių teisės aktų kontekste. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno TI kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, daiktai būdavo dedami į nešvarias dėžes, pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, dušu gali naudotis tik vieną kartą per savaitę, gaunamo tualetinio popieriaus kokybė labai prasta, jo buvo duodama per mažai, tualeto durys neužsirakina, todėl gamtinius reikalus turi atlikti visų akivaizdoje. Kamerose veisiasi parazitai, nuo sienų krenta tinkas, maisto kaloringumas neatitinka normų, pareigūnai smurtauja, grasina, atsisako priimti ir registruoti skundus ir prašymus, skaito siunčiamą korespondenciją. Sutiko, kad atsakovo į bylą pateiktose nuotraukose yra užfiksuotos Kauno TI kameros ir matosi surūdijusi kriauklė, į kurią ne kartą susižeidė rankas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kankinimą, orumo pažeminimą, jaučia baimę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovauja Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 9-12) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas 27 paras buvo laikomas Kauno TI, iš kurių penkias paras jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Tai susiję su objektyviomis aplinkybėmis, kadangi nuo Kauno TI administracijos nepriklauso atskirais atvejais pristatomų suimtųjų (nuteistųjų) skaičius. Pareiškėjas kiekvieną dieną vieną valandą galėjo pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, teniso kambaryje, naudotis sporto kiemeliu, koplyčia ir kartą per savaitę praustis duše. Išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, jog pareiškėjas turėjo galimybę lankytis ir Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnyboje bei naudotis šios tarnybos specialistų paslaugomis, tačiau jokių oficialių skundų gydytojams dėl savo sveikatos būklės, pablogėjusio regėjimo nepateikė. Pabrėžė, kad pareiškėjas administracijai nebuvo pateikęs jokių skundų dėl laikymo kamerose, kuriose buvo rūkančių asmenų, taip pat dėl gyvenamųjų patalpų, sienų grybelio. Pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai apie gamtinius reikalus neatitinka tiesos, nes kamerų sanitariniai mazgai yra atskirti pertvaromis ir šią aplinkybę patvirtina pridedamos nuotraukos. Į kriauklę susipjaustyti rankų neįmanoma, nebent pats to labai norėdamas stengtųsi įsipjauti. Didžiąją dalį nurodyto laikotarpio kamerose jis praleido vienas. Pareiškėjo nėra bibliotekos lankytojų sąraše, todėl jo teiginys, neva jis labai daug skaito ir rašo, yra melagingas. Taip pat neatitinka tiesos teiginys, jog kamerose buvo šalta, nes jo nurodytas laikotarpis – balandis, gegužė, birželis ir rugsėjis yra šiltasis metų periodas. Sveikatos centras tikrina maisto kokybę, kaloringumo nustatymas užtrunka kelias dienas ir tam reikalingi specialūs prietaisai, tuo tarpu pareiškėjas vizualiai nustatė, jog tiekiamas per mažo kaloringumo maistas ir tokiais abstrakčiais teiginiais klaidina teismą. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai dėl laikymo Kauno TI sąlygų. Pabrėžė, jog pareiškėjo skundas yra šabloninis, pataisos įstaigose yra platinama šio skundo kopija, nuteistieji tik įsirašo savo pavardes, prašomas priteisti sumas, o aplinkybės lieka tokios pačios, taigi skunde yra nurodytos ne pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 132-139) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo A. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo pažeista. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 6 d., nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d., nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. Nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 128, kurios plotas 10,5 kv. m, jis kameroje buvo laikomas vienas, todėl jam teko – 10,50 kv. m ploto. Nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 157, kurios plotas 14,55 kv. m. Atskirais laikotarpiais minėtoje kameroje buvo laikoma nuo vieno iki penkių asmenų, todėl: 2014 m. gegužės 27 d. pareiškėjui teko 14,55 kv. m ploto; nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. birželio 3 d. jam teko 2,91 kv. m ploto; 2014 m. birželio 4 d. jam teko 3,64 kv. m ploto; nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m birželio 9 d. jam teko 14,55 kv. m ploto; 2014 m. birželio 10 d. jam teko 4,85 kv. m ploto. Nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 237, kurios plotas 16,20 kv. m. Kartu su juo buvo laikoma nuo dviejų iki keturių žmonių, todėl pareiškėjui tekdavo nuo 4,05 iki 8,10 kv. m ploto. Nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 230, kurios plotas 16,04 kv. m. Kartu su pareiškėju minėtu laikotarpiu kameroje buvo laikomi keturi asmenys, todėl pareiškėjui tekdavo 4,01 kv. m ploto.

Teismas darė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. birželio 3 d., t. y. septynias dienas, pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su kitais asmenimis ir jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (3,6 kv. m. ploto vienam asmeniui).

Pažymėjo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (žr., pvz. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Sprendė, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno TI buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Akcentavo, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeista minimaliai ir tik septynias dienas. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Kauno TI sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė teismui pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytais laikotarpiais, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu teismas nenustatė, tačiau konstatavo, jog valstybė pagal nacionalinę teisę laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. birželio 3 d. neužtikrino pareiškėjui Kauno TI minimalios gyvenamojo ploto normos – trūko atitinkamai 0,69, kv. m ploto, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (išgyvenimai, nepatogumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus, neintensyvus ir truko neilgą laikotarpį (tik 7 dienas), nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų prilyginti nežmoniškoms kalinimo sąlygoms, sukėlusiomis tokias neigiamas pasekmes (garbės ir orumo pažeidimą, baimės jutimą, nuovargį), kurios būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo.

Pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo tardymo izoliatoriuje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas įkalinimo Kauno TI sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl kitų laikymo sąlygų teismas pastebėjo, kad pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas yra rūkantis. Bylos duomenys patvirtino, kad iš 27 jo laikymo Kauno TI parų 13 parų jis kameroje buvo laikomas vienas ir nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl jo perkėlimo su nerūkančiais asmenimis. Todėl skundo argumentus, jog kameroje jis buvo laikomas kartu su rūkančiais, o į prašymus perkelti jį pas nerūkančius nebuvo reaguojama, teismas vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginius, dėl to juos atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog pasivaikščiojimo kiemelių plotas yra per mažas, o pats pasivaikščiojimo laikas per trumpas teismas nurodė, kad pagal Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92-94 punktus, pareiškėjui numatyta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore. Iš teismui pateikto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (toliau – Aprašas), matyti, kad suimtieji ir nuteistieji turi teisę ne ilgiau kaip vienai valandai būti išvesti į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga. Tam jie turi rytinio patikrinimo metu žodiniu prašymu kreiptis į Socialinės reabilitacijos būrio viršininką (Aprašo 3, 6 p.). Akcentavo, kad jokie teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui pasivaikščiojimo ploto normos. Paties pareiškėjo teigimu, jis naudojosi teise išeiti į kiemelį – kvėpuoti grynu oru, todėl teismas vertino, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių plotų.

Neturtinę žalą pareiškėjas kildino ir iš teisės nusiprausti po dušu pažeidimo. Pareiškėjas patvirtino, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, tačiau išreiškė nuomonę, jog 10 min. yra per mažai. Teismas pažymėjo, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjas turi teisę 10 min. per savaitę pasinaudoti dušu, todėl atsakovas, pareiškėjui suteikdamas kartą per savaitę 10 min. pasinaudoti dušu, galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl maisto kokybės ar kaloringumo, atsakovo teigimu, pareiškėjas į Kauno TI administraciją nesikreipė. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2014 m. vasario 18 d. buvo gavusi tris pranešimus dėl suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui pateikiamos nekokybiškos varškės, nepakankamo maisto ir antisanitarinių sąlygų virtuvėje ir pagal gautus skundus buvo atliktas patikrinimas, tačiau pranešimas nepasitvirtino. Iš Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto tvarkymo subjekto 2014 m. vasario 19 d. patikrinimo akto Nr. 33VMĮP-174 taip pat matyti, kad paskutinis patikrinimas buvo atliktas 2013 m. lapkričio 22 d. Trūkumai pašalinti. Kauno visuomenės sveikatos centras pagal skundą 2013 m. sausio 2 d. atliko patikrinimą Kauno tardymo izoliatoriuje esančių gyvenamųjų patalpų (kamerų), tarp jų ir Nr. 237, dėl oro temperatūros, dirbtinio ir natūralaus apšvietimo atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Iš tikrintų kamerų pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 237, tačiau šios kameros neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams nenustatyta. Kauno visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 20 d. atliko patikrinimą, kuriuo vertino ar pašalinti 2013 m. spalio 2 d. ir 2013 m. spalio 7 d. patikrinimo aktuose nustatyti pažeidimai. Nustatė, kad kamerų tipo patalpose atlikti dirbtinio apšvietimo tvarkymo darbai, senos lempos pakeistos naujomis, didesnio galingumo, kreiptasi į steigėją dėl lėšų skyrimo specialios konstrukcijos langų pakeitimui bei ventiliacijos sistemų rekonstrukcijoms atlikti, papildomai atliko dirbtinio apšvietimo tyrimus kamerose, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė. Taigi teismas darė išvadą, kad į suimtųjų ir nuteistųjų skundus dėl galimai netinkamos maisto kokybės, oro temperatūros, dirbtinio ir natūralaus apšvietimo yra reaguojama, atliekami patikrinimai, randami trūkumai, jie šalinami, todėl pareiškėjo motyvus dėl nepakankamai kaloringo ar nekokybiško maisto, oro temperatūros kamerose, ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo, kai jis pats į atitinkamas tarnybas dėl šių sąlygų nebuvo kreipęsis, laikė deklaratyvaus pobūdžio ir atmetė.

Byloje esantis Kauno TI 2014 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. 49-322 (b. l. 90), kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymą, patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. iš Kauno TI buvo išsiųsti pareiškėjo 21 kreipimaisi (uždari vokai) į įvairias institucijas. Rašte išaiškinta jo apskundimo tvarka, tačiau duomenų, jog su tokiu atsakymu pareiškėjas nesutiko ir jį ginčijo, byloje nėra. Todėl, pareiškėjo teiginį, jog jam būnant Kauno TI 27 paras, nebuvo priimami ir išsiunčiami jo rašyti skundai (kai 21 kreipimasis buvo priimtas ir išsiųstas), teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88, nustato pareigą atsakingam už kameros tvarkymą asmeniui tvarkyti kamerą, plauti grindis, sanitarinius įrengimus, vėdinti patalpas, palaikyti kameroje švarą bei tvarką, apie sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoti įstaigos pareigūnus. Šios pareigos tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose pagerinimui. Byloje esantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2014 m. liepos 2 d. raštas Nr. 2S-3383 patvirtina, kad pareiškėjui 2014 m. gegužės 9 d. nutarimu buvo paskirta nuobauda – papeikimas už tai, kad 2014 m. gegužės 4 d. apie 8.10 val. jis nebuvo pasiruošęs rytiniam patikrinimui – gulėjo lovoje, buvo neapsirengęs. Minėti bylos duomenys patvirtina, jog ir pats pareiškėjas ne visada elgiasi tesėtai, ne visada laikosi Kauno TI direktoriaus 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1-96 patvirtintų Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų elgesio taisyklių, todėl jam buvo paskirta nuobauda, o tai gali būti išgyvenimų ir nemigos priežastimi.

Pagal Lietuvos higienos normos 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 15.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Šios nuostatos pažeidimo įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsakovo į bylą pateiktos nuotraukos, kuriose, pareiškėjo teigimu, užfiksuotos Kauno TI kameros, kuriose jis gyveno, patvirtina, jog sanitarinis mazgas kameroje yra atskirtas sienele. Nuotraukose matomi kriauklės surūdijimai, teismo nuomone, negali būti rankų susižalojimo priežastimi. Į medicinos įstaigą būdamas Kauno TI pareiškėjas kreipėsi keletą kartų, tačiau rankų susižalojimu, pablogėjusiu regėjimu, silpnumu nesiskundė, buvusių apalpimų gydytojams nenurodė. 2014 m. gegužės 28 d. gydytojas psichiatras pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje įrašė, jog depresijos požymių nestebima. Minėtų bylos duomenų analizė, pareiškėjui atsisakius kviesti į teismą liudytoją apklausai, teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjo motyvai dėl atviro kamerose esančio sanitarinio mazgo, rankų susižalojimo į surūdijusią kriauklę, pablogėjusio regėjimo, keleto apalpimų, pareigūnų grasinimo susidoroti bei pareigūnams jį sumušus, yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009 ir kt.). Todėl teismas vertino, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės tik deklaratyviai nurodė aplinkybes kaip pažeidžiančias jo teises ir, jo manymu, duodančias pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, kaip vienos iš privalomų neturtinės žalos pasireiškimo sąlygų. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius, neįrodė paties neturtinės žalos egzistavimo fakto. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundą dalyje dėl kitų kalinimo sąlygų (išskyrus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimą) atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (7 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo patalpinimą į bausmės atlikimo įstaigą iš dalies sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios pasekmės kils, bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas darė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų neatitikimo Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto (vienam asmeniui tenkančio kamerų tipo patalpų ploto) reikalavimams laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis, todėl nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo Kauno TI sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 145) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui skundą, rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis ir jos nenumato senaties terminų, tuo tarpu tokia Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pirmosios instancijos teismas nevertino laikotarpių, kai pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas pateiktame skunde prašė vertinti 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuria jo argumentai buvo vertinami kaip nepagrįsti, nes toks teismo nesutikimas yra nemotyvuotas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. K. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje ir kitų teisės aktams prieštaraujančių Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo A. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo pažeista, tačiau piniginių lėšų neturtinei žalai atlyginti nepriteisė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti taikytiname Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, jog teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė europietiško standarto, pagal kurį vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje sudaro 4 kv. m, nepagrindė, t. y. nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 6 d., nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d., nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. Teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 128 (plotas 10,5 kv. m.), Nr. 157 (plotas 14,55 kv. m), Nr. 237 (plotas 16,20 kv. m), Nr. 230 (plotas 16,04 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Tačiau taip pat pagrįstai sprendė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. birželio 3 d., iš viso apie 7 paras, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto kaip tai yra numatyta Įsakyme. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė.

Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr.

EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su sprendimu nepriteisti piniginių lėšų neturinei žalai atlyginti.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, pažymėtina, kad ieškinio senatis pareiškėjo reikalavimui nebuvo taikoma, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti grubūs higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kitų pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. Taigi nėra pagrindo vadovaujantis šia byla teigti, kad pareiškėjui turi būti priteisiama būtent jo nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, kitų pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti keičiamas ar naikinamas, pareiškėjas nenurodė, jie nėra nustatyti ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais kitoje dalyje, jų nekartos. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, pabrėždamas teismo sprendimo motyvavimo svarbą, yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati mutandis, Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinis skundas yra netenkinamas ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan