2026-02-11 Nr. AB-3380-3-61-3-01952-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-60-815/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01952-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 1,16 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 3 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Pagal 2022 m. spalio 28 d. prašymą, pareiškėjui nebuvo suteiktas vaizdo skambutis 2022 m. spalio 29 d. 21.30 val., tai vyksta ne pirmą kartą, kadangi 2022 m. rugsėjo 15 d. 21.30 val. taip pat nebuvo leista paskambinti. Šie veiksmai yra pasikartojantys bei tyčiniai, todėl pareiškėjui priteistina 50 Eur neturtinė žala.

2.2. Pareiškėjui nuo 2022 m. spalio 30 d. iki 2023 m. sausio 31 d. neužtikrinamas užimtumas. Dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-o kalėjimo (toliau – ir Pravieniškių kalėjimas) administracijos neteisėto ir nepagrįsto neveikimo neužtikrinant jam užimtumo, pareiškėjui buvo padaryta 1 000 Eur neturtinė žala. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių kalėjimo administracijai rašė ne vieną prašymą, kad jam leistų pažaisti futbolą, krepšinį, pokerį, stalo tenisą, tinklinį, biliardą, mokytis anglų kalbos ir dar daugiau kitų veiklų, tačiau nei vienas pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas, o atsakymų laukia iki šiol. Pareiškėjo pakartotiniai kreipimaisi taip pat nedavė rezultatų. Nors įstaiga turi užtikrinti užimtumą 8 valandas per dieną, tačiau neužtikrina net trečdalio. Pareiškėjas buvo priverstas kasdien kalėti kameroje visiškai be jokios veiklos. Pareiškėjas dėl to patyrė intensyvų baudimo jausmą, emocinę ir psichologinę depresiją, neigiamus išgyvenimus.

2.3. 2022 m. lapkričio 4 d., 2022 m. spalio 1 d. ir 2022 m. spalio 24 d. buvo pažeista pareiškėjui teisės aktais garantuojama teisė į 2 valandų pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai turėtų būti atlyginti priteisiant 150 Eur neturtinę žalą. 2022 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas grįžo konvojumi į Pravieniškių kalėjimą iš Vilniaus kalėjimo, ir nors išreiškė pageidavimą, nebuvo nuvestas pasivaikščioti gryname ore. 2022 m. spalio 1 d. pareiškėjui nepagrįstai buvo sutrumpintas pasivaikščiojimo laikas (50 min.) gryname ore, nurodant, kad turi rinktis arba pasivaikščioti arba būti sporto aikštyne. 2022 m. spalio 24 d. pareiškėjui nepagrįstai buvo sutrumpinamas pasivaikščiojimas, Pravieniškių kalėjimo administracijai pasiūlius pasimatyti su kunigu ir neinformavus, kad tai, kainuos pasivaikščiojimo laiką.

2.4. Pareiškėjas teikė pretenzijas dėl Pravieniškių kalėjimo atsakymo vilkinimo į jo skundus ir Pravieniškių kalėjimas nesilaikė 20 darbo dienų atsakymo pateikimui: 2022 m. rugsėjo 25 d., Nr. 7-5037; 2022 m. rugsėjo 29 d., Nr. 7-5617; 2022 m. rugsėjo 28 d., Nr. 7-5592; 2022 m. rugsėjo 28 d., Nr. 7-5593; 2022 m. rugsėjo 28 d., Nr. 7-5580; 2022 m. rugsėjo 21 d., Nr. 7-5422; 2022 m. rugsėjo 27 d., Nr. 7-5559; 2022 m. rugsėjo 21 d., Nr. 7-5425; 2022 m. rugsėjo 20 d., Nr. 7-5389; 2022 m. rugsėjo 29 d., Nr. 7-5655; 2022 m. lapkričio 7 d., Nr. 7-6347; 2022 m. spalio 13 d., Nr. 7-5930; 2022 m. spalio 10 d., Nr. 7-5879; 2022 m. rugsėjo 21 d., Nr. 7-5417; 2022 m. rugsėjo 22 d., Nr. 7-5456; 2022 m. rugsėjo 27 d., Nr. 7-5555; 2022 m. rugsėjo 21 d., Nr. 7-5423; 2022 m. spalio 11 d., Nr.7-5887; 2022 m. rugsėjo 23 d., Nr. 5512 (toliau – ir raštai). Dėl tokių Pravieniškių kalėjimo pareigūnų veiksmų pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinė žala.

2.5. Pareiškėjui nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2023 m. sausio 31 d. teiktos psichologinės konsultacijos pažeidžiant konfidencialumo ir teisės į privatumą principą, t. y. patalpoje, kurioje buvo vykdomos konsultacijos, durys į koridorių buvo su dideliu langeliu, per kurį nuolat jį stebėdavo įstaigos pareigūnai, specialistai, nuteistieji, savanoriai ir kt. darbuotojai. Pareiškėjas dėl to kreipėsi į administraciją, tačiau į jo pretenzijas nebuvo reaguojama. Toks stebėjimas pareiškėjui kėlė nepasitenkinimą, įtampą, stresą, jautė diskomfortą, todėl pareiškėjui priteistina 1 000 Eur neturtinė žala.

2.6. Pareiškėjui Pravieniškių kalėjime nebuvo užtikrinta teisė siųsti laiškus, nes nebuvo išsiųsti laiškai, kuriuos buvo prašęs išsiųsti. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 9 d. gavo atsakymą Nr. 7-5035, kuriuo pareiškėjas informuotas, kad 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymai Nr. 70 (B)-15 ir Nr. 70(B)-21, kuriais pareiškėjas prašė išsiųsti laiškus išskaičiuojant pašto išlaidas iš pareiškėjo asmeninių lėšų, nebus tenkinti. 2022 m. rugsėjo 9 d. atsakyme Nr. 7-5036 Pravieniškių kalėjimo administracija paaiškino, kad pareiškėjas nepasirūpino pašto išlaidų apmokėjimu. Nepaisant to, kad pareiškėjas teikė pretenzijas, įstaiga nesudarė galimybių tokiu būdu išsiųsti laiškų. Pareiškėjas prašymu Nr. 70(B)-21 prašė išsiųsti laiškus į Vilniaus apygardos administracinį teismą, o prašymu Nr. 70(B)-15 – į Kalėjimų departamentą. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi dėl skundo trūkumų šalinimo, todėl Pravieniškių kalėjimas neišsiuntęs laiško, užkirto pareiškėjui galimybę ginti savo teises, buvo praleistas terminas trūkumams pašalinti. Įstaiga ne tik neišsiuntė laiškų, bet jų ir negrąžino. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 29 d. gavo nutartį administracinėje byloje Nr. I1-5571-931/2022, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu. Taigi pareiškėjui buvo sukelti dideli nepatogumai, pareiškėjo teisių neužtikrinimas iššaukė didelius išgyvenimus, visas jo darbas nuėjo per nieką, nes rašė skundus teismui ir Tarnybai, kurie nebuvo išsiųsti. Pareiškėjas patyrė ir turtinius nuostolius, siunčiant laiškus, bandant aiškintis situaciją. Laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 13 d. iki 2023 m. sausio 31 d. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, atitinkamai pareiškėjui priteistina 700 Eur neturtinė žala.

2.7. Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus kalėjimas) taip pat neišsiųsdavo pareiškėjo laiškų. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 3 d. įteikė Vilniaus kalėjimo administracijai laišką, adresuotą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Teisingumo ministerija), į voką įdėjo prašymą pervesti pinigus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuri buvo įsiteisėjusi. Pinigus pageidavo gauti į pareiškėjo vardu atidarytą Vilniaus kalėjimo sąskaitą, skirtą nuteistiesiems apsipirkti. Taigi, po kurio laiko pareiškėjui pasiskambinus į Teisingumo ministeriją ir pasiteiravus, kada gaus atsakymą į jo siųstą prašymą, pareiškėjas buvo informuotas, kad jo laiškas negautas. Žala, kuri buvo priteista pagal minėtą nutartį, nėra atlyginta iki šios dienos. 2021 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas įteikė laišką išsiuntimui Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Laiške buvo įdėtas skundas dėl baudžiamosios bylos. Negavęs ilgą laiką atsakymo apie laiško gavimą, pareiškėjas paskambino į teismą ir sužinojo, kad pareiškėjo laiškas negautas. Vilniaus kalėjimas už siuntimo paslaugas išskaičiavo du kartus po 0,58 Eur (1,16 Eur), todėl pareiškėjas kreipėsi į įstaigą, kad šį grąžintų pareiškėjui minėtas išlaidas, kadangi paslauga nebuvo suteikta. Pareiškėjas dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė turtinę 1,16 Eur žalą, taip pat pareiškėjas patyrė ir 200 Eur neturtinę žalą, t. y. nesulaukęs žinių iš teismo, išgyveno, o sužinojęs, kad laiško Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negavo, patyrė neigiamus išgyvenimus, pyktį, nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. 2022 m. spalio 29 d. pareiškėjui nebuvo suteiktas vaizdo skambutis dėl techninių kliūčių, tačiau nuteistajam buvo suteikta teisė paskambinti kitą dieną, t. y. 2022 m. spalio 30 d. 16.05 val., kuria pareiškėjas pasinaudojo, todėl pareiškėjo skunde minimi teiginiai yra nepagrįsti, kadangi jam geranoriškai buvo suteikta teisė paskambinti kitą dieną. Kiekvienu atveju pareiškėjui buvo suteiktos galimybės skambinti taksofonu ar paskambinti kitą dieną.

4.2. Vadovaujantis Pravieniškių kalėjimo resocializacijos skyriaus pažyma 2023 m. kovo 28 d. Nr. RV-22-2406 pareiškėjas laikotarpyje nuo 2022 m. spalio 30 d. iki 2023 m. sausio 31 d. dalyvavo psichologų organizuojamose užsiėmimuose (duomenys neskelbtini), dalyvavo užimtumo priemonėje „Bingo turnyras“. Taip pat pagal Pravieniškių kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistės 2023 m. kovo 8 d. pažymą Nr. RV-22-2410 2022 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas dalyvavo bėgimo turnyre (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas pradėjo (duomenys neskelbtini) individualias konsultacijas. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl užimtumo nebuvimo atmestini.

4.3. Pravieniškių kalėjimas siekia sudaryti visiems nuteistiesiems vienodas galimybes pasinaudoti savo teise pasivaikščioti gryname ore, nepažeisti lygiateisiškumo principo, todėl yra sudaromi ir patvirtinami pasivaikščiojimo grafikai, kuriais vadovaujantis pareigūnai suteikia galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) įtvirtinta teise. Vadovaujantis BVK 117 straipsnio 1 dalimi, nuteistųjų dienotvarkėje privaloma griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti dalyvavimo užimtumo veikloje, poilsio, buvimo gryname ore ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką. Pareiškėjo dienotvarkė yra griežtai reglamentuota, todėl siekiant suderinti dienotvarkėje nustatytus dalykus bei suteikti pasivaikščiojimo galimybę ir kitiems nuteistiesiems, laikomasi patvirtinto pasivaikščiojimo grafiko, kuriuo vadovaujantis pareigūnai suteikia galimybę pasinaudoti BVK įtvirtinta pasivaikščiojimo teise visiems nuteistiesiems.

4.4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju minėtas terminas, pateikiant atsakymus į pareiškėjo pretenzijas, praleistas nežymiai ir dėl objektyvių priežasčių, t. y. susidariusio didelio darbo krūvio bei siekiant pareiškėjo skundus išnagrinėti visapusiškai ir tiksliai. Pareiškėjas per 2022 m. yra pateikęs 292 skundus, todėl teikiant atsakymus (raštus) į tokį kiekį pareiškėjo skundų (pretenzijų) susidarė neproporcingai didelis darbo krūvis darbuotojams.

4.5. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl psichologo kabineto trūkumų. Psichologo kabineto durys yra be langelių, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Teisės aktai nereglamentuoja, kaip turi būti įrengti psichologų kabinetai bausmės atlikimo vietoje.

4.6. Pagal BVK 99 straipsnio 4 dalį siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, pareiškėjas buvo mokus, todėl pašto išlaidas turėjo apmokėti iš savo lėšų. Tačiau skunde minimus laiškus įstaigos administracijai pateikė nepasirūpinęs pašto išlaidų apmokėjimu, todėl laiškai negalėjo būti priimti ir pateikti išsiuntimui.

4.7. Pareiškėjo skunde minimi laiškai, kurie turėjo būti išsiųsti iš Vilniaus kalėjimo, buvo užregistruoti apskaitos žurnale ir pateikti išsiųsti UAB „Samus“ kurjeriui kaip paprasti laiškai. Kadangi laiškai buvo neregistruoti, todėl siuntimo duomenys UAB „Samus“ duomenų bazėje nebuvo fiksuoti ir buvo neįmanoma sekti tolimesnio siuntos apdorojimo, jos pristatymo ar grąžinimo.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 27 d sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitoje dalyje skundą atmetė.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės pasinaudoti vaizdo skambučiu neužtikrinimo, nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 28 d. pateikė prašymą dėl vaizdo skambučio. Tarnybos teigimu, 2022 m. spalio 29 d. dėl techninių kliūčių pareiškėjas negalėjo prisiskambinti telefonu (vaizdo skambučiu), tačiau nuteistajam buvo suteikta teisė paskambinti kitą dieną, t. y. 2022 m. spalio 30 d. 16.05 val., kuria pareiškėjas pasinaudojo. Teismo vertinimu, nors šiuo aspektu ir konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, minėtos aplinkybės nesuponuoja neturtinės žalos pareiškėjui nustatymo, kadangi byloje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Be to, galimybė skambinti nuteistajam suteikiama kiekvieną mėnesį nustatytu dažnumu (nagrinėjamu atveju – suteikta galimybė rytojaus dieną) ir nėra duomenų, jog pareiškėjas apskritai būtų praradęs skambinimo teisę, ar neįvykęs skambutis būtų buvęs užskaitytas kaip įvykęs, ir pareiškėjui nesuteikta teisė skambinti artimiesiems. Teismas sprendė, kad nenustačius neturtinės žalos kilimo fakto, nėra teisinio pagrindo taikyti valstybės civilinę atsakomybę dėl šio pažeidimo.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinamo užimtumo, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymu dėl dalyvavimo konkrečiose užimtumo programose ar priemonėse ir toks jo prašymas nebūtų tenkintas, taigi pareiškėjo skundo teiginiai dėl laisvalaikio užimtumo galimybių neužtikrinimo yra deklaratyvūs, nekonkretizuoti. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir neįrodo jo teisių pažeidimo.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad 2022 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas nebuvo nuvestas pasivaikščioti gryname ore, o 2022 m. spalio 1 d. pareiškėjui nepagrįstai buvo sutrumpintas pasivaikščiojimo laikas (50 min.), vadovaudamasis BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu reglamentavimu, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas, konstatuodamas, kad atsakovo atstovas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, kad nebuvo įmanoma suteikti pareiškėjui galimybę pasivaikščioti nurodytą dieną, taip pat atsakovo atstovas nenurodė jokių kitų teisėtų pagrindų pasivaikščiojimui sutrumpinti, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nesilaikė teisės aktais nustatytų reikalavimų dėl nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore suteikimo. Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, konstatavo, kad teismo sprendimu pripažintas formalus pareigūnų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl to, kad atsakovo atstovas, pateikdamas raštus į pareiškėjo pretenzijas (skundus), nesilaikė teisės aktuose nustatytų 20 darbo dienų termino, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra ginčo, kad terminas buvo praleistas, taip pat įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją, jog minėtas terminas nežymiai buvo praleistas dėl susidariusio didelio darbo krūvio bei siekiant pareiškėjo skundus išnagrinėti visapusiškai ir tiksliai (per 2022 m. pareiškėjas yra pateikęs 292 skundus, todėl teikiant atsakymus į tokį kiekį pareiškėjo skundų susidaro neproporcingai didelis darbo krūvis darbuotojams), be kita ko, pažymėjęs, kad atsakovo atstovas pateikė teismui raštus (atsakymus) į pareiškėjo skundus (pretenzijas), teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai teigė, kad atsakovo atstovas sąmoningai vilkino jo skundų (prašymų) išnagrinėjimo terminą. Teismo vertinimu, nors byloje yra duomenys, kad pareiškėjo skundai ar prašymai buvo išnagrinėti ne per VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus, tačiau jie buvo išnagrinėti, todėl tai savaime nelemia neturtinės žalos pareiškėjo atžvilgiu konstatavimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusios žalos šiuo aspektu, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad psichologinės konsultacijos užsiėmimai buvo vykdomi pažeidžiant konfidencialumą ir teisės į privatumą principą, t. y. patalpoje, kurioje buvo vykdomos konsultacijos, neužtikrintas privatumas, durys į koridorių buvo su dideliu langeliu, per kurį nuolat jį stebėdavo, matydavo įstaigos pareigūnai, specialistai, nuteistieji, savanoriai ir kt. darbuotojai, atsižvelgęs į tai, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių kalėjimo darbuotojus dėl psichologo kabineto trūkumų nėra kreipęsis, konstatavęs, kad teisės aktai nereglamentuoja, kaip turi būti įrengti psichologų kabinetai bausmės atlikimo vietoje, įvertinęs byloje pateiktą nuotrauką, teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina Tarnybos ir jos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, o sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti nustatyti ir konkrečiai įrodyti teisės aktais įtvirtinti pažeidimai ir kaip konkrečiai jie pasireiškė pareiškėjui. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas neatsisakė psichologo konsultacijų minėtose patalpose ir neprašė pareiškėjui suteikti kitos patalpos psichologo konsultacijai. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių kalėjimo administraciją ar į kitas kompetentingas įstaigas dėl tinkamų sąlygų psichologo konsultacijoms neužtikrinimo.

11. Vertindamas, pareiškėjo nusiskundimus dėl pareiškėjo teisės siųsti laiškus neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad dėl apmokėjimo už pašto paslaugas pareiškėjas prašė administracijos, jog išsiųstų laiškus ir pašto išlaidas išskaičiuotų iš pareiškėjo asmeninių lėšų, esančių Pravieniškių kalėjimo administracijos atidarytoje pareiškėjo sąskaitoje. Teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas tik deklaratyviai nurodo laiškų siuntimo būdą. Pasisakydamas dėl Vilniaus kalėjimo neišsiųstų laiškų, teismas laikėsi pozicijos, kad atsakovo atstovas nepagrindė savo argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo siųsti laiškai buvo siųsti kaip paprasti, o ne registruoti, apskaitos žurnaluose pažymėtos informacijos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas nepaaiškino, kodėl neišsiųstų laiškų negrąžino pareiškėjui.

12. Vertindamas dėl kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo nurodomus patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, depresiją, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Pravieniškių kalėjimo ir Vilniaus kalėjimo pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų (iš esmės dėl pareiškėjo teisės į laiškų siuntimą pažeidimo), pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma laikytina 100 Eur. Teismas pažymėjo, kad nustatydamas žalos dydį, vertino tai, kad kiti žymūs ir labai neigiamai įtakoję pareiškėjo būseną pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai ar kitos neigiamos pasekmės. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kad laisvės atėmimo vietų administracijos ar pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą.

III. 13. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi, priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 3 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

14.1. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisės į vaizdo skambutį 2022 m. spalio 29 d. pažeidimą yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėjui buvo aktualu paskambinti nurodytą dieną, o ne kitą. Nagrinėjamu atveju, kalint laisvės atėmimo vietoje, socialinių ryšių palaikymas yra pats svarbiausias dalykas, o jų neužtikrinimas sukelia didelius išgyvenimus. Teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nenustatė neturtinės žalos. Be to, byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta, kad nebuvo pažeistas teisės aktais nustatytas minimalus skambučių skaičius.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nebūtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos administraciją ar atsakovo atstovą su prašymu dalyvauti kitose užimtumo programose ir toks prašymas nebūtų patenkintas. Pareiškėjas tik atvykęs į įstaigą nedelsiant kreipėsi raštu į įstaigą ir informavo, kad pageidauja dalyvauti visose užimtumo programose, taip pat yra teikęs prašymus jį įdarbinti, tačiau pareiškėjui atsisakyta suteikti darbines veiklas. Įrodymai yra įstaigoje ir pareiškėjas dėl savo padėties tokių įrodymų pateikti negali, o atsakovo atstovas akivaizdu tokių įrodymų nepateiks, nes jam jie nenaudingi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai situaciją vertino pareiškėjo nenaudai. Nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažintas atsakovo atstovo aplaidumas ir pareiškėjo teisės į pakankamą užimtumą neužtikrinimas.

14.3. Dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino sukeltus nepatogumus, intensyvumą bei apimtis. Teismo pozicija nepritarti neturtinės žalos priteisimui nagrinėjamu atveju prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A-54-261/2020 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-180-189/2019. Nurodytose bylose teismas vertino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai įvertintini pinigais.

14.4. Dėl laiku nepateiktų atsakymų į pareiškėjo raštus, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas protingumo principą, netinkamai įvertino pareiškėjo teisės į viešąją administravimą pažeidimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos daug kartų (nuolat), atsakovo atstovas piktnaudžiauja nebaudžiamumu.

14.5. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl psichologo kabinete neužtikrinamo konfidencialumo ir teisės į privatumą. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į įstaigą šiuo aspektu, o taip pat teisme yra ne viena su tuo susijusi byla. Be to, iš drausmės grupės pareiškėjas nėra vedamas į psichologo kabinetą, o psichologo konsultacija teikiama kitose patalpose, kaip pavyzdžiui, maisto laikymo patalpoje.

14.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo teisės siųsti laiškus pažeidimą. Pareiškėjas dėl savo padėties negali pateikti duomenų apie jo sąskaitos duomenis ir šie duomenys turėjo būti išreikalauti iš atsakovo atstovo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui kilusią neturtinę žalą šiuo aspektu.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

16.1. Šioje administracinėje byloje turimi rašytiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi paaiškinimai yra tik bendro bei deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais.

16.2. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame trūksta konkretumo.

16.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.

16.4. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas jokiais naujais faktais ar atsikirtimais, iš kurių galima būtų spręsti, kad jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo tikrai pažeistos. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą išreiškia konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo ir jis atmestinas.

16.5. Jei apeliacinės instancijos teismas ir nustatytų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį teisės pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju, tuo labiau, kad būtent tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

16.6. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomi galbūt patirti tam tikri nepatogumai pareiškėjui realiai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą. Šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o nusprendus, kad buvo kažkuria apimtimi patirti tam tikri nepatogumai, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 400 Eur neturtinės žalos, kildinamos iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitoje dalyje skundą atmetė. Teismas iš esmės pripažino, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į laiškų siuntimą ir pareiškėjui už patirtus nepatogumus atlygintina 100 Eur neturtinė žala. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl kalinimo sąlygų pažeidimo, teismas vienus laikė nesukėlusiais neturtinės žalos, kitus – kaip pakankama satisfakcija laikė pažeidimo pripažinimą, trečius – neįrodytais.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde minėtam pirmosios instancijos teismo sprendimui nepritaria, nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai įvertino neturtinę žalą, nukrypo nuo teismų praktikos.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Viešojo administravimo subjekto (jo darbuotojų) kaltė nėra viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.

22. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025).

23. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020).

24. Nagrinėdamas bylas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.)

25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, nurodydamas aplinkybes apie netinkamas kalinimo sąlygas laisvės atėmimo įstaigoje (dėl teisės pasinaudoti vaizdo skambučiu, užimtumo, teisės į pasivaikščiojimą, pareiškėjo raštų neišnagrinėjimo per teisės aktuose nustatytą terminą, privatumo ir konfidencialumo neužtikrinimo psichologinės konsultacijos metu, teisės siųsti laiškus neužtikrinimo) bei prašydamas priteisti dėl to patirtą neturtinę žalą. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti ir 1,16 Eur turtinės žalos atlyginimą, tačiau teismas šio skundo reikalavimo netenkino ir minėtos sumos nepriteisė. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi, bet nurodo priteisti tik 3 400 Eur neturtinę žalą, atskirų argumentų dėl 1,16 Eur turtinės žalos priteisimo nemini, todėl teisėjų kolegija, neišeidama iš apeliacinio skundo ribų, plačiau dėl šio skundo reikalavimo ir pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo šiuo aspektu nepasisako.

Dėl teisės pasinaudoti vaizdo skambučiu

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal 2022 m. spalio 28 d. prašymą, pareiškėjui nebuvo suteiktas vaizdo skambutis 2022 m. spalio 29 d. 21.30 val., tai vyksta ne pirmą kartą, šie veiksmai yra pasikartojantys bei tyčiniai, todėl pareiškėjui priteistina 50 Eur neturtinė žala.

27. Tarnyba atsiliepime į skundą šiuo atveju paaiškino, kad vaizdo skambutis negalėjo būti suteiktas dėl techninių kliūčių.

28. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Tarnyba nepagrindė savo teiginių dėl techninių kliūčių, todėl skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju konstatuotini atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Vertindamas neturtinės žalos aspektą, teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės nesuponuoja neturtinės žalos pareiškėjui atsiradimo, kadangi byloje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Be to, teismas pažymėjo, kad galimybė skambinti nuteistajam suteikiama kiekvieną mėnesį nustatytu dažnumu (nagrinėjamu atveju – suteikta galimybė rytojaus dieną) ir nėra duomenų, jog pareiškėjas apskritai būtų praradęs skambinimo teisę ar neįvykęs skambutis būtų buvęs užskaitytas kaip įvykęs ir pareiškėjui nesuteikta teisė skambinti artimiesiems. Teismas sprendė, kad nenustačius neturtinės žalos kilimo fakto, nėra teisinio pagrindo taikyti valstybės civilinę atsakomybę dėl šio pažeidimo.

29. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėjui buvo aktualu paskambinti nurodytą dieną, o ne kitą, socialinių ryšių palaikymas yra pats svarbiausias dalykas, o jų neužtikrinimas sukelia didelius išgyvenimus. Pareiškėjo vertinimu, teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nenustatė neturtinės žalos. Be to, byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta, kad nebuvo pažeistas teisės aktais nustatytas minimalus skambučių skaičius.

30. Byloje nėra ginčo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (2022 m. spalio 29 d.) pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis. BVK 75 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad drausmės grupei skirti nuteistieji turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu.

31. Kaip matyti byloje nėra ginčo dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju jis nepatyrė neturtinės žalos. Įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Nepaneigiant BVK įtvirtintos teisės paskambinti telefonu, kuriai prilyginamas ir skambutis su vaizdu, vis tik įvertinus aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai šiuo atveju nebuvo tokie, kuriuos būtų galima prilyginti neturtinei žalai ir spręsti dėl jos atlyginimo. Pabrėžtina, kad pareiškėjui teisė paskambinti buvo suteikta iš karto kitą dieną ir jis šia galimybe pasinaudojo. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių individualių aplinkybių, kodėl skambutis prašytą dieną buvo iš esmės toks reikšmingas jam, kad jo neužtikrinimas būtent minėtą dieną galėjo sukelti pareiškėjui tokius išgyvenimus, kurie prilygintini neturtinei žalai. Pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinamo socialinio ryšio yra deklaratyvūs. Pakartotinai pažymėtina, kad pareiškėjas galėjo paskambinti iš karto kitą dieną. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktų prielaidų, jog jam galbūt nurodytą mėnesį nebuvo užtikrintas minimalus skambučių skaičius. Pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo aspektu skundo pirmosios instancijos teismui neformulavo, todėl neturi pagrindo pateikti naujų aplinkybių apeliacinėje instancijoje.

Dėl užimtumo užtikrinimo

32. Pareiškėjui skunde pirmosios instancijos teismu nurodė, kad nuo 2022 m. spalio 30 d. iki 2023 m. sausio 31 d. jam neužtikrinamas užimtumas. Pareiškėjos dėl to patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Eur suma. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių kalėjimo administracijai rašė ne vieną prašymą, kad jam leistų pažaisti futbolą, krepšinį, pokerį, stalo tenisą, tinklinį, biliardą, mokytis anglų kalbos ir dar daugiau kitų veiklų, tačiau nei vienas pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas, o atsakymų laukia iki šiol. Pakartotiniai kreipimaisi taip pat nedavė rezultatų. Nors įstaiga turi užtikrinti 8 valandas per dieną užimtumą, tačiau neužtikrina net trečdalio. Pareiškėjas buvo priverstas kasdien kalėti kameroje visiškai be jokios veiklos. Pareiškėjas dėl to patyrė intensyvų baudimo jausmą, emocinę ir psichologinę depresiją, neigiamus išgyvenimus.

33. Atsakovas pateikė teismui resocializacijos skyriaus informaciją apie pareiškėjo dalyvavimą užsiėmimuose (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo pretenzijas šiuo aspektu vertino kritiškai.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinamo užimtumo, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą bei byloje atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie pareiškėjo užimtumą laisvės atėmimo įstaigoje, akcentavęs, kad dalyvavimas įvairiose užimtumo priemonėse ir programose yra grindžiamas, be kita ko, ir savanoriškumo principu ir neįmanomas be paties nuteistojo pastangų ir iniciatyvos, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos administraciją ar atsakovo atstovą su prašymu dėl dalyvavimo kitose konkrečiose užimtumo programose ar priemonėse ir toks jo prašymas nebūtų patenkintas, taigi pareiškėjo skundo teiginius dėl laisvalaikio užimtumo galimybių neužtikrinimo laikė deklaratyviais ir nekonkretizuotais bei nepatvirtinančiais atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

35. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nebūtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos administraciją ar atsakovo atstovą su prašymu dalyvauti kitose užimtumo programose ir toks prašymas nebūtų patenkintas. Pareiškėjas akcentuoja, kad tik atvykęs į įstaigą nedelsiant kreipėsi raštu į įstaigą ir informavo, kad pageidauja dalyvauti visose užimtumo programose, taip pat yra teikęs prašymus jį įdarbinti, tačiau pareiškėjui atsisakyta suteikti darbines veiklas. Įrodymai yra įstaigoje ir pareiškėjas dėl savo padėties tokių įrodymų pateikti negali, o atsakovo atstovas akivaizdu tokių įrodymų nepateiks, nes jam jie nenaudingi.

36. BVK 126 straipsnis nustato nuteistųjų užimtumo formas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems šio kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis sudaromos galimybės užsiimti prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla (1 d.). Nuteistųjų užimtumo prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla formos: 1) darbinė veikla; 2) darbas už pataisos įstaigos arba nuteistųjų darbinę veiklą organizuojančios įstaigos teritorijos ribų; 3) bendrasis ugdymas, profesinis mokymas, aukštasis mokslas; 4) individuali veikla; 5) dalyvavimas kultūrinėje, švietėjiškoje, sporto veikloje (2 d.).

37. BVK 127 straipsnyje nustatyta tvarka kaip organizuojamas nuteistųjų užimtumas. Organizuodama nuteistųjų užimtumą, pataisos įstaigos administracija privalo siekti, kad kiekvienas nuteistasis, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą atliekančius nuteistuosius, ne mažiau kaip aštuonias valandas per parą užsiimtų šio Kodekso 126 straipsnio 2 dalyje nurodytų formų veikla (1 d.). Pataisos įstaiga, organizuodama nuteistųjų užimtumą: 1) privalo siekti, kad visiems darbine veikla galintiems užsiimti nuteistiesiems būtų pasiūlyta įsitraukti, kiek tai įmanoma, į jų įgytą profesiją ar specialybę, turimus darbo įgūdžius, darbo patirtį ar kvalifikaciją atitinkančią veiklą; 2) bendradarbiauja su fiziniais ar juridiniais asmenimis ir su jais sudaro sutartis dėl nuteistųjų užimtumo darbine veikla ar kitų šio Kodekso 126 straipsnio 2 dalyje nurodytų formų veikla pataisos įstaigos teritorijoje ar už jos ribų; 3) konsultuoja nuteistuosius, siekdama padidinti jų motyvaciją savarankiškai įsidarbinti už pataisos įstaigos arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojančios įstaigos teritorijos ribų, pradėti ar tęsti mokymąsi bendrojo ugdymo, profesinėje ar aukštojoje mokykloje; 4) ieško darbo vietų arba teikia praktinę pagalbą savarankiškai darbo vietų, esančių už pataisos įstaigos arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojančios įstaigos teritorijos ribų, ieškantiems nuteistiesiems, tarpininkauja jiems įsidarbinant; 5) padeda nuteistiesiems įsigyti jų individualiai veiklai reikalingų priemonių ir realizuoti vykdant šią veiklą sukurtus gaminius; 6) organizuoja kultūrinius, švietėjiškus ir sporto renginius (2 d.). Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka pataisos įstaiga sudaro sąlygas nuteistiesiems, neturintiems teisės be sargybos arba palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, mokytis profesinio mokymo įstaigoje ar nuotoliniu būdu studijuoti aukštojoje mokykloje (3 d.).

38. Įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui tam tikras užimtumas buvo užtikrinamas, ir pareiškėjas tam tikrose programose ir veiklose dalyvavo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, be to, byloje yra duomenų, kad pareiškėjas naudojosi sporto aikštynu, taigi galėjo savarankiškai užsiimti sportine veikla. Be kita ko, Pravieniškių kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistės 2023 m. kovo 8 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas su prašymais žaisti futbolą ar kitus žaidimus nesikreipė. Taip pat negauta pareiškėjo prašymo dėl meninės raiškos priemonių kūrybinei veiklai išdavimo. Taip pat minėtoje pažymoje paminėta, kad nuteistajam sudarytos galimybės du kartus per savaitę naudotis sporto aikštynais. Nors pareiškėjas byloje pateikė Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos raštus, iš kurių turinio matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į įstaigą dėl užimtumo neužtikrinimo, tačiau iš raštų turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas tik abstrakčiai skundžiasi dėl užimtumo neužtikrinimo, o ne dėl konkretaus atsisakymo leisti dalyvauti tam tikroje užimtumo veikloje. Pažymėtina, kad raštuose įstaigos administracija išsamiai atsakovo į pareiškėjo prašymus, pateikia užimtumo alternatyvas. Byloje nėra duomenų, kad minėti raštai būtų nuginčyti ir pripažinti nepagrįstais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju dalyvavimas užimtumo programose yra siejamas su savanoriškumo principu bei nuteistojo parodoma iniciatyva. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nekonkretizavo aplinkybių, kokiose konkrečiose įstaigos organizuotose programose pareiškėjas norėjo dalyvauti, konkrečiai prašė leisti dalyvauti ir jo prašymas nebuvo tenkintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodymas skunde, kad atvykęs į įstaigą teikė prašymą, kad jam būtų leista žaisti futbolą ir kitas sportines veiklas, mokytis anglų kalbos, dirbti, nėra pakankamai konkretizuotas ir pakankamas pagrindas vertinti, kad įstaiga, organizuodama užimtumo veiklas, atsisakė pareiškėją įtraukti į veiklas, nors pareiškėjas norėjo.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtina atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Dėl teisės į pasivaikščiojimą

40. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2022 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas grįžo konvojumi į Pravieniškių kalėjimą iš Vilniaus kalėjimo, ir nors išreiškė pageidavimą, nebuvo nuvestas pasivaikščioti gryname ore. 2022 m. spalio 1 d. pareiškėjui nepagrįstai buvo sutrumpintas pasivaikščiojimo laikas (50 min.) gryname ore, nurodant, kad turi rinktis arba pasivaikščioti arba būti sporto aikštyne. 2022 m. spalio 24 d. pareiškėjui nepagrįstai buvo sutrumpinamas pasivaikščiojimas, Pravieniškių kalėjimo administracijai pasiūlius pasimatyti su kunigu. Pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai turėtų būti atlyginti priteisiant 150 Eur neturtinę žalą.

41. Tarnyba atsiliepime į skundą paaiškino, kad siekia sudaryti visiems nuteistiesiems vienodas galimybes pasinaudoti savo teise pasivaikščioti gryname ore, nepažeisti lygiateisiškumo principo, todėl yra sudaromi ir patvirtinami pasivaikščiojimo grafikai, kuriais vadovaujantis pareigūnai suteikia galimybę pasinaudoti BVK įtvirtinta teise. Pareiškėjo dienotvarkė yra griežtai reglamentuota, todėl siekiant suderinti dienotvarkėje nustatytus dalykus bei suteikti pasivaikščiojimo galimybę ir kitiems nuteistiesiems, laikomasi patvirtinto pasivaikščiojimo grafiko, kuriuo vadovaujantis pareigūnai suteikia galimybe pasinaudoti BVK įtvirtinta pasivaikščiojimo teise visiems nuteistiesiems.

42. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Tarnyba nenurodė objektyvių priežasčių bei jų nepagrindė įrodymais, kad pareiškėjas negalėjo būti išvestas pasivaikščioti gryname ore bei buvo pagrįstas pagrindas sutrumpinti pasivaikščiojimą, taigi sprendė, kad Tarnyba nesilaikė teisės aktais nustatytų reikalavimų dėl nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore suteikimo. Įvertinęs individualias bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad teismo sprendimu pareigūnų veiksmų neteisėtumo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

43. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino sukeltus nepatogumus, intensyvumą bei apimtis. Teismo pozicija nepritarti neturtinės žalos priteisimui nagrinėjamu atveju prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A-54-261/2020 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-180-189/2019. Nurodytose bylose teismas vertino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai įvertintini pinigais.

44. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (2022 m. spalio 1 d., 2022 m. spalio 24 d., 2022 m. lapkričio 4 d.) pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis. BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. BVK 103 straipsnyje įtvirtinta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore; nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio BVK 70 straipsnio reikalavimų, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis; pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.

45. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, nagrinėjamu atveju teismas nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, tačiau įvertinęs individualias aplinkybes, pripažino, kad neteisėtų veiksmų konstatavimas būtų pakankama satisfakcija už pareiškėjui sukeltus nepatogumus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai įvertino sukeltus nepatogumus, jų intensyvumą bei apimtį.

46. Nors kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nepasisakė dėl teisės į pasivaikščiojimą neužtikrinimo 2022 m. spalio 24 d., sutrumpinus pasivaikščiojimą dėl pasiūlymo pareiškėjui pasimatyti su kunigu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis pažeidimas nekeičia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų iš esmės, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo dėl šio procesinio pažeidimo naikinti pirmosios instancijos sprendimą ar jį keisti. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių buvo nustatyti vienkartiniai teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo atvejai (vienu atveju visai nesuteiktas 2 val. pasivaikščiojimas, kitais – pasivaikščiojimas sutrumpintas pasiūlius kitas veiklas (užsiėmimai sporto aikštyne, susitikimas su kunigu)), byloje nėra nustatyta laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų tyčinių veiksmų, taigi teisėjų kolegija nemato pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų konstatavimas būtų pakankama satisfakcija už pareiškėjui sukeltus nepatogumus.

47. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (administracinėje byloje Nr. A-54-261/2020), kurioje, be kita ko, nustatyta, kad 43 paras nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta pasivaikščiojimo trukmė, kitą areštinėje buvimo laikotarpį pasivaikščiojimų trukmė neatitiko BVK reikalavimų, todėl priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties byloje aplinkybes, pažymi, kad jos nėra tapačios ar panašios nagrinėjamai bylai (be kita ko, vertinant ir pažeidimo mastą, trukmę, intensyvumą), todėl šia praktika nėra pagrindo vadovautis. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis ir kitu pareiškėjo nurodytu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kadangi vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Dėl teisės į atsakymų gavimą per teisės aktuose nustatytą terminą

48. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių kalėjimas nesilaikė 20 darbo dienų atsakymo pateikimo termino dėl jo skundų (pretenzijų), todėl pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinė žala.

49. Tarnyba atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas per 2022 m. yra pateikęs 292 skundus, todėl teikiant atsakymus (raštus) į tokį kiekį pareiškėjo skundų susidaro neproporcingai didelis darbo krūvis darbuotojams. Tarnyba pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju minėtas terminas praleistas nežymiai ir dėl objektyvių priežasčių, t. y. susidariusio didelio darbo krūvio bei siekiant pareiškėjo skundus išnagrinėti visapusiškai ir tiksliai.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovo atstovas, pateikdamas atsakymus (raštus) (19 atvejų) į pareiškėjo pretenzijas, nesilaikė teisės aktuose nustatytų 20 darbo dienų termino. Teismas, įvertinęs Tarnybos pateiktus raštus į pareiškėjo skundus (pretenzijas) bei praleidimo priežastis, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai teigė, kad atsakovo atstovas sąmoningai vilkino jo skundų (prašymų) išnagrinėjimo terminą. Teismo vertinimu, nors byloje yra duomenys, kad pareiškėjo skundai ar prašymai buvo išnagrinėti ne per VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus, tačiau pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti, todėl tai savaime nelemia neturtinės žalos pareiškėjo atžvilgiu konstatavimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusios žalos šiuo aspektu, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu, pažymi, kad pažeidžiamas protingumo principas, atsakovo atstovas piktnaudžiauja nebaudžiamumu.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, nemato pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos kitos būtinos viešosios atsakomybės sąlygos (neturtinė žala bei priežastinis ryšys). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo šios situacijos vertinti kitaip.

Dėl teisės į privatumą užtikrinimo psichologinės konsultacijos metu

53. Pareiškėjas skunde teigė, kad nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2023 m. sausio 31 d. teiktos psichologinės konsultacijos buvo vykdomos neužtikrinant konfidencialumo ir teisės į privatumo principo, t. y. patalpoje, kurioje buvo vykdomos konsultacijos, neužtikrintas privatumas, durys į koridorių buvo su dideliu langeliu, per kurį nuolat jį stebėdavo, matydavo įstaigos pareigūnai, specialistai, nuteistieji, savanoriai ir kt. darbuotojai. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to pareiškėjas kreipėsi į administraciją, tačiau į jo pretenzijas nebuvo reaguojama. Toks stebėjimas pareiškėjui kėlė nepasitenkinimą, įtampą, stresą, jautė diskomfortą, todėl pareiškėjui priteistina 1 000 Eur neturtinė žala.

54. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad dėl psichologo kabineto trūkumų pareiškėjas nėra kreipęsis. Psichologo kabineto durys yra be langelių, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Teisės aktai nereglamentuoja, kaip turi būti įrengti psichologų kabinetai bausmės atlikimo vietoje.

55. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, Tarnybos pateiktus duomenis, kad pareiškėjas į Pravieniškių kalėjimo darbuotojus dėl psichologo kabineto trūkumų nėra kreipęsis, ir konstatavo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina Tarnybos ir jos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, o sprendžiant žalos atlyginimo klausimą turi būti nustatyti ir konkrečiai įrodyti teisės aktais įtvirtinti pažeidimai ir kaip konkrečiai jie pasireiškė pareiškėjui.

56. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl psichologo kabinete neužtikrinamo teisės į privatumą, konfidencialumo. Pareiškėjas akcentuoja, kad ne kartą kreipėsi į įstaigą šiuo aspektu, o taip pat teisme yra ne viena su tuo susijusi byla. Be to, iš drausmės grupės pareiškėjas nėra vedamas į psichologo kabinetą, o psichologo konsultacija teikiama kitose patalpose, kaip pavyzdžiui maisto laikymo patalpoje.

57. Iš pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas su šiuo aspektu susijusius nusiskundimus formuluoja pakankamai abstrakčiai, neapibūdina konkrečių atvejų, nenurodo konkrečių datų, asmenų, su įvykiais susijusių konkrečių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu Tarnybos neteisėti veiksmai nėra nustatyti.

Dėl pareiškėjo teisės siųsti laiškus

58. Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad Pravieniškių kalėjime laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 13 d. iki 2023 m. sausio 31 d. nebuvo užtikrinta teisė siųsti laiškus, o tai pareiškėjui sukėlė didelius nepatogumus, pareiškėjo teisių neužtikrinimas iššaukė didelius išgyvenimus už kuriuos pareiškėjui priteistina 700 Eur neturtinė žala. Pareiškėjas akcentavo, kad Vilniaus kalėjimas taip pat neišsiųsdavo pareiškėjo laiškų. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 3 d. įteikė Vilniaus kalėjimo administracijai laišką adresuotą Teisingumo ministerijai, į voką įdėjo prašymą pervesti pinigus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuri buvo įsiteisėjusi. 2021 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas įteikė laišką išsiuntimui į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, laiške buvo įdėtas skundas dėl baudžiamosios bylos. Nesulaukęs žinių iš teismo, pareiškėjas išgyveno, o sužinojęs, kad laiško teismas negavo, patyrė neigiamus išgyvenimus, pyktį, nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą, kurį įvertino 200 Eur suma.

59. Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo mokus, todėl pašto išlaidas turėjo apmokėti iš savo lėšų, tačiau skunde minimus laiškus įstaigos administracijai pateikė nepasirūpinęs pašto išlaidų apmokėjimu, todėl laiškai negalėjo būti priimti ir pateikti išsiuntimui. Taip pat Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjo skunde minimi laiškai, kurie turėjo būti išsiųsti iš Vilniaus kalėjimo, buvo užregistruoti apskaitos žurnale ir pateikti išsiųsti kurjeriui kaip paprasti laiškai. Kadangi laiškai buvo neregistruoti, todėl siuntimo duomenys duomenų bazėje nebuvo fiksuoti ir sekti tolimesnio siuntos apdorojimo, jos pristatymą ar grąžinimą, neįmanoma.

60. Pirmosios instancijos teismas Tarnybos paaiškinimus dėl pareiškėjo nusiskundimų vertino nepakankamais, todėl pripažino nagrinėjamu atveju Tarnybos neteisėtus veiksmus. Atsižvelgęs į nustatytų Pravieniškių kalėjimo ir Vilniaus kalėjimo pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų (pareiškėjo teisės į laiškų siuntimą pažeidimo), pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma laikytina 100 Eur. Teismas pažymėjo, kad nustatydamas žalos dydį, vertino tai, kad kiti žymūs ir labai neigiamai įtakoję pareiškėjo būseną pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai ar kitos neigiamos pasekmės. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra duomenų, kad laisvės atėmimo vietų administracijos ar pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo teisės siųsti laiškus pažeidimą. Pareiškėjas dėl savo padėties negali pateikti duomenų apie jo sąskaitos duomenis ir šie duomenys turėjo būti išreikalauti iš atsakovo atstovo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui kilusią neturtinę žalą šiuo aspektu.

62. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas iš esmės pripažino šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, laikė nepakankamais Tarnybos paaiškinimus dėl laiškų neišsiuntimo, negrąžinimo, neužregistravimo, taigi pareiškėjo argumentai dėl nepateiktų duomenų apie jo sąskaitą nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju. Nors pareiškėjas tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino neturtinę žalą, tačiau išsamiau šiuo aspektu nepasisakė. Skunde pirmosios instancijos teismui neturtinę žalą siejo su užtrukusiu susirašinėjimu dėl jo teisių gynimo, o ne kitomis konkrečiomis pasekmėmis. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nustatytas aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybės bei teisinį reguliavimą, nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai įvertino pažeidimo mastą bei intensyvumą, todėl pagrįstai priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

63. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išnagrinėti, aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priteista neturtinės žalos suma (100 Eur) atitinka protingumo ir proporcingumo principus, kitus kriterijus neturtinei žalai nustatyti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė