A-556-129-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-129/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00165-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatui V. M. dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 9-10) ir patikslintu skundu (2 t., b. l. 1-3) prašydamas:

- panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-39-12;

- panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. V-123;

- panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių tarnyba) 2012 m. gegužės 30 d. aktą Nr. SD-976 (7.1767);

- įpareigoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą pagal 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Nr. ATP-957 suteikti antrinę teisinę pagalbą;

- priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos tarnyba 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1967-11 suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-3017-728/2012, nagrinėjamojoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, bei paskyrė antrinę teisinę pagalbą teikti advokatą V. M. Su advokatu buvo susitikęs, suderinęs gynybos poziciją bei jam pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau advokatas prieš įvyksiantį teismo posėdį staiga pakeitė poziciją ir į teismo posėdį nenuvyko. Pareiškėjo manymu, advokatas, atsisakydamas vykti į civilinės bylos nagrinėjimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, nepateikdamas įrodymų bei pateikdamas teismui prašymą, kuriame nurodė, kad byla tariamai neperspektyvi, veikė prieš jo interesus. 2012 m. balandžio 6 d. Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą dėl advokato V. M. pakeitimo, tačiau gavo skundžiamą sprendimą, kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Klaipėdos tarnybos 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-39-12. Nurodė, kad skundžiamas sprendimas priimtas pagal advokato V. M. pranešimą, kuris neatitinka faktinių aplinkybių, todėl sprendimas yra subjektyvus, nepagrįstas ir neteisingas. Taipogi nurodė, kad 2012 m. gegužės 21 d. Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamojoje administracinėje byloje. Klaipėdos tarnybos direktorius 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 nušalino visus Klaipėdos tarnybos tarnautojus nuo prašymo nagrinėjimo ir persiuntė jį nagrinėti Šiaulių tarnybai. Šiaulių tarnyba 2012 m. gegužės 30 d. aktu Nr. SD-976 (7.1767) prašymą grąžino. Teigė, jog minėtas aktas priimtas ydingais argumentais, be to, priimant sprendimą pažeistas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti.

Atsakovas Klaipėdos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 58-62, 2 t., b. l. 61-66) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-39-12 priėmė vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuris numato, kad antrinė teisinė pagalba nutraukiama jei atstovavimas byloje neperspektyvus. Nurodė, kad pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009, jį inicijuojant generaliniam prokurorui. Šioje civilinėje byloje atmestas pareiškėjo ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Pareiškėjas nurodė, kad civilinė byla išnagrinėta pagal suklastotą ieškinį, kuris buvo nepasirašytas. Tuo tikslu kreipėsi prašymu į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, tačiau 2011 m. spalio 20 d. nutarimu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 2 d. skundu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl minėto Generalinės prokuratūros nutarimo panaikinimo. Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje gali paduoti tik siekdamas apginti viešąjį interesą, pagal Civilinio kodekso 365 straipsnio 2 dalį, tačiau nustatyta, kad viešojo intereso šioje civilinėje byloje nėra.

Pagal Civilinio kodekso 366 straipsnio 1 dalies 3 punktą procesas atnaujinamas jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi paaiškinimai, liudytojo parodymai <...> dokumentų ar daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nagrinėjant civilinę bylą, pareiškėjas dalyvavo, ieškinį jame nurodytais motyvais palaikė ir prašė jį tenkinti. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškinio suklastojimo klausimo nekėlė ir apeliacinės instancijos teismui jokių aplinkybių dėl klastojimo nepateikė.

Dėl Civilinio kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo - jeigu pirmos instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas kasacine tvarka, akcentavo, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, todėl teismai sprendimus civilinėje byloje priėmė išnagrinėję visą įrodymų ir aplinkybių visumą, o ne tik pareiškėjo ieškinį. Nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 368 straipsnio 1 dalį, prašymas atnaujinti procesą gali būti teikiamas per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.

Pareiškėjas nepateikė jokių motyvų ir įrodymų dėl kokių svarbių priežasčių jis praleido terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Klastojimo faktą pareiškėjas turėjo žinoti dar 2009 metais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau į Generalinę prokuratūrą kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjo reikalavimai dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009, o kartu ir Generalinės prokuratūros nutarimo, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje, panaikinimo yra nepagrįsti, todėl atstovavimas jam šioje byloje neperspektyvus.

Nurodė, kad 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjas pateikė tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamojoje administracinėje byloje dėl Tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-39-12 panaikinimo. Tarnybos direktorius 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 nuo pareiškėjo prašymo nusišalino, nušalino visus darbuotojus ir pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas imperatyviai numato, kad tarnyba nesprendžia antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimo byloje, kurių baigtimi ji yra suinteresuota, ir šį klausimą perduoda kitai tarnybai LR teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Pareiškėjas apie tai buvo informuotas 2012 m. gegužės 23 raštu Nr. (1.7)-SR-2016. Aptikus minėtame įsakymą bei rašte spausdinimo klaidą, įsakymas bei raštas buvo pataisyti ir 2012 m. gegužės 23 d. išsiųsti pareiškėjui. Dėl Šiaulių tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. SD-976-(7.1767) teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakė.

Atsakovas Šiaulių tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (2 t., b. l. 27-30) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. gegužės 28 d. gavo pareiškėjo prašymą, kurį jis pateikė užpildydamas prašymo formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr.1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ ir jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantį dokumentą – Metinę gyventojo turto deklaraciją. Prašymo grafoje, kurioje nurodyta „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“ pareiškėjas įrašė „nesutinku“.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-976(7.1767) informavo pareiškėją, kad jo prašymas nenagrinėtinas ir jį grąžino pareiškėjui. Nurodė, kad raštas yra aiškus ir motyvuotas, jame nurodyti teisiniai pagrindai. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikia jokių motyvų, kodėl jo prašymo grąžinimas yra neteisėtas bei, kodėl Šiaulių tarnyba turėtų tvarkyti jo asmens duomenis aiškiai išreiškus nesutikimą dėl jo duomenų tvarkymo. Pažymėjo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra valstybės institucija ir privalo vadovautis ne tik įstatymais, bet ir Konstitucija, kurioje įtvirtintas principas, kad asmens privatus gyvenimas neliečiamas, taip pat Viešojo administravimo įstatymu, kurio paskirtis garantuoti teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kuris numato, kad asmens duomenys laikytini specifine informacija, susijusia su duomenų subjektu, kurio tapatybė gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojus tam tikrai duomenimis ir siekiant ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas – duomenų subjekto sutikimas tvarkyti jo asmens duomenis. Dėl šios priežasties prašymą, kurio rekvizitus ir formą tvirtina LR teisingumo ministras, pildantys asmenys, norintys gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, turi pažymėti, kad jie sutinka, jog jų duomenys būtų tvarkomi teisinės pagalbos teikimo tikslais. Teigė, jog pareiškėjui atsisakius duoti sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis, jie negali tikrinti, ar jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, tai yra naudotis asmens duomenimis atliekant patikrinimą, taip pat priimti sprendimą per nustatytą 3 darbo dienų terminą.

Taip pat negali tvarkyti prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose esančių asmens duomenų, įgyvendinant Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas V. M. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 36-40; 2 t., b. l. 22-23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas privalėjo pateikti atsakovui visą būtiną teisinės pagalbos suteikimui reikalingą informaciją, tačiau siekdamas kelti nepagrįstas civilines bylas ar siekti jų atnaujinimo, nesant tam jokio pagrindo, pateikė tik dalį savo turimos informacijos. Antrinę teisinę pagalbą paskirtas teikti advokatas gavęs daugiau informacijos, jau gali spręsti, ar asmuo atitinka kriterijus, kuriems esant antrinė teisinė pagalbą gali būti suteikta ar ne, o jei paaiškėja aplinkybės, kurios sudaro pagrindą spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, nedelsiant informuoti tarnybą. Nurodė, kad pareiškėjas pirmųjų susitikimų metu tik išdėstė civilinių bylų esmę, o 2012 m. kovo 26 d. išsiaiškinta pareiškėjo pozicija Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros veiksmų atžvilgiu, jo iškeltos civilinės bylos perspektyvumas. Su civiline byla susipažino 2012 m. kovo 22 d., o 2012 m kovo 28 d. iš pareiškėjo gavo dokumentų kopijas, kurias pastarasis ketino pateikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Susipažinus su gauta medžiaga paaiškėjo, kad pareiškėjo iškeltas reikalavimas yra nepagrįstas ir, kad atstovavimas byloje neperspektyvus. Klaipėdos tarnyba pranešimą apie paaiškėjusias aplinkybes pateikė 2012 m. kovo 30 d., taip pat informavo ir pareiškėją apie savo poziciją. Kadangi teismo posėdis civilinėje byloje buvo paskirtas 2012 m. balandžio 5 d., o antrinės teisinės pagalbos nutraukimas pagal jo pranešimą dar nebuvo išspręstas, parašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Klaipėdos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl civilinės bylos proceso atnaujinimo pagrindų bei pareiškėjo siekio atnaujinus bylos nagrinėjimą atlikti rašytinę ekspertizę dėl ieškinio suklastojimo fakto nustatymo nurodė analogiškus argumentus kaip atsakovas Klaipėdos tarnyba.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu (2 t., b. l. 136-149) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad prieš teismo posėdį (2012 m. birželio 19 d.) pareiškėjas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydamas, jog Klaipėdos tarnybai 2012 m. birželio 18 d. pateikė pakartotinį prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje. Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti. ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis numato, kad proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.

Pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. (ankstesnio posėdžio metu) pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad kreipėsi prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje. Teismas pareiškėjo prašymą tenkino ir nutarė bylos nagrinėjimą atidėti kol bus išspręstas antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimas. Atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas Šiaulių tarnybos sprendimą apskundė teismui, tačiau 2012 m. birželio 19 d. pareiškėjas vėl pakartotinai teikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą kol bus išspręstas jo 2012 m. birželio 18 d. pateikto prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo toje pačioje administracinėje byloje klausimas.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. liepos 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-964/2010, 2011 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-3073/2011, konstatavo, kad pareiškėjo elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio kuo operatyviau ir objektyviau išnagrinėti bylą, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, kai siekiama antrinės teisinės pagalbos ginčijant sprendimus, kuriais tokią antrinę teisinę pagalbą atsisakyta teikti, pirminio ginčo išsprendimas gali tapti neįmanomu.

Tokiu atveju teismas būtų saistomas jau kito proceso, kuriame sprendžiamas ginčas, kuriame asmuo vėlgi gali siekti antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įvardijamų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nėra kliūčių bylos nagrinėjimui iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju teisminis ginčas būtų atitrauktas nuo to ginčo nagrinėjimo, dėl kuriuo kreiptasi skundu į teismą ir dėl kurio išsprendimo iškelta administracinė byla. Būtent dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad nėra kliūčių tiek skundo reikalavimui dėl Klaipėdos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo teisėtumo nagrinėjimui, tiek dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų susijusių su sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą būtent nagrinėjamoje byloje priėmimu.

Kad tokie reikalavimai gali būti nagrinėjami vienoje administracinėje byloje, patvirtina ir LVAT formuojama teisminė praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2010/2012). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas realizavo teisę į teisminį bylos nagrinėjimą savarankiškai surašydamas ir paduodamas skundą ir patikslintą skundą, o pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis šias teises padėjo realizuoti atitinkamus trūkumus pašalindamas skundo priėmimo stadijoje. Todėl įvertinus šias aplinkybes nėra teisinio pagrindo prielaidoms, kad nagrinėjant bylą neišsprendus antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimo apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, teisė į nešališką ir teisingą teisminį procesą.

Teismas privalomo šalių dalyvavimo teismo posėdyje nebuvo nustatęs, visiems proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, pareiškėjo, atsakovų atstovų nedalyvavimas teismo posėdyje pagal ABTĮ 78 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra kliūtimi bylos nagrinėjimui iš esmės. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Klaipėdos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-39-12, kuriuo vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu (antrinė teisinė pagalba nutraukiama jeigu atstovavimas neperspektyvus) nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Klaipėdos tarnybos 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1967-11), panaikinimo, nurodė, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui suteikta siekiant proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009.

Teismas vadovavosi Įstatymo 11–12 straipsniais, 11 straipsnio 6 dalies 2 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Ginčijamas 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. (1.31.)-TPD-39-12 yra grindžiamas advokato V. M. atsakovui pateiktu 2012 m. kovo 30 d. pranešimu apie pareiškėjo atstovavimo byloje neperspektyvumą bei teismų priimtais sprendimais aptariant Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos, reglamentuojančios civilinės bylos atnaujinimo pagrindus.

Teismas vadovavosi CPK 365 straipsnio 1 dalimi, 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 365 straipsnio 2 dalimi. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas sudaro galimybę byloje nedalyvavusiam asmeniui – Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui – inicijuoti proceso atnaujinimą, kaip išimtį iš bendrosios nuostatos, kad pagrindinė iniciatyva atitenka asmenims, kurių materialioji teisė pažeista ar yra ginčijama. Tokia išimtis sietina su siekiu apsaugoti viešąjį interesą, todėl Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras šią teisę gali įgyvendinti esant dviem būtinoms sąlygoms:

1) prašymu atnaujinti procesą turi būti siekiama apginti viešąjį interesą;

2) turi būti atsiradusios ar paaiškėjusios aplinkybės, sudarančios bet kurį CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nurodytą pagrindą atnaujinti procesą. Tik esant šių aplinkybių visetui Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gali įgyvendinti įstatyme įtvirtintą išimtį – inicijuoti proceso atnaujinimą. Kadangi teisė inicijuoti proceso atnaujinimą LR generaliniam prokurorui suteikta viešojo intereso apsaugos tikslais, šia teise generalinis prokuroras negali naudotis vien siekdamas apginti byloje dalyvavusio privataus asmens interesus.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo išspręstas ginčas kilęs tarp pareiškėjo ir atsakovo UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ dėl A. L. atleidimo iš darbo teisėtumo. Todėl minėta byla ir joje priimtas sprendimas nesietinas su viešuoju interesu, kurį būtina ginti inicijuojant proceso atnaujinimą. Sprendžiamas ginčas buvo privataus pobūdžio, kuris nepatenka į viešojo intereso sąvoką. Dėl paaiškėjusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą, teismas akcentavo, kad CPK 366 straipsnio 1 dalis numato proceso atnaujinimo pagrindus, kurios 3 punkte įtvirtintas pagrindas - įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas.

Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuomet, jeigu yra pateikiami baudžiamojoje byloje priimti ir įsiteisėję teismo nuosprendžiai, kuriuose nustatytos aplinkybės gali sudaryti pagrindą kitaip vertinti civilinėje byloje nustatytas aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas tą faktą, neva Klaipėdos miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-190-613/2009 pagal suklastotą ieškinį (jį pasirašė ne jis, o jam nežinomi asmenys) grindžia tik abstraktaus pobūdžio teiginiais. Šie teiginiai nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis, nepateiktas įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje būtų nustatytos pareiškėjo nurodytos aplinkybės. Kaip matyti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento suklastojimo pagal A.

L. skundą, tačiau 2010 m. sausio 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Šis prokuroro nutarimas buvo paliktas galioti ir institucijų, kurioms pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas yra numatyta nagrinėti skundus dėl nutarimų, kuriais ikiteisminis tyrimas nutrauktas, teisėtumo. Pareiškėjas remiasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu jį grįsdamas ne įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o savo paties samprotavimais apie nurodytoje normoje faktinių aplinkybių egzistavimą, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

Be to, pažymėjo, kad CPK nuostatos numato ir prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminus (CPK 368 str.). Kaip matyti, pareiškėjas galimybe teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo turi pasinaudoti per trijų mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią paduodantis prašymą asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Minėtas terminas gali būti atnaujinamas, todėl tuo atveju, kai pareiškėjas paduoda prašymą praleidęs nustatytą trijų mėnesių terminą arba teismo posėdžio metu paaiškėja aplinkybių, patvirtinančių termino praleidimą, jis prie prašymo dėl proceso atnaujinimo turi pateikti prašymą dėl šio termino atnaujinimo, nurodydamas jo praleidimo priežastis (CPK 78 str. 2, 3 d.).

Pareiškėjas nepateikė Tarnybai jokių įrodymų, kodėl pats savarankiškai negalėjo ginti savo interesus, nors apie neva ieškinio suklastojimo faktą turėjo žinoti nagrinėjant civilinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas - jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turi teisę pateikti prašymus atnaujinti procesą šiame punkte numatytais pagrindais dėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų (nutarčių). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, būtent į kuriose esančius teisės taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti taikydami teisę teismai, yra ne kartą aiškinęs CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K., S. K. v.

O. A. T., bylos Nr. 3K-3-125/2005; 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-647/2005; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatyme neatskleidžiama, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka yra vertinamoji. Teismų praktikoje aiški teisės normos taikymo klaida suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas arba jos netinkamas taikymas.

Teisės normos taikymo klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą ir nepagrįstą bei yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti. Aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyvios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai.

Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad, pareiškėjas siekdamas civilinės bylos atnaujinimo, kaip aiškią teisės normos taikymo klaidą nurodė, jog tiek pirmos instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo CPK reikalavimų neatitinkantį ieškinį, tai yra nepasirašytą pareiškėjo, taip pat pareiškėjo vardu teismui pateiktą neįgalioto vesti bylą asmens.

Iš byloje esančio teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjas teismo posėdyje, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-190-613/2009, dalyvavo, teismo sprendime apie tai, kad ieškinys neatitinka CPK reikalavimų, nėra pasisakyta. Klaipėdos apygardos teismo nutarties aprašomojoje dalyje, kurioje nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, taip pat nėra tokio motyvo, jog civilinė byla išnagrinėta pažeidžiant CPK nuostatas dėl ieškiniui keliamų reikalavimų. Be to, teismai, nagrinėdami civilinę bylą dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo teisėtumo, vertino ne tik ieškinyje nurodytas aplinkybes, bet jas pagrindžiančių bei kitų įrodymų visumą.

Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjo nurodytas reikalavimas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nėra grindžiamas jokiais įrodymais patvirtinančiais, jog teismai priimdami sprendimus padarė aiškią ir esminę teisės taikymo klaidą. Teismas pažymėjo, kad CPK 368 straipsnio 2 dalis numato, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai.

Šioje dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis, t. y. šiam terminui pasibaigus asmeniui išnyksta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą ir nurodyto termino teismai negali atnaujinti. Šio procesinio termino pradžios momentas yra teismo sprendimo (nutarties), priimto byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo data. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas įsiteisėjo 2010 m. sausio 28 d. Klaipėdos apygardos teismui priėmus nutartį, kuria paliktas galioti minėtas pirmos instancijos sprendimas, o į prokuratūrą dėl proceso atnaujinimo kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 22 d., tai yra praėjus daugiau kaip 1 metams, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atnaujinti procesą, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, yra suėjęs naikinamasis terminas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas ir padarytas teismo išvadas, jog pareiškėjo reikalavimai civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 nėra pagrįsti CPK 366 straipsnyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei į tai, kad pareiškėjo reikalavimui atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu yra suėjęs naikinamais terminas, teisėjų kolegija konstatavo, kad Klaipėdos tarnyba pagrįstai nustatė, jog atstovavimas civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 neperspektyvus. Taigi Klaipėdos tarnyba 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-39-12 pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Teismas, pasisakydamas dėl Klaipėdos tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-123 panaikinimo, nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 21 d. Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012, t. y. nagrinėjamoje administracinėje byloje. Klaipėdos tarnybos direktorius 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 „Dėl darbuotojų nušalinimo priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nušalino visus Klaipėdos tarnybos valstybės tarnautojus nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo ir sprendimo projekto rengimo (įsakymo 1 p.) bei nusišalino pats nuo prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo (įsakymo 2 p.), o pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą perdavė nagrinėti Šiaulių tarnybai.

Klaipėdos tarnyba, spręsdama antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui klausimą, turėtų nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, o tai sukeltų Klaipėdos tarnybos interesų konfliktą, todėl nebūtų užtikrintas objektyvus ir nešališkas pareiškėjo prašymo nagrinėjimas, priimant teisingą sprendimą. Klaipėdos tarnybos sprendimas perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jis užtikrina, jog antrinės teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjui klausimas būtų išspręstas objektyviai ir nešališkai.

Įsakymas dėl nusišalinimo atitinka ir Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies imperatyvią nuostatą, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d.

įsakymu Nr. 1R-241, reguliuoja pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos perdavimo nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, ir sprendimo dėl šio prašymo priėmimo tvarką (3 p., 6.2 p.). Klaipėdos tarnyba pareiškėjo, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai ir teisėtai persiuntė Šiaulių tarnybai.

Šiuos veiksmus atliko laikydamasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų bei teisinio veiklos reglamentavimo. Būtent tokia teisminė praktika formuojama analogiško pobūdžio bylose (žr.: LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2010-2012). Pareiškėjo skundo argumentas, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas vien tuo aspektu, kad jo 2 punkte nurodyta, kad nusišalinama nuo J. S., o ne A. L. prašymo nagrinėjimo, nepagrįstas, nes padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad prašymas 2012 m. gegužės 21 d., kurio registracijos Nr. 957, buvo pateiktas būtent pareiškėjo A.

L., be to, Klaipėdos tarnyba 2012 m. birželio 7 d. konstatavo, kad padarytas rašymo apsirikimas ir ištaisė padarytus rašymo apsirikimus. Šiaulių tarnyba laikėsi pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminų, numatytų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Teismas, pasisakydamas dėl Šiaulių tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. SD-976(7.1767) panaikinimo ir įpareigojimo Šiaulių tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Nr. ATP-957 suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodė, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pareiškėjas privalo pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį, tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir ADTAĮ) reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita; taip pat nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 str. 2 d.). Pažymėtina, kad asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintas nuostatas.

Teismas turi įvertinti, ar buvo teisinės prielaidos konstatuoti, kad Šiaulių tarnyba negali tvarkyti asmens duomenų ir atlikti imperatyvios pareigos patikrinti, ar asmuo turi teisę į antrinę teisinę pagalbą. Teismas, vadovaudamasis ADTAĮ 2 straipsnio 1, 4, 12 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 ir vėlesne įsakymo redakcija patvirtinta tipine prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą forma, nurodė, kad duomenų subjektui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.

Pareiškėjas teigia, kad jo turtinę padėtį patvirtina pateikta deklaracija, todėl jo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys aktai numato, jog mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo deklaruojantis turtą ir pajamas (Įstatymo 4 str. 1 d. 2 p.) (žr.:

LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A146-769/2008; Nr. A146-755/2008). Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1826/2006). Todėl Šiaulių tarnybai negalint įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis susijusius su sprendimo priėmimu sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visetą faktinių aplinkybių ir aptariamą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad, pareiškėjui 2012 m. gegužės 21 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Šiaulių tarnyba pagrįstai 2012 m. gegužės 30 d. raštu/sprendimu Nr. SD-976 (7.1767) nutraukė duomenų tvarkymą ir grąžino pareiškėjo prašymą, kuriame nurodyti pareiškėjo asmens duomenys. Konstatavus, kad atsakovas ginčijamu aktu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nebenagrinėjo pateikto pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, akivaizdu, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Šiaulių tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo pateiktą 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Nr. ATP-957 suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Nagrinėjamu atveju teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas negali būti pripažįstama, jog sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 172-173) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundo reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byla išnagrinėta šiurkščiai pažeidus procesinės teisės normas, materialinės teisės normas. Teismas bylą nagrinėjo šališkai.

2. Teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą ir teisę nagrinėti bylą per advokatą, tokiu būdu pažeisdamas rungimosi principą. Teismas nepagrįstai neatidėjo posėdžio kitai datai ir užkirto galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama antrine teisine pagalba.

3. Teismas visiškai neatskleidė aplinkybių susijusių su advokato V. M. 2012 m. kovo 30 d. pranešimu, neatskleistos priežastys dėl advokato netikėtos ir staigios pozicijos pasikeitimo, neatskleistos ir nevertintos aplinkybės dėl advokato veiksmų atstovaujant civilinėje byloje Nr. 2-3017-728/2012, nevertintos aplinkybės, ar advokatas tinkamai atstovavo pareiškėjo interesus 2011 m. gruodžio 6 d. Nr. (1.31)-TPA-1967-11 sprendimo galiojimo laikotarpiu. Tokiu būdu teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai.

4. Civilinė byla Nr. 2-3017-728/2012 byla nėra išreikalauta ir prijungta prie šios bylos nagrinėjimo. Todėl teismas nepagrįstai pasisakė dėl minėtos civilinės bylos aplinkybių, tokiu būdu teismas pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1-3 dalis. Teismas pažeidė teismų pasiskirstymo funkcijas.

5. Teismas neatskleidė visų aplinkybių susijusių su procesinių dokumentų klastojimu suklastojant pareiškėjo parašus bei neatskleidė aplinkybių susijusių su advokatės R. K. dokumentų klastojimo faktais civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009. Teismas neatskleidė ir nevertino advokatų veiksmų sutinkamai su LR teisingumo ministro 2008 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 1R-123 reikalavimais. Nevertinti akivaizdūs prieštaravimai dėl advokato V. M. pareigų atlikimo, neatskleista, ar advokato veiksmai neprieštarauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatoms ir advokato taisyklėms.

6. Teismas pripažino, kad Klaipėdos tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. V-123 tariamai buvo priimtas klaidingai, apsirikus. Objektyviai pareiškėjo reikalavimas buvo pagrįstas, todėl teismo pozicija, kad jo reikalavimas buvo nepagrįstas, yra esminiai neteisingas.

7. Teismas, pasisakydamas dėl 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. SD-976 (7.1767) panaikinimo, neatskleidė ginčo esmės. Tarnybos ir teismo pozicija grindžiama subjektyviais samprotavimais. Pareiškėjas nėra išreiškęs draudimo naudotis jo duomenimis sprendžiant klausimą susijusį su antrinės teisinės pagal teikimu. Pareiškėjo nesutikimas formoje yra susijęs su jo teisėmis, kad Tarnyba nenaudotų jo duomenų nesusijusių su antrine teisine pagalba.

Atsakovas Klaipėdos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 179-181) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog liko neatskleista bylos esmė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinę bylą. Apelianto teiginys, kad tarnyba ir advokatas V. M. solidariai veikia prieš jo teisėtus interesus, yra tik subjektyvi, objektyvaus pagrindo neturinti nuomonė.

Atsakovas Šiaulių tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 182-186) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 177-178) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, skunde vien tik deklaratyvūs pareiškimai apie žmogaus teises, neįvardijant konkrečiai, kokiais veiksmais ir kokiu būdu pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nepateikta jokių teisių šiurkštaus pažeidimo įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas (apeliantas) kreipėsi į teismą pateikdamas keturis savarankiškus reikalavimus, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakydamas kiekvieno iš pateiktų reikalavimų atžvilgiu bei aiškiai sudėliodamas argumentaciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai bei pagrįstai netenkino skundo. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo skundžiamo teismo sprendimo naikinimui ar keitimui.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad byla buvo išnagrinėta užkirtus galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus.

Pareiškėjas siekė tokia teisė pasinaudoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pagrindu. Klaipėdos apygardos administracinis teismas suteikė tokią galimybę atidėdamas bylos nagrinėjimą. Kadangi prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo buvo atmestas, bylą nagrinėti teisme iš esmės kliūčių šiuo aspektu nebeliko. Pareiškėjas (apeliantas) savo interesus turėjo ginti pats, ką iš esmės ir padarė ne tik savarankiškai surašydamas bei pateikdamas skundą, taip pat patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui, bet ir pateikdamas apeliacinį skundą, kuris buvo priimtas nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, o tai byloja apie realius A. L. gebėjimus ginti savo interesus pačiam tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, nepadedant kvalifikuotam teisininkui.

Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas procesinis teisės pažeidimas, sąlygojantis sprendimo panaikinimą. Be kita ko, Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi net hipotetinės prielaidos pagrindu apie padarytą procesinės teisės normos pažeidimą (pabrėžtina, toks pažeidimas nekonstatuotas), turint omenyje teisingą bylos išsprendimą, vis tiek nebūtų pagrindo skundžiamo sprendimo naikinimui dėl nurodytos aplinkybės.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad administracinė byla išnagrinėta nesilaikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis įpareigoja teisėjus būti aktyviais tiriant įrodymus, visapusiškai bei objektyviai ištirti bylai svarbias aplinkybes, o tai, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ir buvo padaryta.

Advokato V. M., į šią bylą įtrauktu trečiuoju suinteresuotu asmeniu, pranešimas, kaip įrodymas, bylą nagrinėjusiam teismui buvo svarbus tik toje plotmėje, kiek tai buvo susiję su antrinės teisinės pagalbos nutraukimu dėl atstovavimo neperspektyvumo. Atstovavimo neperspektyvumas buvo nulemtas ne advokato pozicijos pasikeitimu, o atitinkamų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių pagrindu. Juk pareiškėjas siekė antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje, kurioje procesas buvo pasibaigęs ir buvo siekiama proceso atnaujinimo per civilinėje byloje nedalyvavusį asmenį – Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, kuris šią teisę gali įgyvendinti, siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 365 str. 2 d.).

Įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. (1 T, b.l. 50-53) sprendimu buvo išspręstas ginčas kilęs tarp pareiškėjo ir atsakovo UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ dėl A. L. atleidimo iš darbo teisėtumo. Joje priimtas sprendimas niekaip negali būti siejamas su viešuoju interesu, kurį būtina ginti inicijuojant proceso atnaujinimą. Sprendžiamas ginčas buvo privataus pobūdžio, kuris nepatenka į viešojo intereso sąvoką. Taip paneigta Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui suteikta išimtinė teisė dėl teikimo prašymo atnaujinti procesą, o kartu pagrįstas ir atstovavimo neperspektyvumas.

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad prašymo pateikimui dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje yra nustatyti atitinkami terminai (CPK 368 str.), kurie buvo praleisti ir apie tai pasisakė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas taip pat aptarė ir kitus aspektus dėl proceso atnaujinimo, jo nuomone, nebegalėjimo, o tai reiškia ir dėl atstovavimo neperspektyvumo. Išdėstyta argumentacija buvo daugiau nei pakankama netenkinti reikalavimo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo naikinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad „atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas)“.

Administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu pagrįstai padaryta išvada apie negatyvią teisinę perspektyvą.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1676/2012).

Dėl 2012 m. gegužės 23 d. įsakymo naikinimo.

Nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nekilo bei nekyla abejonių, kad ginčijamame 2012-05-23 įsakyme (2 T, b.l. 58) yra trūkumų, t.y. fiksuojama kito asmens vardas bei pavardė, t.y. asmens nesusijusio su ginčo atveju, tačiau toks trūkumas pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas neesminiu ir niekaip negalinčiu sąlygoti skundžiamo įsakymo naikinimą. Tai iš tikro rašymo (spausdinimo) apsirikimas, kuris buvo ištaisytas Klaipėdos tarnybos ir jokių negatyvių pasekmių pareiškėjui (apeliantui) nesukėlė ir negali lemti apeliacinio skundo tenkinimo aptariamo reikalavimo atžvilgiu.

Dėl reikalavimo panaikinti 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą.

Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde tvirtina neišreiškęs draudimo naudotis jo duomenimis sprendžiant klausimą susijusį su antrinės teisinės pagalbos teikimu ir nesutikimas formoje yra susijęs su jo teisėmis, kad Tarnyba nenaudotų jo duomenų nesusijusių su antrine teisine pagalba, tačiau tokia pozicija nėra pagrįsta.

Juk duomenų subjektui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje, renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šiaulių tarnyba negalėjo įvykdyti pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, kas ir suponavo pareiškėjo prašymo negalėjimą nagrinėti iš esmės (2 T, b.l. 19-20).

Akcentuotina, jog pareiškėjas 2012 m. gegužės 21 d. prašyme (2 T, b.l. 36) raštiškai išreiškė nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, todėl ši faktinė aplinkybė ir teisinis reguliavimas paneigė galimybę spręsti antrinės teisinės pagalbos suteikimą jos prašiusiam asmeniui.

Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar atmetimo gali būti teisingas tik tuo atveju, kai visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjami visi faktiniai duomenys, kurie daro įtaką tokio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju išlieka piktnaudžiavimo įstatymų leidėjo suteiktina teise (teise gauti antrinę teisinę pagalbą) tikimybė, o tai nesuderinama su antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtimi.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs visą bylą ir nesaistydamas savęs apeliacinio skundo argumentais, nenustatė jokių pagrindų, kurie galėtų sąlygoti apeliacinio skundo tenkinimą.

Taip pat pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimamą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti absoliučiai į kiekvieną argumentą. Sprendime (bendrine prasme) turi atsispindėti esminiai elementai, sąlygojantys bylos baigtį.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius