2026-02-04 Nr. AB-2740-3-61-3-05470-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1484-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05470-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja M. N. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 25S208266 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2028 m. lapkričio 29 d. (toliau – ir Leidimas). Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 9–10 dalimis, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino jai Leidimą dėl to, kad ji per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.

3. Pareiškėja nurodė, kad su Sprendimu nesutinka. Teigė, kad į Rusijos Federaciją vyko dėl objektyvių priežasčių, todėl Leidimas jai panaikintas visiškai nepagrįstai. Pažymėjo, kad vykimo į Rusiją priežastis yra objektyvi, išskirtinai susijusi su biometrinio tipo paso gavimu. Lietuvos Respublika nustatė pareigą turėti biometrinius pasus, todėl neturėdama pasirinkimo, 2025 m. rugpjūčio 28 d. būtent šiuo tikslu (pateikti prašymą biometriniam pasui gauti) ji vyko į Rusijos Federaciją. Pasas yra pagamintas ir paruoštas atsiimti. Taigi, pareiškėjos teigimu, ji į Rusijos Federaciją vyko dėl Migracijos departamento nustatyto reikalavimo turėti biometrinį pasą, t. y. dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios, dėl to jai turėjo būti taikoma Įstatyme nustatyta išimtis ir Leidimas neturėjo būti panaikintas.

4. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2011 metų, buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, santuokoje gimė du vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir mokosi progimnazijoje. Vėliau ((duomenys neskelbtini)) santuoka buvo nutraukta. Teigė, jog ketino laikyti lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminus, kad gautų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nuolat, taip pat gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodė, kad ji turi nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje, dirba.

5. Pareiškėja akcentavo, kad panaikinus jai Leidimą, nebus kam pasirūpinti vaikais, nes jų tėvas antrą kartą vedė Baltarusijos Respublikos pilietę ir tarp darbinių kadencijų gyvena Baltarusijoje. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas formaliai, neatsižvelgus į geriausius šeimos bei vaiko interesus.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad šiuo atveju buvo pažeistos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnio nuostatos, kadangi joks tyrimas ir vertinimas šios nuostatos aspektu, t. y. ar pareiškėjos ir jos vaikų, Sąjungos piliečių, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio jos vaikai būtų priversti su ja išvykti iš Sąjungos teritorijos, nebuvo atliktas.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai Leidimą, nes ji per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja į Rusijos Federaciją vyko 2025 m. liepos 5 d. ir 2025 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovo vertinimu, prašymą dėl biometrinio paso išdavimo pareiškėja galėjo pateikti dar 2025 m. liepos 5 d., jai su vaikais vykstant į Rusijos Federaciją aplankyti tėvų, taip pat prašymą dėl biometrinio paso išdavimo ji galėjo pateikti ir per Rusijos Federacijos ambasadą. Reikalavimas turėti biometrinį pasą nustatytas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-135/1V-332 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. V-101/1V-397 „Dėl Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos aprašo ir kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas). Ši informacija atsakovo puslapyje buvo paskelbta 2025 m. gegužės 26 d., be to, plačiai buvo skelbiama viešojoje erdvėje bei žiniasklaidoje.

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja, įvertinus jos nurodytas vykimo į Rusijos Federaciją aplinkybes, galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją, todėl sprendė, jog ji į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių. Kadangi ji nėra ekipažo ir įgulos narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančioje įmonėje ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, pareiškėjai nėra taikoma Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta išimtis.

11. Atsakovas, be kita ko, pažymėjo, kad reikalavimas turėti biometrinį pasą nustatytas ne Migracijos departamento.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos skunde cituojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika šiai bylai nėra aktuali, o tyrimas SESV 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu neturėtų būti atliekamas. Be to, Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o jos nurodytos aplinkybės, kad ji Lietuvoje gyvena daugiau kaip 14 metų, augina du vaikus, turi nekilnojamojo turto, dirba, ketina kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, mokosi lietuvių kalbos ir kitos, nepaneigia fakto, jog ji, per 3 kalendorinius mėnesius du kartus išvykdama į Rusijos Federaciją, nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų. Be to, Įstatymo nuostatos nenumato, kad leidimas laikinai gyventi negali būti panaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie turi glaudžius ryšius su Lietuva ar kurių šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

13. Atsakovas akcentavo, kad Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, todėl atsakovas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Atsakovo vertinimu, Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka Įsakymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir kitų teisės aktų reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 14. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2011 m. gruodžio 6 d. gyvenamąją vietą yra deklaravusi Lietuvos Respublikoje, tais pačiais metais jai išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris buvo pakeistas ir 2024 m. lapkričio 25 d. pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, galiojantis iki 2028 m. lapkričio 29 d.

16. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, (duomenys neskelbtini) santuoka nutraukta, kartu su pareiškėja gyvena du jos vaikai, gimę (duomenys neskelbtini), kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir mokosi (duomenys neskelbtini) progimnazijoje, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja yra nekilnojamojo turto objekto, adresu: (duomenys neskelbtini), įgyto 2021 m. birželio 11 d. dovanojimo sutarties pagrindu, savininkė.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėja laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. liepos 30 d., nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2017 m. birželio 10 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 14 d. iki 2024 m. spalio 31 d. dirbo Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu pareiškėja nedirba.

18. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, po 2025 m. gegužės 3 d. pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją vyko 2 kartus: 2025 m. liepos 5 d. ir 2025 m. rugpjūčio 28 d.

19. Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikacijos priemonę 2025 m. rugsėjo 15 d. paprašė nurodyti pareiškėjos išvykų po 2025 m. gegužės 3 d. į Rusijos Federaciją priežastis ir atsakymą pateikti vėliausiai iki 2025 m. rugsėjo 19 d. Negavus atsakymo iš pareiškėjos, Migracijos departamentas susisiekė su pareiškėja telefonu ir paprašė pateikti atsakymą. Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 22 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nuo 2025 m. liepos 5 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. su vaikais lankė jos tėvus, gyvenančius Rusijos Federacijoje.

20. Migracijos departamentas per MIGRIS komunikacijos priemonę 2025 m. rugsėjo 22 d. paprašė nurodyti pareiškėjos vykimo 2025 m. rugpjūčio 28 d. į Rusijos Federaciją priežastis, atsakymą pateikti iki 2025 m. rugsėjo 24 d. Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 22 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2025 m. rugpjūčio 28 d. į Rusijos Federaciją vyko biometrinio paso pagaminimo tikslu. Nurodė, kad planuoja dar vieną išvyką.

21. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 3, 5 punkto, Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1–2 punktų nuostatomis.

22. Nurodė, kad užsieniečiui leidimo laikinai gyventi išdavimas ar keitimas pirmiausia siejamas su jo atitikimu UTPĮ nustatytiems pagrindams bei sąlygoms. Tačiau bendrųjų nuostatų taikymą gali riboti specialiosios teisės normos, priimtos siekiant užtikrinti valstybės nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į tarptautinę situaciją ir Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą, įstatymų leidėjas priėmė Įstatymą, tokiu būdu papildomai įtvirtindamas ribojimus, susijusius su Rusijos Federacijos piliečių galimybe išlaikyti ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Teismas pažymėjo, kad Įstatyme įtvirtintos dvi išimtys, kuomet minėta nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokias išimtis, siekė užtikrinti, kad ribojamosios priemonės būtų taikomos proporcingai, t. y. nebūtų pažeidžiami užsieniečių interesai objektyviai neišvengiamos situacijos atvejais arba asmenų, vykdančių tarptautinę ekonominę veiklą, teisėti interesai. Todėl kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad sprendimas dėl leidimo panaikinimo neprieštarautų teisės proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principams.

24. Teismas taip pat akcentavo, kad informacija apie Įstatymo pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o pats Įstatymas yra viešai prieinamas.

25. Įsakymo nuostatomis įtvirtinta, kad Rusijos Federacijos išduodami užsienio nebiometriniai pasai nuo 2025 m. birželio 1 d. nepripažįstami kaip suteikiantys teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus šio įsakymo 2.2 papunktyje nurodytą atvejį. Įsakymo 2 punkto 2.2 papunktyje nustatyta, kad užsieniečių, turinčių leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba turinčių kitos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės ar Šengeno valstybės narės išduotą leidimą gyventi, Rusijos Federacijos išduoti užsienio nebiometriniai pasai nuo 2025 m. gruodžio 1 d. nepripažįstami kaip suteikiantys teisę atvykti į Lietuvos Respubliką.

26. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją, todėl pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatas.

27. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatytos išimties taikymui, nes vykimas į Rusijos Federaciją pareiškėjos įvardintu tikslu buvo jos pačios pasirinktas elgesio modelis. Kadangi nuo Įsakymo paskelbimo (Teisės aktų registre Įsakymas paskelbtas 2025 m. gegužės 23 d.) iki to momento, kada pasikeitė kelionės dokumentai, suteikiantys teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką – 2025 m. gruodžio 1 d., praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, teismas vertino, jog pareiškėja turėjo galimybę pateikti prašymą dėl paso su biometriniais duomenimis išdavimo, nepažeisdama Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų. Kadangi tokia galimybe pareiškėja nepasinaudojo, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą.

28. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį nurodė, jog Sprendime tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir prieinama informacija. Nežiūrint į tai, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra įvairiapusiai ir pakankamai tvirti, jie negali būti vertinami kaip prioritetiniai nacionalinio saugumo užtikrinimo interesų atžvilgiu. Pareiškėjos nurodomos individualios aplinkybės (ilgalaikiai ryšiai su Lietuvos Respublika, vaikų, nekilnojamojo turto turėjimas, siekis tapti Lietuvos Respublikos piliete ir kt.) negali paneigti valstybės institucijų pareigos taikyti imperatyvias teisės normas. Socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas negali sudaryti pagrindo išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kai yra konstatuotas Įstatymo pažeidimas, sudarantis pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui.

29. Teismas konstatavo, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl nėra jokio pagrindo Sprendimą panaikinti.

30. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, teismas netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

32. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis yra itin formalus, neteisėtas, nepagrįstas, tinkamai nemotyvuotas ir neproporcingas, pažeidžiantis tiek pareiškėjos, tiek jos vaikų – Lietuvos Respublikos piliečių – teises bei interesus.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino pareiškėjos teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų bei jos individualios situacijos.

34. Pareiškėja paaiškina, kad teismo posėdžio metu teigė, jog 2025 m. liepos 5 d. vyko į Rusijos Federaciją keisti vidaus paso ((duomenys neskelbtini)) ir kartu aplankyti savo senyvo amžiaus tėvų. Jai kertant sieną, VSAT pareigūnai informavo, kad įsigalios naujas reikalavimas - turėti biometrinius užsienio pasus. Pareiškėja paaiškino, kad užsienio pasą galima Rusijoje užsakyti tuomet, kai asmuo turi galiojantį vidinį pasą. Taigi apie reikalavimą pasikeiti pasą pareiškėja sužinojo ne taip ir pavėluotai – kiek daugiu negu po mėnesio po tokios informacijos viešo paskelbimo atsakovo puslapyje (2025 m. gegužės 26 d.). Pareiškėja to vizito metu pateikė dokumentus vidaus pasui, kuris jai buvo pagamintas 2025 m. liepos 15 d., šią aplinkybę patvirtina byloje esantis įrodymas. Pareiškėja nurodo, kad to paties vizito metu ji pateikė dokumentus ir užsienio pasui gauti. Tačiau pagal Rusijos taisykles pirma sutikrinami duomenys, o po to asmuo antrą kartą kviečiamas priduoti biometrinių duomenų. Taigi pareiškėja pateikė prašymą išduoti biometrinį pasą, o 2025 m. rugpjūčio 28 d. po patvirtinimo, nuvyko biometrinių duomenų teikimui. Pareiškėja negalėjo nevykti į Rusiją ar kažkaip kitaip daryti įtaką paso pagaminimo procesui, nes būtent tokia yra biometrinio užsienio paso išdavimo tvarka.

35. Pareiškėja nurodo, kad sužinojusi apie reikalavimą turėti biometrinį pasą, pasidomėjo procedūra ir sužinojo, jog laukimo eilė Lietuvoje yra virš 1 metų, tai reikštų, kad ji apskritai liktų be galiojančio asmens dokumento.

36. Akcentuoja, kad 2025 m. rugpjūčio 28 d. jos vykimas į Rusiją buvo nulemtas objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios, todėl laikoma, jog ji į Rusiją vyko ne dažniau negu 1 kartą į tris mėnesius ir Įstatyme nustatyto ribojimo nepažeidė.

37. Pareiškėja teigia, kad šiuo atveju Migracijos departamento Sprendime iš esmės nepateiktas pareiškėjos nurodytų priežasčių vertinimas, taigi, jame nepagrįsta, jog jos nurodytos priežastys iš tikrųjų nelaikytinos objektyviomis Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme. Todėl Sprendimas nėra motyvuotas, jame nėra pagrįstas Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos priemonės – Rusijos Federacijos piliečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas – taikymas. Atsakovo sprendimas yra itin formalus, priimtas neatliekant jos nurodytų priežasčių vertinimo, o tik nurodant, kad pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti į minėtas valstybes, ar ne. Tačiau tai nėra individualus vertinimas o be to, tokie argumentai nurodomi visuose tokio pobūdžio atsakovo sprendimuose, kuriais naikinami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje asmenims minėtu pagrindu.

38. Pareiškėja akcentuoja, jog teismo sprendime visiškai nevertinti pareiškėjos šeiminiai ir kitokie ryšiai su Lietuvos valstybe, vertinant, ar toks Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus, taip pat neatliktas tyrimas ir vertinimas SESV 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, nevertintos individualios pareiškėjos aplinkybės.

39. Pareiškėja taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1190-1188/2025; 2025 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2533-1188/2025).

40. Pareiškėja teigia, kad turi būti vadovaujamasi vaikų interesų prioriteto principu. Sprendime neatliktas vaikų interesų vertinimas bei Sprendimo vertinimas per vaikų interesų prioriteto prizmę, tai savaime sudaro pagrindą panaikinti Sprendimą, be to, jos dvejų vaikų – Lietuvos Respublikos piliečių –interesai neabejotinai pažeidžiami Sprendimu bei tolimesniu jo vykdymo procesu bei iš to kylančiomis pasekmėmis.

41. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjos, kuri pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją, nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte reglamentuotos išimties taikymui, nes vykimas į Rusijos Federaciją pareiškėjos įvardintu tikslu buvo pačios pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis. Individualios pareiškėjos nurodomos aplinkybės (ilgalaikiai ryšiai su Lietuvos Respublika, vaikų, nekilnojamojo turto turėjimas, siekis tapti Lietuvos Respublikos piliete ir kt.) negali paneigti valstybės institucijų pareigos taikyti imperatyvias teisės normas. Socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas negali sudaryti pagrindo išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kai yra konstatuotas Įstatymo pažeidimas, sudarantis pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui.

44. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą.

45. Bylos duomenimis, pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, nuo 2011 m. gruodžio 6 d. savo gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvos Respublikoje, kur jai buvo išduotas ir pratęsiamas leidimas laikinai gyventi šalyje; Lietuvoje ji gyvena kartu su šeima, kurią sudaro du nepilnamečiai vaikai, gimę (duomenys neskelbtini), kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; pareiškėjos (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu (duomenys neskelbtini) nutraukta; Lietuvos Respublikoje pareiškėja nuosavybės teises valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. liepos 30 d., nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2017 m. birželio 10 d. ir nuo 2024 m. rugpjūčio 14 d. iki 2024 m. spalio 31 d. pareiškėja dirbo; VSAT informacinės sistemos duomenimis, po 2025 m. gegužės 3 d. pareiškėja iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją vyko 2 kartus: 2025 m. liepos 5 d. ir 2025 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 22 d. Migracijos departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nuo 2025 m. liepos 5 d. iki 2025 m. rugpjūčio 18 d. su vaikais lankė jos tėvus, gyvenančius Rusijos Federacijoje, taip pat, kad 2025 m. rugpjūčio 28 d. į Rusijos Federaciją vyko biometrinio paso pagaminimo tikslu. Nurodė, kad planuoja dar vieną išvyką.

46. 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuris skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 str.). Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnyje yra nurodyta jo galiojimo pabaiga, šiuo metu – iki 2026 m. gegužės 2 d. (2025 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XV-170 redakcija).

47. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170; toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, jog jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.

48. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, jog leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Ribojamųjų priemonių įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.

49. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, kad Migracijos departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas (žr., pvz., 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025, 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2819-520/2025).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas UTPĮ kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma šiame įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; kt.).

52. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025).

53. Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime, spręsdamas dėl Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų atvejų, kai leidimas laikinai gyventi nepanaikinamas, egzistavimo, apsiribojo formaliu teiginiu, kad pareiškėja į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių: pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją lankyti ten gyvenančius tėvus; dėl Rusijos Federacijos piliečio paso keitimo asmuo galėjo kreiptis į Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvoje.

54. Nors pareiškėjos nurodyta aplinkybė (kad pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 28 d. vyko į Rusiją dėl biometrinio paso pakeitimo) iš tiesų savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad egzistuoja Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytas atvejis, t. y. į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių objektyvių priežasčių, visgi pažymėtina, jog pareiškėja, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindė, kad 2025 m. rugpjūčio 28 d. ji dėl pakankamai svarbių priežasčių vyko į Rusijos Federaciją.

55. Vertinant Sprendimo teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, jog konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02).

56. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).

57. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas Sprendime išvardijo nustatytus pareiškėjos ryšius su Lietuva (Lietuvoje gyvena pareiškėjos nepilnamečiai vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; kt.), tačiau nebuvo atliktas šių duomenų įvertinimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra nepilnamečių vaikų, kurių gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatyta su ja, motina. Sprendime nevertinta, kokias pasekmes pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas turės vaikų interesams, nepasisakyta dėl geriausių vaikų interesų užtikrinimo, taip pat dėl teisės į šeimos susijungimą apribojimo proporcingumo siekiamiems įstatyme nustatytiems tikslams. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka aktualią naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025, 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2819-520/2025, 2026 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1249-556/2026). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėja neturėtų turėti lūkesčių, jog aplinkybė, kad Lietuvoje gyvena jos nepilnamečiai vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, savaime sudaro ar sudarys galimybę ignoruoti Įstatymo nuostatas, bei privalo adekvačiai vertinti galimas savo sprendimų vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei vieną kartą per tris mėnesius pasekmes tiek jai pačiai, tiek šeimos nariams.

58. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus: atsakovas Sprendime neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjos individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, yra pagrindas jį panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

59. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Migracijos departamento Sprendimas naikinamas.

60. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

61. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. <...>. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

62. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, jo įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

63. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

64. Pareiškėja nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prašė priteisti jai iš atsakovo iš viso 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo teismui parengimą, už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje ir už atskirojo skundo parengimą. Taip pat pareiškėja paduodama skundą teismui sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos atskirasis skundas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1359-1047/2025 buvo atmestas, todėl nėra pagrindo pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą. Kitos pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už skundo parengimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme, iš viso 1 200 Eur, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), yra realios ir pagrįstos, todėl priteistinos pareiškėjai iš atsakovo. Taip pat pareiškėjai priteistinas 22,50 Eur sumokėtas žyminis mokestis.

66. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti jai apeliacinės instancijos teisme patirtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus (advokatės R. Balsevičės 2026 m. vasario 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 4 ir Revolut banko 2026 m. vasario 3 d. mokėjimo pavedimą 600 Eur sumai). Taip pat pareiškėja paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą suma neviršija Rekomendacijose nustatyto galimo priteisti maksimalaus dydžio už suteiktą teisinę paslaugą, todėl priteistina pareiškėjai iš atsakovo.

67. Pareiškėjai iš atsakovo iš viso priteisiama 1 833,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos M. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos M. N. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 25S208266.

Priteisti pareiškėjai M. N. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 833,75 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt tris eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis