2020-09-09 Nr. AB-16183-3-61-3-01906-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4772-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01906-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. R. (toliau – ir pareiškėja) 2020 m. birželio 1 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-12) „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo asmeniui be pilietybės I. R.„ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prašymą pakeisti leidimą jam pasibaigus.

2. Pareiškėjos manymu, Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Pareiškėja paaiškino, kad ji su tėvais – mama M. Š. (mergautinė pavardė – P.) ir patėviu A. Š. bei dviem broliais 1967 m. atvyko gyventi į Lietuvą iš Kazachstano. Abu jos tėvai dirbo kolūkyje. Pareiškėja mokėsi aštuonmetėje mokykloje. Baigus aštuntą klasę, tėvai ją išsiuntė mokytis į Gardiną, kuriame gyveno pas gimines. Baigusi studijas, dirbo tekstilės fabrike Gardine. Kadangi buvo nepilnametė, tai iš fabriko išsiuntė kvalifikacijai kelti į Jaroslavlio sritį, Rusijoje, ten dirbo fabrike. Rusijoje ištekėjo ir (duomenys neskelbtini) m. gimė dukra Ž.. Po dviejų metų su vyru išsiskyrė ir grįžo gyventi pas tėvus į Lietuvą. Dirbo kolūkio fermoje. Kai prasidėjo statybos Visagine, dirbo tinkuotoja. Vėliau ištekėjusi buvo dar du kartus ir susilaukė sūnaus. Maždaug nuo 1973 m. ji nuolat gyvena Lietuvoje. Šiuo metu turi 4 anūkus bei 1 proanūkį. Visa jos šeima yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Jokių giminių ar artimų žmonių kitose šalyse pareiškėja neturi. Pareiškėjos dukra Ž. V., pareiškėjai atliekant bausmę, bendrauja su ja telefonu, perveda pinigų, perduoda siuntinius. Pareiškėjai išėjus į laisvę, dukra su sutuoktiniu V. V. sutinka, kad pareiškėja gyventų jiems nuosavybės teise priklausančiame bute adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos dukters reputacija yra nepriekaištinga, ji nuolat rūpinasi pareiškėjos mama, t. y. savo močiute, turinčia sveikatos problemų. Skundžiamame Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėja neturi tvirtų šeiminių ryšių Lietuvoje. Priešingai, pareiškėjos ryšiai su Lietuva yra labai glaudūs ir stiprūs, išėjusi į laisvę ji turės kur gyventi.

4. Palikus galioti ginčijamą Sprendimą, kuriuo jai panaikintas leidimas nuolat gyventi, ji negalės būti su savo šeima, o tai reiškia, kad bus pažeista jos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir sukeltos neproporcingai didelės neigiamos pasekmės.

5. Pareiškėja akcentavo, kad niekada nebuvo pavojinga visuomenei ir agresyvi, niekada prieš tai nebuvo teista, niekada prieš nieką nesmurtavo. Priešingai, jos buvęs vyras su ja elgdavosi labai nepagarbiai, prieš pareiškėją smurtaudavo, nuolat mušdavo. Daug kartų ji kvietė policijos pareigūnus, pati buvo smurto artimoje aplinkoje auka, laiku negavo teisinės ir socialinės pagalbos. Ginčijamas Sprendimas priimtas, remiantis apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau, pareiškėjos manymu, tai nėra ir negali būti priežastis imtis tokių itin dideles neigiamas pasekmes sukeliančių veiksmų.

6. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji yra neįgali, jai atliktos net 8 stuburo operacijos, paskutinė 2018 m. vasario mėn. Nuo 2017 m. spalio 30 d. neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, ji vaikšto invalido vežimėlio ir ramentų pagalba.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. l. 25–29) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamente 2020 m. kovo 26 d. gautas pareiškėjos laisvos formos prašymas pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, atsižvelgus į tai, kad pasibaigė jos turimo leidimo nuolat gyventi galiojimas. Migracijos departamentas kartu su pareiškėjos prašymu gavo Panevėžio pataisos namų informaciją apie laisvės atėmimo bausmę atliekančią asmenį be pilietybės – pareiškėją. Migracijos departamentas, įvertinęs gautą informaciją, t. y., kad pareiškėja nuo 2018 m. balandžio 25 d. Panevėžio pataisos namuose atlieka bausmę, o bausmės pabaiga 2026 m. balandžio 1 d., ir siekdamas nustatyti, ar yra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, dėl kurio pareiškėjai gali būti panaikintas leidimas nuolat gyventi, 2020 m. kovo 17 d. raštu Nr. (15/5-5) 10K-10509 kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su prašymu įvertinti, ar užsienietė kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas 2020 m. kovo 26 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-4510, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes nustatyta, kad 2017 m. gegužės 23 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio „Nužudymas“ 2 dalies 3 punktą, t. y. už tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. laikotarpiu nuo 19.00 iki 20.00 val. Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, namo kambaryje, patraukdama virvės kilpą, esančią ant gulinčio V. K. kaklo, užspaudė ja nukentėjusiojo kvėpavimo takus, dėl to šis užduso. Taip pareiškėja nužudė savo šeimos narį V. K. Už šio nusikaltimo padarymą teismas pareiškėją nuteisė laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Šiuo metu ji atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose. Pareiškėjos padaryta BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 6 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja buvo nuteista už vieną sunkiausių nusikaltimų – kito žmogaus nužudymą, sukėlusį negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, todėl padaryto nusikaltimo pobūdis ir pasekmių sunkumas rodo jos antisocialinių nuostatų stiprumą ir polinkį į smurtinius nusikaltimus. Jos elgesys pasižymi aukštesniu pavojingumu ir agresyvumu, nutolimu nuo visuomeninių vertybių. Taigi, visos nurodytos aplinkybės neigiamai apibūdina užsienietės asmenybę.

10. Atsakovas, remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalių, 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto, 55 straipsnio 2 dalies nuostatomis teigė, kad Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento 2020 m. kovo 26 d. išvadą, jog pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi.

11. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodė, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento nuomone, vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai, yra svarbesnis už pareiškėjos galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes, o ypač tų, kurie yra nuteisti už paties sunkiausios nusikalstamos veikos padarymo – žmogaus nužudymo.

12. Atsakovas taip pat nurodė, kad, įvertinus pareiškėjos socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad ji neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nesutikdamas su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Sprendimu yra pažeidžiamos pareiškėjos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje.

13. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo taikymo kontekste šeimos nariais yra laikomi sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos vaikai jau yra pilnamečiai. Aplinkybė, kad pareiškėja turės kur gyventi Lietuvoje neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi gyvenamosios vietos turėjimas nepaneigia to, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

14. Pareiškėja iki 2026 m. balandžio 1 d. atliks įkalinimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, t. y. ji į laisvę turėtų išeiti beveik po 6 metų, todėl, artėjant kalinimo termino pabaigai, bus sprendžiamas pareiškėjos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas. Atsakovo manymu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis proporcingumo principu, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o visuomenės interesai yra svarbesni, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 14 d. sprendimu (b. l. 73–79) pareiškėjos skundą atmetė.

16. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priima Migracijos departamentas (Įstatymo 55 str. 2 d.). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

17. Teismas nustatė, kad Migracijos departamente 2020 m. kovo 26 d. gautas pareiškėjos prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgiant į tai, kad pasibaigė jos turimo leidimo nuolat gyventi Nr. LT7362807 galiojimas (galiojo iki 2020 m. vasario 12 d). Migracijos departamentas 2020 m. kovo 26 d. gavo informaciją (rašto Nr. 5-S-4510), kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes ji 2017 m. gegužės 23 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą („Nužudymas“), už šio nusikaltimo padarymą pareiškėja I. R. nuteista laisvės atėmimu 8 metams, šiuo metu atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, 2020 m. balandžio 29 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjai panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. LT7362807.

18. Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad I. R. gimė (duomenys neskelbtini), duomenys apie jos gyvenimą Lietuvos Respublikoje yra nuo 1981 m. Nuo 2018 m. vasario 12 d. jos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi I. R. buvo išduotas 1994 m. rugsėjo 27 d., paskutinis leidimas nuolat gyventi Nr. LT7362807 išduotas 2015 m. vasario 12 d., galiojo iki 2020 m. vasario 12 d. Duomenų apie pareiškėjos darbovietes, draudiminį laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra. Yra tik duomenys, kad pareiškėja nuo 2008 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. liepos 16 d. dirbo (duomenys neskelbtini), o vėliau registravosi Užimtumo tarnyboje. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) susituokė su V. K., (duomenys neskelbtini) išsituokė. Pareiškėjos sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio R. G. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nežinoma (jo gyvenamosios vietos duomenys panaikinti savininko prašymu). Pareiškėjos dukra, Lietuvos Respublikos pilietė Ž. V. gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nuo 2018 m. balandžio 25 d. laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio pataisos namuose, bausmės pabaiga – 2026 m. balandžio 1 d. Pareiškėja yra neįgali, senatvės pensininkė, jai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis.

19. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad skundžiamu Sprendimu nėra pažeidžiamos pareiškėjos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo taikymo kontekste šeimos nariais laikomi sutuoktinis arba asmuo su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai įvaikiai, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama (Įstatymo 2 str. 26 d.), o šiuo atveju pareiškėjos vaikai yra pilnamečiai, kitų sąlygų, numatytų Įstatyme, nenustatyta.

20. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys pagrindžia, jog pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl paties sunkiausio nusikaltimo – žmogaus nužudymo – padarymo, todėl atsakovas pagrįstai, vertindamas Policijos departamento pateiktą informaciją, konstatavo, kad ši informacija patvirtina pareiškėjos keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, grindžiama nustatytais faktais – pareiškėja nuteista už labai sunkų smurtinį nusikaltimą, ši nustatyta faktinė aplinkybė neigiamai apibūdina pareiškėjos asmenybę, jos polinkį nusikalsti, nesilaikyti visuotinai priimtų gyvenimo ir elgesio normų. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

III. 21. Pareiškėja I. R. apeliaciniame skunde (b. l. 81–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundą, t. y. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-12) „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo asmeniui be pilietybės I. R.„ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą jam pasibaigus.

22. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, teismo sprendimas yra nepagrįstas, formalus, todėl naikintinas.

23. Pareiškėja sutinka, kad Įstatymo taikymo kontekste šeimos nariais laikomi sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai, tačiau mano, kad tai yra tik formalumas. Pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, kad visa jos šeima yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jokių giminių ar artimų žmonių kitose šalyse neturi, o, palikus galioti Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi, ji negalės būti su savo šeima, o tai reiškia, kad bus pažeista jos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir sukeltos neproporcingai didelės neigiamos pasekmės. Taip pat akcentuoja, kad niekada nebuvo pavojinga visuomenei ar agresyvi, niekada prieš tai nebuvo teista, prieš nieką nesmurtavo, priešingai pati buvo smurto artimoje aplinkoje auka. Pažymi, kad ji turi galimybes integruotis į visuomenę, gyventi su šeima, todėl nėra jokio pagrindo spėti ar įtarti, kad ateityje nusikals ir kels grėsmę Lietuvai. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. l. 88–92) su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas laikosi nuostatos, kad Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento 2020 m. kovo 26 d. išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi. Įvertinus pareiškėjos socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad ji neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.

26. Atsakovo manymu, skundžiamas teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Tuo tarpu pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, kodėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėja iš esmės vadovaujasi tais pačiais teiginiais, kuriuos nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 24U-12) „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo asmeniui be pilietybės I. R.“, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7362807, bei įpareigojimo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą jam pasibaigus.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjai panaikino leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto pagrindu.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, formalus, teismas rėmėsi tik atsakovo atsiliepimo argumentais, o į pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes neatsižvelgė. Pareiškėja akcentuoja, kad, palikus galioti Migracijos departamento Sprendimą, ji negalės būti su savo šeima, o tai reiškia, kad bus pažeista jos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir sukeltos neproporcingai didelės neigiamos pasekmės.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina esant pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

32. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

33. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

34. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, o tuo atveju, kai leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, – jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr. 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).

37. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi Policijos departamento 2020 m. kovo 26 d. raštu Nr. 5-S-4510 pateikta informacija, kad I. R. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes nustatyta, jog Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio „Nužudymas“ 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. nuo 19:00 val. iki 20:00 val. Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, namo kambaryje, patraukdama virvės kilpą, esančią ant gulinčio V. K. kaklo, užspaudė ja nukentėjusiojo kvėpavimo takus, dėl to šis užduso. Taip I. R. nužudė savo šeimos narį ir už šio nusikaltimo padarymą buvo nuteista laisvės atėmimu aštuoneriems metams, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 6 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas. Pažymėtina, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija spręsti, ar asmuo (užsienietis) yra padaręs nusikaltimą(us), jei yra padaręs, ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį, todėl, gavęs atitinkamus duomenis iš Policijos departamento, atsakovas neturėjo pagrindo abejoti pateikta informacija. Aptartos faktinės aplinkybės leidžia pritarti atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms apie pareiškėjos keliamą grėsmę viešajai tvarkai, t. y. savarankiško pagrindo panaikinti užsienietei leidimą nuolat gyventi egzistavimą.

38. Dėl pareiškėjos argumentų, kad šiuo atveju buvo netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su jos socialiniais ir šeiminiais ryšiais Lietuvoje, pirmiausiai pažymėtina, pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su leidimo nuolat gyventi panaikinimu (žr. nutarties 18, 37 p.), tai, kad pareiškėjos vaikai, Lietuvos Respublikos piliečiai, yra pilnamečiai (dukra Ž. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., sūnus R. G., gim. (duomenys neskelbtini) m.), todėl pareiškėjos ryšiai su jais neatitinka formaliųjų kriterijų, apibūdinančių šeimos nario teisinę padėtį (Įstatymo 2 str. 26 d.), kitų ryšių su Lietuvos Respublika nenustatyta, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvoje nėra susiformavę pareiškėjos tokie socialiniai ir šeiminiai ryšiai, kurie šiuo atveju turėtų būti svarbesni už pareiškėjos keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė