2013-03-04 Nr. AB-301-3-65-3-00167-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-507/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00167-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir PAVMI, atsakovas) 2012 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 19-75 „Dėl tarnybinės nuobaudos“ (toliau – ir Įsakymas).

Reikalavimą panaikinti skundžiamą Įsakymą dėl pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos grindė tuo, kad tarnybinė nuobauda paskirta praleidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) numatytą 6 mėnesių terminą nuobaudai skirti bei nėra išimtinių aplinkybių, kai tarnybinė nuobauda galėjo būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo. Taip pat pareiškėja nesutiko su jai paskirta tarnybine nuobauda, nes ji asmens duomenis tvarkė būdama paskirta atsakinga už atsakovo darbuotojų prisijungimų prie mokesčių mokėtojų duomenų bazių pagrįstumo kontrolę, atsakovas suteikė jai teisę naudotis atitinkamomis asmens duomenų bazėmis, kuriomis ji naudojosi tam, kad atsirinktų, kuriais atvejais reikalauti darbuotojų paaiškinimų dėl asmens duomenų tvarkymo pagrįstumo. Dėl to ji atlikdavo tuos pačius asmens duomenų tvarkymo veiksmus, kuriuos buvo atlikę jos tikrinami darbuotojai. Be to, atsakovas jos pasirašytinai nesupažindino su teisės aktais, reglamentuojančiais asmens duomenų tvarkymą, ji nežinojo, kaip vykdyti jai priskirtą kontrolės funkciją. Taip pat pareiškėja nurodė, kad skiriant jai tarnybinę nuobaudą buvo pažeista tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra.

Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.

Atsakovo nuomone, nuobauda pareiškėjai paskirta nepažeidžiant Įstatyme numatyto 3 metų nuo nusižengimo padarymo dienos termino, kadangi būtent Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), atlikusi teminį PAVMI patikrinimą, rekomendavo atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos tarnybinės veiklos. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo padaryta išvada, kad dėl pareiškėjos veiklos yra reikalinga pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atsakovas nurodė, kad atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, sudarytos komisijos sudėtis buvo pakeista, atsižvelgiant į pareiškėjos ir jos atstovo pareiškimus dėl nušalinimų, komisijos narė E. D. buvo tiesioginė pareiškėjos viršininkė, atsakinga už atsakovo personalo tvarkymą, todėl negalėjo būti nušalinta nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo, buvo atliktas išsamus tyrimas ir surašyta PAVMI tarnybinio tyrimo komisijos 2012 m. birželio 20 d. išvada „Dėl A. R. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ Nr. (32.15)-P2-25 (toliau – ir Išvada) bei priimtas Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo, jie atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad PAVMI viršininko 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. I-99, o vėliau ir 2010 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. I-148 pareiškėjai pavesta atsakovo tarnautojų ir darbuotojų naudojimosi suteiktomis prieigos teisėmis prie VMI informacinių sistemų (toliau – ir IS) bei jų prisijungimų prie atsakovo IS, taikomųjų programinių įrangų (toliau – ir TPĮ) bei kitų institucijų duomenų bazių, prie kurių gali jungtis atsakovo darbuotojai, duomenų peržiūrėjimo pagrįstumo kontrolės funkcija, jai nurodyta vykdyti tokių prisijungimų atranką, pagal kurią būtų atliekami patikrinimai, siekiant nustatyti, kokius duomenis ir dėl kokių priežasčių jie tvarkė, bei kontrolės veiksmus atitinkamai įforminti. 2011 m. liepos 26 d.

įsakymais Nr. 1-86 ir Nr. 1-87 pareiškėjai leista naudotis Gyventojų registro duomenų paieškos intranete (toliau – ir GR PP) ir Nekilnojamojo turto registro duomenų programinėmis priemonėmis (toliau – ir NTR RC), įtraukiant ją į tokių naudotojų sąrašą. 2012 m. sausio 16 d. – 2012 m. balandžio 17 d. vykdydama VMI viršininko pavedimą VMI patikrinimo darbo grupė atliko teminį atsakovo veiklos patikrinimą, kurio 2012 m. balandžio 17 d. ataskaitos Nr. (4.1-04-2)-2-13 priede esančioje suvestinėje užfiksuoti 208 pareiškėjos atliktų mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo atvejai GR PP ir 21 NTR RC.

VMI teminio patikrinimo ataskaitoje atsakovo viršininkui buvo rekomenduota atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar tikrai dėl pareiškėjos pateiktuose paaiškinimuose nurodytų priežasčių buvo tvarkyti išrašuose iš GR PP įvykių žurnalų pažymėti mokesčių mokėtojų asmens duomenys (t. I, b. l. 60-73). Vadovaudamasis ataskaitos rekomendacijomis, atsakovo viršininkas 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 19-45 sudarė laikiną komisiją, kuriai kartu su kitais pavedimais pavedė papildomai patikrinti pareiškėjos paaiškinime nurodytas priežastis, dėl kurių pareiškėja tvarkė išrašuose iš GR PP įvykių žurnalo pažymėtų mokesčių mokėtojų asmens duomenis, ir pateikti išvadą (t.

I, b. l. 74). Komisija pasiūlė atsakovo viršininkui inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą (t. I, b. l. 75-77). 2012 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 19-69 atsakovo viršininkas sudarė laikiną komisiją tarnybiniam nusižengimui ištirti ir pavedė jai atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjos atžvilgiu bei įpareigojo iki 2012 m. birželio 20 d. pateikti motyvuotą išvadą (t. I, b. l. 37). Komisijos tarnybiniam nusižengimui ištirti sudėtis, atsižvelgiant tiek į atsakovo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko prašymą, tiek į pareiškėjos atstovo prašymą dėl komisijos narės nušalinimo buvo papildyta ir pakeista atsakovo viršininko 2012 m. birželio 5 d.

įsakymu Nr. 19-70 ir 2012 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 19-73 (t. I, b. l. 38-39, 49-50). 2012 m. birželio 5 d. pareiškėjai pasirašytinai įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. (32.15)-P2-24 (t. I, 40), kurį pasirašė tiesioginė pareiškėjos viršininkė – atsakovo Administravimo ir personalo skyriaus vedėja E. D.. 2012 m. birželio 20 d. tarnybinio tyrimo komisija atsakovo viršininkui pateikė Išvadą dėl pareiškėjos tarnybinio nusižengimo. Komisija Išvadoje konstatavo, kad pareiškėja, būdama valstybės tarnautoja ir vykdydama jai atsakovo viršininko 2010 m. lapkričio 19 d.

įsakymu Nr. 1-148 pavestą mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo pagrįstumo kontrolės funkciją, susipažinusi su duomenų saugą reglamentuojančiais teisės aktais, sąmoningai, siekdama asmeninių tikslų, 2011 m. rugpjūčio 1 d. – 2011 m. spalio 10 d. laikotarpiu iš nagrinėtų 208 atvejų 100 proc. tvarkė mokesčių mokėtojų duomenis neteisėtai, t. y. netinkamai atliko valstybės tarnautojui pavestas pareigas, tuo pažeisdama asmens duomenų tvarkymo reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, VMI informacinių sistemų naudotojų administravimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2007 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. 455, 18.2. ir 18.4. punktuose, Mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2008 m balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-130, 6.1 ir 6.3 punktuose. Šiais veiksmais pareiškėja pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktų nuostatas, tuo padarydama tarnybinį nusižengimą. Komisija savo išvada siūlė pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą (t. I, b. l. 94-100). Su komisijos išvada tą pačią dieną pasirašytinai susipažino pareiškėjai tarnybinio nusižengimo tyrime atstovaujantis asmuo.

Atsakovo viršininko Įsakymu pripažinta, kad pareiškėja netinkamai atlikdama mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo veiksmus Gyventojų registre, padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdama Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktų nuostatas, ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba (t. I, b. l. 25).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo nusižengimo, kuris truko laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 10 d., pabaigos. Nurodė Įstatymo 30 straipsnį. Bylos duomenys patvirtino, kad atsakovo viršininkas, vykdydamas VMI teminio patikrinimo išvados rekomendacijas dėl pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo priežasčių nustatymo ir vadovaudamasis PAVMI nuostatų 17 punkte įtvirtintais įgalinimais, teisėtai tuo tikslu sudarė laikiną komisiją bei jai pavedė atlikti patikrinimą, kuris iš esmės laikytinas tarnybiniu patikrinimu Įstatymo 30 straipsnio nuostatų prasme. 2012 m. gegužės 28 d. šios tarnybinio patikrinimo komisijos išvados pagrindu 2012 m. birželio 4 d. atsakovo viršininko įsakymu buvo pradėtos pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros. Esant šioms aplinkybėms bei įstatymų leidėjui tuo atveju, kai yra atliekamas tarnybinis patikrinimas, nustačius ilgesnį, tai yra 3 metų nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos terminą tarnybinei nuobaudai skirti, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepraleido termino tarnybinei nuobaudai skirti.

Teismas nurodė Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – ir Taisyklės) 5 ir 6 punktus ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Taisyklės nenumato būtinumo sudaryti komisiją dėl pareiškėjos padaryto nusižengimo tyrimo, todėl atsakovo viršininkas komisiją sudarė pasirinktinai, remdamasis diskrecijos teise. Pagal Taisyklių 7 punktą, sudaryta komisija surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą. Byloje tokį pranešimą pasirašė ne komisija, bet viena iš jos narių, tai yra atsakovo Administravimo ir personalo skyriaus vedėja E. D..

Apklausta liudytoja E. D. parodė, kad pranešimo tekstą parengė ir derino komisija, o ji tik pasirašė pranešimą komisijos pavedimu. Iš tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados nustatyta, kad pareiškėjos nusižengimui tirti sudaryta komisija patvirtina pranešimą pareiškėjai kaip surašytą komisijos vardu. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad pranešimą apie tarnybinį nusižengimą su komisijos pritarimu surašius ir pasirašius vienam iš komisijos narių, padarytas tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimas nėra esminis, nes dėl jo nebuvo suvaržytos pareiškėjos teisės bei tai neturėjo įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Remdamasis liudytojos E. D. parodymais, kuriais ji pripažino pareiškėjos nustatytus jos pačios padarytus pažeidimus tvarkant asmens duomenis ir nurodė, kad dėl padarytų pažeidimų apgailestavo bei neturėjo jokio šališkumo pareiškėjos atžvilgiu, o taip pat byloje nustatytu faktu, kad būtent E. D. buvo tiesioginė pareiškėjos viršininkė bei atsakinga už įstaigos personalo tvarkymą, kas pagal Taisyklių 5 punkto reikalavimus sudarė pagrindą įtraukti ją į komisijos sudėtį, tiriant pareiškėjos nusižengimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos atstovo prašymo nušalinti komisijos narę E. D. netenkinimas bei šios narės dalyvavimas pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos veikloje nepažeidė ir nesutrukdė pareiškėjai tarnybinio tyrimo procedūros metu įgyvendinti teisės aktais įtvirtintas teises.

Iš liudytojos E. D. parodymų teismas nustatė, kad pareiškėjai kartu su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą buvo įteikta ir 2012 m. gegužės 28 d. komisijos išvados pareiškėjos atžvilgiu kopija, pareiškėjai ir jos atstovui buvo užtikrinta galimybė susipažinti su tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada ir tyrimo metu surinkta medžiaga. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta pasinaudoti išrašais apie pareiškėjos tvarkytus asmens duomenis iš GR PP įvykių žurnalo, dėl kurių buvo atliekamas tyrimas, tačiau pareiškėja išrašais nesinaudojo.

Siekiant apsaugoti asmens duomenų slaptumą, pareiškėjos atstovui buvo pasiūlyta sudaryti susitarimą dėl susipažinimo su pareiškėjos tvarkytais duomenimis, tačiau pastarasis atsisakė tai padaryti, todėl šie duomenys jam nebuvo pateikti. Nors pareiškėja 2012 m. birželio 6 ir 7 dienomis buvo nedarbinga, tačiau byloje nustatyta, kad ši aplinkybė nesutrukdė jai įgyvendinti savo teises ir gintis nuo įtarimo dėl tarnybinio pažeidimo, pateikti paaiškinimą, ji turėjo atstovą, per jį reiškė įvairius prašymus, o atsakovas juos sprendė.

Pareiškėjos atstovas taip pat nurodė, kad tarnybinio nusižengimo komisijos atliekamo tyrimo metu dalyvavo ir J. Z., tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad ji nebuvo komisijos narė ir jokių sprendimų tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu nepriėmė, o teisės aktai nereglamentuoja, kad komisijos posėdžiai yra uždari ir juose negali dalyvauti jokie kiti asmenys. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodyti ir aukščiau aptarti formalūs tarnybinio pažeidimo tyrimo procedūros pažeidimai nėra esminiai, dėl jų nebuvo suvaržytos pareiškėjos teisės ir jie nelėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-845/2008 ir kt. Teismo vertinimu, atsakovas Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo, nenurodydamas šio įsakymo apskundimo tvarkos, nesutrukdė pareiškėjai įgyvendinti teisę apskųsti šį įsakymą teismui, todėl negali būti pripažįstama, kad buvo padarytas esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas.

Teismas nurodė Taisyklių 7 punktą ir nustatė, kad pareiškėjai pasirašytinai įteiktame pranešime apie tarnybinį nusižengimą yra pakankamai informacijos apie nusižengimą, kurio padarymu ji įtariama. Pranešime yra nurodytas nusižengimo padarymo laikas ir jo esmė. Be to, kaip jau byloje nustatyta, kartu su pranešimo pareiškėjai įteikimu, jai taip pat buvo pasiūlyta pasinaudoti kopija išrašo iš GR PP įvykių žurnalo apie pareiškėjos atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus. Taigi pranešimo apie tarnybinį nusižengimą tikslai informuoti pareiškėją bei suteikti jai galimybę paaiškinti dėl įtarimo, pateikti įrodymus bei naudotis kitomis savo teisėmis tyrimo metu buvo įgyvendinti.

Be to, iš tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados ir Įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nustatyta, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už tą patį nusižengimą, dėl kurio padarymo pareiškėja buvo įtariama pranešime apie tarnybinį nusižengimą. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 10 d. GR PP įvykių žurnale buvo užfiksuoti 208 pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo atvejai. Ši aplinkybė yra patvirtinta rašytiniais bylos įrodymais, atsakovo atstovės paaiškinimais bei liudytojos E. D. parodymais.

Nors pareiškėja ir jos atstovas abejojo rašytinių įrodymų patikimumu, teismui nebuvo pagrindo jų nepripažinti bylos įrodymais, kadangi jie surinkti įstatymo nustatyta tvarka ir atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio reikalavimus. Pareiškėja paaiškino, kad ji, vykdydama jai pavestą kontrolės funkciją bei siekdama atrinkti tuos atvejus, kai kontroliuojami darbuotojai nepagrįstai jungėsi prie GR PP duomenų bazės ir pareikalauti paaiškinimų dėl tokių atvejų, pati jungėsi ir tvarkė atsakovo darbuotojų asmens duomenis, o taip pat tų pačių asmenų asmens duomenis, kuriuos tvarkė jos kontroliuojamieji darbuotojai, t. y. pareiškėja 208 atvejais tvarkė atsakovo valstybės tarnautojų, darbuotojų, jų šeimos narių, buvusių šeimos narių, bendrapavardžių ir kitų asmenų asmens duomenis.

Taip pat ji tvarkė savo, sutuoktinio ir motinos asmens duomenis, kaip paaiškino teismo posėdyje, siekdama patikrinti, ar programa gerai veikia. Nustatyta, kad pareiškėja yra tikrinusi, ar atsakovo Personalo skyriaus, Nepriemokų išieškojimo skyriaus ir Operatyvios kontrolės skyriaus valstybės tarnautojams ir darbuotojams suteiktos prieigos prie GR PP ir NTR RC lygmuo atitinka tų tarnautojų ir darbuotojų pareigybių aprašymuose išdėstytus veiklos tikslus ir atliekamas funkcijas ir nustačiusi, kad 2010 metais ne visais atvejais tikrintų skyrių tarnautojai ir darbuotojai prieigas naudoja tarnybos tikslais, dėl to teikusi ataskaitas atsakovo viršininkui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja parengė VMI adresuotą raštą dėl 2010 metais trijų atsakovo skyrių darbuotojų atliktų prisijungimų prie Gyventojų ir Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės detalių sąrašų pateikimo. Kaip paaiškino teismo posėdyje pareiškėja, pagal šį raštą iš VMI buvo atsiųsti detalūs sąrašai, kuriuose tokia pat forma, kaip ir byloje esantis pačios pareiškėjos prisijungimų detalus sąrašas, buvo pateikti duomenys apie darbuotojų prisijungimus prie duomenų bazių programinių priemonių. Tai reiškia, kad pareiškėja gavo pakankamus duomenis jai priskirtai funkcijai atlikti, tai yra duomenis apie tai, kada, koks atsakovo darbuotojas, kokių asmenų, nurodant jų asmens kodus bei darbovietes, asmens duomenis tvarkė.

Tačiau, kaip nustatyta iš pareiškėjos paaiškinimų teismo posėdyje, norėdama palengvinti sau atranką, dėl kokių asmens duomenų tvarkymo atvejų atlikti patikrinimą, ji pati prisijungė prie GR PP ir tvarkė gautame sąraše įrašytų darbuotojų asmens duomenis bei tų darbuotojų tvarkytus kitų asmenų – mokesčių mokėtojų asmens duomenis, nors atlikti tokius prisijungimus prie duomenų bazių iš pareiškėjos nebuvo reikalauta (liudytojo A. S. parodymai), o pagal pareiškėjos pareigybės aprašyme išdėstytus veiklos tikslus ir funkcijas bei įsakymą dėl papildomos kontrolės funkcijos pavedimo pareiškėja neatlieka su mokesčių administravimu susijusių funkcijų, kurioms įgyvendinti teisės aktai suteikia teisę gauti mokesčių mokėtojų asmens duomenis.

Taip pat iš VMI organizuoto darbinio pasitarimo dėl duomenų panaudojimo kontrolės, kuriame dalyvavo pareiškėja, protokolo teismas nustatė, kad jo dalyviams, o taip pat ir pareiškėjai buvo pateiktos rekomendacijos, kaip daryti darbuotojų atranką patikrinimui, pačiam tikrintojui netvarkant mokesčių mokėtojų duomenų bei akcentuojant, kad tikrinami ne mokesčių mokėtojų asmens duomenys, o duomenų bazių naudotojų veiksmai.

Teismas pažymėjo, kad būdama valstybės tarnautoja pareiškėja turi paisyti teisėtumo reikalavimų, nepiktnaudžiauti jai nustatytomis galiomis ir nepažeisti teisės aktų. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, PAVMI nuostatuose bei kituose teisės aktuose nustatyta, kad tik vykdydamas šiais teisės aktais jam pavestas mokesčių administravimo funkcijas, atsakovas turi teisę gauti duomenis apie asmenį ir tik teisės aktuose nustatyta tvarka naudotis PAVMI ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija, kartu jam yra nustatyta pareiga nepažeisti mokesčių mokėtojų teisių, užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtojų slaptumą bei vykdyti įstatymuose ir jų lydimuosiuose teisė aktuose nustatytas pareigas. Nurodė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Šių teisės aktų reikalavimų, asmens duomenų tvarkymo kriterijų pareiškėja nevykdė. Tokie pareiškėjos duomenų tvarkymo veiksmai, net ir tais atvejais, kai kiti darbuotojai taip pat nevykdė teisės aktų reikalavimų dėl asmens duomenų tvarkymo, yra neteisėti, t. y. visais atvejais atlikti pažeidžiant teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą. Tvarkydama mokesčių mokėtojų duomenis, pareiškėja turėjo galimybę sužinoti šių asmenų sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, vaikų ir kitus privataus gyvenimo duomenis, tokiu būdu sukeldama neigiamas pasekmes, be teisėto pagrindo pažeisdama tų asmenų konstitucinę teisę į jų privataus gyvenimo neliečiamumą.

Nors pareiškėja nurodė, kad ji nebuvo apmokyta, atsakovas nebuvo parengęs metodikos, kaip vykdyti jai priskirtą atsakovo darbuotojų prisijungimų prie duomenų bazių kontrolės funkciją, tačiau ji privalėjo vykdyti valstybės tarnautojo pareigas taip, kad būtų laikomasi Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų bei nesinaudoti su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai (Įstatymo 15 str. 1 d. 1, 9 p.). Byloje nustatyta, kad pareiškėja buvo pasirašytinai supažindinta su VMI viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 455 patvirtintomis VMI IS naudotojų administravimo taisyklėmis, kuriose buvo nustatyta, kad duomenų bazių naudotojams griežtai draudžiama naudoti asmens duomenis, pažeidžiant Asmenų duomenų apsaugos įstatymą bei naudoti duomenis kitokiais nei atitinkamojoje duomenų teikimo sutartyje nurodytais tikslais (17.2 ir 17.4 p.). Šie draudimai yra visiškai analogiški ir naujos redakcijos 2011 m. gegužės 23 d. VMI viršininko įsakymo Nr. V-183 patvirtintose taisyklėse nustatytiems draudimams (18.2 ir 18.1 punktai), todėl pareiškėjai turėjo būti žinomi. Nors su kitu teisės aktu – VMI viršininko 2008 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-130 (2011-05-19 įsakymo Nr. V-166 redakcija), pareiškėja nustatyta tvarka nebuvo supažindinta pasirašytinai, tačiau šis teisės aktas VMI buvo skelbiamas viešai ir pareiškėja turėjo galimybę su juo susipažinti, šį teisės aktą ji ne kartą minėjo savo ataskaitose atsakovo viršininkui, yra pasirašiusi pasižadėjimą tvarkyti mokesčių mokėtojų ir su jais susijusių asmenų asmens duomenis pagal teisės aktus, reglamentuojančius saugų informacijos naudojimą, be to, pagal 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 455 patvirtintų VMI IS naudotojų administravimo taisyklių 6 punktą, kuris iš esmės tik papildytas vėlesnės redakcijos įsakymu, nustatyta, kad tvarkyti asmens duomenis gali tik naudotojai, susipažinę su informacijos saugos dokumentais ir raštu sutikę jų laikytis. Teismo vertinimu, pareiškėja pati turėjo pareigą žinoti šių teisės aktų reikalavimus ir, vykdydama valstybės tarnautojos pareigas, privalėjo jų laikytis. Pareiškėja pati nedalyvavo komisijos, tyrusios tarnybinį nusižengimą, posėdyje ir nebuvo pateikusi konkrečių paaiškinimų dėl asmens duomenų tvarkymo atvejų, apie tai ji paaiškino tik teisme.

Atsižvelgdamas į pareiškėjos paaiškinimus bei byloje surinktų įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad nepasitvirtino Išvadoje nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja asmens duomenis tvarkė išimtinai asmeniniais tikslais, tačiau nustatyta, kad mokesčių mokėtojų asmens duomenis ji tvarkė nepaisydama teisės aktų reikalavimų, kas įrodo jos kaltę dėl pažeidimo padarymo. Tai, kad atsakovas taip pat buvo nepakankamai atidus, savo įsakymais suteikdamas pareiškėjai teisę naudotis IS ir TPĮ, nesupažindino VMI nustatyta tvarka pareiškėjos pasirašytinai su visais VMI teisės aktais, reglamentuojančiais saugų informacijos naudojimą, pavedė mokesčių mokėtojų duomenų naudojimo pagrįstumo kontrolės funkciją, neparengęs jos vykdymui reikalingų teisės aktų, mažina pareiškėjos kaltės laipsnį ir turi įtakos jai skiriamos nuobaudos griežtumui. Teismo vertinimu, nors atsakovas, skirdamas nuobaudą pareiškėjai, neatsižvelgė į šias aplinkybes, tačiau byloje nustatyta, kad atsakovas iš esmės teisingai nustatė pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo faktą, jo sudėties elementus, teisingai jį kvalifikavo pagal pažeistų teisės aktų normas ir pareiškėjai paskyrė švelniausią iš įstatyme numatytų nuobaudų, todėl nėra pagrindo nuobaudą keisti ar naikinti Įsakymą.

III. Pareiškėja A. R. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 139-151) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Įsakymą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, pažeidė procesines teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus, jų leistinumą, pakankamumą, spendime neaptarė ir nepateikė išvados dėl išrašų iš GR PP įvykių žurnalo, dėl kurių atsakovas atliko tyrimą (ABTĮ 87 str. 4 d.), nesivadovavo bei netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri suformuota taikant įstatymus tarnybinių ginčų bylose dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Mano, kad teismo neteisėtą sprendimą lėmė ir tai, kad teismas byloje neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, ją perkėlęs pareiškėjai. Dėl nurodytos priežasties teismas neatskleidė ir bylos esmės. Teismas pradėdamas nagrinėti bylą neišsiaiškino, kokia norma reglamentuoja ginčo teisinius santykius, ar tarnybinius santykius, ar asmens apsaugos duomenų teisinius santykius, ir kaip turėjo būti paskirstyta įrodinėjimo našta tarp jos ir atsakovo. Pažymi, jog teismo posėdžių buvo daug, byla buvo vilkinama ir teismo posėdžiai buvo atidedami atsakovui nepateikus įrodymų, kuriais jis rėmėsi skirdamas tarnybinę nuobaudą. Mano, kad teismas nagrinėdamas bylą ir tirdamas jos tariamą tarnybinio nusižengimo faktą teismo posėdžių salėje negalėjo iš esamų įrodymų padaryti pagrįstų išvadų, tai turėjo atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, kuri atliko neišsamų tyrimą ir nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai sprendime nepasisakė ir dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų taikymo.

Mano, jog Išvada buvo surašyta neatlikus išsamaus tyrimo, tinkamai neįvertinus tyrimo metu surinktos medžiagos, nesivadovaujant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis. Netinkamai taikytos Įstatymo nuostatos bei Taisyklės. Pareiškėjos nuomone, tiek atsakovas atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuostatą ir regimybę dėl jos tariamai neteisėtų veiksmų. Pastebėjo, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas dažnai klaidino teismą ir sakė netiesą, jog komisija tyrė visus įrodymus. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija netyrė 2011 m. birželio 20 d. rašytinio įrodymo Nr. KOP-12 „Dėl naudojimosi duomenų bazėmis“ leisti naudotis GR PP, NTRDB, GYPAS, IMIS, kurį ji pateikė PAVMI viršininkui. Teigia, jog jai buvo duotas pavedimas ir leidimas atlikti prisijungimų kontrolę visa apimtimi, dėl ko atliko pavestą funkciją tinkamai. Nurodo, jog atsakovo vadovas žinojo apie jos atliekamus veiksmus ir tik teisme ji sužinojo, kad atsakovo vadovo pozicija pakito. Pažymi, kad siekdama apsiginti nuo kaltinimų ji, o ne atsakovas, pateikė 2011 m. birželio 20 d. rašytinį įrodymą Nr. KOP-12 „Dėl naudojimosi duomenų bazėmis“ su atsakovo viršininko rezoliucijomis ir išdėstytu turiniu dėl prisijungimų kontrolės. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neatidžiai įvertino minėtą rašytinį įrodymą, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Nesutinka, kad ji pati prisijungė prie GR PP, kad institucijos vadovas atlikti tokių prisijungimų iš jos nereikalavo. Teigia, jog PAVMI viršininkas suteikdamas prieigą prisijungimų kontrolės atlikimui nenurodė jai kontrolės apimčių ir tai matyti iš rašytinio įrodymo byloje, kur yra viršininko rezoliucija. Pažymi, jog jos pareigybės aprašyme nebuvo nurodyta atlikti duomenų prisijungimo kontrolės funkciją. Nurodytą funkciją jai buvo pavesta atlikti nuo 2009 metų ir įgavus nuolatinį pobūdį atsakovas nesprendė dėl pareigybės aprašymo papildymo.

Teigia, jog pateikta lentelė, atsakovo pavadinta išrašu iš GR PP įvykių žurnalų, yra ne dokumentas ir neturi oficialumo. Šis įrodymas neleistinas ir nepakankamas, kadangi neatitinka dokumentams ir įrodymams keliamų legalumo ir teisėtumo reikalavimų. Nurodo Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-158 patvirtintų Elektroninių duomenų valdymo taisyklių 14, 17 ir 18 punktus. Pažymi, kad atsakovo pateiktoje lentelėje, vadinamame išraše iš GR PP įvykių žurnalo, neužtikrintas jo turinio nekintamas atvaizdavimas informacinių technologijų priemonėmis. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nurodytą išrašą pateikė ne iš karto ir keletą kartų jį keitė, kurių vieną su žyma „išrašas“ teismas nepagrįstai grąžino atsakovui. Taigi išrašai teisme buvo keičiami ir jais manipuliuojama. Teismas tyrė išrašą, kuriuo remiantis atsakovas surašė Išvadą ir priėmė sprendimą dėl jos tarnybinio nusižengimo padarymo bei nuobaudos skyrimo, tačiau teismo sprendime nėra pateiktos išvados dėl konkretaus įrodymo leistinumo. Pareiškėjos teigimu, nurodytame išraše galima įrašyti bet kokius duomenis, kadangi jo turinio nekintamumas yra neužtikrintas. Teismui pateiktuose išrašuose iš GR PP įvykių žurnalų nėra rekvizitų, kopija patvirtinta nesivadovaujant minėtų Elektroninių duomenų valdymo taisyklių nuostatomis. Mano, kad teismui nėra pateikta visa medžiaga, susijusi su tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimu. Komisijos posėdžiai nebuvo protokoluojami, tačiau teismui buvo paaiškinta, kad buvo daromas ar daromi garso įrašai. Atsakovas jų nepateikė, taip, kaip ir sutarties su Gyventojų registrų tarnyba, kuri paminėta Išvadoje. Jos manymu, tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos darbo garso įrašai buvo nepateikti, kad nepaaiškėtų aplinkybės, kurios paneigtų jos kaltę.

Pažymi, kad ji nustatė, jog PAVMI darbuotojai ne visada naudoja duomenų bazėse esančius duomenis mokesčių administravimo tikslams, jų tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Nustačiusi pažeidimus iš atitinkamų darbuotojų priėmė paaiškinimus ir teikė ataskaitas, informavo PAVMI viršininką. Teigia, jog atsakovas kaltindamas ją dėl duomenų prisijungimo kontrolės teisėtumo privalėjo įrodyti jos kaltę. Atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadą surašė tinkamai neįvertinęs tyrimo metu surinktos medžiagos, neatlikęs išsamaus tyrimo. Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad tarnybinio nusižengimo išvadoje nepasitvirtino nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja tvarkė asmens duomenis išimtinai asmeniniais tikslais. Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010, 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008 ir kt.

Teigia, jog ji nedalyvavo komisijos, tyrusios tarnybinį nusižengimą, posėdyje, kadangi sirgo. Pažymi, jog atsakovas jai net nesudarinėjo sąlygų pateikti išsamaus paaiškinimo. Mano, kad teismas iš esmės konstatavo, jog ji turėjo įrodinėti aplinkybes, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė ir teisės aktų nepažeidė. Ji turėjo atstovą, kuris dalyvavo komisijos posėdyje, tyrusios tarnybinį nusižengimą, teisme tai paaiškino, todėl mano, kad teismas privalėjo įvertinti visas aplinkybes ir negalėjo remtis ta aplinkybe, kad ji nedalyvaudama komisijos, tyrusios tarnybinį nusižengimą posėdyje, nepateikė konkrečių paaiškinimų dėl asmens duomenų tvarkymo atvejų, o apie tai ji paaiškino teisme. Remiasi Mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2008 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-13, 6.3 punktu ir teigia, jog duomenys buvo tvarkomi ne mokesčių administravimo funkcijai atlikti, o kitas mokesčių administratoriaus funkcijas ir teises įgyvendinti (kaip tai nurodyta ir Mokesčių administravimo įstatyme, Asmens duomenų tvarkymo taisyklėse), t. y. vykdant prisijungimų pagrįstumo kontrolės funkciją, viršininko pavedimu.

Mano, kad laikinosios komisijos išvada nelaikytina tarnybiniu patikrinimu Įstatymo 30 straipsnio nuostatų prasme. Vien tuo pagrindu, kad tarnybinė nuobauda paskirta praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo nusižengimo padarymo, yra pakankamas pagrindas tarnybinę nuobaudą panaikinti. Remiasi Įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi. Nesutinka su teismo išvada, jog tai, kad pranešimą apie tarnybinį nusižengimą su komisijos pritarimu surašė ir pasirašė atsakovo Administravimo ir personalo skyriaus vedėja E. D., nėra esminis tyrimo procedūros pažeidimas. Dėl to buvo suvaržytos pareiškėjos teisės bei tai turėjo įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teigia, jog E. D. asmeniškai įteikdama savo pasirašytą 2012 m. gruodžio 5 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. (32.15)-P2-24 jai nepasiūlė paimti išrašų iš GR-PP įvykių žurnalų, kuriuose buvo nurodyti mokesčių mokėtojų asmens duomenų veiksmai, kas taip pat suvaržė pareiškėjos teises. Todėl nesutinka su teismo išvada, jog yra nustatyta, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta pasinaudoti išrašais apie pareiškėjos tvarkytus asmens duomenis iš GR-PP įvykių žurnalų, dėl kurių buvo atliekamas tyrimas. Taip pat nepritaria išvadai, kad jos atstovo prašymas nušalinti komisijos narę E. D. netenkintas pagrįstai.

Pareiškėja nesutinka, jog iš bylos duomenų akivaizdu, kad J. Z. nebuvo komisijos narė ir jokių sprendimų tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu nepriėmė. Nepritaria teismo padarytai išvadai, jog 2008 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. V-130 jai turėjo būti žinomas, šio įsakymo 2.7 punkte numatyta, kad su įsakymu supažindinama pasirašytinai. Dėl Įstatymo 29 straipsnio taikymo pažymi, jog teismui priėmus sprendimą jai taip ir liko neaišku, ar skundžiamame Įsakyme ji vertinama kaip padariusi šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, ar ne. Teismas dėl šių aplinkybių sprendime nepasisakė. Mano, kad jau vien dėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nesilaikymo teismas privalėjo panaikinti skundžiamą Įsakymą.

Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 154-157) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad tarnybinio tyrimo komisijos sudėtis buvo pakeista, atsižvelgiant į 2012 m. birželio 13 d. pareiškėjos atstovo prašymą „Dėl komisijos narės J. Z. nušalinimo“. Nurodo Taisyklių 5 punktą ir teigia, jog E. D. yra PAVMI Administravimo ir personalo skyriaus vedėja, todėl jos paskyrimas į Komisiją yra pagrįstas ir teisėtas. Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus vyriausioji specialistė J. Z. Komisijos veikloje nedalyvavo, ji buvo pakeista kitu PAVMI darbuotoju, todėl skundo argumentai, kad komisija veikė neteisėtai, yra nepagrįsti.

Vadovaujasi Taisyklių 7, 5 ir 6 punktais, Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formos pavyzdžiu ir mano, kad E. D., būdama atsakinga už personalo tvarkymą PAVMI, teisėtai pasirašė 2012 m. birželio 5 d. pranešimą Nr. (32.15)-P2-24 apie tarnybinį nusižengimą ir jį įteikė pareiškėjai. Taip pat mano, kad minėto pranešimo turinys yra aiškus. Atsakovo nuomone, Komisija pilnai ir objektyviai išnagrinėjo medžiagą ir 2012 m. birželio 20 d. surašė Išvadą, kurioje siūlė pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą ir pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Vadovaujasi Taisyklių 13 punktu, dėsto Išvadoje konstatuotas aplinkybes ir nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas tik pagal laikinosios komisijos išvadą. Mano, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas iš esmės buvo inicijuotas kompetentingos institucijos, t. y. VMI patikrinimo metu, todėl tarnybinė nuobauda paskirta nepažeidžiant Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Remiasi Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu, Įstatymo 1 ir 5 straipsniais ir teigia, jog pareiškėja skundžiamo Įsakymo priėmimo metu buvo valstybės tarnautoja, dirbanti PAVMI, todėl tarp jos ir PAVMI susiklostė būtent Valstybės tarnybos įstatymo normomis reguliuojami teisiniai santykiai, todėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatos šiuose teisiniuose santykiuose neturi būti taikomos.

Be to, atsakovo nuomone, skundžiamas Įsakymas atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus – yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentas, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas negalėjo remtis atsakovo pateiktu išrašu iš GR PP įvykių žurnalo, nes tai nėra dokumentas, tik lentelė, jame neužtikrintas turinio nekitimas, yra nepagrįstas, nes kartu su išrašu iš GR PP įvykių žurnalo buvo pateiktas ir šio dokumento sudarytojo VMI 2012 m. spalio 4 d. raštas Nr. (14.12-20)-R-8210, kuriame patvirtinta, kad išraše pateikti duomenys yra tapatūs duomenims, kurie buvo nagrinėjami patikrinimo metu, todėl pareiškėjos išsakytos abejonės dėl pateiktų duomenų tikrumo yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 19-75 „Dėl tarnybinės nuobaudos“, kuriuo pareiškėjai A. R. paskirta pastaba, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepasitvirtino Išvadoje nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja asmens duomenis tvarkė išimtinai asmeniniais tikslais, tačiau nustatė, kad mokesčių mokėtojų asmens duomenis ji tvarkė nepaisydama teisės aktų reikalavimų, kas įrodo jos kaltę dėl pažeidimo padarymo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas iš esmės teisingai nustatė pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo faktą, jo sudėties elementus, teisingai jį kvalifikavo pagal pažeistų teisės aktų normas ir pareiškėjai paskyrė švelniausią iš Įstatyme numatytų nuobaudų, todėl nėra pagrindo nuobaudą keisti ar naikinti Įsakymą.

Pareiškėja nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, be kita ko, netinkamai pritaikė materialines teisės normas, pažeidė procesines teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-845/2008, 2008 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-242/2008 ir kt.). Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Taigi sprendžiat, ar skundžiamu Įsakymu nuobauda pareiškėjai buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Kaip ne kartą nagrinėdamas šio pobūdžio bylas procesiniuose sprendimuose yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-359/2007).

Bylos duomenys patvirtina, jog Tarnybinio tyrimo komisija 2012 m. birželio 20 d. išvadoje „Dėl A. R. tarnybinio nusižengimo“ Nr. (32.15)-P2-25 konstatavo, kad pareiškėja, būdama valstybės tarnautoja ir vykdydama jai PAVMI viršininko 2010 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 1-148 pavestą mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo pagrįstumo kontrolės funkciją, susipažinusi su duomenų saugą reglamentuojančiais teisės aktais, sąmoningai, siekdama asmeninių tikslų, 2011 m. rugpjūčio 1 d. – 2011 m. spalio 10 d. laikotarpiu iš nagrinėtų 208 atvejų 100 proc. tvarkė mokesčių mokėtojų duomenis neteisėtai, t. y. netinkamai atliko valstybės tarnautojui pavestas pareigas, tuo pažeisdama asmens duomenų tvarkymo reikalavimus, nustatytus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, VMI informacinių sistemų naudotojų administravimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 455, 18.2. ir 18.4. punktuose, Mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2008 m balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-130, 6.1 ir 6.3 punktuose. Šiais veiksmais pareiškėja pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktų nuostatas, tuo padarydama tarnybinį nusižengimą (t. I, b. l. 94-100). Atsakovo Įsakymu pripažinta, kad pareiškėja netinkamai atlikdama mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo veiksmus Gyventojų registre, padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdama Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktų nuostatas, ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba (t. I, b. l. 25). Kaip matyti iš atsakovo Įsakymo ir Išvados, atsakovas pareiškėjos padarytų Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktų pažeidimų nevertino kaip šiurkščių tarnybinių nusižengimų.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. VMI informacinių sistemų naudotojų administravimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 455, (VMI viršininko 2011 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-183 redakcija) 18.2 ir 18.4 punktuose numatyta, kad naudotojams griežtai draudžiama naudoti asmens duomenis pažeidžiant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą ir naudoti duomenis kitokiais nei atitinkamoje duomenų tiekimo sutartyje nurodytais tikslais. VMI viršininko 2008 m balandžio 4 d. įsakymo Nr. V-130 6.1 ir 6.3 punktuose numatyta, jog mokesčių mokėtojų duomenys turi būti tvarkomi sąžiningai ir teisėtai ir tokios apimties, kuri reikalinga mokesčio administratoriaus funkcijoms vykdyti bei teisėms įgyvendinti.

Visų pirma, būtina nustatyti, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nėra praleistas. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, inter alia, numatyta, jog tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Nagrinėjamu atveju VMI patikrinimo darbo grupė, vykdydama VMI viršininko pavedimą, 2012 m. sausio 16 d. – 2012 m. balandžio 17 d atliko teminį PAVMI veiklos patikrinimą, kurio 2012 m. balandžio 17 d. ataskaitos Nr. (4.1-04-2)-2-13 priede esančioje suvestinėje užfiksuoti 208 pareiškėjos atliktų mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo atvejai GR PP ir 21 NTR RC. VMI teminio patikrinimo ataskaitoje atsakovo viršininkui buvo rekomenduota atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar tikrai dėl pareiškėjos pateiktuose paaiškinimuose nurodytų priežasčių buvo tvarkyti išrašuose iš GR PP įvykių žurnalų pažymėti mokesčių mokėtojų asmens duomenys (t. I, b. l. 60-73). Vadovaudamasis ataskaitos rekomendacijomis, PAVMI viršininkas 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 19-45 sudarė laikiną komisiją, kuriai kartu su kitais pavedimais pavedė papildomai patikrinti pareiškėjos paaiškinime nurodytas priežastis, dėl kurių pareiškėja tvarkė išrašuose iš GR PP įvykių žurnalo pažymėtų mokesčių mokėtojų asmens duomenis, ir pateikti išvadą (t. I, b. l. 74). Komisija pasiūlė atsakovo viršininkui inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą (t. I, b. l. 75-77). 2012 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 19-69 atsakovo viršininkas sudarė laikiną komisiją tarnybiniam nusižengimui ištirti ir pavedė jai atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjos atžvilgiu bei įpareigojo iki 2012 m. birželio 20 d. pateikti motyvuotą išvadą (t. I, b. l. 37). Išvada buvo priimta 2012 m. birželio 20 d. (t. I, b. l. 94-100). Įsakymas, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas 2012 m. birželio 21 d. (t. I, b. l. 15).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos tarnybinio nusižengimo procedūros tyrimas dėl laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 10 d. padaryto nusižengimo pradėtas VMI (kompetentingos institucijos) tarnybinio patikrinimo, o ne laikinosios komisijos išvados pagrindu, todėl laikytina, jog nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta nepažeidus Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų, t. y. tarnybinė nuobauda paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Apeliaciniame skunde pareiškėja išdėsto argumentus dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimų ir argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog formalūs pažeidimo tyrimo procedūros pažeidimai nebuvo esminiai.

Pagal bylos duomenis, PAVMI viršininko 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. I-99, o vėliau ir 2010 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. I-148 pareiškėjai pavesta atsakovo tarnautojų ir darbuotojų naudojimosi suteiktomis prieigos teisėmis prie VMI IS bei jų prisijungimų prie atsakovo IS, TPĮ bei kitų institucijų duomenų bazių, prie kurių gali jungtis atsakovo darbuotojai, duomenų peržiūrėjimo pagrįstumo kontrolės funkcija, jai nurodyta vykdyti tokių prisijungimų atranką, pagal kurią būtų atliekami patikrinimai, siekiant nustatyti, kokius duomenis ir dėl kokių priežasčių jie tvarkė, bei kontrolės veiksmus atitinkamai įforminti (t. I, b l. 57, 58). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad norėdama palengvinti sau atranką, dėl kokių asmens duomenų tvarkymo atvejų atlikti patikrinimą, pareiškėja pati prisijungė prie GR PP ir tvarkė gautame sąraše įrašytų darbuotojų asmens duomenis bei tų darbuotojų tvarkytus kitų asmenų – mokesčių mokėtojų asmens duomenis, nors atlikti tokius prisijungimus prie duomenų bazių iš pareiškėjos nebuvo reikalauta, o pagal pareiškėjos pareigybės aprašyme išdėstytus veiklos tikslus ir funkcijas bei įsakymą dėl papildomos kontrolės funkcijos pavedimo pareiškėja neatlieka su mokesčių administravimu susijusių funkcijų, kurioms įgyvendinti teisės aktai suteikia teisę gauti mokesčių mokėtojų asmens duomenis.

Laisvo įrodymų vertinimo principas įtvirtintas ABTĮ 57 straipsnyje. Šis straipsnis išvardija faktinių duomenų nustatymo priemones ir įpareigoja teismą gauti įrodymus, juos ištirti įstatymo nustatyta tvarka, įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijumi. Nors administraciniame procese įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, tačiau teismas privalo įvertinti ir įrodymų leistinumą, ryšį su byla, jų pakankamumą. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Tam, kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-557/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213-241).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pareiškėja mokesčių mokėtojų asmens duomenis tvarkė nepaisydama teisės aktų reikalavimų ir tokiu būdu pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktų nuostatas ir padarė tarybinį nusižengimą. Teismo vertinimu, šioje byloje yra įrodytas konkretus tarnybinio nusižengimo faktas. Pažymėtina, jog valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (Įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.) ir nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai (Įstatymo 15 str. 1 d. 9 p.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog visuma byloje esančių aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjai buvo žinoma, kaip daryti darbuotojų atranką patikrinimui, pačiam tikrintojui netvarkant mokesčių mokėtojų duomenų. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad pareiškėja dalyvavo VMI organizuotame darbiniame pasitarime dėl duomenų panaudojimo kontrolės, kuriame buvo akcentuojama, kad tikrinami ne mokesčių mokėtojų asmens duomenys, o duomenų bazių naudotojų veiksmai, todėl pareiškėjos argumentai, kad jai buvo duotas pavedimas atlikti kontrolę visa apimtimi, vertintini kaip nepagrįsti.

Šių pareiškėjos teiginių nepatvirtina ir 2011 m. birželio 20 d. raštas „Dėl naudojimosi duomenų bazėmis“ Nr. KOP-12 (t. I, b. l. 16). Vien tas argumentas jog ji nebuvo pasirašytinai supažindinta su VMI viršininko 2008 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-130, nors pagal bylos duomenis, minėtas įsakymas jai buvo žinomas, nepaneigia anksčiau padarytos išvados, kad pareiškėja žinojo, jog mokesčių mokėtojų duomenys turi būti tvarkomi tokios apimties, kuri reikalinga mokesčio administratoriaus funkcijoms vykdyti bei teisėms įgyvendinti.

Be to, pareiškėja buvo pasirašytinai supažindinta su VMI viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 455 patvirtintomis VMI IS naudotojų administravimo taisyklėmis, kuriose buvo nustatyta, kad duomenų bazių naudotojams griežtai draudžiama naudoti asmens duomenis, pažeidžiant Asmenų duomenų apsaugos įstatymą bei naudoti duomenis kitokiais nei atitinkamojoje duomenų teikimo sutartyje nurodytais tikslais (17.2 ir 17.4 p.). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šie draudimai yra visiškai analogiški ir naujos redakcijos 2011 m. gegužės 23 d.

VMI viršininko įsakymo Nr. V-183 patvirtintose taisyklėse nustatytiems draudimams (18.2 ir 18.1 p.), todėl pareiškėjai turėjo būti žinomi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esanti medžiaga patvirtina, jog Komisija dėl to, kad pareiškėja mokesčių mokėtojų asmens duomenis tvarkė nepaisydama teisės aktų reikalavimų, atliko išsamų tyrimą ir šioje dalyje padarė pagrįstas išvadas. Išvadoje nenustatyta nuobaudos skyrimo tvarkos (pagrindinės procedūros) pažeidimų, kurie būtų padarę įtaką objektyviam aplinkybių vertinimui. Pažymėtina, kad dėl formalių procedūros pažeidimų (pvz., dėl to, jog pranešimas apie tarnybinį nusižengimą su komisijos pritarimu buvo surašytas ir pasirašytas vieno asmens) nebuvo suvaržytos pareiškėjos teisės ir jie nelėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimo. Pareiškėjos argumentai, jog Išvada buvo surašyta neatlikus išsamaus tyrimo ir netinkamai taikant Įstatymo ir Taisyklių nuostatas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai įvertino tyrimo metu surinktą medžiagą. Pastebėtina, jog, nors pati pareiškėja ir nedalyvavo komisijos posėdyje, tačiau įgyvendinant savo teises ir ginantis nuo įtarimo dėl tarnybinio pažeidimo ji turėjo galimybę pateikti paaiškinimą, taip pat turėjo atstovą, kuris jai atstovavo, todėl nepritartina pareiškėjos argumentui, jog atsakovas nesudarinėjo sąlygų pareiškėjai pateikti išsamaus paaiškinimo. Be to, teisėjų kolegija sistemiškai įvertinusi visumą byloje esančių įrodymų nemano, jog prašymo dėl komisijos narės E. D. nušalinimo netenkinimas galėjo turėti įtakos Išvados teisėtumui.

Pažymėtina, jog įrodymų patikimumo klausimą dėl išrašo iš GR PP įvykių žurnalo pareiškėja ir jos atstovas kėlė ir pirmosios instancijos teisme, ir šiuo aspektu teismui nebuvo pagrindo jo nepripažinti bylos įrodymu, kadangi išrašas buvo surinktas įstatymo nustatyta tvarka ir atitiko ABTĮ 57 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtą išrašą pirmosios instancijos pagrįstai laikė įrodymu byloje, be to, kartu su išrašu iš GR PP įvykių žurnalo buvo pateiktas ir šio dokumento sudarytojo VMI 2012 m. spalio 4 d. raštas Nr. (14.12-20)-R-8210 (t. II, b. l. 84-85), kuriame patvirtinta, kad išraše pateikti duomenys yra tapatūs duomenims, kurie buvo nagrinėjami patikrinimo metu, todėl pareiškėjos išsakytos abejonės dėl pateiktų duomenų tikrumo laikytinos nepagrįstomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-683/2005, 2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo, nenurodydamas šio įsakymo apskundimo tvarkos, nesutrukdė jai įgyvendinti teisę apskųsti šį įsakymą teismui, todėl negali būti pripažįstama, kad buvo padarytas esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ir pareiškėjos argumentas, jog vien dėl Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nesilaikymo Įsakymas naikintinas, atmestinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Šiuo aspektu pažymėtina, jog dėl kitų pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisakys, kadangi jie nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas rėmėsi ir pasisakė tiek dėl pareiškėjos, tiek dėl atsakovo argumentų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, taip pat sprendime buvo pateiktas atsakovo veiksmų vertinimas ir kitų byloje surinktų įrodymų analizė, apibendrinti įrodymai, padarytos atitinkamos išvados dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja asmens duomenis tvarkė ne asmeniniais tikslais, bet nepaisydama teisės aktų reikalavimų.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Irmantas Jarukaitis Skirgailė Žalimienė