2020-06-22 Nr. AB-12686-3-61-3-01284-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-999-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01284-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. D., K. M., A. O., L. M., atstovaujamo įstatyminės atstovės K. M. (O. R. teisių perėmėjai), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D., K. M., A. O., L. M., atstovaujamo įstatyminės atstovės K. M., skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. R. (teisių perėmėjai – A. D., K. M., A. O., L. M., atstovaujamas įstatyminės atstovės K. M.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) per 20 darbo dienų pateikti atsakymą į jos 2018 m. vasario 8 d. skundą.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 11 dalimi su 2018 m. vasario 8 d. skundu kreipėsi į Inspekcijos viršininką, prašydama išspręsti ginčą ir panaikinti Inspekcijos Klaipėdos teritorinio padalinio priimtus sprendimus, tačiau Inspekcijos viršininkas vilkina nagrinėti jos skundą, pažeisdamas Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintose Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Inspekcijoje taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą tvarką ir terminus.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente (toliau – ir Inspekcijos Klaipėdos departamentas) 2018 m. vasario 12 d. gautas pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundas dėl Inspekcijos Klaipėdos departamento aktų panaikinimo. Pagal kompetenciją ir priskirtas funkcijas pareiškėjos skundą 2018 m. kovo 14 d. raštu išnagrinėjo R. K., laikinai einanti Inspekcijos Klaipėdos departamento direktorės pareigas.

3.2. Pareiškėjos lūkestis, kad jos skundą nagrinės ir sprendimą pasirašys Inspekcijos viršininkas, nėra pagrįstas Taisyklių nuostatomis, nes pareiškėja pati nusistatė poreikį / tikslą skųsti Inspekcijos Klaipėdos departamento sprendimus Inspekcijos viršininkui, nors teisinis reglamentavimas tokios teisės nesuteikia.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. vasario12 d. Inspekcijos Klaipėdos departamentui padavė 2018 m. vasario 8 d. skundą, adresatu nurodydama Inspekcijos viršininką. Skunde pareiškėja prašė panaikinti 2017 m. gruodžio 19 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-171219-00096, 2017 m. gruodžio 19 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-171219-00102, 2017 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, 2017 m. gruodžio 18 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-171218-88894, 2017 m. gruodžio 19 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-171219-00101, 2017 m. gruodžio 21 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-171221-00105, atnaujinti terminą šiems sprendimams ginčyti. Inspekcijos Klaipėdos departamentas, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjos skundą, 2018 m. kovo 14 d. rašte nurodė, jog ginčijami privalomieji nurodymai gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, juose aiškiai ir detaliai nurodyta apskundimo tvarka, todėl pareiškėja negalėjo būti suklaidinta. Taip pat nurodė, kad Inspekcijos Klaipėdos departamentas neturi teisės panaikinti teisėtai priimtų sprendimų.

6. Teismas pažymėjo, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjos skundą Inspekcijos Klaipėdos departamentas gavo 2018 m. vasario 12 d., o atsakymą į šį skundą pateikė 2018 m. kovo 14 d. raštu, t. y. pareiškėjos skundas Inspekcijos Klaipėdos departamente išnagrinėtas nepažeidžiant Taisyklių 9 ir 36 punktuose nustatytos tvarkos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skunde ginčijamiems savavališkiems statybos aktams ir privalomiesiems nurodymams netaikytina privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, skundai dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo paduodami tiesiogiai teismui, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ginčai dėl savavališkos statybos aktų, kurie nenustato valinio pobūdžio patvarkymų, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, t. y. dėl šių aktų panaikinimo negalima paduoti skundo administraciniam teismui.

7. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Inspekcija išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir pagal kompetenciją teisės aktuose nustatytais terminais pateikė atsakymą. Taigi nenustatęs Inspekcijos vilkinimo veiksmų, teismas pareiškėjos skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti visiškai; 2) prijungti prie šios bylos Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų administracinę bylą Nr. I-3663-386/2018, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų civilinę bylą Nr. e2-3313-588/2018 ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos bylą, kurioje priimtas sprendimas pagal pareiškėjos 2018 m. sausio 18 d. skundą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

8.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, pažeidė procesinės teisės normas ir netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas.

8.2. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų administracinėje byloje Nr. I-3663-386/2018 nagrinėjamas pareiškėjos skundas Inspekcijai dėl Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. rašto Nr. (16.2)2D-3447 panaikinimo, kuriuo buvo peržengtos kompetencijos ribos, nes atsakymą pateikė ne tas asmuo, kuriam buvo adresuotas šis skundas. Iš pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundo dėl Inspekcijos Klaipėdos departamento sprendimų (aktų) panaikinimo turinio matyti, kad skundas teikiamas ikiteismine tvarka, būtent Inspekcijos viršininkui, o ne Inspekcijos Klaipėdos departamentui, be to, jame skundžiami Inspekcijos Klaipėdos departamento pareigūnų neteisėti veiksmai ir prašoma panaikinti jų priimtus aktus.

8.3. Taisyklių 34 punkte nurodyta, kad užregistruoti prašymai, skundai ir pranešimai Inspekcijos viršininko nustatyta tvarka perduodami Inspekcijos viršininkui ar jo įgaliotiems asmenims rezoliucijoms įrašyti. Draudžiama perduoti skundą ar pranešimą nagrinėti Inspekcijos administracijos padaliniui, kai skundžiami šio padalinio vadovo veiksmai, neveikimas ar administraciniai sprendimai, arba Inspekcijos darbuotojui, kurio veiksmai, neveikimas ar administraciniai sprendimai yra skundžiami. Nepaisant to, kad skundas buvo skirtas Inspekcijos viršininkui ikiteismine tvarka dėl Inspekcijos Klaipėdos departamento priimtų administracinių aktų, šį skundą, pažeidžiant Taisyklių 34 punktą, išnagrinėjo Inspekcijos Klaipėdos departamentas, nors būtent šio teritorinio padalinio neteisėti veiksmai buvo skundžiami. Byloje liko neatsakytas klausimas, kodėl šį pareiškėjos skundą nagrinėjo ta institucija, kurios veiksmai (priimti administraciniai aktai) buvo skundžiami, nes pareiškėja iš Inspekcijos viršininko iki šiol nėra gavusi pranešimo, kad skundas būtų perduotas pagal kompetenciją nagrinėti Inspekcijos Klaipėdos departamentui. Byloje nėra ginčo, kad nei pats Inspekcijos viršininkas, nei jo pavaduotojas iki šiol nėra išnagrinėję skundo dėl teritorinio padalinio priimtų administracinių aktų ir nėra priėmęs jokio sprendimo (nei teigiamo, nei neigiamo) pagal pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nieko neapsisakė, kodėl šioje situacijoje netaikytinos imperatyvios Taisyklių 34 punkto nuostatos, draudžiančios perduoti skundą ar pranešimą nagrinėti Inspekcijos administracijos padaliniui, kurio veiksmai (neveikimas) yra skundžiami. Teismas nepaaiškino, ar Inspekcijos Klaipėdos departamento veiksmai yra teisėti, ar nebuvo peržengtos kompetencijos ribos.

8.4. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas tiek dėl to, kad pareiškėjai Inspekcijos viršininkas jau pateikė atsakymą į skundą, tiek dėl to, jog tokio pobūdžio ginčams netaikoma ikiteisminio ginčo nagrinėjimo procedūra. Įstatymo 25 straipsnio 11 dalyje nurodoma, jog skundas dėl Inspekcijos padalinių priimtų administracinių sprendimų teikiamas teismui, o Inspekcijos viršininko nustatytais atvejais skundas gali būti teikiamas Inspekcijos viršininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Taigi priešingai nei sprendė teismas, įstatymu yra nustatyta ne privaloma, bet galima ikiteisminė tvarka Inspekcijos teritorinių padalinių priimtus administracinius sprendimus apskųsti Inspekcijos viršininkui ar jo įgaliotiems asmenims. Tai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl padarė netinkamas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

8.5. Byloje nėra duomenų, kad Inspekcijos viršininkas apskritai atliko kokius nors veiksmus, nors nurodyti teisės aktai numato Inspekcijos viršininkui, jo pavaduotojui atlikti tam tikrus veiksmus, gavus asmenų skundą, todėl traktuotina, kad Inspekcijos viršininkas, kaip viešojo administravimo subjektas, būdamas kompetentingas atlikti pareiškėjos skundo tyrimą ir pagal jį priimti sprendimą, to nepadarė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, t. y. vilkino priimti sprendimą. Tuo tarpu Inspekcijos Klaipėdos departamentas, išnagrinėdamas pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą, atliko veiksmus, kurie draudžiami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 4 dalyje ir Taisyklių 34 punkte. Taigi Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. raštas Nr. 2D-3447 buvo priimtas peržengiant kompetencijos ribas, o tai reiškia, kad toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis yra apskųstas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams administracinėje byloje Nr. I-3663-386/2018.

9. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

9.1. Pareiškėjos dėstomos aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės / teisinio pagrindo šios bylos ginčo dalykui, t. y. bylos nagrinėjimas tiesiogiai ir vienareikšmiškai susijęs su pareiškėjos subjektyviu siekiu įpareigoti Inspekcijos viršininką išnagrinėti jos 2018 m. vasario 8 d. skundą, kuris remiantis Taisyklėmis buvo išnagrinėtas Inspekcijos Klaipėdos departamento.

9.2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Inspekcija vilkina priimti sprendimą, nepateikdama jokio atsakymo į jos 2018 m. vasario 8 d. skundą, nors Inspekcijos Klaipėdos departamentas 2018 m. kovo 14 d. raštu tinkamai, nepažeisdamas kompetencijos ribų, pateikė pareiškėjai atsakymą. Tokiu būdu pareiškėja pateikdama teismui skundą nenurodė visų faktų ir aplinkybių, galimai siekdama teismą suklaidinti. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pareiškėja dėsto subjektyvius argumentus akcentuodama, jog 2018 m. vasario 8 d. skundą turėjo išnagrinėti bei atsakymą pateikti būtent Inspekcijos viršininkas. Remiantis bylos dokumentais, teismui pateikto skundo turiniu bei iš jo kylančiais reikalavimai, susijusiais su Inspekcijos vilkinimu priimti sprendimą, jokių reikalavimų dėl netinkamo viešojo administravimo subjekto, išnagrinėjusio pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą, nenurodyta. Taigi apeliacinio skundo reikalavimai turėtų būti susiję bei kildinami iš teismui pateikto skundo reikalavimų, nekeičiant bei neperžengiant skundo reikalavimų ribų.

9.3. Remiantis Taisyklių nuostatomis, apibrėžiančiomis Inspekcijos darbuotojų kompetencijos ribas, tiesiogiai susijusiomis su asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo procedūromis bei tvarka, Inspekcijos Klaipėdos departamentas turėjo teisę išnagrinėti pareiškėjos skundą. Taisyklių 34 punkte įtvirtintas draudimas perduoti skundą nagrinėti Inspekcijos administracijos padaliniui, kai skundžiami šio padalinio vadovo veiksmai, neveikimas ar administraciniai sprendimai. Pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundas buvo paduotas ne dėl Inspekcijos Klaipėdos departamento vadovo veikimo, neveikimo ar priimtų administracinių sprendimų. Be to, pareiškėjos skundas nepatenka į sąrašą pranešimų, skundų, prašymų, kuriuos nagrinėja būtent Inspekcijos viršininkas. Tokiu būdu pačios pareiškėjos siekis bei tikslas, kad pastarosios skundas būtų išnagrinėtas Inspekcijos viršininko, prieštarauja Taisyklių nuostatoms. Pareiškėja pati nusistatė poreikį skųsti Inspekcijos Klaipėdos departamento sprendimus Inspekcijos viršininkui, nors teisinis reglamentavimas nenumato Inspekcijos viršininkui pareigos nagrinėti pareiškėjos skundo pagrįstumo vien todėl, kad pareiškėja skundą adresavo Inspekcijos viršininkui. Taigi pareiškėjos pozicija, kad Inspekcijos viršininkui neatlikus jos 2018 m. vasario 8 d. skundo tyrimo / nagrinėjimo, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos per 20 darbo dienų pateikti atsakymą į pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad į pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą buvo atsakyta Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. 2D-3447, todėl nėra pagrindo konstatuoti Inspekcijos neveikimą ar vilkinimą atlikti veiksmus (pateikti atsakymą).

12. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. raštas Nr. 2D-3447 buvo priimtas peržengiant kompetencijos ribas, kadangi Inspekcijos Klaipėdos departamentas pagal Taisyklių 34 punkto nuostatas neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundo.

13. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad ji dėl Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. rašto Nr. 2D-3447 teisėtumo ir pagrįstumo su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus ir jos skundas yra priimtas nagrinėti.

15. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-117-386/2019 pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. raštą Nr. (16.2)2D-3447. Teismas minėtoje byloje rėmėsi Taisyklių 56.4.4 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią Inspekcijos viršininko pavaduotojams arba teismui gali būti skundžiami Inspekcijos administracijos padalinių (jų darbuotojų) statybos valstybinės priežiūros srityje priimti administraciniai sprendimai dėl naujų neypatingų statinių statybos konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, valstybinėje žemėje arba miškų ūkio paskirties žemėje ar neypatingų statinių rekonstravimo konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, valstybinėje žemėje arba miškų ūkio paskirties žemėje. Teismas sprendė, kad pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą išnagrinėjo nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, t. y. Inspekcijos Klaipėdos departamentas, todėl skundžiamą sprendimą panaikino vadovaudamasis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-117-386/2019 apeliacine tvarka nebuvo apskųstas, todėl yra įsiteisėjęs.

16. Nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kai po skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo, kuriuo nenustatytas Inspekcijos viršininko neveikimas ar vilkinimas atlikti veiksmus, nes Inspekcijos Klaipėdos departamentas 2018 m. kovo 14 d. raštu atsakė į pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 14 d. sprendimu pripažino Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. raštą neteisėtu dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad šiuo atveju sprendžiant pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Inspekciją per 20 darbo dienų pateikti atsakymą į jos 2018 m. vasario 8 d. skundą pagrįstumą, turi būti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios ne tik su paties atsakymo į pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą pateikimu, bet ir pateikto atsakymo atitikimu įstatymo reikalavimams.

18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos skundo reikalavimo pagrįstumą, iš esmės nevertino aplinkybių, ar Inspekcijos Klaipėdos departamentas buvo tinkamas subjektas nagrinėti pareiškėjos skundą. Pareiškėja teismui pateiktame skunde nurodė aplinkybę, jog Inspekcijos viršininkas vilkina priimti sprendimą dėl jos 2018 m. vasario 8 d. skundo, tokiais veiksmais pažeisdamas Taisyklėse nustatytą tvarką ir terminus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino, ar Inspekcijos Klaipėdos departamentas 2018 m. kovo 14 d. raštu atsakydamas į pareiškėjos 2018 m. vasario 8 d. skundą nepažeidė Taisyklėse nustatytos tvarkos, teismas tik vertino, ar atsakymas į pareiškėjos skundą buvo pateiktas nepažeidžiant Taisyklėse nustatyto termino. Nors pareiškėja tik apeliaciniame skunde išplėtė savo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, faktinį pagrindą, nurodydama argumentus, kad Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. kovo 14 d. raštas priimtas pažeidžiant Taisyklių 34 punkto nuostatas, tačiau ši aplinkybė nevertintina kaip naujas reikalavimas ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies nuostatų prasme, kadangi Taisyklėse nustatytos tvarkos pažeidimą pareiškėja nurodė ir savo pradiniame skunde, tik jo nekonkretizavo.

19. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

20. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjos skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas ir nevertindamas pareiškėjos argumentų, susijusių su Taisyklėse nustatytos tvarkos pažeidimu, jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

24. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

25. Pareiškėja prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. D., K. M., A. O., L. M., atstovaujamo įstatyminės atstovės K. M., apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė