2022-03-23 Nr. AB-6751-3-61-3-04662-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1705-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04662-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 21S36715 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K-1870; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis. Jam gimtoje šalyje kilo pavojus dėl jo tikėjimo – būdamas (duomenys neskelbtini) jis vedė (duomenys neskelbtini) tikėjimo moterį ir sulaukė grasinimų iš įtakingos (duomenys neskelbtini) partijos. Nurodant religinį pagrindą jis buvo užpultas, partrenktas automobiliu, vėliau buvo apiplėšta jo valdoma parduotuvė, t. y. jis buvo tikslingai persekiojamas, todėl buvo priverstas palikti savo namus.

3. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas greičiausiai galės pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo nevalstybinių veikėjų ar nesąžiningų valstybės veikėjų persekiojimo, tačiau tai yra teorinio lygmens pasvarstymai, neturintys jokio realaus faktinio pagrindo. Atsakovas Sprendimą pagrindė prielaida, o ne visapusiškai ištirtais byloje surinktais įrodymais. Tradicinių papročių dėl santuokos sudarymo nesilaikymas, gali tapti pagrindu persekioti asmenį, o tuo pačiu – ir pagrindu suteikti jam prieglobstį. Todėl negalima sutikti su vertinimu, kad tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei motyvų ir tikslų persekioti. Pareiškėjas aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl jo užpuolimo, o atsakovas neatliko išsamaus tyrimo ir nenustatinėjo jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

4. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nėra 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties, kuria rėmėsi atsakovas. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis siekiant nustatyti prieglobsčio motyvus, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas visiškai atitiko kilmės valstybės informaciją, jis nėra padaręs teisės aktų pažeidimų, nenustatyta, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies ir privalo būti išsiųstas.

5. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo, jo pasakojimas buvo nuoseklus, tikroviškas, sutapo su (duomenys neskelbtini) vykstančiais veiksmais. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas pasakojimas, kuriuo jis grindė prieglobsčio prašymą, nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai negu nurodė pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) skirtingų religijų asmenys yra toleruojami bei gerbiami. Nors santuokos tarp skirtingas religijas praktikuojančių žmonių nėra sveikintinas reiškinys, jos nėra draudžiamos, už jas nėra baudžiama. Pareiškėjas teigė, jog kitos religijos moterį vedė 2014 m. ir jokių realių neigiamų pasekmių nuo to laiko, gyvendamas (duomenys neskelbtini), nepatyrė. Be to, tariamas pareiškėjo persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

8. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias skundžiamuose sprendimuose daromas išvadas.

9. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

11. Dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo H. S. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad apklausos metu 2021 m. spalio 29 d. pareiškėjas pagrindine išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastimi nurodė grėsmę gyvybei, kilusią dėl santuokos su kitos religijos moterimi. Pareiškėjas nurodė išpažįstantis (duomenys neskelbtini) religiją, o jo žmona – (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu pareiškėjas neturėjo asmens dokumentų, kurie patvirtintų jo asmens tapatybę ar pilietybę, tačiau iš surinktų duomenų visumos (pareiškėjas detaliai pasakojo esantis iš (duomenys neskelbtini) miesto, aiškiai nurodė (duomenys neskelbtini) valstiją, kurioje iš tikrųjų yra (duomenys neskelbtini) miestas) atsakovas sprendė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Taigi, konstatavo, kad pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, t. y. šią pabėgėlio statuso taikymo nuostatą laikė įvykdyta.

14. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) yra dešiniųjų, (duomenys neskelbtini) nacionalistinė, sukarinta savanorių organizacija, laikoma pagrindine (duomenys neskelbtini) organizacija. (duomenys neskelbtini) įkūrė (duomenys neskelbtini) ir suformavo kaip drausmingą kadrą, kurį daugiausia sudarė aukštesnės kastos brahmanai, kurie buvo atsidavę nepriklausomybei ir (duomenys neskelbtini) politinių, kultūrinių ir religinių interesų apsaugai. (duomenys neskelbtini) tikslas yra iš naujo apibrėžti (duomenys neskelbtini) pagal jos daugumos (duomenys neskelbtini) tikėjimą.

Nuo 2009 m. vadovaujama ilgamečio (duomenys neskelbtini) yra ryškiausias (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) idėjos, kad (duomenys neskelbtini) turėtų būti (duomenys neskelbtini) – šalininkas. Apie 80 proc. iš 1,4 milijardo (duomenys neskelbtini) gyventojų yra (duomenys neskelbtini) , tačiau yra ir milijonai (duomenys neskelbtini). Konstitucija apibrėžia (duomenys neskelbtini)kaip pasaulietinę šalį. (duomenys neskelbtini) apibūdino kitas religines mažumas – (duomenys neskelbtini) – kaip (duomenys neskelbtini) dalį, nes jų tikėjimas kilo iš ten. 2011 m. surašymo duomenimis, 79,8 proc. (duomenys neskelbtini), o musulmonai, sudarantys 14,23 proc. visos populiacijos, turi trečią pagal dydį bendruomenę pasaulyje tarp šalių, kur (duomenys neskelbtini) nesudaro daugumos.

Kitos religijos – (duomenys neskelbtini) (2,3 proc.), (duomenys neskelbtini) (1,72 proc.), (duomenys neskelbtini) (0,7 proc.), (duomenys neskelbtini) (0,36 proc.) ir kitos (0,9 proc.). (duomenys neskelbtini) turi didžiausias (duomenys neskelbtini) bendruomenes pasaulyje. Atliktas Pew tyrimų centro tyrimas apie religiją visoje (duomenys neskelbtini), pagrįstas beveik 30 000 suaugusiųjų interviu, atliktais 17 kalbų nuo 2019 m. pabaigos iki 2020 m. pradžios, parodė, kad visų šių religijų didžioji dalis žmonių sako, kad yra labai laisvi praktikuoti savo tikėjimą.

Daugelis sako, kad svarbu būti tolerantiškiems kitiems, bet išreiškia norą apriboti asmeninius ryšius tarp religinių linijų. Tarp (duomenys neskelbtini), kurie sako, kad labai svarbu sustabdyti tarpreligines (duomenys neskelbtini) moterų santuokas, 82 proc. taip pat teigia, kad gerbti kitas religijas labai svarbu, tai reiškia būti (duomenys neskelbtini). 2018 m. (duomenys neskelbtini) valstijoje įvyko 11.24 tūkst. eismo įvykių. Eismo taisyklių nesilaikymas buvo pagrindinis mirčių, sužalojimų ir žalos turtui šaltinis. 2018 m. pagrindinė eismo įvykių aukų priežastis buvo transporto priemonių greičio viršijimas.

15. Teismo vertinimu, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą būtiną su pareiškėju susijusią individualią informaciją kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) kontekste. Pateikta medžiaga aiškiai patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Įvertinęs pareiškėjo apklausos metu, teisme teiktus paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Atsakovas tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai nustatė, kad prieglobsčio pareiškėjas prašė ne norėdamas apsisaugoti nuo kilmės šalyje vykdomo persekiojimo, ne dėl individualios persekiojimo grėsmės dėl savo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), o todėl, kad pareiškėjas siekė saugesnio ir geresnio gyvenimo.

16. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimo veiksmų, o jo baimė dėl saugumo ar gyvybės yra nulemta tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjo baimė visiškai nėra pagrįsta, o nenoras gyventi savo kilmės šalyje neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, tokių kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, sudarančių pagrindą suteikti asmeniui pabėgėlio statusą.

17. Pareiškėjo jaučiama subjektyvi baimė, pasireiškianti, pasak pareiškėjo, jo kilmės valstybėje dėl santuokos su (duomenys neskelbtini) religijos moterimi, niekuo nepagrįsta. Kaip matyti iš surinktos informacijos, nors santuokos tarp skirtingos religijos asmenų nėra itin palankiai vertinamos, tačiau jos nėra draudžiamos, tokie asmenys nėra persekiojami. Teismas, neturėdamas pagrindo abejoti atsakovo surinktų duomenų tikrumu dėl skirtingas religijas išpažįstančių asmenų toleravimo ir gerbimo, sprendė, kad pareiškėjo santuoka su kitos religijos moterimi nėra tas veiksnys, kuris grįžimo į kilmės valstybę atveju gali kelti realią individualaus persekiojimo riziką. Be to, pats pareiškėjas apklausos metu patvirtino, kad jo šeima šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra saugi.

18. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo pasakojimo dalį dėl avarijos, kai, pasak pareiškėjo, važiuojantis motociklu buvo specialiai nutrenktas ir stipriai sužalotas. Analizuodamas atsakovo surinktą informaciją, kad 2018 m. (duomenys neskelbtini) valstijoje įvyko daug eismo įvykių, teismas nurodė, kad pareiškėjas galėjo patekti į eismo įvykį, tačiau nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad toks įvykis specialiai padarytas (duomenys neskelbtini) narių. Remiantis surinkta informacija, būtent eismo taisyklių nesilaikymas buvo pagrindinis mirčių, sužalojimų ir žalos turtui šaltinis. Teismo vertinimu, pareiškėjo baimė dėl saugumo ar gyvybės yra nulemta tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Pareiškėjo baimė visiškai nėra pagrįsta, o nenoras gyventi savo kilmės šalyje neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, tokių kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas.

19. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei atsakovui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Pareiškėjo pasakojimas apie gresiantį pavojų atmestas. Atsakovas nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Teismo vertinimu, nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Atsižvelgus į tai, teismo įsitikinimu, pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas Sprendimą pagrindė prielaida, o ne visapusiškai ištirtais byloje surinktais įrodymais, tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, ir nurodė, jog atsakovas atsakingai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Santuoka su kitos religijos asmeniu savaime nereiškia atitikimo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Byloje nėra duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Migracijos departamentas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas galėtų saugiai gyventi savo gyvenamojoje vietovėje.

21. Pareiškėjo manymu, jam nepagrįstai ir neproporcingai taikytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas. Todėl, šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdamas pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

22. Teismas atkreipė dėmesį, jog draudimo atvykti termino nustatymo argumentai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Be to, draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

III. 23. Pareiškėjas H. S. apeliaciniame skunde prašo pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas teisme.

24. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo, o teismas šių trūkumų neištaisė.

25. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus, todėl nesudaro pagrindo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

26. Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet iš jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

27. Pareiškėjas pažymi, kad, vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Kilmės šalyje valstybės institucijos jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia. Naujausi duomenys patvirtina apie jam gresiantį individualų pavojų, todėl Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos yra neteisėtas.

28. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21S36715 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 6K-1870 pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Jis teigia, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo, o pirmosios instancijos teismas šių trūkumų neištaisė. Mano, kad naujausi duomenys patvirtina apie jam gresiantį individualų pavojų, todėl Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos yra neteisėtas.

34. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

40. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

41. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

42. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

43. Pareiškėjas paaiškino, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes jam gresia persekiojimas dėl to, kad būdamas (duomenys neskelbtini) jis vedė (duomenys neskelbtini) tikėjimo moterį ir sulaukė grasinimų iš įtakingos Nacionalinės savanorių organizacijos partijos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam kylančią grėsmę.

44. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio (taip pat žr. šios nutarties 14 p.) matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra persekiojami asmenys dėl religinių įsitikinimų, pareiškėjas to nepaneigė. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

45. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo pasakojimas dėl persekiojimo nėra nuoseklus, jis pagrįstas subjektyvia baime, kuri neatitinka visiškai pagrįstos baimės sąlygos. Taigi, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį. Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

48. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

49. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė