2021-02-17 Nr. AB-3469-3-61-3-01701-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-302-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01701-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 3 800 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų šioje įkalinimo įstaigoje.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) periodiškai buvo kalinamas nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2018 m. sausio mėnesio, daugiausia – karantino kamerose. Kamerose buvo nežmoniškos, žiaurios sąlygos, kurios žemino ne tik jo orumą, bet sukeldavo gėdą, nepilnavertiškumo jausmą. Kamerose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, tualetas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas apie 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Pareiškėjas nurodė, kad sienelė neatitiko higienos normų reikalavimų, neįrengta kabina, dėl to jautė diskomfortą, patyrė gilius, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareigūnų prašydavo, kad užeidami į kamerą, pabelstų į duris. Be to, bet kada per langelį jį stebėdavo administracijos darbuotojai, prižiūrėtojai. Pareiškėjas skundėsi, kad atėmus baldų užimamą plotą, kiekvienam asmeniui kameroje tekdavo apie 2,5 kv. m laisvo ploto. Nurodė, jog į minimalų ir privatų gyvenamąjį plotą negalėjo būti įskaičiuoti baldai, sanitarinis mazgas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas pareiškėjui tiesiogiai lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tai sudarė pagrindą pareiškėjui kreiptis į teismą su prašymu atlyginti patirtą neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) su skunde pareikštais reikalavimais nesutiko.

4. Atsakovo teigimu, pareiškėjo keliami reikalavimai buvo nepagrįsti. Atsakovas pateikė į Lukiškių TI-K įskaitos pareiškėjo asmens kortelės kopijas, iš kurių buvo matyti jo judėjimas, laikymo laikotarpiai, kameros, kuriose jis buvo laikomas bei tuo metu kameroje buvusių žmonių skaičius nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. sausio 4 d. Nurodė, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovas, pasisakydamas dėl asmenų stebėjimo kamerose privatumo nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas paaiškino, jog Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal atsakovą, atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Atsakovas pažymėjo, kad pataisos įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Atsakovas nurodė, jog kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrenginio ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio normomis.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Jo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nekonkretūs dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Žalos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais, tik pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent ji pasireiškė, nepateikė faktinių aplinkybių, neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovas darė išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo M. D. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pateiktos Nuteistųjų (kalinamųjų) tranzitų vykstančių per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą Apskaitos kortelės patvirtina, kada, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Šie įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. sausio 1 d. tam tikrais laikotarpiais būdavo patalpinamas į 104, 105, 106, 109, 111, 114, 119, 124, 275, 327, 369, 375, 400 kameras nuo 1 iki 4 dienų.

10. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, jog į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas buvo laikomas nepažeidus minimalaus kameros ploto, nustatyto vienam asmeniui, reikalavimo, t. y. jam teko daugiau nei 3,6 kv. m, o taip pat buvo laikomas ir vienas 12 parų. Taigi, teismas nenustatė pareiškėjo nurodyto pažeidimo dėl per mažo kamerų ploto.

11. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN turto valdymo skyrius Pranešime dėl M. D. skundo Veiklos organizavimo skyrių informavo, jog „laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134;2015 „Laisvės atėmimo vietų teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ <...> reikalavimus“. Paaiškino, kad kameros aprūpintos baldais, inventoriumi, sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pranešime išvardintos kameros, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas tose gyvenamosiose patalpose nebuvo laikomas. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad kitose gyvenamosiose patalpose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Šį faktą skunde akcentavo ir jis pats, patvirtino atsakovo į bylą patekta fotonuotrauka „tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris“. Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo įrengto durys. Taigi, teismas sutiko su pareiškėju, kad privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo ribojamas visą laikymo laikotarpį, t. y. 30 parų. Šie pareiškėjo skundo argumentai teismo laikyti pagrįstais. Dėl pretenzijų, kad buvo stebimas per duryse esantį stebėjimo langelį, teismas pažymėjo, kad jie reikalingi užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų ir prižiūrėtojų saugumą. Jie įrengiami vadovaujantis Apsaugos ir priežiūros instrukcija. Taigi, pareiškėjas buvo stebimas vykdant nuolatinę asmenų kontrolę. Jokių išskirtinių aplinkybių dėl pažeidimo pareiškėjas nenurodė.

12. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento pateiktų patikrinimo aktų, teismas nenustatė pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

13. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie yra šalinami ir administracija stengėsi sudaryti tinkamas laikymo sąlygas visiems asmenims. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti laikomi asmenys, nebuvo pateiktų jo skundų dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas kitų netinkamų laikymo sąlygų nei skunde, nei paaiškinimuose neindividualizavo. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 30 parų buvo laikomas neužtikrinus jo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. sausio 4 d. Teismas priėjo prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 3 800 Eur suma akivaizdžiai viršijo patirtus neturtinius praradimus ir nebuvo adekvati nustatytų pažeidimų mastui.

15. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 50 Eur suma (laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 201 m. sausio 4 d.).

III. 16. Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 3 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

17.1. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą ir tapus pilnateise nare, privaloma laikytis tarptautinių teisės aktų, o ne nacionalinės teisės. Tačiau įkalinimo įstaigos Lietuvoje nesilaiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) numatytų normų, nors ir Lietuvos Respublikos Konstituciniame Akte dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje yra nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

17.2. Lukiškių TI-K kameros plotas, karantine, yra nuo 7,3 kv. m iki 7,9 kv. m. Kameroje buvo 2 dviaukštės lovos, stalas, spintelė indams susidėti, spintelė asmeniniams daiktams susidėti ir sanitarinis mazgas. Visas inventorius ir sanitarinis mazgas užima apie 4 kv. m, taigi, vietos judėjimui nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismo teisėja į tai neatsižvelgė.

17.3. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio patalpos, rakinamas (taip pat ir izoliatoriuose), todėl pareiškėjas jautėsi periodiškai laikomas tualete. Priteista 50 Eur suma pareiškėjui už orumo pažeminimą, norėta tik dar daugiau pareiškėją pažeminti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. sausio 4 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui neužtikrintomis tinkamomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose 30 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 50 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo tarptautiniais teisės aktais bei netinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su: kameros plotu tenkančiu vienam asmeniui išskaičiavus baldais ir sanitariniu mazgu užimamą plotą; privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad spręsdamas dėl pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų, teismas turėjo vadovautis ir tarptautiniais teisės aktais, nes neteisėta veika gali pasireikšti nesilaikant ir tarptautinių teisės aktų, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad įvertinus Europos teisės įtaką, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

23. Taigi, atsižvelgus į nurodytus argumentus, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).

24. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja tarptautiniams, o tik Konvencija ir kitais tarptautiniais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis, pagrįstai visą kameros plotą dalino iš joje buvusių asmenų skaičiaus ir padarė pagrįstą išvadą, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2976-415/2020). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-56-556/2021) Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, atmeta kaip nepagrįstą.

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, jog nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad visą ginčo laikotarpį (30 parų) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas nuo bendro kameros ploto 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, taigi, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (12 parų) kamerose buvo laikomas vienas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020).

29. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (30 parų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš kurių 12 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas), pareiškėjo skunde nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius