2018-02-12 Nr. AB-2890-3-61-3-05936-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-6-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05936-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1; 30.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., uždarosios akcinės bendrovės „Augme“, uždarosios akcinės bendrovės „Ava Sol“, uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“, UAB „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., uždarosios akcinės bendrovės „Asmic Baltic“, uždarosios akcinės bendrovės „Asol“, uždarosios akcinės bendrovės „Augme“, uždarosios akcinės bendrovės „Ava Sol“, uždarosios akcinės bendrovės „Daisana“, uždarosios akcinės bendrovės „JM Projektai“, uždarosios akcinės bendrovės „Kavita“, uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Asmic Baltic“, UAB „Asol“, UAB „Augme“, UAB „Ava Sol“, UAB „Daisana“, UAB „JM Projektai“, UAB „Kavita“, UAB „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos: pareiškėjui A. M. - 1 490 400 Lt, G. D. – 298 080 Lt, G. S. - 298 080 Lt, J. L. - 298 080 Lt, M. R. - 298 080 Lt, UAB „Asmic Baltic“ - 596 160 Lt, UAB „Asol“ - 596 160 Lt, UAB „Augme“ - 298 080 Lt, UAB „AvaSol“ - 596 160 Lt, UAB „Daisana“ - 894 240 Lt, UAB „JM Projektai“ - 596 160 Lt, UAB „Kavita“ - 298 080 Lt; UAB „Žemaitijos sėklos“ - 344 736 Lt, V. M. - 1 788 480 Lt ir S. M. - 149 400 Lt.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2011 m. gegužės 12 d. priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau - ir Įstatymas) tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta skatinimo priemonė yra fiksuotas tarifas, kuris Įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis garantuoja pajamas už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių.

3. Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d., buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už fiksuotą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, o šio straipsnio 4 dalyje, kad fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į Įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - ir Komisija). Tos pačios redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

4. Nurodė, kad leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau - ir Leidimas plėtoti) gavo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., galiojant 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifui elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Šie tarifai buvo patvirtinti Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (toliau – ir Nutarimas 1).

5. Komisija 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (toliau – ir Nutarimas 2) 2.1 punktu patvirtino 1,25 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, o 1.1 punktu patvirtino 1,6 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Komisija 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 03-335 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų IV ketvirčiui“ (toliau – ir Nutarimas 3) 1.2 punktu patvirtino 0,52 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW, o 1.1 punktu patvirtino 0,66 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW.

6. Pareiškėjų teigimu, pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką bus priversti pagamintą elektros energiją parduoti ne leidimo plėtrai, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiais tarifais ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti elektros energiją mažesniais tarifais, nei buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Pareiškėjų vertinimu, Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pažeidžiamos elektros energijos gamintojų, kuriems elektros energijos fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas, teisės.

7. Pareiškėjų nuomone, Energetikos ministerija Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir dėl šių pažeidimų pareiškėjai patyrė žalą, o atsakovui kilo civilinė atsakomybė. Priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeisti įstatymų negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai, teisėkūros reikalavimai. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali tik išimtiniais atvejais nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Pakeitimo įstatymu Energetikos ministerija nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 d., fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėtoti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, tad šio Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjams išdavus Leidimą plėtoti.

8. Pareiškėjai, gavę Leidimą plėtoti iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad jiems bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtoti išdavimo momentu. Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d., buvo teisėta ir joje įtvirtintos teisės normos neprieštaravo kitiems teisės aktams bei Konstitucijai, todėl galėjo lemti teisėtų lūkesčių atsiradimą. Įgyvendindami teisės aktais suteiktas teises ir pareigas, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad pradėjus įgyvendinti Įstatyme nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jiems iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusios redakcijos Įstatymo suteiktas teises ir pažeis pareiškėjų teisėtus interesus. Įstatymų leidėjo skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą elektros energijos gamintojams, kadangi juo energetikos projekto įgyvendintojai bei jų finansuotojai sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Tik žinodami garantuojamą supirkimo fiksuotą tarifą, galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.

9. Energetikos ministerija 2013 m. sausio 7 d. pateikė Vyriausybei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01 (toliau - ir Projektas), kuris buvo įregistruotas teisės aktų projektų informacinėje sistemoje (toliau - ir TAPIS) tik 2013 m. sausio 7 d., t. y. vos prieš 10 dienų iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Vyriausybės 2013 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarta prašyti Seimo Projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka. Taip buvo neįvertintas Projekto lemiamas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, o teikiamas Projektas buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene.

10. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6)2T-23 nurodė, jog Projektas teikiamas Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento, Vyriausybės teisėkūros taisyklių nustatytos tvarkos ir terminų. Tokia teisės akto projekto pateikimo Vyriausybei ir jo svarstymo Vyriausybėje tvarka nesudaro galimybių visapusiškai ir išsamiai įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo, neužtikrina teisės aktų kokybės ir teisėkūros proceso efektyvumo bei sistemiškumo. Energetikos ministerija Projekto nesuderino su Teisingumo ministerija ir kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis, Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki 2013 m. sausio 7 d. teikimo Vyriausybei. Energetikos ministerija neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaujantis Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti paaiškinimai yra abstraktūs ir paviršutiniški.

11. Pareiškėjai nurodo, kad Projekto trūkumai išdėstyti Ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. (26.14-81)3-6733 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“, Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. sausio 15 d. išvadoje Nr. XIIP-204 „Dėl atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto 2013 m. sausio 16 d. išvadoje Nr. 103-P-2 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. XIIP-204)“. 2013 m. sausio 17 d. Seimo I (rudens) sesijos rytinio posėdžio Nr. 19 stenograma patvirtina, kad įstatymų leidėjas žinojo apie galimas neigiamas finansines pasekmes, kurios kiltų priėmus Projektą.

12. Tvirtina, kad priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių. Pakeitimo įstatymo svarstymo ar priėmimo metu Lietuvos Respublikoje ypatingos situacijos nebuvo. Pakeitimo įstatymas, Projektas arba jo lydimieji raštai, komitetų, ministerijų išvados bei raštai patvirtina, kad valstybėje ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties ar kt.) nebuvo. Pareiškėjai Leidimus plėtoti gavo tada, kai galiojo Nutarimu 1 patvirtintas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW bei 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Remiantis iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusia Įstatymo redakcija, šis fiksuotas tarifas pareiškėjams turėjo būti taikomas 12 metų skatinamuoju laikotarpiu, tačiau, priėmus Pakeitimo įstatymą, yra priversti parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtoti išdavimo, o leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiais elektros energijos supirkimo fiksuotais tarifais. Patiriami nuostoliai pasireiškia Leidimo plėtrai ir leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumu.

13. Akcentavo, kad Energetikos ministerija numatė ir galėjo bei turėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų pareiškėjai patirs ar gali patirti nuostolių. Energetikos ministerijos neteisėti veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį dėl nuostolių pareiškėjams atsiradimo.

14. Pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjai pažymėjo, kad nėra įsirengę saulės elektrinių, o tik jas ketino įsirengti, ėmėsi tam aktyvių veiksmų: surado žemės sklypus, parengė projektus, gavo leidimus plėtrai. Pabrėžė, kad skundo pateikimo dienai pareiškėjai prarado galimybę gauti 1,44 Lt už 1 kWh, kaip to pagrįstai tikėjosi gaudami leidimus plėtrai. Skundo pateikimo dienai pareiškėjai galėtų gauti 0,52 Lt už 1 kWh, t. y. 0,92 už 1 kWh mažiau, nei tikėtasi pradedant projektą.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsiliepime nurodė, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą iki Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

17. Pažymėjo, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau - ir VIAP) lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota.

18. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė ar patirs nuostolių. Akcentavo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio pusė. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio pusę, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkęs tokį verslo modelį, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus.

19. Dėl žalos atlyginimo pažymėjo, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Energetikos ministerija, priimdama sprendimus dėl Leidimų gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu. Nesant vienai iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėtų veiksmų - negali kilti ir civilinė atsakomybė.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl žalos, kurios atsiradimą pareiškėjai sieja su įstatymų leidėjo - Lietuvos Respublikos Seimo, kaip teigia pareiškėjai, neteisėtais veiksmais, priimant Įstatymo pakeitimus pažeidžiančius pareiškėjų teises (teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio apibrėžtumo), priteisimo.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, kaip nurodė paaiškinimuose, nėra įsirengę saulės elektrinių, taip pat nesikreipė dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Skundu prašo atlyginti negautas pajamas, o ne faktiškai patirtas išlaidas.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjams laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d. buvo išduoti Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjams G. D. ir UAB „Daisana“ buvo išduoti leidimai gaminti elektros energiją.

24. Teismas konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų. Be to, reikšdami reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtų saulės elektrinių eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamas bei pelną iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

25. Teismas taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjams, išskyrus G. D. ir UAB „Daisana“, nebuvo išduoti, todėl kaip nepagrįsti atmestini jų argumentai, jog taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius ir pažeistas principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios). Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo. Teismas pažymi, kad iš esmės analogiškos pozicijos yra laikomasi ir vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose.

26. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjai, turėdami išduotus Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nesikreipė dėl leidimų gaminti elektros energiją, išskyrus G. D. ir UAB „Daisana“, išdavimo, byloje nėra. Taigi pareiškėjai pasirinko savo teisių realizavimo būdą ir apsisprendė nebevystyti pradėtų investicinių projektų. Akcentavo, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Teisės aktų pakeitimais pareiškėjams nebuvo užkirstas kelias kurti ir plėtoti verslą apskritai, gauti pajamų iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

27. Teismas sprendė, kad nesant civilinei atsakomybei kilti nustatytų sąlygų, pareiškėjų skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.

28. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar ginčui taikytinos teisės aktų nuostatos, dėl kurių prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, neprieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl pareiškėjų prašymo netenkino.

III. 29. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą patenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio 6 dalies šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 bei 2 dalių konstitucingumo ir pareiškėjai prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, siekiant nustatyti: ar Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, nepažeidė Europos Sąjungos teisės; ar Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei; ar Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika tinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; ar Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; ar Pakeitimo įstatymas nepanaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, kai toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; ar Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu nėra pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

30. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė Konstitucijoje įtvirtintus išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus, todėl priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą. Teismas, remdamasis vien tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktu išaiškinimu, įvertino, kad ginčui taikytinos teisės aktų nuostatos, dėl kurių prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, neprieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

31. Akcentuoja, kad Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjų teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu pareiškėjų įgytas teises. Lietuvos Respublikos Seimui nepriėmus Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nurodytų nuostatų, pareiškėjų teisinė padėtis įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu įgytas teises, nebūtų pakitusi, dėl to nebūtų ir teisminio ginčo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

32. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai. Atsakovo veiksmai, kurie vertinami teisėtumo požiūriu šioje byloje, yra įstatymų leidyba. Teismui neįvertinus esminių šiai bylai aplinkybių, teismas priėmė nemotyvuotą ir neteisingą sprendimą. Teismui nepasisakius dėl atsakovo veiksmų atitikties teisėkūros reikalavimams (kas yra viena esminių aplinkybių šioje byloje, nes vertinami atsakovo veiksmai yra teisėkūra), teismas galimai priėmė neteisingą sprendimą ir apribojo pareiškėjų teisę į teismą.

33. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai vertino pareiškėjus ir valstybę siejančius teisinius santykius. Teisiniai santykiai, susiję su Leidimo plėtrai išdavimu, yra administracinio pobūdžio, nes nustato valstybės leidimą pareiškėjams statyti energetinį objektą - saulės elektrinę iš vienos pusės, o iš kitos pusės pareiškėjų teisę minėtą leidimą įgyvendinti. Ši teisinis santykis atsirado įvykus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytoje taisyklėje nurodytam juridiniam faktui - Leidimo plėtrai išdavimui.

Šis teisinis santykis tarp pareiškėjų ir valstybės susiklostė Leidimo plėtrai išdavimo dieną. Teisiniai santykiai, susiję su fiksuoto tarifo nustatymu, yra turtinio pobūdžio, nes nustato pareiškėjų teisę įrengtoje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją parduoti už skatinamąjį tarifą, galiojantį Leidimo plėtrai išdavimo momentu visą skatinimo laikotarpį iš vienos pusės, o iš kitos pusės valstybės įsipareigojimą pareiškėjų pagamintą elektros energiją ne tik supirkti visą skatinimo laikotarpį (t. y. 12 metų nuo Leidimo gamybai išdavimo), bet ir supirkti skatinamuoju tarifu, galiojančiu Leidimo plėtrai išdavimo momentu.

Turtinio pobūdžio teisinis santykis tarp pareiškėjų ir valstybės susiformavo Leidimo plėtrai išdavimo dieną, nustatė ne bet kokias pareiškėjų ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas, o tas, kurios detaliai aptarė fiksuoto tarifo pareiškėjų atžvilgiu taikymą, dėl to yra galiojantis ir santykio dalyviams pareiškėjams ir valstybei sukeliantis teisines pasekmes. Kadangi pareiškėjų saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo skatinimasis laikotarpis nėra pasibaigęs, tarp pareiškėjų ir valstybės susiformavęs turtinio pobūdžio teisinis santykis, susijęs su fiksuotu tarifu taip pat nėra pasibaigęs, dėl to teisinio santykio šalims turi privalomąją galią, užtikrinamą valstybės prievarta.

Taigi, 2013 m. sausio 17 d. priėmus pakeitimo įstatymą, ir šiam įsigaliojus 2013 m. vasario 1 d. Fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą Lietuvos Respublikos Seimas susiejęs ne su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjus ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį Leidimo plėtrai išdavimo dieną Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2096 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) pagrindu pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius ir pažeidė konstitucinį lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) uždarosios akcinės bendrovės uždarosios akcinės bendrovės principą.

Net ir nusprendus toliau įrenginėti elektrines, pareiškėjai neturėjo jokios galimybės daryti įtaką su Leidimu gamybai susijusio teisinio santykio turiniui, nes šio turtinio teisinio santykio turinys buvo nulemtas Pakeitimo įstatymu, priimtu po to, kai valstybę ir pareiškėjus jau saistė fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifą nustatantys teisiniai santykiai. Taigi Pakeitimo įstatymas nustatė tokį reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams.

34. Pareiškėjų teigimu, neteisinga aiškinti, kad Leidimo plėtros išdavimo metu tarp pareiškėjų ir valstybės atsiradę turtinio pobūdžio teisiniai santykiai neturėtų būti vykdomi, nes jie, priėmus Pakeitimo įstatymą, dar nebuvo įgyvendinami. Laikantis tokios pozicijos, reikėtų sutikti su tuo, jog vykdytini neturėtų būti ir Leidimo gamybos išdavimo metu susiformavę turtinio pobūdžio teisiniai santykiai, kas akivaizdžiai prieštarautų teisiniam reguliavimui (sąlyginis teisės parduoti elektros energijos skatinamuoju tarifu galiojimas nenustatytas), teisinei logikai ir teisės principams.

35. Pareiškėjai pažymi, jog valstybę ir pareiškėjus Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu susieję turtinio pobūdžio teisiniai santykiai Pakeitimo įstatymo priėmimo metu dar nebuvo įgyvendinami, tačiau tas pats pasakytina ir apie Leidimo gamybai išdavimo pagrindu valstybę ir pareiškėjus susiejusius turtinio pobūdžio teisinius santykius. Pareiškėjai, gavę Leidimą gamybai, teisės parduoti pagamintą elektros energiją fiksuotu supirkimo tarifu įgyvendinti taip pat nepradėjo. Leidimo gamybai išdavimo pagrindu pareiškėjams būtų buvusi suteikta teisė parduoti pagamintą elektros energiją realizuojama tik teisės aktų nustatyta tvarka sudarius elektros energijos supirkimo su AB „Lesto” sutartį. Tik nuo šios sutarties su AB „Lesto” pasirašymo pareiškėjų teisė parduoti elektrinėje pagamintą elektros energiją pradedama įgyvendinti, t. y. vykdyti.

36. Taigi Leidimo plėtros išdavimo pagrindu valstybę ir Pareiškėjus siejantis turtinio pobūdžio teisinis santykis yra galiojantis ir nepanaikintas, dėl to privalo būti vykdomas. Pakeitimo įstatymo priėmimu minėtas turtinio pobūdžio teisinis santykis, pareiškėjams realizuojant Leidimu plėtrai įgytas teises, buvo pakeistas, nes Pakeitimo įstatymas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams.

37. Teismo išvada, kad su leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę yra nepagrįsta. Teismas nevertino aukščiau nurodytų argumentų ir dėl jų nepasisakė. Teismas neteisingai aiškino teisinių santykių, susijusių su Leidimo plėtrai išdavimu, pobūdį ir neįvertino, jog su Leidimo plėtrai išdavimu susiformavo ne tik administracinis, bet ir turtinis teisinis santykis, nustatantis pareiškėjų ir valstybės teisinius santykius dėl elektros energijos supirkimo. Būtent toks teisinis turtinis santykis, susijęs su Leidimo plėtrai išdavimu jau buvo susiformavęs ir anksčiau, t. y. dar paties Leidimo plėtrai išdavimo metu.

38. Atkreipia dėmesį, jog teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjai turėjo galimybę toliau vystyti saulės energetinius objektus ir gauti nustatytą kainą, kuri galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu yra nepagrįsta ir neatitinka teisinio reguliavimo. Teismas neteisingai ir klaidinančiai aiškina teisinį reguliavimą, kadangi priėmus Pakeitimo įstatymą, pareiškėjams nebuvo jokių galimybių parduoti gaminamą elektros energiją Leidimo plėtrai metu užfiksuotiems tarifams. Teismo nurodomas tariamai elektrinių įrengimas per tam tikrą laiką yra niekuo nepagrįstas ir nerealus.

39. Pareiškėjų teigimu, įstatymo leidėjas turėjo ir privalėjo numatyti bent pereinamąjį laikotarpį, per kurį visi Leidimus plėtrai turintys subjektai (gautus iki Pakeitimo įstatymo), turėtų galimybę įsirengti saulės elektrines bei gauti leidimus gamybai bei, atitinkamai, gauti Leidimo plėtrai metu galiojusį užmokestį (tarifą) už pagamintą ir parduotą elektros energiją. Tačiau įstatymų leidėjas jokio realaus ar pagrįsto pereinamojo laikotarpio nenumatė. Atsakovas negalėjo paaiškinti Pakeitimo įstatymo parengimo ir patvirtinimo skubos, todėl jo priėmimui nebuvo jokio pagrindo.

40. Nepagrįsta laiko teismo sprendimo išvada, kad Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai, kadangi taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius, tokiu būdu pažeistas principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios). Teismas taip pat nepagrįstai nevertino konkrečios situacijos, o pritaikė anksčiau suformuotą teismų praktiką, neatsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

41. Teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjų teisinė padėtis buvo palengvinta. Pažymi, jog aplinkybė dėl pareiškėjų teisinės padėties yra esminė ir turi įtakos bylos baigčiai. Nevertindamas šios aplinkybės teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

42. Teismas taip pat nemotyvavo išvadų, kodėl pareiškėjų atžvilgiu nustatytas atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimas (pareiškėjams garantuojantis Leidimo plėtrai išdavimo metu įgytą supirkimo tarifą) būtų įgyvendintas viršijant tai, kas buvo būtina šiam tikslui pasiekti, nesuderinamas su asmens ir visuomenės interesais, pažeidžiant bendros tautos gerovę.

43. Sprendime teismas taip pat nurodo, jog vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios patvirtintų poreikį elektros energijos vartotojus ginti arba konstatuoti, jog vartotojų interesai tapo ar taptų pažeisti pareiškėjams įgyvendinant jų įgytą teisę į supirkimo tarifą, garantuotą Leidimo plėtrai išdavimo momentu.

44. Nagrinėjamu atveju, atsakovas neįrodė, kad įstatymų leidėjas priimdamas Pakeitimo įstatymą, buvo visapusiškai įvertinęs galimas pasekmes, t. y. jog įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Be to, proporcingumo ir interesų derinimo principo taikymas ginant vartotojo teises reiškia, kad specialiais gynimo būdais turi būti siekiama užtikrinti (atkurti) teisėtų interesų pusiausvyrą, o ne ją nepagrįstai iškreipti vartotojo naudai ir sudaryti sąlygas piktnaudžiauti teise. Pakeitimo įstatymas turėjo būti taikomas ne beatodairiškai, o konstatavus pakankamą įstatyminį ir faktinį pagrindą, nes būtent dėl šios priežasties buvo pažeistas pareiškėjų teisėtų lūkesčių principas.

45. Pakeitimo įstatymas buvo priimtas neįvertinus visų esminių aplinkybių ir poreikių, nebuvo atlikta jokių konkrečių paskaičiavimų bei nepateikti jokie įrodymai, jog tokie paskaičiavimai yra realūs ir pagrįsti. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad prognozuojamas kainų vartotojams didėjimas yra pernelyg didelis, t. y. pažeidžiantis vartotojų interesus. Tačiau tokių įrodymų nepateikta. Byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, kad 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.

46. Taigi teismui nenustačius aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad poreikis ginti vartotojus dėl nepagrįstai didelės elektros energijos kainos yra pagrįstas, o ne tariamas, teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjų teisės ir teisėti lūkesčiai, įgyti Leidimo plėtrai išdavimo dieną, nėra pažeisti ir juo labiau, kad gali būti apribojami.

47. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Energetikos ministerija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

48. Atsiliepime nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime objektyviai išanalizavo visus argumentus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nesutinka su apeliantų teiginiu, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo ABTĮ 15 straipsnyje įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė Konstitucijoje įtvirtinamus Konstitucinio Teismo įgalinimus, todėl priėmė nepagrįstą bei naikinamą teismo sprendimą, tokiu būdu apribodamas jo teisę į teismą. Teismas skundžiamame sprendime nepadarė išvados ir nenusprendė dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. sausio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Teismas tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Teismui tokių abejonių nekilus, skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

49. Atsakovas dėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginių dėl žalos atlyginimo pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, jog Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjai faktiniais duomenimis neįrodo, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai yra šiuo atveju pažeisti. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas minėtą įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjų atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento - neteisėtų veiksmų - negali kilti civilinė atsakomybė.

50. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų. Atsakovo teigimu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas toks griežtas šiais klausimais todėl, kad galimybė prisiteisti žalos atlyginimą tokiais atvejais ženkliai apribotų Europos Bendrijos veiklos laisvę formuojant ir vykdant ekonominę politiką.

51. Atsakovas dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su konstitucinio lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo įgyvendinimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog Pakeitimo įstatymu nustatytas teisinis reglamentavimas nepažeidžia minėto principo.

52. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

53. Atsakovas pažymi, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas VIAP lėšomis, kaip tai yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą.

54. Pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Lietuvos Respublikos Seimas privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių, t. y. priimti įstatymo pakeitimus.

55. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės turi būti taikomos laikantis nediskriminavimo ir skaidrumo principų, atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus.

56. Pažymi, kad Seimas kartu su AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu, 2013 m. sausio 17 d. priėmė ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). Įgyvendinimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Įgyvendinimo įstatymo projekto tikslas - užtikrinti sklandų AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimą ir darnią tolesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą. Įgyvendinimo įstatymo projekto nuostatomis siekiama, nepažeidžiant pradėjusių investicijas į projektus asmenų interesų, išvengti tolesnio saulės elektrinių plėtros masto augimo, kuris neišvengiamai lemtų ženklų elektros energijos tarifų vartotojams didėjimą. Įgyvendinimo įstatymo projekto 2 straipsniu, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją atsinaujinančių išteklių energetikoje, kai išduotų leidimų plėtoti mažąsias saulės šviesos energijos elektrines skaičius ženkliai viršija AIEĮ nurodytą bendrą saulės šviesos energijos elektrinių plėtros uždavinį ir numatomas šios situacijos pasekmes elektros energijos tarifams, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, nurodančią, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės būtų taikomos atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus, nustatyti leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduotų iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo ir leidimų, išduotų pagal prašymus juos išduoti, pateiktus iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galiojimo terminai ir sąlygos. Šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti viešąjį interesą, išvengiant elektros energijos tarifo vartotojams didėjimo (detalesni duomenys apie numatomą saulės šviesos energijos elektrinėse gaminamos elektros energijos įtaką elektros energijos kainoms pateikti aiškinamojo rašto 1 dalyje).

57. Įgyvendinimo įstatymas numatė net kelias alternatyvas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus turintiems asmenims. Pirma, asmenys, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, galėjo tęsti projektus, pateikdami Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą garantiją. Antra, asmenys, nebenorintys vystyti projektų ir per Įgyvendinimo įstatymo numatytą laikotarpį (t. y. iki 2013 m. liepos 1 d.) nesikreipę į Energetikos ministeriją dėl leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus pratęsimo, arba tie asmenys, kuriems leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus nebuvo pratęstas, turėjo Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę iki 2013 m. rugsėjo 1 d. kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Akivaizdu, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas kartu su Įgyvendinimo įstatymu užtikrino ne tik vartotojų apsaugą, bet ir ūkio subjektų teises, kadangi Įgyvendinimo įstatyme numatė net keletą alternatyvių mechanizmų, kuriuo galėtu pasinaudoti ūkio subjektas, besiverčiantis energetikos veikla. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginiai, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, nepagrįsti.

58. Atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjų atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjai neakcentavo, kad jų pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau bei į bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės.

59. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais.

60. Atsakovo teigimu, apeliantai nepagrįstai argumentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsakovas pažymi, kad jam klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantai taip pat nenurodo jiems, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovas pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Ispanijos Karalystė prieš Europos Sąjungos Tarybą (C-310/04) pasisakė, kad nors teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų, ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, kuri gali pasikeisti Bendrijos institucijoms įgyvendinant savo diskreciją, ypač tokioje srityje koks yra bendras rinkos organizavimas, kurio tikslas yra nuolatinis derinimas su besikeičiančiomis ekonominėmis sąlygomis (2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Di Lenardo ir Dilexport, C-037/02 i r C-38/02, Rink. p. I- 6911, 70 punktas). Todėl, atsakovo nuomone, šios bylos aplinkybės atitinka nuostatai suformuluotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje C-310/04. Šiuo atveju yra vertinami teisės aktų leidėjo veiksmai, įgyvendinant savo plačią diskreciją formuojant ir vykdant valstybės ekonominę politiką, užtikrinant galimybę nustatyti elektros energijos supirkimo fiksuotą tarifą atitinkantį AIEĮ ir Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintai Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodikai.

61. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 62. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjai sieja su įstatymų leidėjo Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtais veiksmais priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo, pareiškėjų teigimu, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo principai, atlyginimo.

63. Pareiškėjai, kaip nurodė paaiškinimuose, nėra įsirengę saulės elektrinių, taip pat nesikreipė dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Skundu prašo atlyginti negautas pajamas, o ne faktiškai patirtas išlaidas.

64. Pareiškėjams laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d. buvo išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjams G. D. ir UAB „Daisana“ buvo taip pat išduoti leidimai gaminti elektros energiją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pačių leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduotų pareiškėjams, nėra (pridėti tik sąrašai, iš kurių aišku, kad pareiškėjams tokie leidimai buvo išduoti ir išdavimo data), todėl minėtų leidimų turinio teismas neturi galimybės vertinti.

65. Šioje byloje svarbu, kad pareiškėjai buvo subjektai, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr., pvz., AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjams buvo išduoti leidimai plėsti pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (žr., pvz., AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija)). Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai)), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai bei dėl žalos atlyginimo, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjai reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, o ir tik keli pareiškėjai tokius leidimus ir turėjo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjų reikalavimai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

67. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-143/2016, 2016 m. kovo 23 d. nutartis Nr. A-491-525/2016 ir kt.).

68. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia (be kita ko) vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se (pats savaime) yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

69. Remiantis minėtuoju išaiškinimu bei įvertinus bylos medžiagą, vertintina, jog pareiškėjai šiuo konkrečiu atveju neįrodė, kad pasikeitusiu valstybės teisiniu reglamentavimu buvo pažeista jų įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Net pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau buvo taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.), o pareiškėjai neįrodė, jog pareiškėjų elektros energijos gamybos veikla iš esmės būtų praradus ekonominę prasmę ir negalėtų net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai, turėdami išduotus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nesikreipė dėl leidimų gaminti elektros energiją, išskyrus G. D. ir UAB „Daisana“, išdavimo, vadinasi, pareiškėjai pasirinko savo teisių realizavimo būdą ir apsisprendė nebevystyti pradėtų investicinių projektų. Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėta taikyti/galėjo būti pradėta taikyti, tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimų gaminti elektros energiją, išskyrus G. D. ir UAB „Daisana“, pareiškėjai nebuvo gavę, tai ir taikyti minėtos normos pareiškėjams nėra pagrindo.

70. Apeliaciniame skunde išreiškiamas nesutikimas su teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjai turėjo galimybę toliau vystyti saulės energetinius objektus ir gauti nustatytą kainą, kuri galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde iškraipoma pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, ir laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą nebuvo paneigta iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinės teisėjų kolegijos formuojamą praktiką.

71. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, esą teisinio reguliavimo pokyčiai pradėti taikyti retrospektyviai, tokiu būdu įsiterpiant į susiformavusius teisinius santykius ir pažeidžiant konstitucinį lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą. Supirkimo tarifų pakeitimą įtvirtinęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėtas taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjams, išskyrus G. D. ir UAB „Daisana“, nebuvo išduoti, todėl kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjų argumentai, jog taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius ir pažeistas principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjų pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją bei valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Teigti, jog pasikeitusiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, t. y. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu nustatytus fiksuotus supirkimo tarifus, nepagrįsta dar ir dėl to, jog tuose pačiuose leidimuose buvo įtvirtinta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

72. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo nustatyta, kad konkrečiu atveju teisinio reguliavimo pakeitimais buvo pažeista pareiškėjų įgytų teisių esmė, t. y. nenustatyta neteisėtų valstybės veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti turtinę žalą pareiškėjams, nes pagal viešąją atsakomybę reglamentuojančias normas tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 4 d.). Nesant kurios nors iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos, ji kilti negali.

73. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog atsakovas neįrodė, kad pareiškėjų elektrinėse pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje.

74. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, pirma, atsakovas teikė pakankamai duomenų apie teisinio reguliavimo pakeitimus lėmusius veiksnius, t. y. kertinį siekį užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui, pateikdamas atitinkamus duomenis (įskaitant ir duomenis apie tai, kiek papildomų VIAP lėšų reikėtų minėtųjų pataisų nepriėmus) tiek procesiniuose dokumentuose, tiek darydamas nuorodas į Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo parengiamąją medžiagą, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog tokių duomenų byloje nebuvo pateikta. Antra, pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tiria, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą. Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877). Nagrinėjamoje byloje įstatymų leidėjas, turėdamas itin plačią diskreciją reguliuoti skatinimo priemonių energetikos sektoriuje skyrimą ir priimdamas teisinio reguliavimo pakeitimus, atliepiančius viešųjų interesų pokyčius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), minėtos diskrecijos išorinių ribų nepažeidė.

75. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisinio reguliavimo pakeitimų teisėtumo tyrimo, taip prisiimdamas Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pareiškėjų nuomone, nors bylą nagrinėjančio teismo ir nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes tokiu atveju priimdamas sprendimą teismas tik imituotų teisingumo vykdymą.

76. Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje – Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.

77. Paminėtos teisės normos suponuoja, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju – pareiškėjai) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiterpimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus.

78. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kodėl jam nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumo, t. y. kodėl konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia (be kita ko) patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniam principui.

79. Taigi pareiškėjų argumentai dėl to, jog teismas, vertindamas jo prašymą, įstatymo normas taikė formaliai ir bylos be kreipimosi dėl kilusiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo konstitucingumo tyrimo pradėjimo išnagrinėti negalėjo, atmestini. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, suformuotas ir apeliaciniame skunde.

80. Apeliaciniame skunde pareiškėjai suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

81. Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

82. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. AIEĮ priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remiantis pastaruoju Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, todėl nebegalioja), apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

83. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

84. Tačiau nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjų minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (AIEĮ) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjų ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

85. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjai prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo AIEĮ, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą AIEĮ nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

86. Nors pareiškėjai teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių išteklių plėtra, Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, juo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai įtvirtintas Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

87. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (AIEĮ 13 str., 24 str.).

88. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Atitinkamai pareiškėjų prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

89. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. M., G. D., G. S., J. L., M. R., UAB „Augme“, UAB „Ava Sol“, UAB „Daisana“, UAB „Žemaitijos sėklos“, V. M. ir S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė