2016-06-30 Nr. BB-2911-1-17-1-00995-2013-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-244-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00995-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.14; 1.2.27.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. G., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Šarūno Vilčinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 7 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi T. G. pripažintas padaręs įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 7 d. nutartimi T. G. gynėjo advokato Šarūno Vilčinsko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. T. G. pripažintas padaręs BK 286 straipsnyje numatytą veiką: 2013 m. balandžio 22 d., nuo 11.00 iki 14.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą artimoje aplinkoje su tėvu A. G., pasipriešino panaudodamas fizinį smurtą jį sulaikantiems valstybės tarnautojams – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato policininkams – Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Rudaminos policijos nuovados tyrėjui K. J., Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos 1 būrio vyriausiajam patruliui E. Ž., Patrulių rinktinės 4 kuopos 1 būrio vyriausiajam patruliui A. N., Patrulių rinktinės 4 kuopos 3 būrio vyresniajam patruliui R. S. papurškė dujomis į akis, koja sudavė smūgį R. S. į kairės rankos plaštaką, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl plaštakos sumušimo, ranka sudavė smūgį K. J. į veidą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl dešinės pusės priekinių 1 ir 2 dantų lūžių, ranka sudavė smūgį A. N. į veidą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo dešinės akies apatiniame voke, ranka išsuko E. Ž. kairės rankos vidurinį pirštą, kojomis sudavė smūgius per kojas, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl sumušimų ir kraujosruvų abiejose kojose, kairės plaštakos 3 pirštakaulio sąnario alkūninės pusės šoninių raiščių plyšimo.

2. Kasaciniu skundu T. G., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas Šarūnas Vilčinskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 7 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad T. G. įvykio metu buvo nepakaltinamas, negalėjo suprasti, kas vyko bute, todėl nėra jam inkriminuoto nusikaltimo subjektas. Be to, T. G. nepadarė BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo. Byloje nėra jokių duomenų, kodėl T. G. tėvas į namus iškvietė policiją. Teiginys, neva policija buvo iškviesta dėl smurto artimoje aplinkoje, neatitinka tikrovės, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai. Skunde pažymima, kad policija turėjo gauti leidimą įeiti į T. G. kambarį, tačiau jo negavo. Nepaisant to, policija jėga veržėsi į T. G. kambarį. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai tik atvykę į butą buvo informuoti, kad T. G. serga, taigi tokio asmens veiksmai negali būti vertinami kaip pasipriešinimas policijos pareigūnams.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo teiginys, jog T. G. veiksmuose nėra BK 286 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties, nes jis veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas (jo veiksmuose nebuvo subjektyviųjų požymių), yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad T. G., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Kadangi T. G. nėra teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, todėl nagrinėti klausimą apie BK 286 straipsnio veikos subjektyviuosius požymius jo veiksmuose nėra pagrindo. Nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas dėl galimos veikos prieš A. G. nebuvo pradėtas, tai nepaneigia pasipriešinimo policijos pareigūnams fakto. Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad psichine liga sergančio T. G. elgesys suteikė teisę policijos pareigūnams reikalauti, kad jis vykdytų atvykusių medikų nurodymus ir vyktų į psichiatrijos ligoninę. Kadangi policijos pareigūnai veikė pagal iškvietimą, gautą Bendrojo pagalbos centro telefonu, tai jų veiksmai laikytini tarnybinės pareigos vykdymu. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Ši įstatymo nuostata aiškintina ne formaliai, o atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju susiklosčiusią situaciją. Sulaikant pavojingą, agresyvų ir grėsmę pareigūnų sveikatai keliantį asmenį, jo reikalavimai parodyti tarnybinį pažymėjimą galį būti nevykdomi ir tai nesudaro pagrindo vertinti policijos pareigūnų veiksmų kaip netinkamų.

3.2. Pažymėtina, kad įvykio dieną sunerimę dėl T. G. psichinės sveikatos būklės pagalbos kreipėsi jo artimieji – tėvas A. G. Pagal iškvietimą atvykus policijos pareigūnams buvo iškviestas ir greitosios medicinos pagalbos ekipažas, medikei su ligoniu susitarti, kad šis vyktų į ligoninę, nepavyko. Buvo akivaizdu, kad pacientui reikalinga psichiatro pagalba, todėl T. G. sulaikyti ir vežti į psichiatrijos ligoninę policininkai turėjo teisėtą pagrindą. Liudytoja B. U. patvirtino, kad T. G. į ligoninę buvo atvežtas sunkios psichinės būklės. Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių darytina priešinga išvada nei nurodoma advokato kasaciniame skunde, kad teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnų veiklą, reikalavimų policijos pareigūnai nepažeidė, jie veikė pagal savo kompetenciją ir neviršijo įstatymo suteiktų įgaliojimų.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. G. yra reikalingas stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl atliktos ekspertizės ar gautų ekspertizės rezultatų teisėtumo ar išsamumo. Be to, kaip matyti iš pateiktos medžiagos, T. G. kelia pavojų ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Byloje esančiu teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės aktu Nr. 78 TPK-13/20S5 T. G. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir šia liga jau sirgo ir bylos nagrinėjimo metu.

Atsiliepime pabrėžiama, kad nagrinėjamu atveju teismai pripažino T. G. veikos pavojingumą visuomenei, t. y. nustatė kriterijų, už kurį būtent ir taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Pažymėtina, jog priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, nes asmuo neteisiamas ir jo' atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis nepriimamas. Priverčiamosios medicinos priemonės nuo bausmės skiriasi savo paskirtimi, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis.

3.4. Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, o byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tai, kad T. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, o stacionari medicininė priežiūra ekspertų buvo pripažinta kaip geriausias būdas, padėsiantis jam pasveikti. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais konstatuotina, kad naikinti skundžiamas žemesnės instancijos teismų nutartis kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

Kasatorius skunde nurodo, kad teismai netinkamai kvalifikavo T. G. veiką pagal BK 286 straipsnį, nes jis įvykio metu buvo nepakaltinamas, negalėjo suprasti, kas vyko bute, todėl nėra jam inkriminuoto nusikaltimo subjektas.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014). Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013, 2K-229/2014).

Byloje nustatyta, kad T. G. 2013 m. balandžio 22 d., nuo 11.00 val. iki 14.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą artimoje aplinkoje su tėvu A. G., taip pat pasipriešino panaudodamas fizinį smurtą jį sulaikantiems valstybės tarnautojams – policijos pareigūnams.

Kolegija laiko, kad teismai, įvertinę visas reikšmingas BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymui aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad T. G. aktyvūs veiksmai, pasireiškę fizinio smurto panaudojimu prieš policijos pareigūnus šiems atliekant savo pareigas, atitiko pasipriešinimo valstybės tarnautojui panaudojant fizinį smurtą nusikaltimo sudėtį.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame neginčijamas pasipriešinimo policijos pareigūnams panaudojant fizinį smurtą faktas. T. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad policijos pareigūnai savo elgesiu jį provokavo, bandė neteisėtai patekti į jo kambarį, todėl jis aktyviai priešinosi. Teisme apklausti nukentėjusiaisiais pripažinti policijos pareigūnai A. N., K. J., R. S. ir E. Ž. apie įvykio aplinkybes davė nuoseklius, vienodus ir esminėmis detalėmis sutampančius įrodymus, iš kurių turinio matyti, kad, gavus A. G. pranešimą, jog jo sūnus T. G., kuris turi psichinę negalią, yra agresyvus, grasina panaudoti fizinį smurtą, į įvykio vietą buvo pasiųstas policijos ekipažas. Policijos pareigūnams nuvykus, T. G. aktyviai priešinosi, neleido įeiti į kambarį, policijos pareigūnams A. N. ir K. J. kumščiu sudavė į veidą, o R. S. įspyrė į ranką. Dėl šių priežasčių ir įvertinus T. G. psichinę būklę buvo iškviesti greitosios pagalbos medikai bei Mobiliosios kuopos policininkai. Vienam iš jų, t. y. E. Ž., T. G. sulaikymo metu sužalojo ranką. Policijos pareigūnų parodymus apie jiems padarytų sužalojimų pobūdį bei lokalizaciją patirtina specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad A. N. nustatytas odos nubrozdinimas dešinės akies apatiniame voke, R. S. – kairės plaštakos sumušimas, K. J. – padaryti dešinės pusės priekinių 1 ir 2 dantų lūžiai, o E. Ž. – 3-o piršto 1-o pirštakaulio sąnario alkūninės pusės šoninių raiščių plyšimas; sužalojimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymai.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai ištyrę įrodymus, t. y. nukentėjusiųjų, asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, parodymus, specialisto išvadą, kitus duomenis, išsamiai juos aptarę bei pateikę motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė fizinio smurto panaudojimo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog pasipriešinimas policijos pareigūnų atliekamiems veiksmams buvo padarytas T. G. aktyviais veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad T. G. veiksmai buvo itin intensyvūs, nes jį trims policijos pareigūnams pavyko sulaikyti tik atskubėjus į pagalbą Mobiliosios kuopos pareigūnams, į kuriuos T. G. taip pat mėtė įvairius daiktus, purškė dujas.

Be to, liudytoja B. U., kuri dirba psichiatrijos ligoninėje vyrų skyriaus vedėja, parodė, kad 2013 m. balandžio 22 d. į skyrių gydyti buvo paguldytas T. G., kurio būklė buvo labai sunki. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad T. G. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (2013 m. balandžio 22 d.) sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. T. G. šiuo metu taip pat serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o pagal psichikos sveikatos būseną negali dalyvauti teismo posėdyje, būti apklausiamas, jam yra reikalingas priverčiamųjų medicininių priemonių taikymas, rekomenduojamas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendrojo stebėjimo sąlygomis, t. y. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Ekspertė N. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertizės išvadas parodydama, kad T. G. sveikatos būklė nuolat blogėja, todėl jis turi būti gydomas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, ambulatorinis gydymas jam negali būti skiriamas dėl nurodytų aplinkybių.

Pažymėtina, kad fizinio asmens psichinė būklė, jo galėjimas suvokti savo veiksmus ir juos valdyti lemia tai, ar jam bus taikoma baudžiamoji atsakomybė ar kitokia valstybės prievartos priemonė, t. y. priverčiamosios medicinos priemonės, reglamentuotos BK 98 straipsnyje ir taikomos nepakaltinamiems ar ribotai pakaltinamiems asmenims.

Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad T. G. buvo pripažintas padaręs BK 286 straipsnyje numatytą veiką, tačiau dėl savo psichinės būklės jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, taigi buvo nepakaltinamas. BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones.

Įvertinęs T. G. psichinę būklę (negali suvokti savo veiksmų ir jų valdyti), pirmosios instancijos teismas jam paskyrė BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Esant šioms aplinkybėms, teismas T. G. baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimą, pritaikė tinkamai. Asmens psichinė būklė nepaneigia pavojingos, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo fakto. Atkreiptinas dėmesys, kad priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, taigi jomis baudžiamoji atsakomybė nerealizuojama, tačiau, nepaisant to, jos taikomos tik asmenims, padariusiems pavojingas veikas, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, t. y. padarytos veikos turi atitikti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų objektyviuosiuos požymius.

Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai dėl to, kad, nepradėjus ikiteisminio tyrimo pagal A. G. pareiškimą dėl jo sūnaus T. G. smurtinio elgesio, ikiteisminis tyrimas dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams T. G. buvo pradėtas neteisėtai. Be to, policijos pareigūnai negalėjo naudoti prievartos prieš psichine liga sergantį asmenį.

Kaip jau minėta, byloje buvo nustatyta, kad policijos pareigūnai atvyko gavę T. G. tėvo iškvietimą dėl sūnaus smurtinio ir agresyvaus elgesio. Pagal Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Byloje nustatyta, kad psichine liga sergančio T. G. elgesys suteikė policijos pareigūnams teisę reikalauti, jog šis vykdytų jų bei į įvykio vietą atvykusių medikų nurodymus ir vyktų į psichiatrijos ligoninę. Kadangi policijos pareigūnai Bendruoju pagalbos centro telefonu gavo pranešimą apie namuose smurtaujantį psichine liga sergantį asmenį, jie, vykdydami Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pareigą, ėmėsi neatidėliotinų veiksmų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai – nuvyko į įvykio vietą, kad sulaikytų smurtaujantį asmenį. Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei policijos pareigūnas neturi skiriamųjų policijos ženklų (specialios aprangos (uniformos) arba specialaus tarnybinio ženklo) arba jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, ši įstatymo nuostata aiškintina ne formaliai, o atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju susiklosčiusią situaciją, nes, pvz., sulaikant pavojingą, agresyvų ir grėsmę pareigūnų sveikatai keliantį asmenį, jo reikalavimai parodyti tarnybinį pažymėjimą galį būti nevykdomi ir tai nesudaro pagrindo vertinti policijos pareigūnų veiksmus kaip netinkamus. Taigi policijos pareigūnai, sulaikydami nusikalstamą veiką darantį asmenį, jų veiklą reglamentuojančių tiesės aktų nepažeidė ir veikė pagal savo kompetenciją.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinos teisėtomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

T. G., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Šarūno Vilčinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Armanas Abramavičius

Aurelijus Gutauskas