2013-02-21 Nr. AB-64-3-61-3-01269-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedrašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2013-02-21 Nr. AB-64-3-61-3-01269-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 10-88-IL-237 dėl leidimų įsigyti ilgąjį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei, ilgąjį graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei ir trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai neišdavimo (toliau – 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjo prašomus leidimus.
Full text
Administracinės byla Nr
Administracinės byla Nr. A822-347/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01269-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija 29
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 10-88-IL-237 dėl leidimų įsigyti ilgąjį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei, ilgąjį graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei ir trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai neišdavimo (toliau – 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjo prašomus leidimus.
Skunde (b. l. 1–3) nurodo, kad atsakovo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146, Žin. 2010, Nr. 142-7261) (toliau – Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų. Šis 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėjas negalėjo būti laikomas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą, tačiau Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi panaikino pareiškėjui teistumą pagal 2009 m. spalio 5 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, remdamasis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais (<...>) ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai, negalėjo pareiškėjo laikyti nesančiu nepriekaištingos reputacijos, nes pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktų ir (ar) 18 straipsnio 2 dalies, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto, numatytoms sąlygoms. Tačiau Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas įsigaliojo tik 2011 m. kovo 1 d., o iki tol galiojusi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcija tokios nuostatos nenustatė, todėl atsakovas negalėjo taikyti pareiškėjo padėtį sunkinančio įstatymo priimdamas 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 10-88-IL-387 dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo ir panaikinimo (toliau – 2011 m. liepos 25 d. Sprendimas).
Atsakovas su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundo netenkinti, o 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 14–17).
Teigė, kad priėmė 2011 m. liepos 25 d. Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta neperregistruoti ir panaikinti leidimą pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus, nes Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas), 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir buvo laikomas turinčiu teistumą asmeniu.
Jeigu pareiškėjas nutartį dėl jo teistumo panaikinimo atsakovui būtų pateikęs iki 2011 m. liepos 25 d. sprendimo priėmimo, šio sprendimo turinys būtų kitoks. 2011 m. liepos 25 d. Sprendimo priėmimo pagrindas buvo pareiškėjo teistumas, o Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios tokio pobūdžio sprendimų priėmimą, yra imperatyvios ir nesuteikia pasirinkimo laisvės. 2011 m. liepos 25 d. sprendimo pareiškėjas neskundė. Nuo šio sprendimo priėmimo nepraėjo 3 metai, todėl priimant 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimą, pagrįstai vadovautasi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir laikyta, kad pareiškėjo reputacija nebuvo nepriekaištinga.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teistumo panaikinimas nėra ginčijamas, tačiau pareiškėjas savo skunde nurodė ne tą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies punktą, kuriuo buvo remtasi priimant 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą. Ginčijamas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu su nuoroda į 18 straipsnio 2 dalies 12 punktą, o ne į 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta blanketinė norma, nukreipianti į 18 straipsnio 2 dalies punktus, kuriuose pateiktas išsamus sąrašas pagrindų, kuriems esant asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.
Tokiu būdu apibrėžiama nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoka, todėl pagal šį apibrėžimą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas Įstatymo 18 straipsnyje nurodytais pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 puntu, negalėjo priimti 2011 m. liepos 25 d.
Sprendimo ir panaikinti pareiškėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, neatitinka tikrovės, nes šio sprendimo priėmimo pagrindas buvo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu. 2011 m. liepos 25 d. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis sprendimo priėmimo metu, o ne iki 2011 m. kovo 1 d., galiojusia įstatymo redakcija. Pareiškėjo teiginys, kad asmens teisinę padėtį apibūdinančios sąvokos „teistumas“ nebuvo iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusio Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje (tuo metu galiojo 2002 m. sausio 15 d.
Įstatymo Nr. IX-705 redakcija), yra klaidinantis, nes iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcijoje, buvo numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris nuteistas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, arba už tyčinį nusikaltimą ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 3 metai. Todėl teiginys, kad galiojantis Įstatymas šiuo klausimu labiau sunkina teisinę asmens padėtį lyginant jį su prieš tai galiojusiu Įstatymu, yra neteisingas, nes akivaizdu, kad iki 2011 m. kovo 1 d. galiojęs Įstatymas šiuo klausimu buvo griežtesnis.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.
Teismas atkreipė dėmesį, kad iš 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimo matyti, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo įsigyti jo prašomus ginklus atmestas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos, o pareiškėjas atitinka 18 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytus kriterijus, t. y. jam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai. Pažymėta, kad 2011 m. liepos 25 d. Sprendimu buvo atmestas pareiškėjo prašymas perregistruoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, t.y. nustačius, kad pareiškėjas turi teistumą. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas 2012 m. balandžio 2 d. Sprendime pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu, pareiškėjo reputacija nelaikytina nepriekaištinga.
Pareiškėjo skundo motyvus, susijusius su Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu ir 2011 m. liepos 25 d. Sprendimo neteisėtumu, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija laikė teisiškai nereikšmingais sprendžiamam ginčui, nes minėtas 2011 m. liepos 25 d. Sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir galiojo, o šio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimas nebuvo nagrinėjamo ginčo dalyku. Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nebuvo pagrindo. Kadangi skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjo prašomus leidimus buvo išvestinis reikalavimo panaikinti 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimą atžvilgiu, teismui konstatavus, kad ginčijamas 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, minėtas skundo reikalavimas atmestas.
III. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 21 d. apeliaciniu skundu (b. l. 43–45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir patenkinti 2012 m. gegužės 4 d. skundą.
Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjui teistumas pagal 2009 m. spalio 5 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą panaikintas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio nuostatomis, laikoma, kad pareiškėjas yra neteistas. Atsakovas, priimdamas 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimą, neturėjo pagrindo pripažinti pareiškėją nesančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu dėl praeityje turėto teistumo.
Atsakovas 2011 m. liepos 25 d. sprendimą priėmė tik po dviejų su puse metų nuo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo, nors privalėjo tai padaryti dar 2009 metais. Toks neteisėtas Įstatymo taikymas apsunkino pareiškėjo teisinę padėtį, nes jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo funkcijas ir iš karto po baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo būtų panaikinęs leidimą laikyti ginklą, pareiškėjas jau 2012 metais būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 12 punkto prasme.
Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) įsigaliojo tik 2011 m. kovo 1 d., tačiau iki tol galiojusi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcija tokios nuostatos nenustatė, todėl atsakovas neturėjo pagrindo taikyti pareiškėjo teisinę padėtį sunkinantį įstatymą.
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir 2012 m. spalio 17 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56–58) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas remiasi 2012 m. gegužės 18 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais motyvais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 10-88-IL-237 dėl leidimų įsigyti ilgąjį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei, ilgąjį graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei ir trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai neišdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 redakcija) priede nustatyta, kad Įstatymu įgyvendinama 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (OL 2004 specialusis leidimas, 13 skyrius, 11 tomas, p. 3) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB (OL 2008 L 179, p. 5) (toliau – Direktyva). Minėtos Direktyvos 5 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, kad valstybės narės gali atimti leidimą laikyti šaunamąjį ginklą, jei nebetenkinamos sąlygos, pagal kurias leidimas buvo išduotas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 23 d. nutarime pabrėžė, kad valstybės narės, įgyvendindamos šios Direktyvos nuostatas, galėjo nustatyti ir griežtesnį teisinį reguliavimą (minėtos Direktyvos 3 straipsnis), nes Direktyvoje, įgyvendintoje Įstatymu, nustatyti tik bendriausi reikalavimai, kuriuos atitinkantiems asmenims leidžiama įsigyti ir laikyti inter alia B ir C kategorijoms priskirtus šaunamuosius ginklus ir kurių nebeatitinkant leidimas gali būti atimtas. Taigi, valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą, gali nustatyti priemones, kuriomis Direktyvoje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti bei sugriežtinti.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, o šio straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai.
Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 2011 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto G. B., neperregistravimo ir panaikinimo, nes 2009 m. spalio 5 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu G. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas), 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas). Taigi, atsakovas priėmė 2011 m. liepos 25 d. Sprendimą, nes pareiškėjas dėl teistumo buvo praradęs nepriekaištingą reputaciją. 2011 m. liepos 25 d. Sprendimo priėmimo metu G. B. vis dar buvo laikomas asmeniu, turinčiu teistumą, nes teistumas pareiškėjo atžvilgiu buvo panaikintas tik 2012 m. sausio 26 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi.
Kadangi 2011 m. liepos 25 d. Sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir galiojo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundo motyvai, susiję su Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu, skirtingų Įstatymo redakcijų taikymu ginčo santykiams ir 2011 m. liepos 25 d. Sprendimo neteisėtumu yra teisiškai nereikšmingi sprendžiamam ginčui, o šio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo vertinimas nėra nagrinėjamo ginčo dalyku.
2012 m. kovo 12 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimus įsigyti ilgąjį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei, ilgąjį graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei ir trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai. Atlikęs patikrą atsakovas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas 2011 m. liepos 25 d. Sprendimas. Vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu bei Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 172 redakcija), 16 punktu, kuriame nurodyta, kad leisti įsigyti ginklus atsisakoma Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, atsakovas priėmė ginčijamą 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimą. Kaip minėta, 2011 m. liepos 25 d. Sprendimo pagrindu leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą pareiškėjui buvo panaikintas ar nepratęstas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies pagrindu ir nuo to laiko iki 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimo priėmimo nebuvo praėję 3 metai. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad atsakovas pagrįstai laikė pareiškėją asmeniu, nesančiu nepriekaištingos reputacijos, ir pagrįstai priėmė ginčijamą 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino skundžiamo 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi proceso šalių argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimo ir pripažindamas atsakovo 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, tinkamai vertinio byloje esančius įrodymus, įrodymų pagrindu nustatė teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykis, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Virginija Volskienė
Skirgailė Žalimienė