2022-05-18 Nr. AB-12702-3-61-3-00814-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2440-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00814-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas B. L. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2022 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 22S63680 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini), jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

2.2. Atsakovas netinkami įvertino individualią prieglobsčio prašytojui kylančią grėsmę, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Jis bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laiką buvo Lietuvoje, nėra duomenų apie jo padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jis atvyko neleistinoje vietoje, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų ar siekia sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjas gali pasislėpti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

3.2. Migracijos departamento tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

3.3. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ir neįrodė jokių individualių savybių, kurių pagrindu atsakovas galėtų vertinti, kad su juo kilmės valstybėje būtų elgiamasi priešingai nei šiuo metu elgiasi su (duomenys neskelbtini). Nei pareiškėjo pasakojimas, nei surinkta kilmės valstybės informacija neleido to identifikuoti. Atsižvelgus į šias aplinkybes konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso nuostatos „visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo“ ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Įstatymo 86 straipsnio pagrindu. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas ar žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Tyrimo metu buvo įvertintas ir papildomos apsaugos poreikis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Remiantis turima informacija, asmens kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo B. L. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2022 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 21S63680 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C.SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas).

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo paaiškinimai nuoseklūs t. y. pareiškėjas nuosekliai dėstė įvykių eigą, minėjo įvykių datas, vietoves, tačiau jo paaiškinimai, išdėstyti faktai nėra paremti objektyviais įrodymais, kurie pagrįstų pareiškėjo dalyvavimą paminėtuose įvykiuose. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, jeigu tokio pobūdžio buvimas tarp individualaus žmogaus ir tariamos grėsmės tikrai egzistuoja, tai negalima jo laikyti grasinimu, nes tariamas grasintojas nei persekiojo, nei darė žalą asmens sveikatai ar gyvybei. Tariamas grasintojas tiesiogiai nei žodžiais, nei veiksmais negrasino, kad nužudys ar susidoros su pareiškėju, jei šis (duomenys neskelbtini). Apskritai nėra jokių įrodymų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jo tariamas persekiojimas iš (duomenys neskelbtini) tikrai egzistuoja.

8. Teismas pažymėjo, kad iš kilmės valstybės informacijos matyti, jog (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į šias aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso nuostatos - „visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo“.

9. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ir neįrodė jokių individualių savybių, kurių pagrindu atsakovas galėtų vertinti, kad su juo kilmės valstybėje būtų elgiamasi priešingai nei šiuo metu elgiasi su kitais (duomenys neskelbtini). Teismui, vertinant persekiojimo riziką, būtina identifikuoti potencialų persekiotoją, jo motyvus ir tikslus persekioti prieglobsčio prašytoją, persekiotojui prieinamas persekiojimo priemones bei potencialų šių priemonių taikymo poveikį prieglobsčio prašytojui. Nei pareiškėjo pasakojimas, nei surinkta kilmės valstybės informacija neleidžia to identifikuoti.

10. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimą nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Migracijos departamentas surinko informaciją apie kilmės valstybę, kurią įvertinus akivaizdu, kad pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju.

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesutinka su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Remiantis šiais argumentais minėtas terminas sutrumpintas iki 2 metų. Analogiškais argumentais sutrumpintas ir C.SIS II perspėjimo terminas (nuo 3 iki 2 metų).

III. 12. Pareiškėjas B. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti šiais motyvais:

13. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus bei pažymi, kad nurodė konkrečiais ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jam kilmės valstybėje kylančią grėsmę.

14. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

15. Atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), nors, kaip kompetentinga institucija, yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę bei duomenis, kurie susiję su prieglobsčio prašytojo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais. Atsakovas net neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Informacija, kuria rėmėsi atsakovas, yra nebeaktuali, o atsakovas turi pareigą surinkti naują informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę. Jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti šiais motyvais:

17. Pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

18. Pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

19. Migracijos departamento tyrimo metu buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo individuali situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Tyrimo metu įvertinus (duomenys neskelbtini) esamą saugumo situaciją, nenustatyta, kad šalyje vyktų veiksmai prilygstantys beatodairiškam smurtui, t. y., kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su šiuo prašymu susijusių argumentų pareiškėjas nenurodo.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų pagrindų suteikti papildomą apsaugą. Akcentuoja, kad pareiškėjas kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad grėsmė jam kyla dėl (duomenys neskelbtini).

26. Pasakojimo metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

27. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Savo paaiškinimuose pareiškėjas nurodė aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad jo prašymas suteikti prieglobstį yra susijęs su savo kilmės valstybėje jo dalyvavimu politinėje veikloje.

28. Remdamasis pareiškėjo kilmės valstybės informacija atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

29. Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

30. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad pareiškėjas nuosekliai dėstė įvykių eigą, minėjo įvykių datas, vietoves, tačiau jo paaiškinimai ir išdėstyti faktai nėra paremti objektyviais įrodymais, kurie pagrįstų pareiškėjo dalyvavimą jo minėtuose įvykiuose.

31. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad galimai vykęs pareiškėjo ir tariamo persekiotojo kontaktas negali būti laikomas grasinimu, nes tariamas grasintojas nei persekiojo, nei grasino, nei darė žalą asmens sveikatai ar gyvybei. Tariamas grasintojas tiesiogiai nei žodžiais, nei veiksmais negrasino, kad nužudys ar susidoros su pareiškėju, jei (duomenys neskelbtini). Apskritai nėra jokių įrodymų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jo tariamas persekiojimas (duomenys neskelbtini) egzistuoja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl kylančios grėsmės (duomenys neskelbtini), taigi, šie duomenys, kartu su kitais, patvirtina, kad pareiškėjui reali grėsmė negresia, todėl Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimai dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų netaikymo yra pagrįsti ir teisėti.

32. Migracijos departamentas tyrė, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl papildomos apsaugos, apeliacinis skundas yra susijęs su šių nuostatų teisingu taikymu, todėl teisėjų kolegija skundo ribose patikrina Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą netaikant Įstatymo 87 straipsnio nuostatų.

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

34. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

36. Apeliaciniame skunde nėra atskirų argumentų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktų nuostatų taikymo, iš skundo turinio teisėjų kolegija nemato argumentų, kurie būtų susiję su visiškai pagrįsta baime pareiškėjui grįžus patirti kankinimus, žiaurų ar nežmonišką elgesį, orumo žeminimą ar kitokį baudimą arba esama grėsme, kad grįžus jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo skundo argumentai yra susiję su rimta ir asmenine grėsme jo gyvybei, sveikatai ir saugumui dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

37. Kaip nustatė Migracijos departamentas, pagrindinis motyvas, kuris buvo tiriamas nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo tas, kad pareiškėjas gali būti persekiojamas (ieškomas) dėl jo (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl (duomenys neskelbtini). Todėl analogiški argumentai taikytini ir sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui. Papildomai teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir pareiškėjo pasakojimą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Atsakovas surinko informaciją apie kilmės valstybę, kuri rodo, kad pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Remiantis turima informacija, asmens kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįvykdė pareigos surinkti aktualią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje bei neįvertino individualios pareiškėjo situacijos. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip deklaratyvius. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad atsakovas rėmėsi tarptautinių organizacijų ir žiniasklaidos priemonių teikiama informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, o pareiškėjo individualią situaciją vertino atsižvelgęs į pareiškėjo pasakojimą, analizuodamas jo turinį. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokios naujos ar savo turiniu skirtingos informacijos, nei nustatė atsakovas.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė