2024-06-19 Nr. AB-9939-3-61-3-00795-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-318-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00795-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RRT“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RRT“ skundą atsakovui Lietuvos administracinių ginčų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „RTT“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) nario 2024 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 21RE-(AG-185/05-202).

Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų, todėl jam teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2024 m. kovo 28 d. skundo trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas, šalindamas jam nustatytus trūkumus iš esmės teismui 2024 m. kovo 27 d. pateikė naują skundą, kuriame suformulavo naujus savarankiškus reikalavimus: 1) pripažinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą nepagrįstu; 2) atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA) paduoti, kuris buvo praleistas dėl nepagrįsto Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimo priėmimo; 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą; 4) įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie skundžiamą sprendimą priėmusį asmenį ir pripažinti to asmens dalyvavimą būtinu komisijos posėdyje.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui, taip pat grąžino sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas pažymėjo, jog gavęs pareiškėjo skundą 2023 m. kovo 14 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Nutartyje teismas pareiškėjui išaiškino skundo pateikimo teismui formos ir turinio reikalavimus, nurodė, jog atsakovu byloje negali būti Komisija, o turėtų būti nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nes iš skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, kad pareiškėjas į ją kreipėsi, siekdamas nuginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. sausio 31 d. sprendimą. Teismas pareiškėjui nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 28 straipsnio 3 dalį, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia, todėl Komisija nelaikytina atsakove.

Pareiškėjas patikslintame skunde prašė pripažinti Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą nepagrįstu. Teismas pažymėjo, jog reikalavimas, kuriuo siekiama ne išspręsti administracinį ginčą, o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti jo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Teiginiai dėl tam tikrų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas. Teismas, atsižvelgęs į tai, pareiškėjo pirmą reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA) paduoti, pažymėjęs, kad kai asmuo nesilaiko įstatyme nustatytų reikalavimų dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas naują skundą teismui pateikė 2024 m. kovo 27 d. dėl 2022 m. liepos 13 d. sprendimo, kurio teismui kartu su skundu nepateikė. Iš byloje esančių duomenų buvo matyti, kad ir Komisijai šio sprendimo pareiškėjas taip pat neteikė. Teismas neturėjo jokių sąlygų spręsti dėl galimo termino atnaujinimo, nes pareiškėjas teismui nepateikė skundžiamo sprendimo, be to, nenurodo aplinkybių lėmusių 20 mėnesių delsimą apskųsti šį sprendimą. Be to, termino skundui paduoti praleidimo priežastį pareiškėjas nurodė tik neva nepagrįstai priimtą Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą, tačiau pats pareiškėjas šio sprendimo neprašė panaikinti kaip nepagrįsto, ko ir buvo prašęs pirminiu skundu, dėl kurio buvo nustatyti trūkumai, o minėtas pirmasis reikalavimas pripažinti šį sprendimą nepagrįstu, nenagrinėtinas kaip savarankiškas reikalavimas. Todėl nepanaikinus Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimo, kurį pareiškėjas įvardija kaip termino skundui paduoti praleidimo priežastį, teismas negalėjo konstatuoti šio sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, ir atitinkamai negalėjo pripažinti, kad šis sprendimas yra svarbi termino praleidimo priežastis. Teismo vertinimu, reikalavimas atnaujinti praleistą terminą tuo pagrindu, kad jis buvo praleistas dėl nepagrįsto Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimo, ir reikalavimas panaikinti patį siekiamą apskųsti sprendimą negali būti reiškiami vienu skundu, kadangi tik panaikinus kaip nepagrįstą Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą, teismas galėtų vertinti, ar toks sprendimas sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, t. y. tik tuomet teismas galėtų išspręsti skundo priėmimo klausimą dėl paties siekiamo apskųsti sprendimo. Todėl net jeigu ir būtų priimtas nagrinėti patikslinto skundo pirmasis reikalavimas, teismas negalėtų išspręsti skundo priėmimo klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo skundui paduoti dėl siekiamo apskųsti atsakovo sprendimo kol nėra panaikintas komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimas.

Teismas sprendė, kad kadangi buvo nustatęs terminą skundo trūkumams pašalinti ir negali priimti nagrinėti neapibrėžtų skundų, iš kurių negalima nustatyti nei skundžiamo objekto nei siekiamų pasekmių, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA) netenkintas ir šioje dalyje pareiškėjo skundas dėl šio sprendimo panaikinimo atsisakytas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais.

Dėl ketvirto reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie skundžiamą sprendimą priėmusį asmenį ir pripažinti to asmens dalyvavimą būtinu komisijos posėdyje, teismas nurodė, kad šis reikalavimas yra neaiškus, nes nebuvo galima suprasti kokios komisijos posėdyje kažkokio asmens dalyvavimas turėtų būti pripažintas būtinu, be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis pats, prieš pasikreipdamas į teismą, siekė išaiškinti sprendimą priėmusį asmenį, tačiau jam ši informacija buvo nesuteikta. Atitinkamai, teismas negalėjo nagrinėti ir spręsti klausimus dėl kurių faktiškai nebuvo kilęs ginčas. Todėl šį pareiškėjo reikalavimą teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, jog ši nutartis neužkerta kelio jam pakartotinai paduoti ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą teismui, pateikiant kartu skundžiamą sprendimą bei prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir nurodant jo praleidimo priežastis, kurių pagrįstumą galima patikrinti skundo priėmimo, o ne jo nagrinėjimo metu, bei pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 30 str.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog patikslintame skunde detaliai aprašė kiekvieno reikalavimo reiškimo priežastis ir motyvavus. Pirmas reikalavimas reiškiamas dėl to, kad pareiškėjas pagrįstai su skundu kreipėsi į Komisiją, o Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimas yra nepagrįstas, motyvuojamas netgi ne tais teisės aktais, kurie reglamentuoja ginčo teisinius santykius. Šis reikalavimas susijęs ir su prašymu atnaujinti skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo panaikinimo terminą, nes pareiškėjas skundą Komisijai pateikė laiku ir tinkamai, tačiau dėl jos nepagrįsto sprendimo pareiškėjas yra priverstas teikti analogišką skundą teismui, jau pasibaigus atsakovo sprendimo apskundimo terminui.

Pareiškėjas paaiškina, kad reikalavimas panaikinti Komisijos nario sprendimą ir perduoti ginčą nagrinėti Komisijai būtų beprasmis teismo ir proceso šalių išteklių ir laiko eikvojimas, toks teisminis ginčas ir teismo sprendimas perduoti skundą nagrinėti Komisijai paneigtų Komisijos įsteigimo ir veiklos tikslus: greitas procesas ir teismų krūvio mažinimas. Kita vertus, jeigu pareiškėjas neskųstų nepagrįsto Komisijos nario sprendimo, tai ir toliau skatintų nepagrįstą ir tinginyste grindžiamą Komisijos nario praktiką, nes, kaip matyti iš Komisijos pirmininko atsakymo, tik teismas gali panaikinti tokius Komisijos narių sprendimus. Taip pat, esant neskundžiamam Komisijos sprendimui, teismas teoriškai galėtų laikyti jį pagrįstu ir atitinkamai tuo pagrindu atsisakyti atnaujinti skundo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo padavimo terminą.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas galėjo atsisakyti priimti pirmą skundo reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad teismo sprendimas pripažinti nepagrįstu Komisijos sprendimą nesukeltų teisinių pasekmių, bet tokiu atveju teismas turėjo priimti antrąjį skundo reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo panaikinimo, nes šis sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes.

Pareiškėjas teigia, kad teismo motyvacija dėl pirmojo reikalavimo nepriėmimo yra aiški ir suprantama, pareiškėjas tai suprato teikdamas patikslintą skundą, todėl jame detaliai ir aprašė tokio reikalavimo formulavo teismui priežastis, tačiau, jeigu teismui šios priežastys nėra svarbios ir jam tokia Komisijos praktika tinka, jis dėl to nenori pasisakyti, tuomet jis tikrai turi teisę atsisakyti priimti tokį pareiškėjo skundo reikalavimą. Pareiškėjo nuomone, tai darydamas teismas neturi paneigti konstitucinės pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, remdamasis tuo, kad pareiškėjas skundą teismui teikia praleidęs jo apskundimo terminą, kai pareiškėjas skundą pateikė laiku ir tinkamai, tik jis tą skundą pateikė ne teismui, o Komisijai, kaip numato skundžiamo sprendimo apskundimą reglamentuojantis teisės aktas. Dėl to atsisakydamas vertinti Komisijos nario sprendimo atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą pagrįstumą ir tuo pačiu atsisakydamas atnaujinti pareiškėjui skundo teismui padavimą terminą, kai tas skundas teismui yra teikiamas būtent dėl nepagrįsto Komisijos nario sprendimo, teismas iš esmės pažeidžia konstitucinę asmens teisės kreiptis į teismą teisę, nes pareiškėjas šiuo atveju savo teises gynė laiku ir nustatytais terminais, kreipdamasis į teisės akte numatytą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją. O tas faktas, kad Komisijos narys atsisakė priimti pareiškėjo skundą jo net neperskaitęs ir neskiria statybos leidimo išdavimo bei projektinių pasiūlymų viešinimo procedūrų, nežino, kad šias dvi procedūras reglamentuoja skirtingos teisės normos, kuriose yra nustatyta skirtinga sprendimų apskundimo tvarka, nepriklauso nuo pareiškėjo valios.

Pareiškėjo vertinimu, teismo teiginys, kad pareiškėjas naują skundą teismui pateikė 2024 m. kovo 27 d. dėl 2022 m. liepos 13 d. sprendimo, kurio teismui kartu su skundu nepateikė, nevisiškai atitinka tikrovę, nes pareiškėjo skundas yra paduotas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. sausio 31 d. sprendimo, kuriuo, po viešinimo procedūros, buvo nepritarta projektiniams pasiūlymams, motyvuojant tuo, kad su viešinimui skirtais projektiniais pasiūlymais pareiškėjas turi pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prisijungimo sąlygas bei galiojančius teritorijų planavimo dokumentus. Šis atsakovo sprendimas teismui yra pateiktas ir iš skundo turinio yra aišku, kad būtent dėl šio sprendimo panaikinimo yra kreiptasi į Komisiją ir teismą. Tačiau skunde iš tikrųjų buvo nurodyti neteisingi skundžiamo sprendimo rekvizitai, t. y. nurodant 2022 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA), kai iš tikrųjų skundžiamas sprendimas priimtas 2024 m. sausio 31 d., skundžiamas sprendimas priimtas Infostatyba sistemoje, jis neturi jokio numerio. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra techninio pobūdžio klaida, kuri nesudaro pagrindo nei atsisakyti atnaujinti skundo padavimo terminą, nei atsisakyti priimti skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, šalindamas teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus, 2024 m. kovo 27 d. pateiktame skunde (patikslintame skunde) suformulavo iš esmės naujus keturis reikalavimus, kurių priėmimo klausimą ir sprendė pirmosios instancijos teismas: 1) pripažinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą nepagrįstu; 2) atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA) paduoti, kuris buvo praleistas dėl nepagrįsto Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimo priėmimo; 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą; 4) įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie skundžiamą sprendimą priėmusį asmenį ir pripažinti to asmens dalyvavimą būtinu komisijos posėdyje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pirmą reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (33 str. 2 d. 1 p.), dėl antro ir trečio reikalavimo nurodė, kad netenkina pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA) paduoti ir šioje dalyje pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo atsisako priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais. Dėl ketvirto reikalavimo, teismas nurodė, kad šis reikalavimas yra neaiškus, be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis pats, prieš pasikreipdamas į teismą, siekė išaiškinti sprendimą priėmusį asmenį, atitinkamai, teismas negalėjo nagrinėti ir spręsti klausimų dėl kurių faktiškai nebuvo kilęs ginčas, todėl šį pareiškėjo reikalavimą teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; kt.). Pažymėtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.), kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.). Taip pat ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėjami reikalavimai dėl informacinio pobūdžio dokumentų, kurie nesukelia asmenims jokių teisinių pasekmių, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-93-575/2024; kt.). Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė pripažinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą nepagrįstu. Nustatyta, kad minėtu sprendimu atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Komisijos 2024 m. kovo 1 d. sprendimo akivaizdu, kad šio sprendimo pripažinimas nepagrįstu nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl pirmas skundo prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas, kuriuo siekiama ne išspręsti administracinį ginčą, o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti jo skundą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo pirmas reikalavimas atsisakytinas priimti kaip nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.)

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą (skundo dalyką), aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, jog būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-789-552/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad yra skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA).

Pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad iš tikrųjų šioje byloje skundžiamas sprendimas priimtas 2024 m. sausio 31 d., kuris Infostatyba sistemoje neturi jokio numerio ir tai yra techninio pobūdžio klaida, kuri nesudaro pagrindo nei atsisakyti atnaujinti skundo padavimo terminą, nei atsisakyti priimti skundą, yra visiškai nepagrįsti, kadangi būtent pareiškėjas turi pareigą skunde tiksliai suformuluoti ir nurodyti skundo reikalavimus.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. A51-99522/22(3.3.2.26E-MPA), kreipėsi į administracinį teismą su skundu 2024 m. kovo 27 d., taigi skundas teismui dėl šio sprendimo paduotas praleidus terminą beveik 20 mėnesių. Nustatyta, kad termino skundui paduoti praleidimo priežastį pareiškėjas nurodo tik neva nepagrįstai priimtą Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą. Be to, pareiškėjas kartu su skundu teismui nepateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimo.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo antrą ir trečią skundo reikalavimus, bei skundo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nepanaikinus Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimo, kurį pareiškėjas įvardija kaip termino skundui paduoti praleidimo priežastį, teismas negali konstatuoti šio sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, ir atitinkamai negali pripažinti, kad šis sprendimas yra svarbi termino praleidimo priežastis. Kaip tinkamai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tik panaikinus kaip nepagrįstą Komisijos nario V. K. 2024 m. kovo 1 d. sprendimą, teismas galėtų vertinti, ar toks sprendimas sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, t. y. tik tuomet teismas galėtų išspręsti skundo priėmimo klausimą dėl paties siekiamo apskųsti sprendimo. Vertintina, kad pareiškėjo nurodyta priežastis, kuri lėmė termino skundui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimo paduoti praleidimą, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad kadangi teismas buvo nustatęs terminą skundo trūkumams pašalinti ir negali priimti nagrinėti neapibrėžtų skundų, iš kurių negalima nustatyti nei skundžiamo objekto nei siekiamų pasekmių, pagrįstai pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. liepos 13 d. sprendimą netenkino ir šioje dalyje pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais.

Dėl ketvirto skundo reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie skundžiamą sprendimą priėmusį asmenį ir pripažinti to asmens dalyvavimą būtinu komisijos posėdyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis yra neaiškus ir abstraktus, o ir pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pats negalėjo gauti prašomos informacijos ir dėl to yra faktiškai kilęs ginčas. Teisėjų kolegijos vertinimu ir šį pareiškėjo reikalavimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundo priėmimo klausimus, iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutarties dalį. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RRT“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis