2013-05-10 Nr. AB-1638-3-64-3-00727-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-790/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00727-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skundu Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) priteisti pareiškėjui po 300 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidžiant teisės aktus.

Skunde paaiškino, kad jo laisvė nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. lapkričio 22 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas yra apie 13 kv. m, periodiškai buvo kalinamas su 8 asmenimis. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 16.5 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nebegali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Taip pat nurodė, jog buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko, dėl to patyrė dar didesnį diskomfortą, turėjusį neigiamos įtakos jo sveikatai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), teismui pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas kalėjo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. spalio 13 d. kamerose, kurių plotai nuo 16,26 kv. m (kalėjo nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 13 d.) iki 22,85 kv. m (kalėjo nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. liepos 2 d.), o kartu kalinčių asmenų skaičius buvo nuo 4 iki 9 (9, skaičiuojant kartu su pareiškėju, buvo kameroje Nr. 49, kurioje pareiškėjas kalėjo tik 4 paras). Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, pareiškėjui šiuo laikotarpiu periodiškai teko 2,03–5,71 kv. m gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, kad teisės aktuose numatyta ploto norma ne tik kad nebuvo pažeista, bet vienam asmeniui tekęs plotas buvo didesnis nei numatyta. Teigė, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI keitėsi teisinis reguliavimas, kuris nustatė laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui. Higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta, jog gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Nurodė, jog 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymui Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatyta, kad suimtiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo kalinimas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. spalio 13 d. nebuvo nepertraukiamas. Į šį laikotarpį nepatenka 21 diena, t. y. 4 laikotarpiai, kurių trukmė nuo 1 iki 18 dienų, kurias pareiškėjas buvo etapuotas iš Šiaulių TI į kitas įstaigas. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną) pareiškėjas nebūdavo kameroje, o tai per visą realiai praleistą laiką Šiaulių TI sudaro 13 parų, kurias pareiškėjas praleido vaikščiodamas gryname ore.

Pabrėžė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą (t. y. mažesnį nei 5 kv. m) tam tikrais pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiais. Pretenzijų dėl kitų kalinimo sąlygų (pvz., dėl temperatūros, ventiliacijos, apšvietimo, maitinimo ir pan.) nepareikšta. Nurodė, jog pareiškėjo teiginys, jog jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko, ir taip patyrė papildomą diskomfortą, turėjusį neigiamą įtaką jo sveikatai, yra abstraktus ir neparemtas jokiais įrodymais. Teigė, jog pareiškėjas, kalėdamas Šiaulių TI, į administraciją su raštišku prašymu, kad būtų kalinamas nerūkančiųjų kameroje nesikreipė. Pažymėjo, jog pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė tik 2012 m. liepos 2 d., t. y. praėjus daugiau kaip 1 metams ir 8 mėnesiams po to, kai išvyko iš Šiaulių TI, be to, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais (neapibrėžia Šiaulių TI pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama data, vieta ir kitais požymiais), reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė įrodymais. Taip pat jokių duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas, kalėdamas Šiaulių TI, skundėsi dėl kalinimo sąlygų, nėra.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, pareiškėjo D. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog, kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2012 m. rugpjūčio 28 d. pažymos Nr. 20/01-2180, D. Z. Šiaulių TI buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. spalio 13 d. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 42 (22,85 kv. m) buvo kalinamas nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d., kameroje buvo 5–7 asmenys, nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2010 m. vasario 8 d. kameroje buvo laikomi 4–8 asmenys, nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. vasario 22 d. kameroje buvo 6–8 asmenys, nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2010 m. liepos 2 d. kameroje buvo 4–8 asmenys; kameroje Nr. 49 (20,23 kv. m) nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. spalio 5 d. buvo 4–8 asmenys, nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 8 d. kameroje buvo 8–9 asmenys, bei kameroje Nr. 9 (16,26 kv. m) nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 13 d. buvo 5–8 asmenys. Sprendė, jog akivaizdu, kad pareiškėjas nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. vasario 22 d. (13 dienų), nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 8 d. (4 dienas) buvo laikomas perpildytose kamerose. Kitais laikotarpiais, o ypač nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2010 m. liepos 2 d. bei nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. spalio 5 d., palankiausiomis nurodytomis sąlygomis (nes laikomų asmenų skaičius nuolat keitėsi) – vienam asmeniui tenkantis plotas tai viršijo normą, tai buvo labai artimas jai. Iš viso Šiaulių TI pareiškėjas išbuvo 328 dienas, iš jų akivaizdžiai perpildytose kamerose – 17 dienų bei 21 dieną, kai minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo labai artimas normai.

Atsižvelgė į Šiaulių TI specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną, 13 parų per visą kalinimo laikotarpį) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Pažymėjo, jog nurodyti laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų judėjimo kiekvieną dieną.

Pabrėžė, jog D. Z. skundas teismui pateiktas praėjus daugiau nei 1 metams ir 7 mėnesiams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI. Pažymėjo, jog, nors teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad į Šiaulių TI vadovybę kreipėsi dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, tačiau nenurodė, kad būtų skundęsis dėl kamerų ploto trūkumo bei kitų įkalinimo sąlygų.

Rėmėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2, 12.3 punktais. Nustatęs, kad D. Z. 17 dienų buvo laikomas akivaizdžiai perpildytose kamerose, darė išvadą, jog Šiaulių TI pažeidė minėtų taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus, bei konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl šių veiksmų, kaip vieną iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų.

Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 2007 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Trepaškinas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36898/03, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą), Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu.

Nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Pažymėjo, jog tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008), nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A2-718/2007.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytų teisės normų bei faktinių aplinkybių analizę ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo D. Z. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendė, kad, nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas, tačiau vis dėlto ribos neperžengia. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Šiaulių TI pastatas yra labai senas, nepritaikytas laikyti didelio kiekio asmenų ir objektyviai visą laiką užtikrinti jiems pakankamas higienos sąlygas pagal dabartinius reikalavimus, todėl yra paruoštas projektas jį iškelti už Šiaulių miesto ribų ir statyti naują pastatą, atitinkantį suimtųjų asmenų laikymo reikalavimus.

Nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir konstatavęs minimalias nacionalinės teisės aktų pažeidimo pasekmes pareiškėjui D. Z., teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti reikalaujamos neturtinės žalos po 300 Lt už kiekvieną parą atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas D. Z. apeliaciniu skundu prašo iš Šaulių TI priteisti pareiškėjui po 300 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą, praleistą žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis ir pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas neteisingai įvertino byloje esančias aplinkybes ir nepasinaudojo įstatymų suteikta teise teisingai ir objektyviai išspręsti bylą. Teigia, kad visais kalinimo laikotarpiais asmenų, laikomų kameroje, skaičius siekė 8 žmones ir tik vienu laikotarpiu 7 žmones, o mažesnis skaičius pateikiamas siekiant situaciją pateikti kaip geresnę, nes tik retais atvejais asmenų skaičius sumažėdavo iki 4–5, kai administracija dėl vienų išvykusių asmenų dar nespėdavo patalpinti kitų. Pažymi, jog didžiąją laiko dalį galiojo Higienos norma HN 76:1999, apie 165 dienas. Nurodo, kad administracija, turėdama visų asmenų, kalinamų Šiaulių TI, asmens korteles, kuriose nurodytos asmens atvykimo ir išvykimo datos, kamerų, kuriose asmuo kalinamas, numeriai ir laiko tarpai, praleisti jose, negali nežinoti tikslių duomenų apie asmenų skaičių kamerose. Pažymi, jog savaitgaliais ir švenčių dienomis kalinamieji nėra nei etapuojami, nei kviečiami tardyti. Teigia, kad ta aplinkybė, jog tardymo izoliatorius yra labai senas, nepritaikytas laikyti didelio kiekio kalinių ir objektyviai visą laiką užtikrinti jiems higienos sąlygas pagal esamus reikalavimus, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, jog kamerose nėra dirbtinės vėdinimo sistemos, natūralios neužtenka, nes kameroje esantis langas per mažas, kameroje esantis tualetas ir pati kamera yra vienoje patalpoje, o sanitariniam mazgui įrengti panaudotas lauko tualeto principas. Teigia, jog būdamas nerūkantysis didžiąją laiko dalį turėjo praleisti prie durų, per kurias iš koridoriaus pakliūdavo šviežio oro. Pabrėžia, kad suimtųjų laikymas Šiaulių TI tokiomis sąlygomis pažeidžia Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisykles, higienos normų reikalavimus, Konvencijos 3 punktą. Pareiškėjas remiasi CK nuostatomis ir teismų praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas atspindi, jog priimant sprendimą buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais. Pažymi, jog teismas, įvertinęs visas aplinkybes, įskaitant ir tai, kad dėl pažeistų teisių gynimo kreiptasi tik praėjus metams ir keturiems mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Šiaulių TI, ir praėjus daugiau nei dviem metams nuo įkalinimo, pareiškėjo teigimu, nežmoniškomis sąlygomis, pradžios, kas reiškia, kad patirti neigiami išgyvenimai tam tikra apimtimi dėl laiko poveikio išblėso ir sumenko, pagrįstai pasirinko konkretų asmens teisių gynimo būdą ir priėmė atitinkamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas D. Z. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam po 300 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidžiant teisės aktus, skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo konkrečiais laikotarpiais metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nebegali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Taip pat nurodė, jog buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko, dėl to patyrė dar didesnį diskomfortą, turėjusį neigiamos įtakos jo sveikatai.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo D. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo iš Šaulių TI priteisti pareiškėjui po 300 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą, praleistą žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis ir pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. Nurodo, jog kamerose nebuvo dirbtinės vėdinimo sistemos, natūralios neužteko, kameroje esantis tualetas ir pati kamera buvo vienoje patalpoje, o sanitariniam mazgui įrengti panaudotas lauko tualeto principas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjas pirmiau įvardytų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Pabrėžtina, jog pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus. Teisėjų kolegija, visa tai įvertinusi, atmeta minėtus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kamerų vėdinimo sistema bei sanitariniu mazgu.

Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo neužtikrinimo. Kaip matyti iš atsakovo Šiaulių TI pateiktos 2012 m. rugpjūčio 28 d. pažymos Nr. 20/01-2180, D. Z. Šiaulių TI buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. spalio 13 d. (b. l. 26).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d.) 6.15 punktas numatė, kad laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų minimalios patalpos ir ploto normos tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam žmogui yra ne mažesnis kaip 5 kv. m. Minėta Higienos norma HN 76:1999 neteko galios 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 42 (22,85 kv. m) buvo kalinamas nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d., kameroje buvo 5–7 asmenys, nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2010 m. vasario 8 d. kameroje buvo laikomi 4–8 asmenys, nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. vasario 22 d. kameroje buvo 6–8 asmenys, nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2010 m. liepos 2 d. kameroje buvo 4–8 asmenys; kameroje Nr. 49 (20,23 kv. m) nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. spalio 5 d. buvo 4–8 asmenys, nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 8 d. kameroje buvo 8–9 asmenys, bei kameroje Nr. 9 (16,26 kv. m) nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 13 d. buvo 5–8 asmenys (b. l. 26).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. vasario 22 d. (13 dienų), nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 8 d. (4 dienas) buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. pareiškėjas 17 dienų buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normas. Laikotarpiais nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d. ir nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 13 d., t. y. 21 dieną, pareiškėjui tenkantis minimalus plotas nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau buvo labai artimas normai. Likusiais pareiškėjo kalėjimo Šiaulių TI laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas palankiausiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjui tenkantis plotas tai viršijo normą, tai buvo labai artimas jai, atsižvelgiant į tai, kad asmenų, laikomų kamerose kartu su pareiškėju, skaičius nuolat keitėsi.

Įvertinus pirmiau nurodytus bylos duomenis, darytina išvada, jog nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad visais kalinimo laikotarpiais asmenų, laikomų kameroje, skaičius siekė 8 žmones ir tik vienu laikotarpiu 7 žmones, o mažesnis skaičius pateikiamas siekiant situaciją pateikti kaip geresnę, nes tik retais atvejais asmenų skaičius sumažėdavo iki 4–5, kai administracija dėl vienų išvykusių asmenų dar nespėdavo patalpinti kitų.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas D. Z. 17 dienų buvo laikomas perpildytose kamerose (nors tai ir neilgas laikotarpis, atsižvelgus į visą pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį – 328 dienos) bei kad 21 dieną pareiškėjui tenkantis minimalus plotas buvo labai artimas normai, tačiau neatitiko teisės aktų reikalavimų, pagrįstai darė išvadą, jog Šiaulių TI pažeidė minėtų taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus, bei konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Atsakovas Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktuose nustatytas (5 kv. m bei 3,6 kv. m) kameros plotas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista po 300 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą, praleistą Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktus. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo fakto konstatavimas yra adekvati ir pakankama priemonė jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje yra paminėta, kad kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas, pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (pvz., EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių ir pan. (pvz., EŽTT 2007 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Trepaškinas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36898/03).

Kaip jau buvo minėta, EŽTT, vertindamas minimalaus žiaurumo laipsnį, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tarp jų ir į asmens laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį. Pavyzdžiui, byloje Karalevičius prieš Lietuvą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 53254/99) nustačius, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, didelę dalį laiko suteikiant jam tik 1,51 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat įvertinus ir tai, kad įkalintas jis buvo daugiau kaip trejus metus, jam buvo suteikta teisė mankštintis lauke tik vieną valandą per parą ir kitas aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

EŽTT savo praktikoje spręsdamas dėl kalinimo sąlygų Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje pažymėjo, kad pareiškėjas ten buvo kalinamas šešias dienas. Nors sąlygos areštinėje, kur nebuvo langų ir kiemo pasivaikščioti, Seimo kontrolierės buvo pripažintos nepatenkinamomis, teismas manė, kad pareiškėjas nesugebėjo įrodyti, jog ginčijamas elgesys areštinėje pasiekė minimalų žiaurumo lygį, kurį apima Konvencijos 3 straipsnis, atsižvelgiant į labai trumpą kalinimo laikotarpį ir į tai, jog nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad suėmimo Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu pareiškėjas buvo kankinamas ar patyrė žalą sveikatai (EŽTT 2002 m. birželio 6 d. nutarimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99).

EŽTT byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 54872/08) nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl žeminančių orumą pareiškėjo laikymo sąlygų Anykščių rajono policijos komisariato areštinėje. Atsižvelgdamas į neilgą pareiškėjo laikymo areštinėje trukmę, teismas vertino, ar ši aplinkybė būtų lemiama, kad būtų galima nuspręsti, jog minimalaus žiaurumo riba dar nepasiekta, kaip Karalevičius prieš Lietuvą byloje (2002 m. birželio 6 d. EŽTT sprendimas, peticijos Nr. 53254/99), kurioje dėl trumpos buvimo Kauno areštinėje trukmės, nors ir nepriimtinomis sąlygomis, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nebuvo nustatytas.

Teismas pažymėjo, kad tualeto nebuvimas kameroje (pareiškėjas turėjo naudotis kibiru, taip pat ir esant keliese), taip pat tinkamos ventiliacijos nebuvimas yra tie veiksniai, kurie rodo situaciją esant sunkesnę už tą, kuri buvo vertinama minėtoje Karalevičiaus byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę (38 dienos), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai darė išvadą, kad nagrinėjamas atvejis tik priartėja prie tos ribos, kai galėtų būti konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau šios ribos neperžengia. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nagrinėjamoje byloje konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Darytina išvada, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Pažymėtina, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. spalio 27 d. iki 2010 m. spalio 13 d. Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“).

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo D. Z. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Atsižvelgtina ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Taigi dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną, 13 parų per visą kalinimo laikotarpį) skirta pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu kalinamieji taip pat nebuvo kamerose.

Pareiškėjo skundo teiginys, jog jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko, ir taip patyrė papildomą diskomfortą, turėjusį neigiamą įtaką jo sveikatai, yra abstraktus ir neparemtas jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, kalėdamas Šiaulių TI, kreipėsi į administraciją su prašymu, kad būtų kalinamas nerūkančiųjų kameroje.

Byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo argumentus, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, jog patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nebegali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjui buvo apribota galimybė rinkti ir teikti teismui įrodymus, siekiant pagrįsti jo nurodytas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2012 m. liepos 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 metams ir 8 mėnesiams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI (2010 m. spalio 13 d.), t. y. turėjo galimybę rinkti ir teikti teismui įrodymus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (38 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikytina 200 Lt suma (CK 6.250 straipsnis).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta po 300 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą, praleistą Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktus. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo D. Z. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui D. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė