2021-01-06 Nr. AB-862-3-62-3-00413-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-17-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00413-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas gyveno Ligoninės 6 korpuso 103 kameroje (palatoje), kurioje nebuvo karšto (šilto) vandens nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Minėtoje kameroje vandens temperatūra nesiekė 50 oC (išmatuota, kad vanduo buvo tik 22,7 oC), t. y. vanduo buvo šaltas. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į Ligoninės administraciją, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) Kauno departamentą, kuris ir nustatė pažeidimą. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, buvo diskriminuojamas, kadangi kitose Ligoninės 6 korpuso palatose karštas vanduo tiekiamas. Dėl sunkios ligos pareiškėjui reikia dažnai praustis, todėl karšto vandens nebuvimas apsunkino šią galimybę, pareiškėjas buvo kankinamas. Pareiškėjas taip pat negalėjo išsiplauti apatinių drabužių, indų. Į kitą kamerą pareiškėjas buvo perkeltas tik 2019 m. vasario 11 d., po pakartotinio kreipimosi, kas rodo, kad Ligoninė sąmoningai siekia susidoroti su pareiškėju.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Ligoninėje yra įrengta karšto vandens sistema ir karštas vanduo tiekiams centralizuotai, vandens temperatūra atitinka higienos normos reikalavimus. Visuomenės sveikatos centro Kauno departamento specialistams 2019 m. vasario 5 d. atlikus operatyviąją kontrolę ir nustačius pažeidimą, jog karšto vandens temperatūra neatitinka higienos normos reikalavimų, pareiškėjas buvo perkeltas į kitą patalpą. Atsakovas nurodė, jog drabužiai yra skalbiami centralizuotai, be to Ligoninėje yra skalbimo mašina, kurioje gali nuteistieji išsiskalbti rūbus. Nešvarūs indai yra surenkami ir plaunami valgyklos indų plovykloje. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė aplinkybes, iš kurių kildina neturtinę žalą, tačiau nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų (neveikimo) ir tariamai atsiradusių pasekmių. Niekuo nepagrįsta prašoma priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundo tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laivės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų (neveikimo), neužtikrinat kameroje Nr. 103 higienos normas atitinkančios vandens temperatūros nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Teismas nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 103.

7. Pažymėjęs, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (Laisvės atėmimo vietų ligonės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 p.), teismas konstatavo, kad Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus.

8. Vertindamas skundo argumentus dėl per žemos vandens temperatūros, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47:2011„Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), kurios 35 punkte nustatyta, kad palatose, tualetuose ar tualeto tambūruose bei įstaigų patalpose, kuriose atliekamos (arba vyksta pasirengimas atlikti) invazinės, diagnostikos ir kitos procedūros, kurių metu darbuotojai rankomis liečia pacientą, dirba su krauju ar kita potencialiai infekuota biologine medžiaga, tvarkomi skalbiniai, atliekama dezinfekcija ir sterilizacija, įrengiamos praustuvės su maišytuvais ir užtikrinamas nuolatinis karšto ir šalto vandens tiekimas; 37 punktas nustatė, jog karšto vandens čiaupe temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 50 °C (matuojant temperatūrą po 1 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas vanduo).

9. Nustatęs, kad Visuomenės sveiktos centro Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2019 m. vasario 11 d. rašte konstatuota, jog Ligoninės 6 korpuso 103 palatoje yra pažeisti Higienos normos HN 47:2011 35 ir 37 punktai, nes palatoje neužtikrinamas nuolatinis karšto vandens tiekimas bei karšto vandens temperatūra buvo žemesnė už higienos normoje reglamentuojamus dydžius ir siekė tik 22,7 °C, teismas darė išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, t. y. neužtikrino Higienos normos HN 47:2011 35 ir 37 punktų reikalavimų.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas nurodė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 103 buvo apgyvendintas 2018 m. lapkričio 7 d., dėl netinkamos vandens temperatūros kreipėsi į Ligoninės administraciją tik 2019 m. sausio mėnesį, 2019 m. sausio 10 d. kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, pažeidimas buvo nustatytas 2019 m. vasario 5 d., o pareiškėjas į kitą kamerą perkeltas 2019 m. vasario 11 d. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pažeidimas truko visą ginčo laikotarpį. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t.y. duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.

11. Teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

12. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažino, kad nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d. pareiškėjui kalint Ligoninės kameroje Nr. 103 jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, neįsigilino į skunde keliamus klausimus. Pareiškėjas pabrėžė, kad pažeidimas truko ilgai, todėl tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra ligonis ir laikytis higienos yra būtina.

15. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. balandžio 9 d. pateikė prašymą prie bylos prijungti naujus, bylai reikšmingus įrodymus – Visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2020 m. vasario 4 d. raštą Nr. (2-22 4.80)2-4628, kurie, kaip teigiama prašyme, patvirtina, kad Ligoninėje tiekiamo vandens temperatūra neatitinka higienos reikalavimų ir pataisos įstaiga nustatytų pažeidimų nepašalino.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, o priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, už kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. dėl to, kad į kamerą (palatą) Nr. 103, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d., tiekiamo karšto vandens temperatūra neatitiko Higienos normos HN 47:2011 reikalavimų.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Ligoninėje, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Pareiškėjo teigimu, teismas buvo neobjektyvus, neįsigilino į keliamą problemą, nustatytas pažeidimas truko ilgai, todėl pareiškėjui priteistina piniginė kompensacija.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABT5) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus, t. y. Visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2020 m. vasario 4 d. atsakymą Nr. (2-22 4.80)2-4628. Teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtu raštu, nenustatė būtinybės jo tirti, kadangi minėtame rašte užfiksuotos faktinės aplinkybės nesusijusios su nagrinėjamu ginču ir pareiškėjo skundžiamu laikymo Ligoninėje laikotarpiu.

23. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Teisėjų kolegija atmeta kaip abstrakčius ir nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas buvo neobjektyvus ir netinkamai išnagrinėjo bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

25. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytų aplinkybių, taikytų materialiosios ir / ar proceso teisės normų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu.

26. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo nusiskundimai dėl jo netenkinusių kalinimo Ligoninėje sąlygų (t. y. nepakankamai aukštos temperatūros vandens tiekimu į Ligoninės kamerą) vertintu laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

27. Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Teismų praktikoje asmeniui, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės ginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

29. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ligoninėje į kamerą Nr. 103, kurioje buvo laikomas pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu (nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. vasario 11 d.), buvo tiekiamas nepakankamai aukštos temperatūros šiltas vanduo (vietoj 50 oC temperatūros vandens temperatūra siekė 22,7 oC) ir konstatavo Ligoninės neteisėtus veiksmus.

30. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės, kurios gali būti pripažįstamos neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai pasirūpinti asmenine higiena – nusimaudyti duše, gauti išskalbtus (švarius) drabužius ir pan., nenustatyti kiti jo laikymo Ligoninėje teisės aktuose nustatytų sąlygų pažeidimai.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

32. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius