2016-07-14 Nr. AB-14605-3-61-3-07800-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1077-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07800-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N UT A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Širvintų rajono savivaldybė ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Širvintų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 44SK-(14.44.110.)-844 „Dėl servitutų nustatymo žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Širvintų r. sav. (duomenys neskelbtini) k.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja nurodė, jog jai nuosavybės teise priklauso 7,12 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Širvintų r. savivaldybėje (toliau – ir Žemės sklypas). Sprendimu Žemės sklypui nustatytas 0,16 ha ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku, teisę varyti galvijus (tarnaujantis daiktas) ir 0,16 ha ploto servitutas, suteikiantis teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas. Sprendime nurodyta, kad servitutai nustatomi esamo kelio vietoje, todėl nuostoliai dėl šių servitutų nustatymo nepatiriami ir neskaičiuojami. Pareiškėja tvirtino, kad Sprendimas yra neteisėtas, pažeidžia jos interesus ir teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą, nuostatas, t. y. prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėja pažymėjo, kad Skyrius, nustatydamas ginčijamą servitutą, vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 2 dalimi, tačiau iš Sprendimo nėra aišku, kuriuo konkrečiai minėtos dalies punktu jis rėmėsi, todėl neaiškus Sprendimo priėmimo pagrindas ir motyvai, nes sprendime nenurodyta, kas lėmė būtinybę Žemės sklype nustatyti ginčijamus servitutus.

Pareiškėja pabrėžė, kad Sprendimu servitutai yra nustatyti tiesiai per pareiškėjai priklausantį kiemą, greta gyvenamojo namo, o tai reiškia, kad dabar bet kuris asmuo gali eiti, važiuoti ar vesti galvijus taip pat tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas greta pareiškėjos gyvenamojo namo esančiame kieme, taip suvaržant jos teisę naudotis jai priklausančiu turtu. Dėl to, kad servitutai nustatyti namo kieme, ji negali apsitverti jai priklausančio gyvenamojo namo tvora, kyla pavojus sveikatai, nes bet kuris asmuo gali važiuoti bet kokia transporto priemone per pareiškėjos kiemą.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad per aplinkines vietoves veda keliai, kuriais yra labai paprastas susisiekimas su bet kuria vietove, taigi nustatyti servitutą per pareiškėjai priklausantį žemės sklypą nebuvo objektyvios būtinybės. Pareiškėja tvirtino, jog neaišku, kieno interesams užtikrinti buvo nustatytas servitutas, t. y. neaišku, koks daiktas yra viešpataujantis. Nėra žinoma (pareiškėja nebuvo informuota), kokio viešpataujančio daikto savininko valia buvo išreikšta dėl servituto „važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku, teisę varyti galvijus“ nustatymo. Pareiškėjai taip pat nėra žinoma, kieno interesams užtikrinti buvo nustatytas servitutas „tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas“.

Pareiškėja pažymėjo, kad iš Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (toliau – ir Taisyklės) matyti, kad servitutai yra formuojami tada, kai yra formuojamas žemės sklypas pagal teritorijų planavimo dokumentą, tačiau šiuo atveju, priimant Sprendimą, joks žemės sklypas nebuvo formuojamas. Mano, kad nustatant servitutus, pažeistas Taisyklių 16.7 punktas, nes jame nenurodyti viešpataujančiojo daikto savininkai ar patikėtiniai.

Pareiškėjos nuomone, nustatant ginčijamus servitutus, nebuvo atsižvelgta į jos teises ir teisėtus interesus, nors buvo būtina siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė. Paaiškino, kad servitutai buvo nustatyti jos neinformavus.

Pareiškėja pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, tik įvykdžius teisės aktuose nustatytas servituto nustatymo sąlygas, atsakovas įgyja teisę bei pareigą priimti sprendimą dėl servitutų nustatymo, tačiau šiuo atveju minėtos sąlygos nebuvo įvykdytos. Nurodė, kad neaišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu remiantis skundžiamame sprendime konstatuota, kad servitutai nustatomi esamo kelio vietoje.

Nesutiko su pozicija, kad dėl nustatytų servitutų ji nepatiria nuostolių, todėl Sprendime turėjo būti nurodomos nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygos. Pabrėžė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nenurodytos nei teisės normos, nei faktinės aplinkybės.

Pareiškėjos atstovas pateikė teismui prašymą skirti pomirtinę J. B. parašo ekspertizę bei pareiškimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, kuriame prašo pripažinti, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ dalis dėl vietinės reikšmės kelio (duomenys neskelbtini) įrašymo į Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą yra neteisėtas ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu pareiškėjos skundą prašė atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad iš nuosavybės atkūrimo bylos J. B. esančių dokumentų, t. y. abriso, žemės sklypo plano, matyti, kad per Žemės sklypą eina kelias, kurio plotas 0,23 ha. Žemės naudojimo plotų eksplikacijoje taip pat nurodyta, kad kelias užima 0,23 ha. Iš 1995 m. balandžio 11 d. sudaryto valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 0,23 ha kelias įskaičiuotas į grąžinamos natūra žemės plotą. Nuosavybės atkūrimo byloje yra 1993 m. balandžio 22 d. Žemės sklypo (ų) skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktas, kuriame yra įrašai: „Žemės sklypo ribose esamų ar projektuojamų vietinių kelių priklausomybė ir kategorija (plotis m) - „yra bendro naudojimo kelias 6 m pločio“. Kiti pastebėjimai – „per sklypą nutiestas bendro naudojimo kelias“. Buvusi Žemės sklypo savininkė J. B. sutiko ir šį aktą pasirašė, kad žemės sklypo ribose esamų ar projektuojamų vietinių kelių priklausomybė ir kategorija (plotis m) yra 6 m pločio bendro naudojimo kelias. Be to, Ukmergės apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienasėdžiais išskirstymo 1938 m. plane šį žemės sklypą taip pat skyrė kelias. Iš Širvintų rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės žemės reformos žemėtvarkos preliminarinio projekto, patvirtinto 1992 m. matyti, kad per ginčijamą žemės sklypą pažymėtas 6 m bendro naudojimo kelias. Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) vietovės žemės kadastro plane valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1991-89, žemės sklype, projektinis Nr. 92 (žemės valda M. G. ir G. B.) pažymėtas kelias kodu Nr. 12-1-1 kaip valstybės išperkama žemė, valstybės ir savivaldybės kelias.

Atsakovas paaiškino, kad 1993 m. rengiant J. B. nuosavybės atkūrimo bylą, 1994 m. spalio 25 d. Širvintų rajono valdybai priimant sprendimą Nr. 34-1611 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. B. J., K.“ kelio servitutas nebuvo nustatytas, nes tuo metu nebuvo teisės akto, reglamentuojančio servituto nustatymą. Atsakovas pažymėjo, kad 1993 m. vykdant žemės sklypų matavimus, matuojamuose žemės sklypuose esantys bendro naudojimo keliai buvo apskaitomi kaip kelio naudmenos ir iš bendro žemės sklypo neišjungiamos, todėl tiek šioje, tiek ir kitose to meto bylose esančiuose dokumentuose kelias buvo nurodomas kaip bendro naudojimo kelias.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja 2006 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Širvintų rajono merą su prašymu dėl kito kelio įrengimo į (duomenys neskelbtini) kaimą, Širvintų rajone, panaikinant kelią per jos žemės sklypą, tačiau tuo metu klausimas dėl šio bendro naudojimo kelio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, nebuvo išspręstas, nes nebuvo gauti paveldėtojų raštiški sutikimai dėl užimto 0,23 ha ploto išėmimo iš žemės sklypo ploto, patikslinant žemės sklypo ribas. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai, ūkininkai 2013 m. birželio 3 d. Skyriui įteikė pranešimą dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų – kelio dalies užtvėrimo. Skyrius 2013 m. gegužės 17 d. raštu kvietė pareiškėją 2013 m. gegužės 23 d. atvykti dėl galimybės išspręsti problemą dėl kelio, einančio per Žemės sklypą, pareiškėjai buvo pasiūlyta sandoriu nustatyti žemės servitutus pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.125 straipsnį, tačiau ji nesutiko. Vėliau (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai dar daug kartų kreipėsi į įvairias institucijas dėl kilusių problemų naudojantis ginčijamu keliu. Skyrius, dar kartą išnagrinėjęs J. B. nuosavybės atkūrimo bylą, 1992 m. Širvintų rajono (duomenys neskelbtini) buvusios žemės ūkio įmonės žemės reformos žemėtvarkos preliminarinį projektą, kitus turimus dokumentus, patikrinęs visus žemės sklypus, per kuriuos (duomenys neskelbtini) kelias, nustatė, kad Žemės sklype (duomenys neskelbtini) keliu užimtas plotas yra įskaičiuotas į grąžintinos žemės plotą ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja geranoriškai nesutiko sandoriu nustatyti žemės servitutus, nusprendė vadovautis teisės aktuose nustatyta galimybe privačiame žemės sklype administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą bei servitutą leisti vykdyti kelio priežiūros darbus.

Skyrius 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybės administraciją su reikalavimu pagrįsti visuomenės poreikį naudotis (duomenys neskelbtini) keliu ir išreikšti nuomonę dėl servituto nustatymo. Širvintų rajono savivaldybės administracija 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu atsakė, kad problemos, kylančios dėl kelio, einančio per pareiškėjos žemės sklypą, gerai žinomos, pagrindė visuomenės poreikį naudotis (duomenys neskelbtini) keliu, įskaitant 0,23 ha šio kelio atkarpa, ir nurodė priežastis, dėl kurių būtina nustatyti servitutą minėtam žemės sklypui. Skyriaus vedėjas 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu nusprendė minėtoje teritorijoje nuo 2013 m. spalio 8 d. pradėti rengti žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamą planą. Skyrius raštu pakvietė pareiškėją atvykti 2013 m. spalio 8 d. 11 val. į susirinkimą, kurio metu bus projektuojamas 0,23 ha kelio servitutas per jos privatų žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Širvintų r., tačiau atvykusi pareiškėja nesutiko su jos žemės sklype projektuojamais servitutais. Todėl Sprendimu patvirtintas žemės sklypo planas ir Žemės sklypui, kaip tarnaujančiam daiktui, nustatyti servitutai, apie priimtus sprendimus informuota pareiškėja.

Atsakovas nurodė, kad iš archyvinių dokumentų bei kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad kelias Žemės sklype yra nuo 1938 m., kad šis vietinės reikšmės kelias yra prižiūrimas, du arba tris kartus per sezoną greideriuojamas, taisomas, nuolat skiriamos lėšos šio kelio priežiūrai ir būklės gerinimui. 1999 m. šis kelias buvo remontuojamas Kaimo rėmimo fondo lėšomis, o 2003 m. atlikta šio kelio techninė inventorizacija. Atsižvelgęs į tai atsakovas tvirtino, jog neaišku, kokius nuostolius patiria pareiškėja (kokias išlaidas turi: susijusias su tarnaujančio daikto tinkamos būklės išlaikymu, dėl būklės atkūrimo, sumokėtus mokesčius ir pan.), t. y. pareiškėja neįrodo patirtų nuostolių dydžio. Atsakovo nuomone, Sprendimas yra aiškus, motyvuotas, atitinka teisės normų reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, kurios nurodytos bei išdėstytos atsiliepime.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybė atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ kelias (duomenys neskelbtini) ir kelias (duomenys neskelbtini) įtrauktas į vietinės reikšmės kelių sąrašą. Šis kelias yra susiklostęs istoriškai, vadinamas (duomenys neskelbtini) ir jungia dvi seniūnijas. Širvintų rajono savivaldybė nuolat skiria lėšų šio kelio priežiūrai ir būklės gerinimui.

Nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracija 2013 m. balandžio 15 d. raštu kreipėsi į Skyrių, prašydama žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuoti kelio juostos žemės sklypus per (duomenys neskelbtini) kaimą ir (duomenys neskelbtini) keliui, esantiems Širvintų r. (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas kelias jungia seniūnijas, juo privažiuojama ir / ar prieinama prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojams bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, yra patenkama į privačius kitų asmenų žemės sklypus ir sodybas. Nurodė, kad Lietuvoje yra nemažai istoriškai susiklosčiusių sodybų, per kurias eina kelias, t. y. kurių gyvenamieji pastatai nuo ūkinių pastatų yra atskirti vietinės reikšmės kelių, todėl toks sodybos išdėstymas nėra neįprastas. Pažymėjo, kad Širvintų rajono savivaldybė nuolat gauna (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų nusiskundimus dėl negalėjimo naudotis keliu, t. y. tarp pareiškėjos ir kitų (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų nuolat kyla konfliktai dėl naudojimosi keliu. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nustatyti servitutai yra būtini ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, kad pareiškėja paveldėjo ginčijamą žemės sklypą, per kurį eina istoriniuose šaltiniuose minimas bendro naudojimo kelias į (duomenys neskelbtini) kaimą. 2006 m. gegužės 5 d. pareiškėja kreipėsi su prašymu dėl kito kelio įrengimo į (duomenys neskelbtini) kaimą (duomenys neskelbtini) rajone, panaikinant kelią per jos žemės sklypą, ir buvo ieškoma įvairių sprendimo būdų, tartasi su bendruomene, tačiau taikiai išspręsti nepavyko. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai, ūkininkai ne kartą kreipėsi dėl trukdymo pravažiuoti šiuo keliu, pareiškėja buvo ne kartą įspėta, lankėsi Širvintų rajono savivaldybės sudarytos komisijos. Su pareiškėjos skundu nesutinka atsižvelgę į vietinių gyventojų nuomonę, išsakytą susitikimų metu, kad šitas kelias reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, istoriškai svarbi šimtmečiais egzistavusio kelio (duomenys neskelbtini) dalis turi turėti servitutą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimo 3 punktą, kuriame nurodyta, kad servitutai nustatomi esamo kelio vietoje, todėl nuostoliai dėl šių servitutų nustatymo nepatiriami ir neskaičiuojami bei įpareigojo Tarnybą iš naujo išspręsti dėl ginčijamų servitutų nustatymo pareiškėjos patiriamų nuostolių atlyginimo klausimą; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Civilinio kodekso Žemės įstatymo bei Taisyklių nuostatomis, padarė išvadą, kad šiuo atveju Sprendimu nustatytas servitutas, pagal kurį Žemės sklypas tapo tarnaujančiuoju daiktu, o savivaldybei nuosavybės teise priklausantis inžinerinis statinys ((duomenys neskelbtini) kaimo kelias) tapo viešpataujančiuoju daiktu. Teismas pažymėjo, kad viešpataujančiojo daikto (kelio) savininkė Širvintų rajono savivaldybė pritaria kelio servituto nustatymui. Ginčijami servitutai iš esmės nustatyti siekiant užtikrinti ginčijamo kelio tinkamą naudojimą. Tai yra faktinis ginčijamų servitutų nustatymo pagrindas.

Teismas konstatavo, kad, nenustačius ginčijamo kelio servituto, kelio naudojimasis priklausytų išimtinai nuo pareiškėjos valios ir nebūtų užtikrinta galimybė kitiems asmenims naudotis egzistuojančia vietinės reikšmės (duomenys neskelbtini) kaimo kelio atkarpa, kuri eina per Žemės sklypą.

Iš byloje esančių dokumentų ir proceso šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad iki servituto nustatymo buvo ieškoma ir kitų šios problemos sprendimo būdų, pavyzdžiui, pareiškėjai buvo siūlyta keliui naudoti reikalingą žemės sklypo plotą kompensuoti kitu žemės sklypu, tačiau pareiškėja su tokiu pasiūlymu nesutiko. Taip pat buvo svarstyta kelio perkėlimo į kitą žemės sklypo vietą galimybė, kuria dėl neproporcingų finansinių išteklių poreikio nebuvo pasinaudota. Pareiškėjai buvo siūlyta sandoriu nustatyti kelio servitutą. Taigi institucijos, siekiančios, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyviai įmanomas galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad pareiškėjos teisės nebūtų apribotos neproporcingai ir nepagrįstai ir kad būtų pasiektas taikus šalių susitarimas. Taikiai nesusitarus, buvo pasinaudota galimybe priverstinai nustatyti servitutus.

Teismas padarė išvadą, jog servitutai yra numatyti teritorijų planavimo dokumentuose. Teismas pažymėjo, kad Skyriaus vedėjas 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu nusprendė minėtoje teritorijoje rengti žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamą planą. Širvintų rajono savivaldybės administracija 2013 m. rugsėjo 26 d. rašte nurodė, kad problemos, kylančios dėl kelio, einančio per pareiškėjos žemės sklypą, gerai žinomos, pagrindė visuomenės poreikį naudotis kaimo (duomenys neskelbtini) keliu, įskaitant 0,23 ha šio kelio atkarpa, ir nurodė priežastis, dėl kurių būtina nustatyti servitutą minėtam žemės sklypui. Skyriaus vedėjas 2013 m. spalio 30 d. įsakymu nustatė ginčijamam žemės sklypui servitutus ir pavedė (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto autoriui parengti dokumentus, kuriame įbraižomi žemės servitutai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nesutikimą su kelio servitutu grindžia aplinkybe, kad per aplinkines vietoves veda keliai, kuriais yra paprastas susisiekimas su bet kuria vietove, taigi nustatyti servitutą per pareiškėjai priklausantį žemės sklypą nėra jokios objektyvios būtinybės. Teismas nustatė, kad kelionė iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) aplinkiniu keliu pailgėja 2,699 km. Tačiau kelionė iš (duomenys neskelbtini) kaimo į kitas vietoves, esančias už ginčijamo žemės sklypo, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini), pailgėja dar daugiau

Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčijamas kelias yra naudojamas pagal paskirtį, t. y. juo važiuoja įvairios transporto priemonės. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai, siekdami be trukdžių naudotis ginčijamu keliu, kreipėsi į įvairias institucijas su prašymais ir skundais. Teismas sprendė, kad šios aplinkybė patvirtina poreikį užtikrinti ginčijamo kelio, kuris eina ir per pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, tinkamą naudojimą.

Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad ginčijamos kelio atkarpos, kuri eina per Žemės sklypą, naudojimas pagal paskirtį įmanomas tik suvaržius pareiškėjos teises savo nuožiūra naudotis jai priklausančiu žemės sklypu, kuro teritorijoje yra Širvintų rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis kelias. Tai, kad servitutas nustatytas esamo kelio vietoje, atitinka Civilinio kodekso 4.121 straipsnio nuostatas, pagal kurias prioritetas suteikiamas teisei naudotis esamu keliu (taku), o jei jo nėra, – anksčiau buvusiu keliu (taku). Teismas akcentavo, kad pareiškėja pripažįsta, kad parinkta servituto vieta yra buvusio ir esamo kelio, kuriuo buvo naudojamasi ir iki servituto nustatymo vietoje. Teismas pažymėjo, kad šis kelias planuose buvo žymimas ir dokumentuose aprašomas (realiai egzistavo) dar iki nuosavybės teisių atkūrimo J. B., tai yra istoriškai susiformavusio kelias. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja galėjo tikėtis, jog bus siekiama ir toliau naudotis per jos žemės sklypą einančiu keliu, t. y. neįgijo teisėto lūkesčio, kad galės įgyjamu žemės sklypu naudotis be jokių suvaržymų.

Teismas padarė išvadą, nėra pagrindo teigti, jog nustatyti servitutai neproporcingai suvaržo pareiškėjos teises, nes pagrindas nustatyti servitutą yra objektyvus jo būtinumas. Teismas, įvertinęs būtinumą pagrindžiančių ir paneigiančių aplinkybių, turinčių reikšmės abiejų daiktų savininkų interesams, jų pusiausvyrai, visumą (pareiškėjos sklypo dydį, kelio servituto užimamą plotą, statinių išdėstymą pareiškėjos sklype, ginčo sklypo dalies, kuriai nustatyta servitutas, reikšmę savininkei, keliavimo aplinkiniais keliais galimybes, kelio iškėlimo kaštus, kelio naudojimo intensyvumą, aplinkinių gyventojų poreikius), konstatavo, kad esminė servituto nustatymo sąlyga – servituto būtinumas – yra konstatuota, t. y. šiuo atveju kelio naudotojų interesai nusveria pareiškėjos privatų interesą žemės sklypą naudoti netrukdomai.

Teismas pažymėjo, kad nustatytas servitutas, suteikiantis teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, yra neatsiejamai susijęs su nustatytu kelio servitutu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad servitutai ginčijamu sprendimu nustatyti pagrįstai.

Teismas nurodė, jog teismo atmestas pareiškėjos prašymas skirti J. B. parašo ekspertizę, nes parašo netikrumas / tikrumas 1993 m. balandžio 22 d. akte neturės reikšmės kilusio ginčo teisingam išsprendimui. Teismas taip pat nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl pareiškėjos 2015 m. vasario 4 d. pareiškime nurodyto norminio administracinio akto – Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ teisėtumo, todėl netenkino ir pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Tačiau teismas padarė išvadą, jog nepagrįsta Skyriaus pozicija dėl nuostolių neatlyginimo, nes servitutai nustatomi esamo kelio vietoje. Pažymėjo, kad tik išimtiniais atvejais galima būtų pateisinti neatlygintiną naudojimąsi svetimu nekilnojamuoju daiktu. Iš tiesų servitutai nustatyti istoriškai susiformavusio kelio vietoje, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėja dėl jų nustatymo patiria nuostolius. Nuostoliai šiuo atveju yra susiję su galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį praradimu. Teismas akcentavo, kad pareiškėja skunde ir jos atstovai teismo posėdyje patvirtino, kad negali jai nuosavybės teise priklausančios sodybos apsitverti tvora, ūkinius pastatus pasiekti gali tik perėjusi kelią. Teismo nuomone, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nustatyti servitutai suvaržo pareiškėjos galimybes ginčijamu žemės sklypu naudotis savo nuožiūra, taigi pareiškėja dėl jų nustatymo patiria realius nuostolius, todėl Sprendimo 3 punktą nusprendė panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išspręsti dėl ginčijamų servitutų nustatymo pareiškėjos patiriamų nuostolių atlyginimo klausimą.

III. Pareiškėja M. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos skundas ir toje dalyje patenkinti skundą – panaikinti Sprendimą.

Pareiškėja apeliaciniu skundu taip pat prašo:

1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos prašymas ištirti norminio administracinio akto ištyrimo ir šį prašymą tenkinti – ištirti norminto administracinio akto teisėtumą ir pripažinti, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m, balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ dalis, dėl vietinės reikšmės kelio (duomenys neskelbtini) Įrašymo į Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą yra neteisėtas ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.

2) skirti pomirtinę J. B. parašo ekspertizę;

3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėja nurodo, kad teismas pripažino servituto būtinumą, nors nebuvo vertinta ar yra teisinės sąlygos servituto nustatymui privačiame žemės sklype nesant žemės sklypo savininkės –pareiškėjos sutikimo. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-367/2012, pateiktais išaiškinimais ir tvirtina, kad teismas turėjo pagrįsti, kuris konkrečiai Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies punktas reglamentuoja ir nustato žemės servituto privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nustatymo būtinybę, tačiau tokių motyvų teismo sprendime nėra.

Pareiškėja teigia, kad servituto nustatymui nebuvo Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, nes atsakovas ir Širvintų rajono savivaldybė neįrodė, jog servitutas yra reikalingas užtikrinant patekimą prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų. Pareiškėja tvirtina, kad servituto nustatymui nebuvo ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos, šios sąlygos neįrodinėjo nei Tarnyba nei Širvintų rajono savivaldybė.

Pareiškėja akcentuoja, kad Širvintų rajono savivaldybė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog per jos sodybą einantis kelias yra susiklostęs istoriškai, vadinamas (duomenys neskelbtini) ir jungia dvi seniūnijas, tačiau ši aplinkybė buvo paneigta savivaldybės pateiktais dokumentais – Nekilnojamojo turto registro išrašais iš kurių matosi, kad (duomenys neskelbtini) kelias ir (duomenys neskelbtini) kelias yra įregistruoti kaip du savarankiški nekilnojamojo turto objektai. Per pareiškėjos sodybą einantis kelias yra įregistruotas kaip (duomenys neskelbtini) keltas, tuo tarpu (duomenys neskelbtini) kelias yra visai kitoje vietoje. Pareiškėja nurodo, kad pateikė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2014 m. kovo 9 d. raštą, kuriame pažymima, jog Kultūros vertybių registre nėra įrašyta kultūros paveldo objektų (duomenys neskelbtini) k., Širvintų raj., nei (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodo, kad teismas nukrypo nuo nuoseklios teismų praktikos, kad servitutas gali būti nustatomas tik esant būtinumui, kai daikto neįmanoma naudoti kitokiu būdu nei nustačius servitutą, todėl, sprendžiant dėl servituto nustatymo, esminis klausimas yra jo būtinumas – konstatavus, kad servitutas būtinas, atsiranda pagrindas jį nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d, nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-234/2007; 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3- 126/2012).

Pareiškėja akcentuoja, jog iš teismo sprendime pateiktų motyvų galima spręsti, jog teismas nepanaikino ginčijamo akto tik todėl, kad kai kurie vietos gyventojai yra tariamai įpratę naudotis keliu. Pareiškėja tvirtina, kad teismas neatskleidė, kur yra viešasis interesas (viešasis poreikis), sąlygojęs pareiškėjos nuosavybės teisės į turtą apribojimą nustatant servitutą.

Pareiškėja teigia, kad teismas nevertino, ar nustatyti ribojimai Žemės sklypui nėra pertekliniai, ar jie nustatyti objektyviai ir pagrįstai, nemotyvavo, kokie byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą teigti, kad reikalingas būtent tokio turinio servitutas.

Pareiškėja teigia, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl skundo motyvų, jog buvo pažeista servituto nustatymo procedūra. Pareiškėja vadovaujasi Taisyklių 3, 5 ir 13 punktais ir nurodo, kad servitutai yra formuojanti tada, kai yra formuojamas žemės sklypas pagal teritorijų planavimo dokumentą. Pareiškėja tvirtina, kad atsakovui priimant Sprendimą joks teritorijų planavimo dokumentas nebuvo rengiamas. Taip pat pareiškėja teigia, kad atsakovas, Sprendimu nustatydamas servitutus, pažeidė Taisyklių 16.7 punktą, nes Sprendime nenurodė viešpataujančiojo daikto savininkų ar patikėtinių.

Pareiškėja akcentuoja, kad Sprendimu nustatant servitutus, visiškai nebuvo atsižvelgta į jos teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėja teigia, kad teismas neišnagrinėjo skundo argumentų, kad ginčijamas administracinis aktas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, nes yra neaiškus ir nesuprantamas jo priėmimo nei teisinis, nei faktinis pagrindas. Sprendime nurodyta, kad nustatant servitutus yra vadovaujamasi Žemes įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, tačiau nėra nurodoma, kuriuo konkrečiai 2 dalies punktu. Sprendime nėra nurodyta kas sąlygojo būtinybe pareiškėjos žemės sklype nustatyti servitutus. Sprendime nenurodyti Taisyklių 16.3, 16.5 bei 16.7 punktuose įtvirtinti duomenys.

Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reguliuojančias administracinių bylų teiseną pagal pareiškimus ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) XVI skirsnis), bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai taikė ABTĮ 111 straipsnio nuostatas, nes prašymą atmetė tik nurodydamas, kad jam nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodyto norminio administracinio akto teisėtumo. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuose nėra nurodyto nė vieno ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje numatyto prašymo atmetimo pagrindo.

Pareiškėja nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog per Žemės sklypą einančiam keliui prašomu ištirti norminiu administraciniu aktu yra suteiktas vietinės reikšmės III kategorijos kelio statusas, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti vertintas ne tik Sprendimo teisėtumas, bet ir ištirtas Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ dalies dėl vietinės reikšmės kelio (duomenys neskelbtini) įrašymo į Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą, teisėtumas.

Pareiškėja nurodo Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtą administracinę bylą (Nr. I-164-320/2011), kurioje buvo prašoma ištirti norminį administracinį aktą – Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas vietinės reikšmės viešasis kelias einantis per trečiųjų suinteresuotų asmenų sodybą tarp gyvenamojo namo ir šulinio ir Panevėžio apygardos administracinis teismas tokį prašymą tenkino. Pareiškėja tvirtina, kad jeigu teismas butų išsamiai nagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, būtų atkreipęs dėmesį, kad ši administracinė byla iš esmės yra identiška, nes per pareiškėjos sodybą einantis kelias taip pat neturi asfaltuotos dangos, be to, (duomenys neskelbtini) kelio plotis didžiojoje dalyje nesiekia net 5 metrų, todėl, ginčo kelias neatitinka Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietinės reikšmės keliui nustatytų reikalavimų. Taip pat pažymi, kad per pareiškėjos sodybą einančiam keliui kelio apsaugos zona iki gyvenamojo namo dėl ploto trūkumo negali būti nustatyta, todėl laikytina, kad ginčo vietoje negalima sudaryti saugių eismo sąlygų.

Pareiškėja nurodo, kad dėl per jos sodybą (tarp gyvenamojo namo ir tvarto) einančio kelio gyvena nuolatinėje įtampoje ir strese, turi nuolatos saugotis prie kiemą nuolatos važiuojančių transporto priemonių, kurios kelia nuolatinę grėsmę ne tik pareiškėjai bet ir pas ją apsistojantiems anūkams, mažamečiams vaikams.

Pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Paaiškina, kad iš Tarnybos byloje nurodytų argumentų matyti, kad tiek Širvintų rajono savivaldybė, tiek Tarnyba vadovavosi J. B. tariamai padėtu parašu (nors pareiškėjos nuomone, parašas yra ne jos mamos) kaip išreikšta valia įrengiant ir įregistruojant 6 metrų pločio vietinės reikšmės 111 kategorijos kelią bei nustatant servitutą.

Pareiškėjos nuomone, byla yra sudėtinga, todėl tinkamam faktinių aplinkybių įvertinimui bei teisingam bylos išsprendimui, apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, suteikiant galimybę šalims paaiškinti teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, kurių neįvertino pirmos instancijos teismas.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą ir priimdamas sprendimą, priešingai nei mano pareiškėja, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė surinktus įrodymus, juos vertino, išnagrinėjo pareiškėjos rašytinius prašymus.

Atsakovas teigia, jog pateiktais dokumentais įrodyta, kad Žemės sklypas iki jo privatizavimo buvo suformuotas teritorijų planavimo dokumente, t. y. 1992 m. Širvintų rajono (duomenys neskelbtini) buvusioje žemės ūkio įmonės žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte ir šiame žemės sklype pažymėtas 6 m. bendro naudojimo kelias (patvirtintas Širvintų rajono valdybos 1992 m. liepos 15 d. protokolu Nr. 15).

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos mama J. B. 1991 m. spalio 29 d. prašyme grąžinti žemę nurodė, kad jos valia susigrąžinti paveldimą žemę buvusioje vietoje (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Širvintų rajone. Ji ten gyvendama iki mirties ir naudodamasi šiuo Žemės sklypu žinojo, kad per žemės sklypą eina bendro naudojimo kelias, pasirašė žemės sklypo skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktą, todėl nuosavybės teisė ir buvo atkurta, nes ji sutiko su nustatytomis žemės sklypo naudojimo sąlygomis, jeigu būtų su tuo nesutikusi, sprendimas dėl nuosavybės teisės nebūtų priimtas.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepateikia įrodymų, jog pravažiuojantis transportas jai trukdo gyventi saugiai, kad pažeidžiami jos, kaip žemės savininkės teisėti interesai, kad pablogėjo gyvenimo kokybė.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė servituto nustatymą privačiame žemės sklype administraciniu aktu reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Atsakovas paaiškina, kad nagrinėjamas servituto nustatymo atvejis pateko į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį ir servitutas žemės sklypui nustatytas administraciniu aktu, todėl jis buvo projektuojamas ir nustatomas Žemės įstatymo 23 straipsnio ir Taisyklių nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka.

Širvintų rajono savivaldybė atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, jog teismas teisingai konstatavo, kad nenustačius ginčijamo kelio servituto, kelio naudojimas priklausytų išimtinai nuo pareiškėjos valios ir nebūtų užtikrinta galimybė kitiems asmenims naudotis egzistuojančia vietinės reikšmės (duomenys neskelbtini) kelio atkarpa, kuri eina per Žemės sklypą. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad nagrinėjamu atveju esminė servituto nustatymo sąlyga – servituto būtinumas – yra konstatuota, t. y. šiuo atveju kelio naudotojų interesai nusveria pareiškėjos privatų interesą Žemės sklypą naudoti netrukdomai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesitinka.

Širvintų rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Byloje kilęs ginčas dėl servituto nustatymo privačiam žemės sklypui administraciniu aktu pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėja skundė teismui atsakovo Sprendimą, kuriuo jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo nustatytas kelio servitutas, nurodydama, kad servitutas nėra būtinas, jo nustatymas neatitiko aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų ir neproporcingai apribojo jos teises.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, pripažinęs, jog ginčo servitutas nustatytas pagrįstai ir teisėtai, bet pareiškėjai turi būti atlyginami nuostoliai susiję su servituto nustatymu.

Apeliacinis pareiškėjos skundas grindžiamas panašiais argumentais, kaip ir pradinis skundas, papildomai išsakant pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką tais aspektais, kad teismas nepagrįstai atsisakė tirti aktualaus šioje byloje norminio administracinio akto teisėtumo klausimą bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti jos apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėja prašymą dėl jos apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad byla yra sudėtinga, o šalys turėtų galimybę paaiškinti teisiškai reikšmingas aplinkybes žodžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apeliantės prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų, pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Todėl vadovaudamasi šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina visas bylos aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui, nepriklausomai nuo proceso šalių pateiktų argumentų dėl administracinės bylos esmės.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. ( Konstitucinio teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai) Žemės teisiniuose santykiuose taikomos įvairios teisinės priemonės, kurios leidžia žemės savininkams ir kitiems suinteresuotumą dėl naudojimosi žeme turintiems asmenims ieškoti optimalaus žemės teisinio režimo. Tarp tokių teisinių priemonių yra ir servitutai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 straipsnyje servitutas yra apibrėžiamas kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto nustatymu yra įtakojamos atitinkamų asmenų teisės, t. y. servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 str. 1 d.). Pažymėtina, jog servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.)

Kiek tai susiję su servitutų nustatymu administraciniu aktu, pažymėtina, jog Žemės įstatymo (2010 m. balandžio 1 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalis numatė, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte baigtiniu sąrašu yra išvardinti atvejai, kai administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius gali būti nustatomi servitutai. Tokie atvejai yra : 1) servitutų nustatymas valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, numatomi parduoti ar kitaip perleisti; 2) servitutų nustatymas valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis; 3) servitutų nustatymas išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) servitutų nustatymas išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; 5) servitutų nustatymas valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą.

Visų pirma vertintina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos ginčijamu Sprendimu nustatytas servitutas patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje išvardintus atvejus.

Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1,2 ir 5 punktuose numatyti atvejai nėra aktualūs, nes pareiškėjos nuosavybės teise valdomas 7,12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Širvintų raj. savivaldybėje yra privatus ir nėra konsoliduotas. Byloje taip pat nėra pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad minėtame pareiškėjos privačiame žemės sklype nustatytas servitutas būtinas įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, kaip tai apibrėžia Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Byloje nėra duomenų, ir kad pareiškėjos žemės sklype pagal teritorijų planavimo dokumentus būtų numatyta tiesti centralizuotus inžinierinės infrastruktūros tinklus. Taigi šiame sklype administraciniu aktu galėjo būti nustatytas tik Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte ( ir atitinkamai Taisyklių 2.4 punkte) numatytas servitutas, suteikiantis teisę tiesti kelius ir takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Taisyklių 6 punktas numato, kad žemės servitutai, nurodyti šių Taisyklių 2.3 ir 2.4 punktuose, projektuojami tada, kai šių Taisyklių 6.1–6.3 punktuose nurodyti asmenys pateikia prašymą nustatyti siūlomą žemės servitutą pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal tarnaujančiuoju tampančio žemės sklypo buvimo vietą: 6.1. jeigu siūloma nustatyti servitutą išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudoti valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kad būtų galima privažiuoti ar prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, taip pat tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, jais naudotis ir juos prižiūrėti, – esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti, savininkai arba patikėjimo teisės subjektai, o jeigu rekreacinėse ir kitose gyventojų bendram naudojimui skirtose teritorijose gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų teritorijose statinių nėra, – šiose teritorijose esančių žemės sklypų savininkai arba valstybinės žemės patikėtiniai; 6.2. jeigu žemės sklype numatoma tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius ir takus, – šių darbų užsakovas; 6.3. jeigu siūloma nustatyti servitutą, suteikiantį teisę prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucija, atsakinga už šių kompleksų ir objektų apsaugą.

Taigi Taisyklės reikalauja, kad prieš projektuojant kelio servitutą teritorijų planavimo dokumente jį nustatyti prašytų esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti savininkai ar patikėjimo teisės subjektai. Kaip jau minėta, byloje nėra pateikta pakankamai objektyvių duomenų, kad ginčo kelias būtų būtinas įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, nes nei atsakovas, nei tretieji suinteresuotieji asmenys nėra nurodę konkrečių bendrojo naudojimo objektų, patekimui prie kurių būtų būtinas Sprendimu nustatytas kelio servitutas.

Tokiais kultūros paveldo objektais nelaikytini Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą (b.t.III, l.168-172) minimi (duomenys neskelbtini) pilkapynai, nes prie jų galima paprastai patekti kitais keliais per (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) kaimus. Taip pat byloje nenustatyta, kad kurių nors netoliese esančių statinių ar žemės sklypų savininkai neturėtų galimybės prieiti ar privažiuoti prie šių statinių ar žemės sklypų, nesinaudodami ginčo keliu. Priešingai, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsakyme Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui nurodyta, kad keliai, reikalingi privačių žemės sklypų savininkams privažiuoti prie jiems priklausančių žemės sklypų, yra užtikrinti ir be naudojimosi M.

G. žemės sklypu. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų ir aplinkinių ūkininkų 2013 m. gegužės 31 d. pranešime akcentuojamas šio kelio naudojimo patogumas, nurodant, kad tai yra tiesiausias ir šimtmečiais egzistavęs kelias. Panaši motyvacija išsakyta ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr.(6.26)-13-2290 NŽT Širvintų skyriui, kuriuo prašoma nustatyti servitutą. Pažymėtina, kad nors ši kelio atkarpa buvo įtraukta į Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ patvirtintą vietinių kelių sąrašą, tačiau Širvintų rajono savivaldybė iki 2013 m. spalio 24 d. nebuvo net jo, kaip inžinierinio statinio savininkė, nes nebuvo įregistravusi jokių daiktinių teisių nekilnojamojo turto registre.

Širvintų rajono savivaldybė 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (6.11)-13-855 prašė žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuoti valstybinės žemės sklypus keliui per (duomenys neskelbtini) kaimą ir (duomenys neskelbtini) keliui, o ne nustatyti servitutus. Turint omenyje tai, kad ginčo servituto projektavimas prasidėjo NŽT Širvintų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr.44VĮ-(14.44.2.)-871 nusprendus rengti žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamą planą, darytina išvada, kad nustatant servitutą nebuvo laikytasi Taisyklių 6 punkte nurodytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Kelių įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio kelių suskirstymą pagal nuosavybės formas, 1 dalis nustato: „Keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, juridiniams ar fiziniams asmenims”, o to paties straipsnio 3 dalis nurodo: „Vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims.”

Remiantis nurodytomis Kelių įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vietinės reikšmės viešieji keliai gali priklausyti tik savivaldybėms, o fiziniams asmenims gali priklausyti tik vidaus keliai. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1991-89 patvirtino Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) vietovės žemės kadastro plane valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planą, kuriame šis kelias priskirtas valstybės išperkamai žemei.

Administracinių teismų praktikoje jau yra pasisakyta, kad tokia praktika, kai savivaldybė apskaito ir rodo savo balanse privačiose žemės valdose esančius vietinės reikšmės viešuosius kelius, yra ydinga (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1974-525/2015)

Apibendrinus tai kas išdėstyta, pripažintini pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad atsakovas Sprendime nenurodė, o vėliau ir pirmosios instancijos teisme nepagrindė, kuris konkretus Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies punktas buvo taikytas ginčo atveju. Nacionalinė žemės tarnyba, administraciniu aktu nustatydama kelio servitutą privačiame žemės sklype be šio sklypo savininko sutikimo, prieš servituto projektavimą negavusi esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti savininkų ar patikėjimo teisės subjektų prašymo ir Sprendime nenurodydama konkretaus Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies punkto, veikė neteisėtai. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamame Sprendime nebuvo nurodytas viešpataujančio daikto savininkas, kaip to reikalauja Taisyklių 16.7 punktas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė naudojimosi keliu ir servituto būtinumą, tačiau neatkreipė tinkamo dėmesio į jo nustatymo administraciniu aktu, nesant savininko sutikimo, procedūros teisėtumą. Kadangi priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, tai jis visas pripažintinas neteisėtu ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir naikintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad egzistuojant pagrįstam ir realiam naudojimosi ginčo kelio atkarpa būtinumui ir siekdama suderinti tiek privataus sklypo savininko, tiek aplinkinių gyventojų, tiek ir savo pačios, kaip kelio savininkės, interesus, Širvintų rajono savivaldybė turėtų arba atlikti Žemės įstatymo 46 straipsnyje numatytą paėmimo pareiškėjos žemės sklypo dalies valstybės ir visuomenės poreikiams procedūrą, arba prašyti nustatyti kelio servitutą teismo sprendimu kaip viešpataujančio daikto, t.y. kelio savininkė.

Nustačius, kad nagrinėjamu atveju servitutas privačiam žemės sklypui negalėjo būti nustatytas administraciniu aktu, nebetenka teisinės reikšmės apeliacinio skundo argumentai, susiję su norminio akto teisėtumo patikra bei pomirtinės rašysenos ekspertizės skyrimu, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas, ir pareiškėjos skundą tenkinant visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. G. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip :

„Pareiškėjos M. G. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 44SK-(14.44.110.)-844 „Dėl servitutų nustatymo žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Širvintų r. sav. (duomenys neskelbtini) k.“ .

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė