2020-07-01 Nr. AB-12983-3-61-3-02684-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1275-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02684-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas)), 5 000 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir VST), 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 274 nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, naktinė dirbtinė apšvieta, ventiliacija, kameroje buvo šalta ir drėgna, kameros sienos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliu. Dėl kameroje esamos drėgmės buvo drėgni pareiškėjo rūbai ir čiužinys. Pažymėjo, kad kameros negalėjo tinkamai vėdinti, nes langai buvo atitverti grotomis.

3. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 274 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo stebėti pareigūnai.

4. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2018 m. balandžio 12 d. 7 val. pareigūnas pareiškėjui pranešė, jog jis turi susidėti daiktus, nes bus pervežamas į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN). Pareiškėjas dėl blogos savijautos atsisakė persikelti į Alytaus PN, todėl prieš jį buvo naudojama jėga, pareigūnai sudaužė jo laikrodį.

5. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad nesutinka su atsakovo atstovų atsiliepimais. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Taip pat patikslino aplinkybes dėl jo sužalojimo 2018 m. balandžio 12 d.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

7. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Atkreipė dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

8. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis HN 134:2015 reikalavimais, Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Nurodė, kad konvojavimas yra tik ginkluotas lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą. Apie priimtą sprendimą dėl asmens konvojavimo fakto ir konvojavimo vykdymo aplinkybes (sąlygas) sprendimą priėmęs subjektas tik informuoja Viešojo saugumo tarnybą, kad jį privalu vykdyti nurodytomis sąlygomis.

11. Pažymėjo, kad VST neturi teisės kvestionuoti kompetentingo subjekto priimtą sprendimą konvojuoti asmenį nustatytu laiku, būdu ir į nurodytą paskirties punktą. Pareiškėjas manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Viešojo saugumo tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius galbūt padarytus pažeidimus. Pareiškėjas nesikreipė į Viešojo saugumo tarnybą dėl galimų jo teisių pažeidimų. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs savo teise ginti galbūt pažeistas jo teises.

12. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, fizinis ir/ar psichologinis diskomfortas, pažeminimas, išgyvenimai galbūt yra sąlygoti ne jo teisių pažeidimo, o baudžiamojo persekiojimo bei laisvės atėmimo bausmės vykdymo specifikos, yra taikomų apribojimų pasekmė.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, netinkamai vėdinami, kameros duryse buvo stebėjimo akutės, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

15. Teismas pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Atsakovo atstovas neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Teismas sprendė, kad esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis šiuo klausimu suformuota teismų praktika bei atsakovo atstovo pateikta informacija, teismas sprendė, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas tik iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

16. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, jog Lukiškių TI-K kameros buvo netinkamai vėdinamos, jose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, naktinė dirbtinė apšvieta, kameros sienos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliu.

17. Teismas pažymėjo, kad Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.).

Remdamasis byloje pateiktais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 109 ir 274. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodytose kamerose buvo itin trumpą laiką, t. y. 7 dienas. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 109 ir 274. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. apšvietos, kondicionavimo ir temperatūros kamerose Nr. 109 ir 274.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo šalta. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Šiuo aspektu LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė, ar jam kilo sveikatos sutrikimai dėl kamerose buvusios temperatūros. Teismas vertino, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti jam padarytą neturtinę žalą, turėjo aktyviai dalyvauti renkant byloje reikšmingus įrodymus ir pateikti teismui medicininius duomenis, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Byloje nėra duomenų, jog dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K jam kilo tam tikrų sveikatos problemų. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas minėtose kamerose buvo laikomas itin trumpą laiko tarpą, bei į tai, kad pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose langai buvo atitverti grotomis, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai vėdinti kameros, teismas pažymėjo, jog Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus. Todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatė.

19. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad 2018 m. balandžio 12 d. 7 val. pareigūnas pareiškėjui pranešė, jog jis turi susidėti daiktus, nes bus pervežamas į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN), o pareiškėjas dėl blogos savijautos atsisakė persikelti į Alytaus PN, todėl prieš jį buvo naudojama jėga, be to, pareigūnai sudaužė pareiškėjo laikrodį, nurodė, kad Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų asmenų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), kurių 95 punkte numatyta, kad pagrindas konvojui priimti konvojuojamuosius yra: 1) konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma; 2) konvojuojamųjų sąrašas; 3) konvojavimo paraiška. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 11 punktu, Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ne vėliau kaip prieš 2 paras iki konvojaus išvykimo pateikia rašytinę paraišką skirti konvojų ir pristatyti konvojuojamuosius į paskirties punktus. Konvojavimo paraiškoje turi būti nurodyta: planiniam konvojui – konvojuojamųjų skaičius, jų charakteristikos (lytis, kategorija (sulaikytasis, suimtasis, nuteistasis, liudytojas, nukentėjusysis) ir kiti duomenys, jei asmenis būtina konvojuoti laikantis šių taisyklių 103 punkte nurodytų reikalavimų (Konvojavimo taisyklių 15 punktas). Planinis konvojus – tai konvojus, kuris konvojuoja konvojuojamuosius iš anksto nustatytu maršrutu ir laiku (Konvojavimo taisyklių 4 punktas). Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sprendimus, susijusius su asmenų konvojavimu, perdavimo planiniam konvojui pagal kompetenciją priima Departamentui pavaldžios įstaigos, policijos teritorinės įstaigos ar teismai, o pati VST tokių funkcijų nevykdo. Esant šioms aplinkybėms, teismas pareiškėjo nurodytus argumentus dėl to, kad VST pareiškėją konvojavo į Alytaus PN be teisinio pagrindo, atmetė kaip nepagrįstus.

20. Teismas nurodė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2018 m. birželio 12 d. buvo etapuojamas iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN. Byloje pateikta 2018 m. birželio 12 d. sužaloto asmens pažyma Nr. 95-57, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjui nustatytas dešinės kaklo pusės ir dešinio žasto-dilbio vidinės dalies nežymus odos nubrozdinimas ir paraudimas. Atlikus tarnybinį tyrimą dėl pareiškėjo sužalojimo, 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 26-60 nustatyta, kad pareiškėjas susižalojo iš savanaudiškų paskatų tikėdamasis, jog jis nebus etapuotas į Alytaus PN. Analogiška išvada padaryta ir Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 96-1813, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2018 m. balandžio 19 d. skundą, kuriame jis nurodė, kad patyrė fizinį smurtą, kurį sukėlė pareigūnai. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo vertinti Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 7 d. rašto Nr. 96-1813 rašto ir 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 26-60 teisėtumo ir pagrįstumo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas teismui neskundė minėtų administracinių aktų. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų apie galbūt sugadintą jo asmeninį turtą.

21. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog 2018 m. birželio 12 d. pareiškėjas buvo konvojuotas planiniu konvojumi į Alytaus PN. VST pareigūnai pareiškėją į konvojų priėmė remdamiesi užpildytais dokumentais, kuriuose buvo nurodytas paskirties punktas – Alytaus PN. Duomenų, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės negalėjo būti konvojuotas planiniu konvojumi, byloje nėra. Pareiškėjo nurodyti sužalojimai buvo įvertinti prieš konvojų, taip pat minėtų sužalojimų aplinkybės buvo ištirtos ir nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K ar VST pareigūnų veiksmai. Teismas nurodė, kad reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus LVAT aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. LVAT praktikoje pažymėta, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka.

22. Teismas sprendė, kad esant nurodytoms aplinkybėms, gavę tinkamai užpildytus konvojavimo dokumentus ir neturėdami sveikatos priežiūros specialisto išvados, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės negali būti konvojuojamas planine tvarka, VST pareigūnai neturėjo teisės atsisakyti konvojuoti pareiškėją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamo konvojavimo būtų teikęs skundus VST pareigūnams. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K ar VST prieš konvojavimą ar jo metu pažeidė pareiškėjo teises.

23. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertindamas koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Pažeidimas nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 50 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 5 070 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 24. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti 70 Eur turtinę žalą ir 5 000 Eur neturtinę žalą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus bei į tai, kad Lukiškių TI-K viršijo įgaliojimus panaudodamas fizinį smurtą pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat buvo šiurkščiai pažeidinėjami Lietuvos higienos normos reikalavimai.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

27. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

29. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, dalyje sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K ir VST prieš konvojavimą ar jo metu pažeidė pareiškėjo teises. VST nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priimdamas motyvuotą bei pagrįstą sprendimą administracinėje byloje, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia abstraktaus pobūdžio subjektyviomis prielaidomis, nepateikia jokių pagrįstų argumentų, naujų objektyvių faktinių duomenų, kurių pagrindu reikėtų naikinti skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo patirtus išgyvenimus įvertino 50 Eur suma, kurią priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus bei į tai, jog Lukiškių TI-K viršijo įgaliojimus panaudodamas fizinį smurtą pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat buvo šiurkščiai pažeidinėjami Lietuvos higienos normos reikalavimai. Prašo priteisti 70 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 70 Eur turtinę žalą, tačiau tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškęs, todėl teisėjų kolegija jo nevertina ir plačiau dėl to nepasisako.

38. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo atstovų byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame aptarti visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, kurie detaliai išanalizuoti, visapusiškai ir objektyviai įvertinti remiantis byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, nenurodo, kokių konkrečiai pareiškėjo pateiktų įrodymų pirmosios instancijos teismas neįvertino ar netinkamai įvertino.

40. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, ir iš jų visumos sprendė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų pagrįstumo/nepagrįstumo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui palankų sprendimą tik dalyje dėl privatumo neužtikrinimo ir nenustatė atsakovo atstovų Lukiškių TI-K ir VST neteisėtų veiksmų dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ar rėmėsi išskirtinai tik atsakovo pateiktais įrodymais, kurių, be kita ko, pareiškėjas nepaneigė.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.)

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašė priteisti jam iš Lukiškių TI-K neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., todėl pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertino 50 Eur suma.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, kitas skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino 50 Eur suma ir kuri yra pakankama jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė