2017-01-18 Nr. AB-1399-3-61-3-04351-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-165-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04351-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.1; 43.2; 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, Vilniaus pataisos namų, Alytaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinę žalą, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinę žalą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinę žalą.

Kadangi skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) jam keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi (b. l. 23-24) nustatė terminą iki 2016 m. gruodžio 5 d. pašalinti skundo trūkumus ir įpareigojo pareiškėją pateikti teismui ABTĮ bei nutartyje pateiktą aiškinimą atitinkantį individualizuotą skundą, kuriame būtų pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti laikotarpiai, kada jis buvo laikomas konkrečioje pataisos įstaigoje, nurodytos aplinkybės apie tai, kaip pareiškėjas siekė realizuoti savo teisę į susirašinėjimą, kaip pataisos įstaigos šią pareiškėjo teisę ribojo ir iki kada, taip pat įpareigoti pareiškėją pagrįsti prašomos atlyginti žalos dydį ir faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, išreikšti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 8 d. teismui pateikė pareiškimą „Dėl trūkumų šalinimo“ (b. l. 28-29), kuriame nurodė, kad kreipėsi į pataisos įstaigas dėl informacijos apie tikslius laikotarpius pateikimo, tačiau duomenis gavo ne iš visų pataisos įstaigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi (b. l. 36-37) pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui. Taip pat išaiškino, kad ši nutartis neužkerta jam kelio iš naujo kreiptis į teismą su Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkančiu skundu.

Teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas per teismo nustatytą terminą, t. y. iki 2016 m. gruodžio 5 d., nepašalino 2016 m. lapkričio 15 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, nepateikė teismui ABTĮ 24 ir 88 straipsnių reikalavimus atitinkančio skundo, nepateikė įrodymų apie tai, kaip pareiškėjas siekė realizuoti savo teisę į susirašinėjimą, nepagrindė prašomos atlyginti žalos dydžio ir fakto bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, neišreiškė pozicijos dėl bylos nagrinėjimo žodinio / rašytinio proceso tvarka, todėl konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartyje nurodytų trūkumų ir jo skundas laikytinas nepaduotu.

III. Pareiškėjas R. G. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 41-45), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį ir grąžinti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti.

Nurodo, kad į atsakovus kreipėsi su skundais, kuriuose prašė nustatyti, kodėl jam atliekant bausmes laisvės atėmimo įstaigose nebuvo leista susirašinėti su drauge, kuri tuo metu taip pat atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Tiek iš Kauno tardymo izoliatoriaus, tiek iš Vilniaus pataisos namų, tiek iš Alytaus pataisos namų gautuose raštuose aiškiai nurodoma, kad pagal tuometines galiojančias Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatas, kardomojo kalinimo vietose, areštinėse, pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokiniai ar giminystes ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas buvo draudžiamas. Teismas turėtų išreikalauti šiuos pareiškėjo skundus, kuriuose jis aiškiai yra išdėstęs apie savo siekius realizuoti savo teisę į susirašinėjimus, tačiau pareiškėjui buvo neleista susirašinėti. Įstaigų atsakymuose į pareiškėjo skundus aiškiai nurodyta, kad jis siekė susirašinėti, bet pareiškėjui buvo neleista. Neaišku, kodėl tokie įrodymai teismui netinka, kitų įrodymų, galinčių patvirtinti faktą, kad pareiškėjas siekė realizuoti savo teisę į susirašinėjimą, neturi.

Teigia, jog savo skunde pareiškėjas aiškiai nurodė, kad dėl negalimumo bendrauti laiškais su drauge, nutrūko jų santykiai, bausmės laikas prailgo, pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo savijauta, kelis kartus gydėsi laisvės atėmimo vietų ligoninėje, psichiatrijos skyriuje. Kildavo emocinė depresija, nebuvo gyvenimo prasmės. Netobuli įstatymai sugriovė pareiškėjo gyvenimą. Dėl to kalta valstybė, nesuteikusi pareiškėjui ir jo draugei teisės bendrauti laiškais, dėl ko negalėjo kurti ateities. Pareiškėjas prašė atkreipti teismo dėmesį, kad jeigu Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai, tiek Alytaus pataisos namų pareigūnai būtų veikę nepažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 22 straipsnio 2 dalies nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo, nereikėtų pareiškėjui kankintis, patirti didžiulį psichologinį sukrėtimą, nepablogėtų sveikata, savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų kitų iškilusių problemų. Tai ir yra priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Pažymi, kad neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo imperatyvus. Atsižvelgdamas į Lietuvos teismų formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-7-7/2007), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (bylose prieš Lietuvą), mano, kad po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principus. Mano, kad jam nereikia įrodinėti prašomos žalos atlyginimo dydžio. Teismas turėtų vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principais ir priteisti atlyginti atitinkamą žalos dydį.

Nurodo, kad ABTĮ 23 straipsnyje (skundo forma ir turinys) nėra nurodyta, kad pareiškėjas turi išreikšti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Todėl pareiškėjas ir nepareiškė pageidavimo šiuo klausimu. Todėl mano, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo atitinka visus ABTĮ 23 straipsnio reikalavimus ir turi būti priimtas nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjui nepašalinus trūkumų, pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 33 str. 1 d., redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.).

ABTĮ 33 straipsnyje nustatyta, kad jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti ir, jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (1 d.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, manydamas, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ reikalavimų, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi (b. l. 23-24) nustatė terminą iki 2016 m. gruodžio 5 d. pašalinti skundo trūkumus ir įpareigojo pareiškėją pateikti teismui ABTĮ bei nutartyje pateiktą aiškinimą atitinkantį individualizuotą skundą, kuriame būtų pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti laikotarpiai, kada jis buvo laikomas konkrečioje pataisos įstaigoje, nurodytos aplinkybės apie tai, kaip pareiškėjas siekė realizuoti savo teisę į susirašinėjimą, kaip pataisos įstaigos šią pareiškėjo teisę ribojo ir iki kada, taip pat įpareigoti pareiškėją pagrįsti prašomos atlyginti žalos dydį ir faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, išreikšti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. pateiktą patikslintą skundą, skundžiama nutartimi nusprendė, kad pareiškėjas trūkumų nepašalino, t. y. nepateikė teismui ABTĮ 24 ir 88 straipsnių reikalavimus atitinkančio skundo, nepateikė įrodymų apie tai, kaip pareiškėjas siekė realizuoti savo teisę į susirašinėjimą, nepagrindė prašomos atlyginti žalos dydžio ir fakto bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, neišreiškė pozicijos dėl bylos nagrinėjimo žodinio / rašytinio proceso tvarka, todėl laikė skundą nepaduotu.

Pažymėtina, jog teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu (ABTĮ 152 str. 1 d.), todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinimas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-355-662/2015; 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-453-492/2015).

ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar teisės aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Taip pat 24 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, jog skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose, pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011). Vis dėlto, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje iš pareiškėjų neturėtų būti reikalaujama nepagrįstai detaliai išdėstyti aplinkybes, kaip pasireiškė prašoma priteisti žala, t. y. kokias galbūt neigiamas pasekmes pareiškėjas patyrė (žr., pvz., 2012 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-101/2012).

Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo skundas neatitiko ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6, 7 punkto reikalavimų, t. y. pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, nenurodyti laikotarpiai, kada jis buvo laikomas konkrečioje pataisos įstaigoje, nenurodytos aplinkybės apie tai, kaip pareiškėjas siekė realizuoti savo teisę į susirašinėjimą, kaip pataisos įstaigos šią pareiškėjo teisę ribojo ir iki kada, be to, neišsamiai paaiškinta, kuo pasireiškė prašoma atlyginti neturtinė žala, bei nepagrįstas tarp neteisėtų skunde nurodytų pataisos įstaigų veiksmų ir prašomos atlyginti žalos tiesioginis priežastinis ryšys.

Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad jame nurodytos pagrindinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas žalos atlyginimo reikalavimas: nurodyta, su kokiais neteisėtais veiksmais (neveikimu) siejamas reikalavimas (atsakovas pažeidė jo teisę (neleido) susirašinėti su drauge, kuri tuo metu taip pat atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę), laikotarpis, kada atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas) (visą pareiškėjo laisvės atėmimo laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 22 d.), konkretizuota, kokią žalą patyrė pareiškėjas (dėl negalimumo bendrauti laiškais su drauge ir nutrūkusių jų santykių patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo savijauta, kildavo emocinė depresija), prašomos atlyginti žalos dydis (po 5 000 Eur) ir institucija, iš kurios prašoma priteisti žalą (Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, Vilniaus pataisos namų, Alytaus pataisos namų). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas skundas dėl žalos atlyginimo atitiko ABTĮ nustatytus reikalavimus, jame buvo suformuluotas tiek skundo dalykas, tiek pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad skundas neatitinka ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktuose nustatytų reikalavimų.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas tiek su skundu, tiek su patikslintu skundu pateikė tam tikrus dokumentus, kuriais grindžia savo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Jeigu pareiškėjo skunde nebūtų pateikta pakankamai įrodymų, teismas tokį skundą galėtų laikyti nepagrįstu ir jį atmesti pagal ABTĮ 88 straipsnio 1 punktą. Tačiau skundo priėmimo stadijoje teismas nevertina pareiškėjo įrodymų pagrįstumo ir negali atsisakyti jį priimti remiantis vien tuo, kad skundas nepagrįstas įrodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad egzistuoja skundo trūkumas, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų bei kitų dokumentų, kuriais grindžiamas skundo reikalavimas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tik tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-479-492/2015). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog ABTĮ 67 straipsnis reglamentuoja pasiruošimą administracinių bylų nagrinėjimui teisme. Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus, be kita ko, įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu ar elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis (kai skundas (prašymas) paduotas elektroninių ryšių priemonėmis) dėl keliamų reikalavimų ir nustato įvykdymo terminą (ABTĮ 67 str. 1 d. 2 p.), šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti (ABTĮ 67 str. 1 d. 4 p.), atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą (ABTĮ 67 str. 1 d. 7 p.). Taigi, kai teismas nustato, jog paduotas skundas ne visiškai atitinka ABTĮ įtvirtintus reikalavimus skundui, tačiau nustatyti skundo trūkumai netrukdo pradėti administracinės bylos teiseną, tokie trūkumai gali būti šalinami pasiruošimo bylos nagrinėjimui metu.

Be to, dėl pageidavimo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka pažymėtina, jog ABTĮ 24 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad skunde turi būti nurodytas pareiškėjo pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šią nuostatą būtina sistemiškai aiškinti kartu su ABTĮ 78 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, pagal kurias pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu, tačiau išimtiniais atvejais byla, be kita ko, gali būti nagrinėjama ir rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Taigi, iš to darytina išvada, jog pareiškėjo pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka nėra privalomas skundo formos ir turinio reikalavimas, dėl kurio negalima pradėti bylos nagrinėjimo ir būtina nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Pagal bendrą taisyklę bylos pirmosios instancijos teisme paprastai nagrinėjamos žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjui skunde nepareiškus reikalavimo nagrinėti jo skundą (bylą) rašytinio proceso tvarka, tai daroma žodinio proceso tvarka. Taigi, atsižvelgiant į tai, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo įpareigojimas pareiškėjui skunde nurodyti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Taigi, teisėjų kolegija vertina, jog šiuo atveju iš skundo turinio yra pakankamai aiškus skundo dalykas ir pagrindas, t. y. pareiškėjo skundo dalykas ir pagrindas yra suformuluoti taip, kad teismas galėtų išspręsti skundo priėmimo klausimą, o atsakovas – pateikti atsiliepimą į skundą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui buvo pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti ir po to nutarė jį laikyti nepaduotu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina, o pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas