2018-10-10 Nr. AB-18143-3-61-3-01841-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5107-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01841-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos pilietis A. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00294 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos piliečiui A. I.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą ir pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nors skundžiamame sprendime pažymėta, kad pareiškėjas verslo plane nurodė, kad jo nuomojamos patalpos turi vieną žvaigždutę, tačiau praėjus vienai savaitei Migracijos departamentui buvo pateikti patikslinti dokumentai, kuriuose Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos tinkamai patikslino ir įregistravo pareiškėjo veiklą. Nors atsakovas nurodė, kad UAB „Investicijų programos“ (toliau – ir Bendrovė) iškabos nerado, tačiau, pareiškėjo teigimu, visi darbuotojai dirba šioje įmonėje. Pažymėjo, kad kai kurie Bendrovės darbuotojai neatidarė durų Migracijos departamento pareigūnams, tačiau teiginiai, kad darbuotojų įdarbinimas bendrovėje yra fiktyvus, yra nepagrįsti, nes veikla faktiškai buvo vykdoma. Pareiškėjas pabrėžė, jog Lietuvos pilietis, vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, be to, priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, nei užsienio valstybės pilietis, todėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, visi atsakovui teikti duomenys atitiko ir atitinka tikrovę, ginčijamu sprendimu jie nebuvo paneigti, todėl neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Šiuo atveju nebuvo nuslėpti jokie duomenys nei apie giminystės ryšius, nei apie akcijų pardavimus ar Bendrovės veiklos vykdymą. Visi dokumentai ir informacija atsakovui buvo pateikta tinkamai. Pabrėžė, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, todėl išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, yra nepagrįsta.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Bendrovės patikrinimo metu gauta informacija ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nes Bendrovės verslo plane nurodyta, kad Bendrovei priklauso svečių namai „Modern Castle“, tačiau, Migracijos departamento duomenims, tokie svečių namai nebuvo registruoti – apie juos nebuvo pranešta Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, be to, minėti svečių namai iš tikrųjų nebuvo įvertinti viena žvaigždute.

Su pareiškėjo prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad Bendrovė turi leidimus teikti maitinimo paslaugas. Atsakovas pažymėjo, kad verslo planas yra be konkrečios datos, iš jame pateiktos informacijos matyti, jog jis parengtas ne anksčiau kaip 2017 m. liepos mėnesį, todėl šis dokumentas nepatvirtina, kad Bendrovė veiklą vykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Taip pat pažymėjo, kad nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo pateiktos konsjeržo paslaugų teikimo sutartys faktiškai buvo vykdomos, o T.

M. (T. M.), su kuriuo buvo sudaryta konsjeržo paslaugų teikimo sutartis, panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Bendrovė nuomojasi iš pareiškėjo 40 kv. m gyvenamąsias patalpas, nors Bendrovės verslo plane nurodyta, kad Bendrovė turi 6 numerius. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo pateikta mini viešbučio nuomos sutartis sudaryta su užsienio valstybės akcine bendrove „Narodnij doveritelnij bank“, kurios vienas iš direktorių tarybos narių yra pats pareiškėjas.

Be to, didžioji dalis Bendrovės gaunamų pajamų yra grynaisiais pinigais ir tai sudaro pagrindą įtarti, kad siekiama tik imituoti pajamų gavimą. Atsakovo teigimu, iš pareiškėjo Migracijos departamento apklausos metu pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Bendrovėje veiklos nevykdo, nėra susipažinęs net su akcininkui aktualiais duomenimis: nežino Bendrovės akcijų kiekio, jų vertės, nepažįsta Bendrovės darbuotojų. Be to, pareiškėjas nurodė, kad pastaruosius 2 metus gyveno Baltarusijos Respublikoje ir Rusijos Federacijoje, taigi prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento turimais duomenimis, Bendrovės veikla 2017 m. buvo nuostolinga. Tai kelia abejonių dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencinga rinkoje. Kartu tai kelia pagrįstų įtarimų, kad Bendrovė įsteigta tik formaliai. Migracijos departamento nuomone, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl minėto užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo minimi argumentai, kad UAB „Investicijų programos“ iškaba nebuvo rasta, Bendrovės darbuotojai neatidarė durų patikrinimą vykdžiusiems pareigūnams, apie Bendrovės fiktyvumą bei sąžiningos konkurencijos laisvę, yra nesusiję su ginčijamu sprendimu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusi Įstatymo redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų nuostatomis.

7. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas realiai nežinojo, kaip jo įmonės veikla turi būti įforminama, kad savo veiklą registravo tik gruodžio mėnesį, darė išvadą, kad skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes verslo planas pagal jo parengimo laiką nepatvirtina, jog Bendrovė vykdo veiklą pagal verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėn. iki pareiškėjo prašymo dėl leidimo pakeitimo pateikimo. Pareiškėjo apklausa įrodė, kad pareiškėjas ne tik nežinojo savo bendrovės veiklos, tačiau klaidingai atsakė apie savo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog taip pat nepateikti duomenys, kad Bendrovė turi leidimą teikti maitinimo paslaugas, o pagal pateiktą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Bendrovė nuomojasi tik 40 kv. m gyvenamąsias patalpas, nors verslo plane teigiama, jog svečių namai turi 6 numerius. Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir apie savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje, nes faktiškai jis Lietuvos Respublikoje negyvena, Bendrovėje veiklos nevykdo.

8. Teismas darė išvadą, kad skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas vien šiuo aspektu yra visiškai teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, o reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat negalima tenkinti. Šiame kontekste teismas pabrėžė, jog pareiškėjo argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, yra nepagrįsti, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais.

9. Teismas pažymėjo, jog, nustačius, kad pareiškėjo įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytas pagrindas (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu) taip pat buvo nustatytas. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, kurias nustatė Migracijos departamentas, sutiko su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (pvz., svečių namų 6 numeriai, nors nuomojama 40 kv. m), kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

10. Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00294 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėjas A. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 13 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl apelianto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo teigimu, tiek anksčiau galiojusi, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Pareiškėjas tvirtina, jog teismo sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą atsakovui.

13. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netiesiogiai iškėlė Migracijos departamento interesus prieš pareiškėją.

14. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl tinkamai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje ir Įstatymo neatitikimus.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00294 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos piliečiui A. I.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, be to, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju egzistavo pagrindas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas atliko išsamų tyrimą (išnagrinėjo pareiškėjo su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus, atliko pareiškėjo apklausą) ir padarė surinktų duomenų visuma pagrįstas išvadas, kurių pareiškėjas nepaneigė ir neįrodė, kad šiuo atveju egzistavo pagrindas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

20. Pagal Įstatymo 40 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

21. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

22. Pabrėžtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

23. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017). Tačiau, įvertinus visumą atsakovo ginčijamame sprendime nurodytų nustatytų aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė 2018 m. liepos 13 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, konstatuotina, kad pareiškėjas apklausos metu buvo nurodęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie aplinkybes, susijusias su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (pavyzdžiui, svečių namai „Modern Castle“ prašymo pateikimo metu nebuvo registruoti, nors pareiškėjas teigė, kad šiuose svečių namuose jau vykdo veiklą; pateikė neteisingą informaciją apie Bendrovei priklausančias patalpas; klaidingai nurodė savo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę), o Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (nėra duomenų, kad Bendrovė vykdė veiklą pagal pateiktą verslo planą ne mažiau kaip 6 mėnesius iki prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikimo).

Dėl pagrindo šiuo atveju taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto normą pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), vertintina, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.

Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjo paaiškinimais tiek apklausos metu, tiek ir skunde, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi A.

I. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė duomenų, kurie paneigtų atsakovo nustatytas aplinkybes.

24. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pateikti įrodymai apie tai, jog Bendrovė vykdo veiklą, tai nepaneigia ginčijamo Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ir nepaneigta, kad yra Įstatymo 35 straipsnyje numatyti pagrindai atsisakyti pakeisti leidimą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjama situacija neatitiko būtinų sąlygų tam, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galėtų būti išduotas pareiškėjui.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminacinio pobūdžio, nustatantys užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (žr., pvz., Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai nustato vienodas sąlygas užsieniečiams, pretenduojantiems gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais. Tačiau minėti reikalavimai nėra susiję su verslo vykdymo sąlygomis. Taigi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai visiems užsieniečiams taikomi vienodai, todėl nelaikytini diskriminaciniais, o pareiškėjo argumentai dėl užsieniečiams nustatytų nekonkurencingų verslo sąlygų nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku ir minėtos Įstatymo normos tikslu.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius