2016-01-15 Nr. AB-1131-3-63-3-00446-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-5-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00446-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas patikslintu pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja: 1.1) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, pagal kurią didesnis nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nustatytas tik apleistiems, neprižiūrimiems nekilnojamojo turto objektams; 1.2) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad „savivaldybės taryba gali nustatyti kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną ar kelis iš šių kriterijų: <...> mokesčių mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinė padėtį)“, kadangi didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas nenustato savarankiškos nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos, kuri galėtų būti diferencijuojama Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu; 1.3) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, numatančiai, kad Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos; 1.4) mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje; 1.5) apmokestinimo aiškumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje; 1.6) proporcingumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsnyje.

Nustačius prieštaravimą, pareiškėjas prašė panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus.

Pareiškėjas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ Nr. T2-143 (toliau – ir Sprendimas) nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje 2014 metais. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kadangi tuo pačiu Sprendimu analogiškam turtui, kuris priklauso asmenims, įrašytiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, nustatyti ženkliai didesni tarifai: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – 2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (Sprendimo 1.3 p.); gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamam turtui – 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (Sprendimo 1.4 p.).

Pareiškėjo manymu, Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktų nuostatos prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 daliai, kadangi neatitinka įstatymo leidėjo ketinimų, dėl kurių buvo nustatytas didesnis nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčio tarifas yra nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas minėtą nuostatą, suteikiančią teisę nustatyti didesnį nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, siekė visai kitų tikslų, konkrečiai – priversti savininkus sutvarkyti apleistus pastatus, o ne papildomai apmokestinti į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įrašytus asmenis.

Pareiškėjas akcentavo, kad didesnio nei 1 proc. tarifo taikymas kitais nei apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto tikslais yra ne tik ekonomiškai nepagrįstas, tačiau kartu neužtikrins ir įstatymo leidėjo siektų tikslų įgyvendinimo: padidintą tarifą taikant techniškai tvarkingiems pastatams, savivaldybės nebeturės priemonių, kurios paskatintų apleistų statinių ir pastatų savininkus šiuos pastatus tvarkyti. Be to, 2014 metais 31 savivaldybė iš 60 savivaldybių padidintą tarifą nustatė tik apleistam ir neprižiūrimam nekilnojamajam turtui.

Pareiškėjas tvirtino, jog Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktų nuostatos prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, nes neatitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nekilnojamojo turto mokesčio diferencijavimo kriterijų. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į vieną arba kelis iš Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatytų kriterijų.

Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto mokesčio tarifas gali būti diferencijuojamas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį). Nei vieno iš šių kriterijų į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įrašyti asmenys neatitinka. Pareiškėjas nurodė, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas ir į jį įrašyti subjektai negali būti laikomi mokesčių mokėtojų kategorija, kaip ji yra suprantama Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo kontekste ir šio įstatymo taikymo tikslais.

Mokesčio mokėtojų kategorijos, kaip darančios tiesioginę įtaką mokesčio mokėtojo materialinei teisinei padėčiai ir teisinių pareigų apimčiai, t. y. mokesčio dydžiui, gali būti nustatytos tik įstatymu. Nei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, nei joks įstatymas didžiųjų mokesčių mokėtojų termino nemini, todėl, pareiškėjo manymu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme minima mokesčio mokėtojų kategorija negali būti suprantama kaip bet kokia mokesčių mokėtojų grupė, be to, ji negali būti aiškinama plečiamai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas yra ne teisinė kategorija, galinti lemti skirtingų mokesčių ar jų dydžių taikymą, o išskirtinai administracinė. Pareiškėjas akcentavo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti diferencijuojamas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Remiantis internete randama vieša informacija, sąrašas kriterijų, pagal kuriuos subjektas įrašomas į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, nėra baigtinis.

Pareiškėjas nurodė, jog didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas pagal kriterijus, kurie kinta. Dėl to nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo požiūriu gali susidaryti situacija, kai tas pats mokesčio mokėtojas už lygiai tą patį turtą tais pačiais metais mokėtų skirtingo dydžio mokesčius. Tokiu būdu būtų akivaizdžiai pažeisti ir kiti Mokesčių administravimo įstatymo išdėstyti reikalavimai: apmokestinimo aiškumo principas (Mokesčio administravimo įstatymo 9 str.), taip pat reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos Seimas užtikrintų, jog Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos (Mokesčio administravimo įstatymo 3 str. 3 d.).

Susiejant nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymą su mokėtojo buvimu didžiųjų mokesčių mokėtojų sąraše, šis reikalavimas yra pažeidžiamas, kadangi padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas mokesčių mokėtojui būtų taikomas iš karto po to, kai jis būtų įtrauktas į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, o ne po 6 mėnesių, kaip to reikalauja Mokesčių administravimo įstatymas. Pareiškėjas tvirtino, jog nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojo teisinės formos ir socialinės padėties kriterijai neturi nieko bendra su didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo kriterijais.

Pareiškėjo manymu, Sprendimas prieštarauja Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui, Mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Pareiškėjas nurodė, kad gamybinės, pramoninės veiklos ir kito inžinerinių statinių nekilnojamojo turto apmokestinimo diferencijavimas nustatant tris kartus didesnį tarifą (1 proc. lyginant su 3 proc.), o komercinio naudojimo nekilnojamojo turto apmokestinimo atveju – net keturis kartus (0,5 proc. lyginant su 2 proc.) didesnį tarifą, neatitinka proporcingumo principo.

Pareiškėjas teigė, kad didieji mokesčių mokėtojai buvo prilyginti nekilnojamojo turto neprižiūrintiems asmenims bei nubausti už tai, kad juos Valstybinė mokesčių inspekcija įrašė į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, nors įrašymas į šį sąrašą nėra siejamas su jokia visuomenės netoleruojama veikla.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepimais į patikslintą pareiškimą prašė tiriamas norminio administracinio akto dalis pripažinti teisėtomis.

Atsakovas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį).

Atsakovas pabrėžė, jog, skirtingai nei teigia pareiškėjas, šis mokestis yra nustatytas įstatymu, o savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti mokesčio tarifus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytose ribose. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tarifo mokėjimo pradžia (laiko atžvilgiu) yra susieta su įtraukimu į didžiųjų mokėtojų sąrašą, esą nesilaikoma 6 mėnesių termino iki tarifo taikymo. Atsakovas nurodė, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 viešai buvo paskelbtas savivaldybės tinklalapyje www.palanga.lt ir 2013 m. birželio 14 d. laikraštyje „Palangos tiltas“.

Atsakovas pažymėjo, jog Sprendimu nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas 2014 metams, t. y. daugiau kaip prieš 6 mėnesius iki tarifo taikymo. Atsakovas pabrėžė, jog Sprendime aiškiai pasisakyta, kad 3 proc. tarifas nuo 2014 m. taikomas tam turtui, kuris Sprendimo priėmimo metu priklauso esamiems didiesiems mokesčių mokėtojams pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintą sąrašą, t. y. Sprendime nėra nurodoma, kad tarifas bus taikomas mokesčių mokėtojams, kurie ateityje bus priskirti didžiųjų mokėtojų kategorijai.

Atsakovas pažymėjo, kad įstatymas suteikia teisę savivaldybei nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį ir tai yra progresiniams mokesčiams taikomi principai. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių taikomi progresinių mokesčių principai ir tai nelaikoma atskirų ūkio subjektų diskriminacija. Didelę apyvartą turintys subjektai turi pakankamai skirtingą ekonominį pajėgumą nei kiti asmenys, todėl nustatant skirtingus tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, t. y. didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms.

Atsakovas pabrėžė, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatavo, kad diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Tai reiškia, kad visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Atsakovas nurodė, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d.

įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis. Savivaldybės neturi kompetencijos priskirti juridinius asmenis tam tikrai mokesčių mokėtojų kategorijai, todėl savivaldybė rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis – sudarytu didžiųjų mokėtojų sąrašu, t. y. objektyviai egzistuojančiu kriterijumi. Teisės aktai, kuriais didieji mokesčių mokėtojai yra suskirstyti, nenuginčyti ir galiojantys, be to, didieji mokesčių mokėtojai neneigia, kad yra priskirti didiesiems mokesčių mokėtojams.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, dėstydamas argumentus dėl įstatymo tikslo, teigia, jog esminiai įstatymo pakeitimai buvo padaryti 2012 m. ir teismui pateikia 2012 m. stenogramas, tačiau norma, kad savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį, buvo įtvirtinta 2006 m. gegužės 25 d. įstatymu Nr. X-618, todėl 2012 m. stenogramos bylai neturi jokios reikšmės. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas ginčija ne tiek Sprendimą, kiek tendencingai aiškina Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo turinį.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą patenkino ir pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai (2012 06 29 įstatymo Nr. XI-2178 red. nuo 2013 01 01, Žin., 2012, Nr. 82-4265).

Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsnio 1, 3 dalimis, ir darė išvadą, kad nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinami nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir / ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė fiksuotą 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Vėlesniais įstatymo pakeitimais minėtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas. Nagrinėjamam ginčui aktualia 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d., Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Teisėjų kolegija rėmėsi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi (2010 m. lapkričio 23 d.

įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.), aiškino šios nuostatos pirmąjį sakinį lingvistiškai ir darė išvadą, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį privalu aiškinti neatsiejamai nuo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, kadangi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį.

Išvadą, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos, patvirtina ir tai, jog įstatymų leidėjas Nekilnojamojo turto mokesčio 2006 gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618 redakcija (įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d.), nustatydamas mokesčio tarifų intervalą, tuo pat metu 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje buvo nustatyti kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Teismas pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad savivaldybės tarybos tvirtinami vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifai turi būti nustatyti tik pagal galiojančiuose įstatymuose numatytus kriterijus.

Teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas nekilnojamojo turto mokesčio subjektų, turinčių mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, kriterijus – subjektai, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Atsakovas tokio kriterijaus pasirinkimą grindžia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), nagrinėjamu atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl tokio kriterijaus pasirinkimo pagrįstumo ir teisėtumo, atkreipė dėmesį į kelis nagrinėjamojo ginčo atveju reikšmingus aspektus: konkretaus mokesčio rūšį, mokesčių mokėtojų diferencijavimo pagal tam tikras kategorijas tikslus bei būtinumą mokesčio dydį įtvirtinančius kriterijus nustatyti aukštesnės galios teisės aktais – įstatymais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pastarųjų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

Atsakovas, nustatydamas didesnį nekilnojamojo turto tarifą subjektams, rėmėsi didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašu, patvirtintu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliantas pagrįstai teigia, jog didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas ir į jį įrašyti subjektai negali būti laikomi mokesčių mokėtojų kategorija Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kuriomis buvo vadovaujamasi sudarant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V-95 (papildytu 2013 m. rugpjūčio 22 d.

įsakymu Nr. V-296) patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas. Teisėjų kolegija rėmėsi Taisyklių 1, 2, 9 punktais, atkreipė dėmesį, kad tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu požiūriu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį.

Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau šie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. Teisėjų kolegija nurodė, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojų kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kvestionuojamais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktais nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį kriterijų. Atsižvelgusi į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, teisėjų kolegija darė išvadą, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatavo, kad ginčijamo atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, netinkamai aiškino Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3, 4 bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABT 142 str. 1 d., 143 str.).

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus, taip pat prašė ištirti, ar šie punktai neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje; apmokestinimo aiškumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje; proporcingumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsnyje.

Teisėjų kolegija priminė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas.

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad tikrinami Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitinkamoms nuostatoms, ši aplinkybė, remiantis minėta administracinių teismų praktika, eliminuoja teismo pareigą vertinti tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitiktį kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Teisėjų kolegija, tenkindama apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą tenkino.

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015.

Atsakovo manymu, administracinėje byloje padarytas akivaizdus ir esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nes Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį). Jokių kitų įstatymuose numatytų kriterijų nėra. Atsakovo manymu, teisėjų kolegijos teiginiai, jog įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, ir nepagrįstai diferencijuojamos nekilnojamojo turto mokesčio sąlygos pagal mokestį mokančių subjektų požymius, neatitinka įstatyme aiškiai įtvirtintos normos, kurioje nurodyta priešingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos pateiktas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015.

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo paskelbta ir įsiteisėjo 2015 m. spalio 7 d., o atsakovas prašymą atnaujinti procesą padavė 2015 m. lapkričio 9 d. (pagal spaudą ant voko, II t., b. l. 89). Atsižvelgusi į atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas nepraleidus termino.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant. Atsakovo nuomone, teisėjų kolegija klaidingai taikė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius konkretaus mokesčio mokėjimu. Atsakovo manymu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojasi atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį). Atsakovas nurodo, kad teismo teiginiai, jog įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, kad nepagrįstai diferencijuojamos nekilnojamojo turto mokesčio sąlygos „pagal mokestį mokančių subjektų požymius“, neatitinka įstatyme aiškiai įtvirtintos normos.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie atsakovo pateikiami argumentai neįrodo akivaizdaus materialinės teisės normų pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo nurodomos aplinkybės yra subjektyvus nesutikimas su materialinės teisės normų taikymu ir pateiktas teisės normos interpretavimas savaime negali būti siejamsa su paminėtu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę. Atsakovo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos ir taikytinų teisės normų vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Šiuo aspektu akcentuotina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovo prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies formuluotę, sprendžia, kad iš jos negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas lingvistinis šios teisės normos aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas teleologinis nuostatos interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės akto aiškinimo variantas. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Teisėjų kolegija nenustatė akivaizdaus materialinės teisės normos pažeidimo ją taikant. Jeigu procesas byloje būtų atnaujintas, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Dėl to netenkintinas atsakovo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį numatytų proceso administracinėje byloje atnaujinimo pagrindų atsakovas nenurodė.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog atsakovo prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius