2022-02-09 Nr. AB-3234-3-61-3-01610-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-50-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01610-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. S. (Z. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Paaiškino, kad visose kamerose, kuriose buvo kalinamas, tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje ir nuo likusio kameros ploto (nuo kitų kameroje esančių kalinių) atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele; kai kuriose kamerose sienelė siekė vos 1,2 m. Tualetas įrengtas prie kameros durų, kuriose buvo stebėjimo langelis. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas tiek kartu kameroje esančių asmenų, tiek pareigūnų, tarp kurių buvo moterų, atžvilgiu. Pareiškėjas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu patyrė didelę gėdą, diskomfortą, gilių dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nevisavertiškumo jausmą, padidėjo baimė bendrauti su kitais asmenimis bei pareigūnais. Pareiškėjas dėl privatumo neužtikrinimo daug kartų kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, ši žadėjo šią problemą išspręsti. Lukiškių TI-K 2019 m. sanitariniuose mazguose buvo pakabintos užuolaidos, kurios, pasak įkalinimo įstaigos administracijos, užtikrina privatumą. Pareiškėjo teigimu, užuolaidos privatumo neužtikrino. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, tačiau žiemą langai buvo užklijuojami ir jų atidaryti nebuvo įmanoma, todėl pasinaudojus tualetu kameroje tvyrodavo nemalonus kvapas. Vasarą dėl karščio nemalonus kvapas per langus nepasišalindavo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo vaikystės turi fiziologinių sutrikimų (lytinių organų išvaizda). Duše kiti kaliniai dėl lytinių organų išvaizdos iš jo juokėsi ir tyčiojosi. Nors tarp dušų įrengtos pertvaros, tačiau eidamas skustis prie veidrodžio, kuris yra prie durų, pareiškėjas buvo matomas kitų kalinių, o atskiro persirengimo kambariuko nebuvo. Pareiškėjas dėl patyčių patyrė itin stiprių neigiamų išgyvenimų, diskomfortą ir baimę, kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją su prašymais jį į dušą vesti vieną (atskirai nuo kitų nuteistųjų), tačiau įkalinimo įstaigos administracija į nusiskundimus neatsižvelgė. Pareiškėjas buvo dažnai priverstas atsisakyti eiti į dušą, jam tekdavo praustis kameroje esančioje kriauklėje šaltu vandeniu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2018 2018 m. spalio 3 d. sprendime pripažino, kad dėl jo fiziologinių ypatybių (lytinių organų išvaizdos) ir dėl to patiriamų patyčių buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis dušu, tačiau Lukiškių TI-K į minėtą LVAT sprendimą neatsižvelgė.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2019 m. birželio 26 d. (2019 m. birželio 26 d. išvežtas į Marijampolės pataisos namus), numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Atsakovo atstovas dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo nurodė, kad Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o, siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose pakabintos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai neįtvirtino reikalavimo kamerose įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimus nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovas dėl ventiliacijos kamerose paaiškino, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atsakovo atstovas nurodė, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Bendras pertvaros aukštis siekė 1,6 m (įskaitant 0,4 metro atstumą tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Toks dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normos reikalavimus. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Byloje ginčo dėl šių atsakovo atstovo pateiktų duomenų nebuvo.

8. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą. Kadangi Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo įsitikinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas tiek kameroje kartu buvusio asmens, tiek pareigūnų atžvilgiu blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 242 dienas. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo kalinamas vienas, jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas šiais atsakovo atstovo paaiškinimais neturėjo pagrindo abejoti. Duomenų, kad pareiškėjas negalėjo vėdinti kamerų, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl kamerų vėdinimo būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar į kitą kompetentingą instituciją. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar įkalinimo įstaiga, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų vėdinimo atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildino iš to, jog buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu, kadangi dėl jo fiziologinių ypatybių (lytinių organų išvaizdos) iš jo tyčiojosi kaliniai. Pareiškėjas nurodė, kad nors tarp dušuose įrengtos pertvaros, tačiau apsiskusti prie veidrodžio, esančio prie durų, pareiškėjui tekdavo eiti nuogam matant kitiems asmenims. Teismas iš Lietuvos informacinėje teismų sistemoje „Liteko“ esančių duomenų nustatė, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2020 2018 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą, kuriame, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl jo fiziologinių ypatybių (lytinių organų išvaizdos) duše patiriamų patyčių, nusprendė, kad 1,6 m aukščio pertvaros įrengimas Lukiškių TI-K dušo patalpose, nesudarant sąlygų už šios pertvaros patekti, taip pat pasinaudoti veidrodžiu skutantis prisidengus (apsirengus, apsijuosus rankšluosčiu ar pan.) arba neleidžiant pareiškėjui dušu pasinaudoti vienam, sudarė prielaidas jo teisės į privatumą pažeidimui. LVAT šiame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad toks privatumo pažeidimas pareiškėjui galėjo sudaryti kliūtis pasinaudoti teise ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. LVAT 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjui už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. dėl nurodytų pažeidimų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad įkalinimo įstaiga į LVAT 2018 m. spalio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2020 neatsižvelgė, jokių pakeitimų nepadarė, pareiškėjas ir toliau buvo priverstas į dušą eiti su kitais asmenimis, dėl patirtų patyčių dažnai atsisakydavo eiti į dušą. Atsakovo atstovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė, nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi priemonių pareiškėjo privatumui naudojantis dušu užtikrinti, todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K dušo patalpose, nesudarant sąlygų pasinaudoti veidrodžiu skutantis prisidengus (apsirengus, apsijuosus rankšluosčiu ar pan.) arba neleidžiant pareiškėjui dušu pasinaudoti vienam, sudarė prielaidas jo teisės į privatumą pažeidimui nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais bei dušu, patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 900 Eur suma (500 Eur dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais ir 400 Eur dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu) yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 14 000 Eur suma teismo nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 12. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

13.2. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šioje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

13.3. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

14. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės kalint Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnio nuostatos, kurios nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ir žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai įvertino skunde išdėstytas esmines faktines aplinkybes ir priėmė tinkamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas buvusiame Lukiškių TI-K (2019 m. balandžio 1 d. prijungtame prie Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir dušu (dušo patalpomis). Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – už nustatytą teisės į privatumą pažeidimą priteisė pareiškėjui 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Taigi šios bylos apeliacinio proceso stadijoje tikrinama tik tai, ar teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už ginčo laikotarpiu nustatytą teisės į privatumą pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir dušu (dušo patalpomis).

19. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas mūrine sienele (apie 1,5 m aukščio) ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas, todėl kai pareiškėjas kamerose bausmę atliko vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės, taip pat niekas negalėjo matyti. Tokiu atveju vėliausiose vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmens teisės į privatumą pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-932-822/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021, 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-22-602/22).

20. Iš byloje pateiktų duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš 242 parų 86 paras kamerose buvo laikomas vienas. Vadovaujantis minėta vėliausiąja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažintina, kad kai kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, nėra pagrindo konstatuoti jo teisės į privatumą pažeidimą. Visgi Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios patalpos erdvės apie 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, nes sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitam asmeniui, esančiam kameros viduje, ir tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista, t. y. buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis ir Konvencija 8 straipsnis, garantuojantys asmens teisę į privatumą.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors dušai Lukiškių TI-K iš dalies buvo atskirti pertvaromis, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo fiziologines ypatybes (lytinių organų išvaizdą), kaip jau buvo konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2730-492/2020 nagrinėdamas atitinkamas aplinkybes, susijusias su ankstesniu pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, jam turėjo būti sudarytos aukštesnio lygio privatumo sąlygos pasinaudoti dušu, tačiau atsakovo atstovas neįrodė, kad šio ginčo laikotarpiu tokios sąlygos pareiškėjui buvo sudarytos, nepaisant to, kad teismas jau buvo konstatavęs pažeidimą šiuo aspektu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą naudojantis dušu (dušo patalpomis) ginčo laikotarpiu, t. y. šiuo atveju taip pat buvo pažeisti Konstitucijos 22 straipsnis ir Konvencija 8 straipsnis, garantuojantys asmens teisę į privatumą.

22. Nustačius, kad, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), taip pat teisė į privatumą buvo pažeista pareiškėjui naudojantis dušu (pažeisti Konvencijos 8 str. ir Konstitucijos 22 str.), konstatuotina, kad Lukiškių TI-K (kuris vėliau buvo prijungtas prie Vilniaus PN) neveikė taip, kaip turėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Visgi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) nekonstatuotinas tuo metu, kai kameroje jis buvo laikomas vienas. Taip pat šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo salygos buvo tokios, kad viršytų kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

23. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismo priteista suma pareiškėjui nėra per didelė, pažymi, kad nors pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) pažeidimo trukmė buvo kiek trumpesnė, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau šis pažeidimas vertintinas kaip sunkaus pobūdžio pažeidimas. Taip pat kaip sunkaus pobūdžio pažeidimas vertintinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas jam naudojantis dušu (dušo patalpomis), atsižvelgus į minėtas jo fiziologines savybes, dėl kurių pareiškėjui naudojantis dušu buvo reikalingas aukštesnio lygio privatumas. Kaip turėjusi įtakos didesnei pareiškėjo patirtai neturtinei žalai verintintina ir ta aplinkybė, kad jau teismas galutiniu procesniu sprendimu buvo konstatavęs teisės į pritvatumą pažeidimą minėtu aspektu, tačiau Lukiškių TI-K nesiėmė jokių veiksmų šiam pažeidimui ištaisyti, t. y. suteikti pareiškėjui aukštesnio lygio privatumo sąlygas naudojantis dušu (dušo patalpomis). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė adekvataus dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas daryti kitokią išvadą, nenurodė.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan