550f95e7-cd84-4276-99a7-2425bdebe672 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                  Bylos Nr. 1A-548/2014                                                       Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00172-2013-2                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7., 1.2.3.1.                                                    LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 13 d.Vilnius  Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,teisėjų:

SvajÅ«no Knizlerio, Violetos Ražinskaitės,                                sekretoriaujant Agatai Minkel,               dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,            gynėjui advokatui Algiui LukoÅ¡evičiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio LukoÅ¡evičiaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo D.

S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme devyneriems metams, kuriÄ paskirta atlikti pataisos namuose.IÅ¡ D. S. priteista: 7 050 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti L. A. naudai. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: D. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 24 d., apie 15 val., prie Å irvintų vartotojų kooperatyvo „Veivera“ parduotuvės Nr. 23, esančios Plento g. 12, Medžiukų kaime, JauniÅ«nų seniÅ«nijoje, Å irvintų rajone, asmeninio konflikto metu su T.

K. (T. K.), tyčia rankos kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip 2 smÅ«gius į galvos sritį, padarydamas poodines kraujosruvas deÅ¡inės akies vokuose, kairės akies vokuose nusitęsiančiÄ Ä¯ kairįjį skruostÄ , odos nubrozdinimÄ deÅ¡inio antakio srityje ir kraujosruvÄ minkÅ¡tuosiuose audiniuose virÅ¡utinės lÅ«pos srityje, nuo kurių T. K. nukrito, atsitrenkdamas kÅ«nu į asfaltÄ , tuo nukentėjusiajam padarydamas deÅ¡inio IV Å¡onkaulio lūžį su aplinkine kraujosruva minkÅ¡tuosiuose audiniuose, galvos sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį odos nubrozdinimu pakauÅ¡io deÅ¡inėje perėjusiu į deÅ¡inio momens sritį; pakauÅ¡kaulio lūžiu, nusitęsiančiu į pamato deÅ¡inę užpakalinę duobę; kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virÅ¡ kairiojo smegenų pusrutulio kaktinės-momeninės skilčių (70g kraujo kreÅ¡ulys); galvos smegenų sumuÅ¡imu abiejų kaktinių skilčių bei kairės smilkininės skilties pamatiniuose pavirÅ¡iuose, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju galvos smegenų dangalu iÅ¡siliejusiu krauju; galvos smegenų pabrinkimu; smegenų koma (kliniÅ¡kai); centrinės kilmės kvėpavimo ir Å¡irdies veiklos nepakankamumu dėl ko nukentėjusysis 2013 m. birželio 26 d., 15 val. 20 min., mirė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, tokiu bÅ«du nužudė T.

K..Nuteistojo D. S. gynėjas advokatas A. LukoÅ¡evičius apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeisti, D. S. inkriminuotÄ nusikaltimÄ perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam Å¡velnesnę bausmę.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė Baudžiamojo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į susiformavusiÄ teismų praktikÄ tokio pobÅ«džio bylose ir padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) pažeidimų, o konkrečiai – pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė vien tik D. S. kaltinančiais įrodymais, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdamas jį teisinančius įrodymus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti liudytojai J. Č., E. T., F. O. K., A. V., tačiau pirmosios instancijos teismas Å¡ių liudytojų (iÅ¡skyrus F. O. K.) teisiamajame posėdyje neapklausė. Be to, apygardos teismas nepagrįstai atmetė gynybos praÅ¡ymÄ iÅ¡kviesti ir teismo posėdyje apklausti liudytojus L. E., V. K., V. S., kurie, pasak gynėjo, gali suteikti reikÅ¡mingos informacijos nustatant tikrÄ sias T.

K. sužalojimo ir mirties aplinkybes, o bÅ«tent tai, kad nukentėjusysis vežamas arklio traukiamame vežime galėjo iÅ¡ jo iÅ¡kristi; be to, Å¡ie liudytojai gali suteikti reikÅ¡mingos informacijos apie tai, kokios bÅ«klės buvo T. K. tuo metu, kai atvyko greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir tÄ gynybos praÅ¡ymÄ , kad teismo posėdyje bÅ«tų apklaustas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgas prof. G.

Å ., galintis pateikti paaiÅ¡kinimus dėl galvos smegenų traumos letalinių pasekmių mechanizmo bei įvertinti nukentėjusiojo patirtų sužalojimų įtakÄ jo mirčiai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko nepaÅ¡alintų netikslumų tarp liudytojų parodymų bei teismo medicinos specialisto iÅ¡vados, o bÅ«tent:

1) pirmosios instancijos teismas iÅ¡vadÄ , kad D. S. nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip du smÅ«gius kairės rankos kumščiu, dėl ko pastarasis nugriuvo ir susižalojo galvÄ , grindė liudytojo A. S. parodymais, nors Å¡is teisiamojo posėdžio metu parodė matęs tik vienÄ D. S. suduotÄ smÅ«gį T. K., o paties griuvimo jis nematė, bei liudytojo G. Č. parodymais, kuriuose Å¡is teigė, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė du smÅ«gius ranka, po kurių T. K. atbulas žengė du žingsnius ir, užkliuvęs už kelio dangos atbrailos, pargriuvo;

2) nuteistasis viso proceso metu tvirtino nukentėjusiajam sudavęs kairės rankos plaštakos delnu, o ne kumščiu, tokių D. S. parodymų nepaneigia ir teismo medicinos specialisto išvada;

3) teismo posėdyje apklaustas specialistas D. F. patvirtino, kad neturintis specialaus fizinio pasirengimo bei smulkaus kÅ«no sudėjimo vyras negali dviem kumščio smÅ«giais į veidÄ padaryti mirtį lėmusių sužalojimų kitam asmeniui;

4) specialisto iÅ¡vadoje Nr. M913/13(1) nurodyta, kad ant nukentėjusiojo veido rasti sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais, tačiau iÅ¡ kitų byloje esančių įrodymų (liudytojų bei nuteistojo parodymų) nustatyta, kad T. K. į veidÄ buvo suduoti tik du nestiprÅ«s smÅ«giai, po kurių jis, eidamas atbulas, nugriuvo; pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių iÅ¡siaiÅ¡kinti, kokiu bÅ«du ir kokiu metu nukentėjusiajam buvo padaryti kiti sužalojimai, nurodyti specialisto iÅ¡vadoje;

5) iÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad muÅ¡tynės tarp D. S. ir T. K. vyko 2013 m. birželio 24 d., o pastarasis mirė 2013 m. birželio 26 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti, ar nukentėjusysis nebuvo sužalotas dienÄ prieÅ¡ 2013 m. birželio 24 d. įvykusias muÅ¡tynes ir po jų, iki T. K. mirties. Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su apygardos teismo atliktu liudytojų R. M. bei V. D. byloje duotų parodymų vertinimu. IÅ¡ Å¡ių liudytojų parodymų matyti, kad jos, matydamos sunkiai sužalotÄ T.

K., nesiėmė jokių priemonių, kad Å¡iam laiku bÅ«tų suteikta medicininė pagalba. Toks minėtų liudytojų elgesys, gynėjo nuomone, turėjo įtakos T. K. mirčiai, kadangi laikui jam suteikus medicininę pagalbÄ , kilusių padarinių (mirties) buvo galima iÅ¡vengti. Tokį teiginį patvirtina ir specialisto D. F. paaiÅ¡kinimai pirmosios instancijos teisme. Gynėjas nurodo ir tai, kad nukentėjusiojo mirčiai įtakos galėjo turėti ir jo ankstesnis gyvenimo bÅ«das bei sveikatos bÅ«klė.

IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad T. K. buvo agresyvaus bÅ«do, nuolat girtaudavo, todėl įvykio dienÄ taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Å ios aplinkybės, apelianto nuomone, leidžia manyti, kad nukentėjusysis iki konflikto su D. S. galėjo bÅ«ti sužalotas kitų asmenų. Be to, tai, kad nukentėjusysis po įvykio vartojo alkoholinius gėrimus, galėjo paspartinti ir iÅ¡ dalies lemti jo mirtį. NepaÅ¡alintų neaiÅ¡kumų liko ir teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje Nr. M913/13(1).

Å ioje iÅ¡vadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam mirtį lėmę sužalojimai buvo padaryti 1-3 paros iki jo mirties. Tuo tarpu nustatyta, kad T. K. mirė po dviejų parų nuo 2013 m. birželio 24 d. Abejonių kelia ir tai, ar nukentėjusiajam nustatytas vieno Å¡onkaulio lūžis galėjo bÅ«ti padarytas Å¡iam griÅ«nant ant grindinio po D. S. suduotų smÅ«gių. Gynėjo teigimu, griÅ«nant kÅ«nu ant didelės plokÅ¡tumos nėra galimybės susilaužyti tik vienÄ Å¡onkaulį. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip paaiÅ¡kino teismo medicinos specialistas D.

F., D. S., suduodamas du smÅ«gius T. K. į veidÄ , padarė tik poodines kraujosruvas, kurios nesusijusios priežastiniu ryÅ¡iu su nukentėjusiojo mirtimi. Tuo tarpu pagrindinis, mirtį lėmęs sužalojimas yra T. K. smegenų pakitimai. Specialistas D. F. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusiajam namuose iÅ¡kritus iÅ¡ lovos ant grindų jo patirti sužalojimai neturėjo jokios įtakos mirčiai. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad, aiÅ¡kinantis Å¡iÄ aplinkybę, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi bÅ«tini procesiniai veiksmai: nebuvo atlikta detali įvykio vietos apžiÅ«ra nei toje vietoje, kurioje D.

S. konfliktavo su T. K., nei pastarojo namuose, todėl nėra galimybės nustatyti, kokia grindų danga yra tame kambaryje, kuriame būdamas T. K. iškrito iš lovos bei koks yra lovos aukštis. Nepatikrinęs šių aplinkybių, gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad T. K. kritimas iš lovos neturėjo jokios įtakos mirčiai.Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas D. S. inkriminuotus veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi nenustatyti visi būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai – būtinasis priežastinis ryšys ir kaltė.

Viso proceso metu nuteistasis neneigė sudavęs nukentėjusiajam du nestiprius smÅ«gius plaÅ¡taka į veidÄ , tačiau taip pasielgė iÅ¡provokuotas paties T. K.. Tuo tarpu tos aplinkybės, kad po suduotų smÅ«gių nukentėjusysis atbulas žengs kelis žingsnius ir, užkliuvęs už asfalto dangos, praras pusiausvyrÄ bei nugrius, D. S. nenumatė ir negalėjo numatyti. Apeliantas nurodo, kad tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvo įsiterpę kiti tarpiniai veiksniai – T. K. užkliuvimas už kelio dangos ir griuvimas galva atsitrenkiant į asfaltÄ , jo sÄ moningas atsisakymas kreiptis pagalbos į gydytojus ir tokios pagalbos nesuteikimas laiku.

Apeliantas skunde, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2012, nurodo, kad teismas nustatydamas kaltės forma bei turinį, privalo iÅ¡siaiÅ¡kinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektualinio ir valinio) turinio elementus su jo padarytais veiksmais prieÅ¡ nukentėjusįjį ir tų veiksmų pasekmes. Å ioje byloje nustatytos aplinkybės – tai, kad D. S. T. K. sudavė tik du nestiprius smÅ«gius kairės rankos (nors D. S. yra deÅ¡iniarankis) plaÅ¡taka, neduoda pagrindo iÅ¡vadai, kad jis veikė turėdamas tyčiÄ nužudyti ir kad galėjo numatyti, jog Å¡ie du nestiprÅ«s smÅ«giai gali lemti nukentėjusiojo mirtį.

Kaip rodo gyvenimiÅ¡ka patirtis, paprastai kelių nestiprių smÅ«gių sudavimas į veidÄ suaugusiam, normalaus iÅ¡sivystymo žmogui nesukelia gyvybės atėmimo. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, jog po to, kai T. K. nugriuvo, nuteistasis nebuvo abejingas jo sveikatos bÅ«klei – jis patraukė nukentėjusįjį nuo važiuojamosios kelio dalies ir paklausė, ar Å¡iam nereikalinga medicinos pagalba. Å i aplinkybė, apelianto nuomone, taip pat patvirtina, kad D. S. neturėjo tyčios nužudyti T.

K.. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame teismo nuosprendyje, apraÅ¡ant D. S. kaltės turinį, nurodyta, jog „D. S., bÅ«damas suaugęs, turintis atitinkamÄ iÅ¡silavinimÄ , suduodamas T. K. smÅ«gius į veidÄ galėjo ir turėjo numatyti tokių savo veiksmų pasekmes“ (teismo nuosprendžio 5 lapas). Tačiau gynėjas nurodo, kad darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ , pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. S. veikė neatsargia kaltės forma, kadangi kategorija „galėjo ir turėjo numatyti savo veiksmų pasekmes“ yra neatsargios kaltės valinio ir intelektualaus turinio elementai bei sudaro nusikalstamo nerÅ«pestingumo, o ne netiesioginės tyčios, turinį.

Gynėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobÅ«džio bylose yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smÅ«gio ranka į veidÄ padarinys, kaltininkas paprastai nesuvokia, kad tokia veika pavojinga kito žmogaus gyvybei ir nenumato tokių padarinių kaip gyvybės atėmimas. Jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali bÅ«ti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sÄ moningo leidimo jiems kilti.

Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, gynėjas teigia manantis, kad D. S. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį kaip sutaptis. Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su D. S. paskirta laisvės atėmimo bausme bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmę, pažymėjo ir tai, kad žala iki šiol neatlyginta.

Tačiau apeliantas pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo D. S. buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, todėl jis neturėjo objektyvių galimybių atlyginti žalÄ . Be to, įvertinus teismų praktikÄ panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose, kuomet nužudoma suduodant vos kelis smÅ«gius, nenaudojant jokių įrankių ar priemonių, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad skiriamos Å¡velnesnės bausmės nei devyneri metai laisvės atėmimo. Apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje iÅ¡spręstas pareikÅ¡tų civilinių ieÅ¡kinių klausimas.

Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.101 straipsnio tvarka bÅ«tų perleidusi savo reikalavimo teisę į 2023 Lt nuostolių atlyginimÄ civilinei ieÅ¡kovei L. A.. Antra, perkvalifikavus D. S. veiksmus į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį, turėtų bÅ«ti sumažintas ir priteisto civilinio ieÅ¡kinio neturtinei žalai atlyginti dydis.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo D. S. gynėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumÄ , iÅ¡ esmės remiasi Å¡iomis aplinkybėmis: pirma, apygardos teismas nesiėmė priemonių nustatyti, ar žuvusysis T. K. iki konflikto su D. S. ir po jo nebuvo sumuÅ¡tas dar ir kitų asmenų; antra, D. S. suduoti du nestiprÅ«s smÅ«giai kaire ranka T.

K. į veidÄ negali bÅ«ti susiję tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su nukentėjusiojo mirtimi, kadangi pastarajam mirtį lėmę sužalojimai buvo padaryti Å¡iam užkliuvus už kelio dangos atbrailos, nugriuvus ir galva atsitrenkus į kelio dangÄ ; trečia, T. K. mirties buvo galima iÅ¡vengti laiku suteikus jam tinkamÄ medicininę pagalbÄ . Å ioje byloje iÅ¡ paties nuteistojo D. S., liudytojų G. Č., S. R., A. S. parodymų nustatyta, kad 2013 m. birželio 24 d., apie 15 val., prie Medžiukų kaime esančios parduotuvės įvyko žodinis konfliktas tarp D.

S. ir T. K.. Konflikto metu D. S. sudavė kelis smÅ«gius ranka T. K. į veidÄ . Å ios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės neginčijamos ir gynėjo apeliaciniame skunde. Teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 913/13(01) nurodyta, kad T. K. mirė nuo galvos sumuÅ¡imo, pasireiÅ¡kusio poodinėmis kraujosruvomis deÅ¡inės akies vokuose ir kairės akies vokuose nusitęsiančiomis į kairįjį skruostÄ , odos nubrozdinimais deÅ¡inio antakio srityje ir pakauÅ¡io deÅ¡inėje perėjusiu į deÅ¡inio momens sritį; kraujosruvomis minkÅ¡tuosiuose audiniuose virÅ¡utinės lÅ«pos srityje, pakauÅ¡io deÅ¡inėje; pakauÅ¡io lūžio, nusitęsiančiu į pamato deÅ¡inę užpakalinę duobę; kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virÅ¡ kairiojo smegenų pusrutulio kaktinės – momeninės skilčių; galvos smegenų sumuÅ¡imu abiejų kaktinių skilčių bei kairės smilkininės skilties pamatiniuose pavirÅ¡iuose.

Å ie sužalojimai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju galvos smegenų dangalu iÅ¡siliejusiu krauju. Be minėtų sužalojimų T. K. kÅ«ne aptiktas ir deÅ¡inio IV Å¡onkaulio lūžis su aplinkine kraujosruva minkÅ¡tuosiuose audiniuose. Visi sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir (ar) pavirÅ¡iais, prieÅ¡ 1-3 paras iki mirties. Specialisto iÅ¡vadoje taip pat konstatuota, kad visi sužalojimai, iÅ¡skyrus izoliuotÄ poodinę kraujosruvÄ deÅ¡inės akies vokuose ir kraujosruvÄ virÅ¡utinės lÅ«pos minkÅ¡tuose audiniuose, galėjo bÅ«ti padaryti griuvimo metu (t. 1, b. l. 21-25).

Ikiteisminio tyrimo metu specialistas D. F. paaiÅ¡kino savo iÅ¡vadÄ nurodydamas, kad neatmetama galimybė, jog deÅ¡inio IV Å¡onkaulio lūžis su aplinkine kraujosruva minkÅ¡tuosiuose audiniuose galėjo bÅ«ti padarytas ir nukentėjusiajam griÅ«nant (t. 1, b. l. 26-27). Detalizuodamas savo pateiktÄ iÅ¡vadÄ specialistas D. F. pirmosios instancijos teisme paaiÅ¡kino, kad trauminiai poveikiai ir smÅ«giai nėra tapačios sÄ vokos; trauminis poveikis yra platesnė sÄ voka nei smÅ«gis – vienu smÅ«giu gali bÅ«ti padaromi ir keli trauminiai poveikiai.

Å ios apklausos metu specialistas atmetė galimybę, jog mirtį lėmusius sužalojimus T. K. galėjo patirti iÅ¡kirtęs iÅ¡ lovos, kadangi kaukolės kaulo lūžimas buvo padarytas didele traumuojančia jėga. Specialistas D. F. paaiÅ¡kino ir galimÄ Å¡onkaulio lūžio mechanizmÄ â€“ jis galėjo lūžti tiek griuvimo metu kontaktuojant su izoliuota sritimi su kažkokiu atsikiÅ¡usiu daiktu, tiek ir suduodant smÅ«gį į minėtÄ vietÄ (t. 3, b. l. 39).Taigi iÅ¡ teismo medicinos specialisto iÅ¡vados ir jo paaiÅ¡kinimų nustatyta, kad T.

K. mirtį lėmė kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio kaktinės – momeninės skilčių. Šis sužalojimas, tikėtina, buvo padarytas griuvimo metu. Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės sutampa su pirmiau minėtomis apeliaciniame skunde neginčijamomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl T. K. ir D. S. konflikto pradžios bei eigos – o būtent su tomis aplinkybėmis, jog konflikto metu D.

S. sudavė T. K. kelis smÅ«gius į veidÄ , po kurių Å¡is nugriuvo ir galva atsitrenkė į kelio dangÄ . Apeliantas ginčija D. S. veikos kvalifikavimÄ pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį teigdamas, kad tarp jo veiksmų ir kilusių mirtinų padarinių nėra bÅ«tinojo priežastinio ryÅ¡io, taip pat tyčios nužudyti kitÄ asmenį, todėl, apelianto nuomone, Å¡i veika turėtų bÅ«ti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Å ie argumentai nepagrįsti.Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra bÅ«tinasis priežastinis ryÅ¡ys, kai iÅ¡ jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iÅ¡ anksto numatomi. Teismų praktikoje bÅ«tinasis priežastinis ryÅ¡is nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo bÅ«tina sÄ lyga padariniams atsirasti (be jos Å¡ie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, o bÅ«tent tai – jog T.

K. nugriuvo ir galvÄ atsitrenkė į kelio dangÄ iÅ¡ karto po D. S. suduotų smÅ«gių. Apelianto teigimu, byloje surinkti duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad T. K. nugriuvo ne po D. S. suduotų smÅ«gių, o pats žengęs atbulas kelis žingsnius ir užkliuvęs už kelio atbrailos. Pažymėtina, kad tokiÄ gynybos versijÄ D. S. kėlė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau ji motyvuotai ir pagrįstai buvo paneigta.Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties nuteistojo D. S. byloje duoti parodymai nebuvo nuoseklÅ«s ir vienodi.

IÅ¡ D. S. ranka raÅ¡yto atvirojo prisipažinimo turinio matyti, kad nuteistasis pripažino sudavęs T. K. du smÅ«gius kumščiu į veidÄ , po kurių jis nukrito ant žemės ir galva atsitrenkė į kelio dangÄ (t. 1, b. l. 128). Nors įtariamojo savanoriÅ¡kas prisipažinimas nėra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad D. S. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad Å¡is dokumentas buvo suraÅ¡ytas jo ranka (t. 3, b. l. 44), teisėjų kolegija sprendžia, kad atviras prisipažinimas yra reikÅ¡mingas vertinant kitus byloje surinktus duomenis.

Pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu D. S. parodė, kad konfliktÄ su T. K. jis (D. S.) pradėjo pirmasis papriekaiÅ¡tavęs dėl T. K. elgesio su jo broliu. Netrukus D. S. sudavė du smÅ«gius kairės rankos kumščiu T. K. į veidÄ . IÅ¡ karto po Å¡ių smÅ«gių T. K. žengė kelis žingsnius atbulas ir galimai užkliuvęs už kelio dangos atbrailos, nugriuvo galva atsitrenkdamas į žemę (t. 1, b. l. 134-136). Antrosios apklausos metu D. S. iÅ¡ dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad jam prie parduotuvės sutikus T.

K., Å¡is buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir pirmasis pradėjo mojuoti kumščiais, taip grasindamas D. S.. Tuomet jis du kartus kairės rankos delnu sudavė T. K. į veidÄ . Po antrojo smÅ«gio T. K. pradėjo trauktis atbulas ir užkliuvęs už kelio dangos atbrailos, nugriuvo (t. 1, b. l. 142-144). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad prie parduotuvės tarp jo ir T. K. kilo žodinis konfliktas, kurio metu T. K. bandė suduoti smÅ«gius D. S., tačiau Å¡is smÅ«gius nukentėjusiajam sudavė pirmasis.

D. S. tvirtino sudavęs T. K. du nestiprius smÅ«gius kairės rankos kumščiu, po kurių Å¡is nenukrito, tačiau pats žengė kelis žingsnius atbulas ir užkliuvęs už kelio atbrailos, nukrito galvÄ atsitrenkdamas į žemę (t. 3, b. l. 43-44). Taigi D. S., visų apklausų metu pripažinęs dviejų smÅ«gių sudavimÄ T. K. į veidÄ , kiek skirtingai aiÅ¡kino nukentėjusiojo griuvimo aplinkybes – iÅ¡ pradžių nurodė, kad Å¡is nugriuvo po suduotų smÅ«gių, vėliau ėmė akcentuoti tai, jog T.

K. nugriuvo pats užkliuvęs už kelio atbrailos. Teisėjų kolegija tokius D. S. parodymus vertina kaip gynybinę versijÄ , paneigiamÄ kitais bylos duomenimis – įvykį stebėjusio liudytojo G. Č. parodymais. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Č. parodė matęs T. K. ir D. S. konfliktÄ prie parduotuvės, kurio metu pastarasis sudavė vienÄ smÅ«gį kumščiu nukentėjusiajam į veidÄ ir dar vienÄ smÅ«gį sudavė kažkur į Å¡onÄ ; po Å¡ių suduotų smÅ«gių T.

K. nukrito ant žemės ir galva atsitrenkė į grindinį. IÅ¡ karto po to liudytojas su D. S. T. K. pakėlė, pastarajam iÅ¡ galvos bėgo kraujas (t. 1, b.l. 69). Atliekant parodymų patikrinimÄ vietoje liudytojas G. Č. teigė tiksliai neprisimenantis, kiek konkrečiai smÅ«gių D. S. sudavė T. K., tačiau patvirtino tikrai matęs vienÄ jo suduotÄ smÅ«gį į veidÄ , po kurio T. K. nukrito ant žemės (t. 1, b.l. 70-76). Liudytojas G. Č. pirmosios instancijos teisme patvirtino matęs konfliktÄ prie parduotuvės tarp D.

S. ir T. K.; konflikto metu D. S. sudavė kelis smÅ«gius kumščiu T. K. į veidÄ , po kurių Å¡is, žengęs žingsnį atgal, nugriuvo. Liudytojas neparodė, kad T. K. bÅ«tų už ko nors užkliuvęs, prieÅ¡ingai, teigė, kad duobių toje vietoje, kurioje T. K. stovėjo smÅ«gių sudavimo metu, nebuvo (t. 3, b. l. 36). Taigi liudytojas G. Č. ikiteisminio tyrimo metu kategoriÅ¡kai tvirtino, jog T. K. nukrito galva atsitrenkdamas į grindinį netrukus po D. S. jam suduoto antro smÅ«gio, tokius parodymus jis pakeitė teisiamajame posėdyje.

Čia jis teigė, jog po antrojo suduoto smÅ«gio T. K. žengė žingsnį atgal ir nugriuvo. Tačiau ir Å¡ios apklausos metu G. Č. iÅ¡ esmės patvirtino, kad T. K. žengė žingsnį, kuomet ir nukrito, bÅ«tent po D. S. suduoto antro smÅ«gio, o ne siekdamas iÅ¡vengti jo smurto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojo G. Č. byloje duotais parodymais, kadangi, pirma, iÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad Å¡io liudytojo ir D. S. santykiai nėra prieÅ¡iÅ¡ki, nenustatyta ir jokių kitų aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jis turi pagrindo apkalbėti nuteistÄ jį; antra, tokie liudytojo G.

Č. parodymai sutampa ir su D. S. pirmųjų apklausų ikiteisminiame tyrime metu duotais parodymais. Be to, liudytojo G. Č. nurodytos aplinkybės, jog T. K. nugriuvo po antro D. S. suduoto smÅ«gio, iÅ¡ dalies sutampa ir su liudytojo A. S. parodymais. Å is liudytojas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vienodus parodymus, iÅ¡ kurių nustatyta, kad jis dirba inkasatoriumi, todėl, vykdydamas savo pareigas, 2013 m. birželio 24 d., apie 14 val., buvo atvykęs į parduotuvę, esančiÄ Medžiukų kaime.

Išėjęs iš parduotuvės jis pamatė, kaip prie jos buvęs jaunesnis vyras (D. S.) kaire ranka suduoda smūgį vyresniam vyrui (T. K.). Po šio smūgio T. K. nugriuvęs nebuvo. Tačiau po kelių akimirkų vėl atsisukęs į bekonfliktuojančius vyriškius, liudytojas pamatė, kad vyresnis vyriškis gulėjo ant žemės, jam iš galvos kraujavo (t. 1, b. l. 88-91).Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T.

K. nugriuvo galva atsitrenkdamas į kelio dangÄ netrukus po D. S. jam suduotų smÅ«gių į veidÄ , kurie ir lėmė jo nugriuvimÄ . Vadinasi, pagal nustatytas aplinkybes, tarp D. S. veiksmo – dviejų smÅ«gių kumščiu sudavimo į veidÄ â€“ ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis bÅ«tinasis priežastinis ryÅ¡ys. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad netgi tuo atveju, jeigu bÅ«tų nustatyta, kad tarp nuteistojo suduotų smÅ«gių ir nukentėjusiojo griuvimo yra įsiterpęs dar vienas veiksnys – T.

K. atbulomis žengti žingsniai – tai nepaneigtų bÅ«tinojo priežastinio ryÅ¡io. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo žengti žingsniai traukiantis nuo jį žalojančio D. S. bÅ«tų tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp tyčinio smÅ«gio į galvÄ ir nukentėjusiojo mirties. Taigi tarp nuteistojo veiksmų suduodant smÅ«gį ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris bÅ«tų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Å ioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių bÅ«tinojo priežastinio ryÅ¡io buvimÄ .

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymÄ pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė ir teismo nuosprendyje motyvavo iÅ¡vadÄ , kad D. S. T. K. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sÄ moningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę D.

S. kaltę atėmus T. K. gyvybę ir teisingai veikÄ kvalifikavo kaip nužudymÄ . Apygardos teismas padarė pagrįstÄ ir teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad tyčia smogdamas kumščiu akivaizdžiai neblaiviam ir todėl nestabiliai stovinčiam nukentėjusiajam į galvÄ , D. S. suvokė, jog kelia pavojų Å¡io gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtinÄ sužalojimÄ , ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kÅ«no dalis bei normalaus protinio iÅ¡sivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smÅ«gį kitam žmogui į galvÄ , daro veikÄ , keliančiÄ pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smÅ«gio nukentėjusiajam gali bÅ«ti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008 2K-302/2010).

Apeliantas nurodo, kad kasacinės instancijos teismas tokio pobÅ«džio bylose yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smÅ«gio ranka į veidÄ padarinys, tačiau gynėjas nenurodo, kokiose konkrečiose bylose kasacinės instancijos teismas yra pateikęs tokį iÅ¡aiÅ¡kinimÄ . Kita vertus, Å¡iuo atveju T. K. mirtį lėmė ne sužalojimai, padaryti ranka suduodant smÅ«gius į veidÄ , o sužalojimai padaryti nukentėjusiajam po jam suduotų smÅ«gių nugriuvus ir galva atsitrenkus į kelio dangÄ .

Tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios (kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010). Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimÄ dėl neatsargumo pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerÅ«pestingumui. Nuteistojo D. S. veikÄ vertinti kaip neatsargiÄ nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumÄ , numatė, kad gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido Å¡iems atsirasti.

Taigi D. S. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Objektyviais bylos duomenimis paneigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliama versija, jog T. K. iki konflikto su D. S. arba po jo galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Visų pirma pažymėtina, kad ir pats nuteistasis savo parodymuose netvirtino, kad iki suduodant smÅ«gius T. K. prie parduotuvės, jo veidas, galva ar kitos kÅ«no dalys bÅ«tų buvusios sužalotos. Tokių aplinkybių nenurodė ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys.

Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su T. K. bendravo įvykio dienÄ , prieÅ¡ pat jam ir R. M. iÅ¡važiuojant į parduotuvę. T. K. buvo sveikas. Jiems grįžus, T. K. gulėjo vežime, jo galva buvo sužalota (t. 3, b. l. 45). Tokie liudytojo A. P. parodymai visiÅ¡kai sutampa su liudytojos V. D. (t. 3, b. l. 36-37) ir R. M. (t. 3, b. l. 40-41) parodymais. IÅ¡ Å¡ių liudytojų parodymų nustatyta ir tai, kad netrukus po sužalojimo T. K. labai sunkiai judėjo, jam kraujavo iÅ¡ galvos, jis sunkiai orientavosi aplinkoje, todėl R.

M. vežimu jį parvežė į sugyventinės V. D. namus. R. M. ir V. D. nuvedė sužalotÄ T. K. į namÄ bei paguldė į lovÄ . V. D. parodė, kad T. K. iki atvažiuojant greitajai medicinos pagalbai niekur iÅ¡ namų išėjęs nebuvo. Å ie pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia atmesti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamÄ versijÄ , jog T. K. galėjo sužaloti dar ir kiti asmenys. Pagrįstų abejonių Å¡ia iÅ¡vada nekelia apeliacinio skundo argumentai dėl Å¡onkaulio lūžio mechanizmo.

Kaip jau minėta, teismo medicinos specialistas D. F. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiÅ¡kino, kad toks Å¡onkaulio lūžis, koks buvo aptiktas apžiÅ«rint T. K. kÅ«nÄ , galėjo atsirasti ir jam griÅ«nant; griuvimo metu kontaktuojant izoliuota sritimi su kažkokiu atsikiÅ¡usiu daiktu. Teismo medicinos specialisto paaiÅ¡kinimais paneigiama ir ta apeliacinio skundo versija, kad T. K. mirčiai įtakos galėjo turėti jo iÅ¡kritimas iÅ¡ lovos. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, dėl Å¡ios aplinkybės buvo aiÅ¡kinamasi nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ pirmosios instancijos teisme, dėl to buvo apklaustas teismo medicinos specialistas, kuris kategoriÅ¡kai nurodė, kad mirtį lėmę sužalojimai T.

K. negalėjo būti padaryti jam iškrentant iš lovos, kadangi kaukolės kaulo lūžimas buvo padarytas didele traumuojančia jėga. Pirmosios instancijos teisme buvo patikrinta gynėjo apeliaciniame skunde keliama versija, kad T. K. galėjo būti sužalotas jį vežant arklio traukiamu vežimu iš įvykio vietos į V. D. namus. Dėl šios aplinkybės buvo apklausta liudytoja R. M., kuri kategoriškai paneigė, kad jai vežant T. K. į namus, šis nebuvo iškritęs iš vežimo. Liudytoja teigė nekalbėjusi su L.

E., V. K. ir V. S. apie tai, kaip vežė nukentėjusįjį T. K. vežimu namo ir, juo labiau, nepasakojusi jiems apie tai, kad kelionės metu buvo iÅ¡sikinkęs vežimas (t. 3, b. l. 40-41). Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, kaip nustatyta iÅ¡ liudytojų V. D. ir R. M. parodymų, sunkiai sužalotam T. K. ilgÄ laikÄ (nuo 2013 m. birželio 24 d. popietės, kuomet jis buvo sužalotas, iki 2013 m. birželio 25 d. ryto) nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba. Apeliantas pagrįstai nurodo ir tai, kad tikėtina, jog laiku suteikus T.

K. medicininę pagalbÄ , tokių sunkių padarinių buvo galima iÅ¡vengti. Tačiau Å¡ios aplinkybės neturi reikÅ¡mės D. S. veiksmų kvalifikavimui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant Å¡ių aplinkybių, mirties galbÅ«t buvo galima iÅ¡vengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009).Nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies pažeidimų.

Tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas padarė Å¡ių normų pažeidimus, apeliantas iÅ¡ esmės remiasi tuo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo patenkinti visi gynybos praÅ¡ymai dėl įrodymų tyrimo apimties. Atsakant į tokius apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė kviesti dalį gynybos praÅ¡ytų iÅ¡kviesti liudytojų ar specialistų, nereiÅ¡kia, kad Å¡iuo atveju buvo pakenkta tiesos nustatymui byloje. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo gynėjas minėtus praÅ¡ymus iÅ¡ esmės motyvavo (o tai atsispindi ir apeliacinio skundo argumentacijoje) įrodymų vertinimo, bet ne bylai svarbių ir neiÅ¡tirtų aplinkybių iÅ¡siaiÅ¡kinimo aspektu, o pirmosios instancijos teismas, apsvarstęs reikalingumÄ (bÅ«tinumÄ ) papildomai tirti įrodymus, padarė motyvuotas, įrodinėjimo taisyklių nepažeidžiančias iÅ¡vadas dėl įrodinėtinų bylos aplinkybių iÅ¡tyrimo iÅ¡samumo.

Antai, apeliantas tvirtina, kad liudytojai J. Č., E. T., A. V. buvo apklausti ikiteisminiame tyrime, tačiau pirmosios instancijos teismas Å¡iuos liudytojus kviesti į teismo posėdį atsisakė. IÅ¡ tiesų, liudytojas A. V. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu; jis patvirtino, jog įvykio dienÄ lankėsi prie parduotuvės, tačiau konflikto tarp T. K. ir D. S. nematė (t. 1, b.l. 101). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekvietė A. V. liudyti į teismÄ , kadangi Å¡is liudytojas jokių bylai reikÅ¡mingų aplinkybių savo parodymuose nenurodė.

Tas pats pasakytina ir apie liudytojo E. T. (nuteistojo brolio) parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis patvirtino tik tai, kad 2013 m. birželio 16 d. tarp jo ir T. K. buvo kilęs konfliktas, apie kurį liudytojas papasakojo savo broliui D. S. (t. 1, b. l. 84). Å ioje byloje nėra ginčijamos aplinkybės, dėl kurių kilo konfliktas tarp D. S. ir T. K., o bÅ«tent tai, kad nuteistasis tokiu bÅ«du priekaiÅ¡tavo nukentėjusiajam už smurtÄ , panaudotÄ jo brolio E. T. atžvilgiu. Tuo tarpu jokių kitų Å¡iai bylai svarbių aplinkybių liudytojas E. T. ikiteisminio tyrimo metu neparodė, todėl jis ir nebuvo kviečiamas į teismo posėdį.

Tuo tarpu liudytoja J. Č., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 1, b. l. 104-107; t. 3, b. l. 36). Šių apklausų metu liudytoja papasakojo iš savo brolio D. S. sužinojusi, kad jis prie parduotuvės konfliktavo su T. K., sudavė jam du nestiprius smūgius kaire ranka, po kurių šis, žengęs atbulas kelis žingsnius, užkliuvo už kelio dangos atbrailos ir pargriuvo. Taigi liudytoja J. Č. nurodė tas aplinkybes, kurias sužinojo iš D.

S., o pati įvykio tiesiogiai nematė. IÅ¡ esmės panaÅ¡ius parodymus viso proceso metu davė ir netiesioginė liudytoja (nuteistojo močiutė) F. O. K. (t. 1, b. l. 126-127). Teisėjų kolegija, vertindama Å¡ių liudytojų parodymų patikimumÄ , atsižvelgia į tai, kad jos yra nuteistojo artimos giminaitės, todėl atkartodamos jo nurodytas įvykio aplinkybes, galimai siekia padėti suÅ¡velninti jo baudžiamÄ jÄ atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir kitų nuteistojo gynėjo praÅ¡ymų – iÅ¡kviesti ir teismo posėdyje apklausti liudytojus L.

E., V. K. ir V. S., kurie neva galėtų patvirtinti, kad iÅ¡ liudytojos R. M. girdėję apie tai, kad Å¡iai vežant namo sužalotÄ T. K., vežimas buvo iÅ¡sikinkęs ir T. K. iÅ¡ jo iÅ¡kritęs. Tačiau tokiÄ aplinkybę, kaip jau buvo minėta, kategoriÅ¡kai paneigė teismo posėdyje apklausta tiesioginė liudytoja R. M., jos parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti, todėl papildomai kviesti į teismo posėdį netiesioginius liudytojus, kurie, gynėjo teigimu, bÅ«tų davę parodymus apie tai, kÄ girdėjo iÅ¡ R.

M., nebuvo jokio pagrindo. Taip pat nebuvo jokio pagrindo teismo posėdyje apklausti prof. G. Å ., kadangi pirmosios instancijos teismui pakako objektyvių bei patikimų duomenų nustatyti T. K. mirties priežastį bei tikėtinÄ sužalojimų padarymo mechanizmÄ . Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadijÄ , kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė, mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, D.

S. paskirta tinkamai įvertinus visas bausmės skyrimo aplinkybes, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų, atitinka specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir dydį bei yra pakankamai individualizuota. Todėl gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog D. S. neatlygino savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, neturėjo didelės reikšmės skiriant bausmę nuteistajam ir buvo viena iš aplinkybių visumos, įvertintų pirmosios instancijos teismo.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Å¡i aplinkybė yra svarbi individualizuojant bausmę, kadangi net ir bÅ«damas suimtu, D. S. turi galimybę nors ir labai maža dalimi atlyginti padarytÄ Å¾alÄ (tam panaudodamas anksčiau sukauptÄ turtÄ ar kitais bÅ«dais). PrieÅ¡ingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieÅ¡tarauja formuojamai teismų praktikai (pavyzdžiui žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-446/2010 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė ir byloje pareikÅ¡tų civilinių ieÅ¡kinių klausimÄ . IÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad iÅ¡ D. S. buvo priteistas 7 050 Lt dydžio civilinis ieÅ¡kinys turtinei žalai atlyginti, kurio dalį (2 023 Lt) sudarė nukentėjusiosios L. A. turėtos iÅ¡laidos, patirtos apmokant už T. K. gydymÄ . Apeliantas teigia, kad Å¡i suma negalėjo bÅ«ti priteista iÅ¡ D.

S., kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė Lietuvos Respublikos CK 6.101 straipsnio pagrindu bÅ«tų perleidusi savo reikalavimo teisę į 2023 Lt. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Nukentėjusioji L. A. ikiteisminio tyrimo metu pateikė įsipareigojimÄ kompensuoti Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei turėtas T. K. gydymo iÅ¡laidas, kurios sudaro 2 023, 84 Lt. Apklausos metu L. A. paaiÅ¡kino, kad už brolio gydymo iÅ¡laidas apmokėti buvo įpareigota todėl, kad T.

K. buvo ne Lietuvos Respublikos pilietis, neturėjo socialinio draudimo (t. 1, b. l. 113-114). Taigi Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad bÅ«tent L. A. patyrė turtinio pobÅ«džio žalÄ , susidariusiÄ dėl T. K. gydymo. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: žalos pasekmės, jÄ padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikÅ¡mės bylai aplinkybės, taip pat sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pažymėtina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas minėtas aplinkybes ir pagrįstai nukentėjusiosios pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį nuo 50 000 Lt sumažino iki 20 000 Lt ir priteisė Å¡iÄ sumÄ iÅ¡ D. S..Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistojo D.

S. gynėjo advokato Algio LukoÅ¡evičiaus apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                       Aloyzas Kruopys Teisėjai                                                     SvajÅ«nas Knizleris                                                                  Violeta Ražinskaitė