5578a67f-2eb6-4622-a0c9-e955607addcd · Å iaulių apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr                                                                                Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-354/2016                   Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28918-2015-9                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                                                                  1.1.8.1; 1.1.8.6.3; 1.2.4.8.3; 2.4.

Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. sausio 20 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Gražvydo PoÅ¡kaus, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Renatai Kovierei, dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui, gynėjui advokatui Ričardui Raliui,nuteistajam R. P.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R.

P. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.Nukentėjusiojo L. P. civilinis ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies ir iÅ¡ R. P. nukentėjusiajam L. P. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : R. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 22 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), sugriebęs už rankų stumdė ir tampė savo artimÄ giminaitį – sÅ«nų L.

P., gim. (duomenys neskelbtini) m., taip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam L. P. fizinį skausmÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. praÅ¡o: Å iaulių apylinkės teismo  2015 m. spalio 20 d. nuosprendį panaikinti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 str. pagrindais; nepanaikinus nuosprendžio, jį pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 str.Nuteistasis skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis grindžiamas netinkamai vertinant surinktus įrodymus, darant klaidingas iÅ¡vadas, nuosprendyje ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio nagrinėjimo iÅ¡tirti įrodymai vertinami prieÅ¡ingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms.Aptardamas kaltės klausimÄ , nuteistais nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ L.

P., duodamas parodymus bei atsakydamas į proceso dalyvių pateiktus klausimus, nenuosekliai, skirtingai aiÅ¡kino aplinkybes dėl paties smurto jo atžvilgiu naudojimo pobÅ«džio, intensyvumo, sukeltų pojūčių. Apeliantas pažymi, kad į patikslinančius teisėjo ir psichologės klausimus L. P. nurodė, kad „... kai purtė ... nelabai skaudėjo ... tėvas rankų nebuvo suspaudęs, gal tik žnybtelėjo kažkiek į rankÄ , tai ten ir skaudėjo“, o mažametė liudytoja E. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu taip pat nurodė, kad „tėvas brolio nepurtė, už rankų buvo suėmęs, jis laikė ir stÅ«mė brolį, brolis liko stovėti, nenugriuvo, ten yra komoda ir ten atsitrenkė“.

Skunde nurodoma, kad esant abejonių dėl L. P. parodymų patikimumo, teismui buvo pateiktas praÅ¡ymas dėl psichologinės iÅ¡vados pateikimo, siekiant įvertinti L. P. parodymus, tačiau teismas tokį praÅ¡ymÄ atmetė ir jo netenkino. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, jei jis bÅ«tų naudojęs fizinį smurtÄ sÅ«naus atžvilgiu atgaudamas raktus (kaip konstatuojama nuosprendyje), jis bÅ«tų turėjęs visas realias galimybes ramiai iÅ¡eiti pro duris, neÅ¡okinėdamas per buto balkonÄ . Taip pat apeliantas pažymi, kad dėl savo sÅ«naus veiksmų jis pastarÄ jį iÅ¡ tiesų atstÅ«mė nuo savęs, tačiau, prieÅ¡ingai nei nepagrįstai konstatuoja teismas, kad siekdamas apsiginti, o tik norėdamas iÅ¡vengti konflikto su sÅ«numi, siekdamas iÅ¡eiti ir norėdamas pasiÅ¡alinti iÅ¡ buto, kadangi laisvai to negalėjo padaryti dėl skunde nurodytų sÅ«naus veiksmų jo atžvilgiu.

Apelianto nuomone, tokie jo (apelianto) veiksmai sÅ«naus atžvilgiu nepagrįstai, vadovaujantis tik formaliais baudžiamosios teisės požymiais, buvo įvertinti kaip tyčinis smurtas, nukreiptas prieÅ¡ artimÄ Å¾mogų, siekiant tyčia sukelti jam skausmÄ .Dėl paskirtos bausmės apeliantas teigia, kad ji tiek savo dydžiu, tiek rÅ«Å¡imi yra aiÅ¡kiai per griežta, neatitinkanti nusikaltimo bausmės tikslų ir paskirties. Apeliantas pabrėžia, kad teismas, parinkdamas bausmės rūšį, atsižvelgė tik į aplinkybę, kad jis yra anksčiau teistas už analogiÅ¡kÄ nusikalstamÄ veikÄ , tačiau visiÅ¡kai neatsižvelgė į konflikto kilimo aplinkybes, paties sÅ«naus elgesį jo atžvilgiu, jo veiksmus, norint iÅ¡vengti konflikto.

Be to, apeliantas yra įsitikinęs, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes, apelianto nuomone, jo atsakomybę lengvina tai, kad jo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo sūnaus L. P. elgesys jo atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo jis nurodė aplinkybes, kad tarp jo ir sūnaus įvyko konfliktas, kurio metu jis stūmė sūnų, kad nuoširdžiai gailisi, kad nepavyko išvengti konflikto kitomis priemonėmis.

Taip pat apeliantas skunde teigia, kad teismas, parinkdamas bausmės rūšį, taip pat neatsižvelgė į kitas jo asmenybės savybes: yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai (darbdavys net suėmimo metu iÅ¡saugojo jam darbo vietÄ ), kiek galėdamas prisideda prie vaiko iÅ¡laikymo, namų Å«kio ir buities gerinimo, jo sÅ«nus L. P. Å¡io baudžiamojo proceso metu pats ieÅ¡kodavo kontaktų su juo, skambindavo telefonu dėl patarimų asmeniniame gyvenime, kaip tvarkytis namų Å«kyje, buityje, be to, apeliantas nurodo, jog nuolat bendrauja su mažamete dukra E. P..Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R.

P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokuroras prašė skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumÄ bei teisėtumÄ , iÅ¡analizavęs bylos medžiagÄ , taip pat atlikęs įrodymų tyrimÄ , dar kartÄ apklausiant nuteistÄ jį R. P., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. P. kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 str. 2 d. Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar Å¡eimos nariui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyse ne kartÄ konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti bÅ«tina nustatyti, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajautė skausmÄ (kasacinė nutartis Nr. 2A-5/2014).Å iuo atveju sukelto fizinio skausmo faktÄ nukentėjusysis nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir patvirtino teisiamajame posėdyje. 2015 m. birželio 3 d. Å iaulių apylinkės teismo nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis L. P., atsakydamas į teisėjo ir psichologės klausimus, parodė, kad jam truputį skaudėjo, kai tėvas jį purtė, taip pat skaudėjo, kai tėvas žnybtelėjo kažkiek į rankÄ (1 t., 25–27 b. l.).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad jam skaudėjo, nes stumdamas tėvas buvo paėmęs už rankų (1 t., 173 b. l.). Specialistė psichologė V. Šarauskienė paaiškino, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių išsamiai ir nuodugniai pateikė įvykio detales, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo duoti parodymai iš esmės atitinka pirminės apklausos parodymus, skirti psichiatrinę, psichologinę ekspertizę netikslinga (1 t., 173 b. l.). Taigi, nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymų pripažinti nepatikimais, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Fizinio skausmo faktÄ , kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, patvirtina liudytojos E. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad tėvas brolį už rankų buvo suėmęs, laikė ir stÅ«mė brolį, brolis po konflikto verkė (28–30 b. l.). Be to, nukentėjusiojo L. P. atstovė pagal įstatymÄ ir liudytoja A. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai vaikai atvyko pas jÄ Ä¯ darbÄ , L. sakė, kad jis stumdėsi su tėvu, kad tėvas buvo pagriebęs jam už rankos (1 t., 160 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojai bÅ«tų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti nuteistÄ jį, jų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklÅ«s, neprieÅ¡taraujantys tarpusavyje. Be to, nuteistais apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iÅ¡ dalies taip pat patvirtino nukentėjusiojo parodymus, nurodydamas, kad pripažįsta, jog konfliktas buvo, nustÅ«mė sÅ«nų nuo savęs, toks veiksmas gal ir galėjo sukelti skausmÄ .

Tai, kad R. P. iÅ¡Å¡oko pro balkonÄ , o ne išėjo pro duris, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nei paneigia, nei patvirtina aplinkybės, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, negu juos vertina apeliantas, nuosprendyje padarytų iÅ¡vadų nedaro neteisingomis ar nepagrįstomis.Apelianto manymu, jis turėjo bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. nuostatas, t. y. dėl nusikalstamos veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo, nes jis vaikÄ atstÅ«mė nuo savęs tik norėdamas iÅ¡vengti konflikto su sÅ«numi.Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ nusikaltimÄ padaręs asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me (BK 37 str.).

Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimÄ galima pripažinti mažareikÅ¡miu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iÅ¡ jų ypatumo, teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis Nr. 2K-154/2013).

Kartu pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumÄ , žalos dydį, dalykÄ , kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumÄ ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R.

P., sugriebęs už rankų, stumdė ir tampė savo sÅ«nų, tuo sukeldamas pastarajam fizinį skausmÄ . Nukentėjusiojo L. P. atstovė pagal įstatymÄ ir liudytoja A. P. parodė, jog po to įvykio sÅ«nus lankosi pas psichologus (1 t., 160 b. l.). Taigi, R. P. tyčia atliko smurtinį veiksmÄ , veika kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomÄ vienÄ svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatÄ , be to, padaryta Å¡eimos aplinkoje, prieÅ¡ artimÄ nepilnametį asmenį (sÅ«nų), sukelti padariniai vaiko psichinei sveikatai, nusikaltimu padaryta neturtinė žala, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios mažintų padaryto nesunkaus nusikaltimo pavojingumÄ ar rodytų, kad nusikaltimo sudėties požymiai formalÅ«s. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis gynėsi, kad nukentėjusysis pats dabar pas jį ateina, taip pat kiti apelianto nurodomi faktoriai (vaiko charakterio ypatumai), jo pagalba Å¡eimai buityje savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikÅ¡me.

Dėl to kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str. nuostatas.Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas R. P. apeliacinio skundo argumentas, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Teismai paprastai provokuojančiu elgesiu laiko asmens moralės požiÅ«riu nepriimtinÄ , neteisėtÄ elgesį, kuris iÅ¡ dalies nulemia kaltininkÄ nusikalsti prieÅ¡ jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-21/2011).

Iš jau anksčiau aptartų nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų parodymų aišku, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko tyčia, o ne todėl, kad nukentėjusysis keltų kokį pavojų, dėl kurio nuteistajam reikėtų gintis. Liudytoja A. P. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad konfliktiniai santykiai tarp tėvo ir sūnaus prasidėjo prieš 5 metus (1 t., 160 b. l.), nuteistais nurodė, kad tarp jo ir sūnaus yra tokie santykiai, nes jis sūnui neduoda pinigų, neleidžia rūkyti, sūnus nemėgsta, kai jis vartoja alkoholį (1 t., 159 b. l.).

Akivaizdu, kad tėvo ir sÅ«naus santykiai jau kurį laikÄ yra įtemti, todėl darytina iÅ¡vada, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ne provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, tačiau, tarp sÅ«naus ir tėvo kylantys konfliktai. Todėl tai, jog nukentėjusysis neleido tėvui iÅ¡eiti iÅ¡ buto, neduoda pagrindo manyti, kad bÅ«tent jis tokiu savo elgesiu iÅ¡provokavo nuteistÄ jį smurtauti.R. P. padarė naujÄ tyčinį nusikaltimÄ , bÅ«damas anksčiau teistas (1 t., 65–68 b. l.), baustas administracine tvarka (87–88 b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimÄ .

Nors R. P. nuteistas už nesunkų nusikaltimÄ , jam paskirta laisvės atėmimo bausmė nevirÅ¡ija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ , tačiau pagal teismų praktikÄ , teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ , turi bÅ«ti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys Å¡eimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė iÅ¡vengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobÅ«džio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl padarytų veikų, atsipraÅ¡o nukentėjusiųjų, atlygina padarytÄ Å¾alÄ .

Taigi, Å¡ie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas iÅ¡vadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vienÄ ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamÄ j, pataisomÄ jį poveikį (kasacinė nutartis Nr. 2K-42/2012).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. P. anksčiau Å iaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, kuriuo jis buvo nuteistas taip pat už tai, kad sukėlė fizinį skausmÄ savo sÅ«nui L.

P., atsižvelgus į tai, kad R. P. pažadėjo keisti savo gyvenimo bÅ«dÄ , buvo taikytos BK 75 str. nuostatos, įpareigojant jį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Tačiau R. P. toliau darė nusikalstamas veikas – Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu. Tačiau ir Å¡i, su laisvės atėmimu nesusijusi, bausmės rÅ«Å¡is, nebuvo pakankamas įspėjimas ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo – Å iaulių apylinkės 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžiu ir skundžiamu 2015 m. spalio 20 d.

Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d. Paminėtos aplinkybės rodo, kad R. P. nuosekliai daro nusikaltimus, susijusius su smurtu artimoje aplinkoje, savo elgesio nekeičia, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į skiriama bausme siekiamus tikslus, taikyti tas pačias ar beveik tas pačias poveikio priemones nėra tikslinga. Be to, iš A. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio parodymų, kad R.

P., kalbėdamas apie savo sÅ«nų, nuolat sakydavo, kad tai pats blogiausias vaikas, prieÅ¡ tai R. P. konfliktuodavo su jos dukra iÅ¡ pirmos santuokos (1 t., 159–160 b. l.), iÅ¡ nepilnametės liudytojos E. P. parodymų, kad tėvas jos brolį koneveikė, rėkė ant jo, tėvas taip elgiasi, kiekvienÄ dienÄ bÅ«na neblaivus, gerdavo namie, prieÅ¡ mamÄ yra naudojęs smurtÄ (1 t., 28–30), matyti, kad R. P. yra linkęs kurti konfliktines situacijas. Pastebėtina ir tai, kad R. P. viso proceso metu savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigė, taigi, iÅ¡vadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė.

Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumÄ , kolegija sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nėra pagrindo taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymÄ .Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 3 p., nustato atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar paÅ¡alino visÄ Å¾alÄ iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos iÅ¡nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. P. pateikė A. P. raÅ¡tÄ , kuriuo A. P. patvirtino, kad iÅ¡ R. P. gavo 300 Eur moralinės žalos atlyginimui L. P.. Taigi, R. P. atlygino visÄ neturtinę žalÄ , todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 1 p. pagrindu, pripažįstant R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytÄ Å¾alÄ (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgus į nustatytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, taip pat į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, R.

P. dirba (1 t., 86 b. l.), skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė mažinama iki aÅ¡tuonių mėnesių laisvės atėmimo, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, padės užtikrinti BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų įgyvendinimÄ bei neprieÅ¡tarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir BPK 328 str. 2 p. numatytu pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., n u s p r e n d ž i a:

Å iaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nuosprendį pakeisti :pripažinti R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytÄ Å¾alÄ (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 3 p.).R. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. paskirtÄ bausmę sumažinti iki 8 (aÅ¡tuonių) mėnesių laisvės atėmimo.KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .                           Kolegijos pirmininkė                                                                                         Nijolė Matuzevičienė             Teisėjai                                                                                                         Gražvydas PoÅ¡kus                                                                                                                                                                                        Virginija Žindulienė                Â