2016-09-27 Nr. AB-18319-3-64-3-02654-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2901-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02654-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovė, Šiaulių TI) 18 240 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. rugsėjo mėnesio buvo laikomas Šiaulių TI. Pareiškėjas 2009 metais buvo laikomas kamerose Nr. 107, 91, 22, 12, 6 ir 43, o nuo 2009 m. gruodžio 5 d. perkeltas dirbti į Šiaulių TI ūkio brigadą. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sąlygos buvo antisanitarinės, prilygstančios kankinimui, nes apie 18 kv. m kamerose buvo laikoma nuo 7 iki 17 asmenų, be to, didelę kameros ploto dalį užima baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose sienos nedažytos, veisiasi pelėsis ir grybelis, prastas apšvietimas, sanitarinio mazgo sienos, grindys nevalytos, nėra ventiliacijos ir šilto vandens, buvo parazitų, kamerose drėgna, žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta. Pasivaikščioti leisdavo tik vieną valandą, išduodama patalynė buvo apgailėtinos būklės, asmeninius rūbus reikėjo skalbti šaltame vandenyje, dušai buvo labai prasto stovio. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jis patytė fizines kančias, buitinius, higieninius, moralinius, etinius nepatogumus.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. Atsakovės nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė, vadovaudamasi CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d. Atsakovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties taikymo suformuota praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.). Atsakovės nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsakovės teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovė akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovei laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

Nors teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d., tačiau, įvertinęs pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų turinį, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d., t. y. pats pareiškėjas taip apibrėžė skundo ribas.

Teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 21 d. į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Teismas pažymėjo, kad suimtų asmenų teisės, įskaitant teises į minimalų kameros plotą ir tinkamų higienos normų užtikrinimą, yra nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie skelbiami valstybine kalba. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis nežinojo ar nesuprato, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad domėjimasis savo teisėmis Šiaulių TI nebuvo toleruojamas, todėl jam pradėjus domėtis buvo išgalvota nuobauda ir jis išsiųstas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, nustatė, jog pareiškėjas į pataisos namus perkeltas jo paties prašymu (susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms dėl asmeninių priežasčių), o duomenų apie paskirtą nuobaudą nėra.

Teismas darė išvadą, kad teisės pažeidimas atsiranda tą pačią dieną, kai atsakovės atstovas atlieka neteisėtus veiksmus, todėl nuo tos dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, jeigu pats pareiškėjas negalėjo ginti savo teisių, jis galėjo kreiptis į advokatą ar kitus asmenis, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teismas atmetė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes nenustatė svarbių aplinkybių, dėl kurių šis ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų, nes tai reglamentuojantys teisės aktai yra viešai paskelbti.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis 2015 m. spalio 28 d. prašyme buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui faktines aplinkybes, dėl kurių jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2009 m. gruodžio 3 d. buvo priimtas dirbti į Šiaulių TI ūkio aptarnavimo būrį, kuriame dirbo iki 2014 m. rugsėjo 10 d., todėl iki to laiko buvo laikomas Šiaulių TI ir tik 2014 m. rugsėjo 11 d. buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, kurioje būdamas sužinojo (gavo reikalingą informaciją) apie galimybę paduoti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis neturi teisinių žinių, todėl tik iš žiniasklaidos ir televizijos sužinojo, kad visose įkalinimo įstaigose yra masiškai pažeidinėjamos kalinamųjų laikymo sąlygos. Nuo tada pareiškėjas pradėjo domėtis savo teisėmis, jų pažeidimais, higienos, laikymo normomis, laiškų pagalba kaupti informaciją, rinkti, analizuoti faktus, įrodymus. Pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, dėl informacijos, higienos normų nebuvimo, neviešinimo, teisės normų nebuvimo ir nepateikimo negalėjo suprasti ir žinoti, kad buvo pažeidžiamos jo laikymo sąlygos.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 2014 metais padarytas išvadas kalinimo sąlygos Lietuvoje prilygsta kankinimui, kuriam negali būti taikomas senaties terminas. Be to, senaties terminas negali būti taikomas ir vadovaujantis humanizmo principu bei tarptautinių teismų (Hagos tribunolo) praktika prieš tautinį kankinimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (pratęsiamas).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovė savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į skundą. Atsakovė paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovė akcentuoja, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pagal teismų praktiką nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsakovės nuomone, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. K. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 21 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, senaties terminas iš viso negalėjo būti taikomas, o jeigu jis taikomas, ieškinio senaties terminas turėjo (turi) būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo). Nei humanizmo principas, nei tarptautinių teismų praktika, nei Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą patys savaime nedraudžia nacionalinėje teisėje įtvirtinti ieškinio senaties termino reikalavimams dėl neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, todėl nepripažįstamas pagrįstu pareiškėjo prašymas netaikyti ieškinio senaties.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 91–102) prašė taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė ir pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad jis skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. (b. l. 2–12). Tai reiškia, kad ginčas šioje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą Šiaulių TI kitu laikotarpiu nėra kilęs. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. rugsėjo 21 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 13).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento skaičiavo senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad jis apie savo teisės pažeidimą sužinojo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kai pradėjo domėtis savo teisėmis, jų pažeidimais, higienos, laikymo normomis, laiškų pagalba kaupti informaciją, rinkti, analizuoti faktus, įrodymus, nes Šiaulių TI informacija nebuvo pateikiama.

Vertindama ir analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne būdamas Šiaulių TI, o vėliau, kai Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pradėjo domėtis savo teisėmis, jų pažeidimais, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįsta pareiškėjo pozicijos, kad Šiaulių TI pareigūnai turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie daromus jo teisių pažeidimus ir galimybę ginti savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Atsižvelgusi į pareiškėjo skunde nurodytus kalinimo sąlygų neatitikimus teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų faktų, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, tačiau šių aplinkybių nepripažino svarbiomis ieškinio senaties termino praleisimo priežastimis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių vertinimu, papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose (dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtos neturtinės žalos atlyginimo) teisinio išsilavinimo neturėjimo paprastai nepripažįsta svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, kuri sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nes asmuo, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, gali teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo (žr. 2015 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-446-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kaip būtent jo darbas nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių TI ūkio aptarnavimo būryje sutrukdė jam per nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė