2021-03-17 Nr. AB-5614-3-61-3-01928-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-735-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01928-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN. Visą šį laikotarpį jautėsi pažeidžiamas, patyrė dvasinius išgyvenimus. Dušai buvo neatskirti pertvaromis, todėl jais naudojantis buvo pažeista teisė į privatumą, dėl to pareiškėjas kentė patyčias naudojantis sanitariniu mazgu dušų patalpose. Nebuvo realizuota teisė į minimalų gyvenamąjį plotą ir pažeista teisė į privatumą naudojantis telefonais (taksofonais), nes jie įrengti atvirai ir neatskirti sienelėmis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo atnaujinti šį terminą.

5. Vilniaus PN duomenimis, pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose: 1 gyvenamojo korpuso 3 būrio Nr. 206 patalpoje, kurios užimamas plotas – 33,13 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, ir 5 būrio Nr. 309 patalpoje, kurios užimamas plotas – 19,11 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios lovos. Teisės aktai nenustato pareigos kaupti duomenis apie tai, kiek tiksliai asmenų apgyvendinama kiekvienoje patalpoje. Apskaičiavus nurodytų patalpų plotą pagal įrengtą miegamųjų lovų skaičių, gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam nuteistajam, atitinka teisės aktų reikalavimus (ne mažiau nei 3,1 kv. m). Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomai kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Nuteistieji gali sportuoti įrengtose aikštelėse. Ne visos miegamos lovos būna užimtos, todėl nuteistiesiems realiai gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

6. Vilniaus PN akcentavo, kad dušinių įrengimas atitiko ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kuriuose nebuvo nustatyta įrengti dušus skiriančias pertvaras ar sieneles. Prasidėjus 2018 m. antrajam pusmečiui, Vilniaus PN 1 gyvenamojo korpuso dušų patalpose buvo įrengtos atskiriamos pertvaros prausimosi vietose. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl neva netinkamai įrengtų dušų, nereiškė jokių pretenzijų. Teisės aktai nenustato jokių reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui, taip pat taksofonų skaičiui. Nuteistųjų galimybė paskambinti yra užtikrinama nepertraukiamai. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „CSC Telekom“, kuri vykdo visą techninį palaikymą ir aptarnavimą.

7. Vilniaus PN manymu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos tik abstrakčiais teiginiais, o į teismą pareiškėjas kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo R. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo.

10. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašė taikyti senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 28 d. Pagal galiojančius teisės aktus bei vadovaujantis formuojama teismų praktika panašiose bylose, pareiškėjui apie neva netinkamas laikymo sąlygas Vilniaus PN buvo žinoma nuo jo laikymo šioje įstaigoje pradžios, kaip minėta, nuo 2011 m. spalio 18 d. Pareiškėjas į atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą daliai ginčui aktualaus laikotarpio prieštaravimo nepateikė, teismo neprašė jo atnaujinti, nenurodė jokių pagrįstų argumentų, dėl ko praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos reikalavimui nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2017 m. gegužės 28 d., todėl šią dalį pareiškėjo skundo atmetė dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

11. Remdamasis pateiktu Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų 2 ir 3 aukštų išplanavimu (b. l. 20–21), teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos Nr. 3-206 plotas – 33,13 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, o gyvenamosios patalpos Nr. 5-309 plotas – 19,16 kv. m., įrengta 6 miegamosios vietos. Sanitarinio mazgo jose nėra, aukštuose įrengta po 2 sanitarinių mazgų vietas.

12. Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas to taip pat nenurodė, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeisti, nes pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3-206 teko 3,31 kv. m, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-309 teko 3,18 kv. m ploto, t. y. daugiau nei 3,1 kv. m. Be to, teismas pažymėjo, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip buvo pažeistos jo teisės šiuo aspektu, t. y. nepaaiškino, kiek asmenų vienu metu buvo apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje, ar trūko miegamų vietų, ar kažkokiu kitu būdu buvo apribota jo judėjimo gyvenamojoje patalpoje laisvė. Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo argumentais, pateiktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl teisių pažeidimo kitais leistinais įrodymais nepagrindė, atsakovo atstovo pateiktų argumentų ir įrodymų nepaneigė. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

13. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Vilniaus PN dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros nuo 2018 m. antros pusės. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020). Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pertvarų dušuose įrengimo. Pareiškėjas, šiuo konkrečiu atveju teigdamas, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu, nenurodė konkrečiai jokių aplinkybių, savo teiginių nedetalizavo jokiais konkrečiais įvykiais, veiksmais ir pan., neįvardijo konkrečių jį stebėjusių besiprausiantį duše asmenų vardų, pavardžių, nenurodė, kada tai vyko ir pan. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas veikė sąmoningai, su tikslu kuo labiau pareiškėjui pakenkti, pažeisti jo privatumą. Netgi vertinant, kad pareiškėjo privatumas duše nebuvo pakankamai užtikrintas, ypač tuo metu, kai dar nebuvo įrengtos pertvaros dušuose, tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos, kurios sudarė prielaidas pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2309-629/2020). Todėl, teismo vertinimu, nesant konkrečių pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl įvykusių faktų, kada buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu, nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo ir šiuo aspektu.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), 102 straipsniu ir atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 22–25) patvirtino, kad taksofonai Vilniaus PN yra įrengti koridoriuje, tačiau nesant teisinio reglamentavimo, kaip ir kur turi būti įrengiami telefonai (taksofonai), teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN yra tinkamai įgyvendinusi pareigą sudaryti sąlygas naudotis skambučio teise. Įstaigos administracija ant taksofono pakabinusi informacinį lapą, kuriuo prašoma gerbti kalbančiuosius ir netriukšmauti. Be to, atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telekom“, kuri vykdo visą techninį palaikymą ir aptarnavimą.

15. Pareiškėjas skunde neneigė, kad jam buvo suteikta teisė skambinti taksofonu, ir nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjo teisė į privatumą telefoninio pokalbio metu buvo pažeista, nenurodė nei kada, nei kam skambinant ši jo teisė buvo pažeista. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į pokalbių privatumą.

16. Teismas pažymėjo tai, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas dėl visų skunde nurodomų neva jo teisių pažeidimų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai ir subjektyviai išdėstė savo teisių pažeidimus, jų konkrečiai nedetalizuodamas ir nepagrįsdamas.

17. Taigi, nesant būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintas.

III. 18. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad buvo padaryti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu dėl laisvo ploto trūkumo ir privatumo neužtikrinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. taikė ieškinio senatį.

22. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad buvo padaryti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu dėl laisvo ploto trūkumo ir privatumo neužtikrinimo. Pareiškėjas argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria jo reikalavimai atmesti, pritaikius ieškinio senatį, nenurodo.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose Nr. 3-206 ir Nr. 5-309. Gyvenamosios patalpos Nr. 3-206 plotas – 33,13 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų, gyvenamosios patalpos Nr. 5-309 plotas – 19,16 kv. m., joje įrengta 6 miegamosios vietos. Sanitarinio mazgo patalpose nėra, aukštuose įrengta po 2 sanitarinių mazgų vietas. Taigi vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų nepažeisti, nes pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3-206 teko 3,31 kv. m, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-309 teko 3,18 kv. m ploto, t. y. daugiau nei 3,1 kv. m. Be to, pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip buvo pažeistos jo teisės šiuo aspektu, t. y. nepaaiškino, kiek asmenų vienu metu buvo apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje, ar trūko miegamų vietų, ar kitu būdu buvo apribota jo judėjimo gyvenamojoje patalpoje laisvė. Jokių papildomų aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjo atžvilgiu.

25. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė ir privatumo pažeidimu skambinant telefonu, t. y. tuo, kad telefono aparatai yra įrengti atvirai ir neatskirti sienelėmis.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-26-520/2021).

27. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

28. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020 m. gruodžio 22 d., nenustatė pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje nagrinėjant pataisos namuose esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti pataisos namų neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020). Pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių, kada ir kaip buvo pažeistas jo privatumas, naudojantis taksofonu (išskyrus patį taksofono įrengimą), nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjui naudojantis taksofonu.

29. Dėl privatumo naudojantis dušu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Vilniaus PN dušo patalpose pertvaros buvo įrengtos nuo 2018 m. antros pusės.

30. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

31. Kita vertus, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).

32. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjas jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodė. Tačiau pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos yra darytos 2019 m. vasario 1 d. Atsakovo atstovas nurodė (pareiškėjas to neginčijo), jog pertvaros buvo įrengtos nuo 2018 m. antros pusės. Atsakovo atstovui niekaip nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateikus įrodymus tik dėl vėlesnio laikotarpio, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai dėl pertvarų iki 2018 m. antros pusės nebuvimo liko nepaneigti. Taigi tuo metu, kai pareiškėjas naudojosi dušais be pertvarų (iki 2018 m. antros pusės), pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių nepatogumų ir tuo metu jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas.

33. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

34. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu iki 2018 m. antros pusės, bet ne visą laiką, nes pareiškėjui teisė praustis duše suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai nesiskundė), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo iki 2018 m. antros pusės, o dėl kitos pareiškėjo skundo dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. N. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista nuo 2017 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. antros pusės.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan