54f0afbf-3ee1-4df1-a18f-fffa522f7c54 · Å iaulių apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-873-289/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02902-2015-7              Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2.;3.21. (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 8 d.Šiauliai Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,nedalyvaujant pareiškėjui T. M.,nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo T.

M. skundÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Å iaulių tardymo izoliatoriaus.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs pateiktÄ skundÄ ,n u s t a t ė :Å iaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. spalio 12 d. (pagal paÅ¡to iÅ¡siuntimo žymeklį) buvo gautas pareiÅ¡kėjo T. M. skundas (2-7, 13, 19-23 b.l.), kuriame praÅ¡oma iÅ¡ atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Å iaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiÅ¡kėjui 20000 Eur neturtinės žalos.PareiÅ¡kėjas T.

M. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu (100 b.l.). Dalyvauti teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas nepageidavo (23 b.l.).Savo skunde pareiÅ¡kėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sÄ lygų. Å iaulių tardymo izoliatoriaus kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo Å¡alta, drėgna, pelėsis, tamsu, prastas apÅ¡vietimas, nebuvo ventiliacijos, kamerose reikalingas remontas, rÅ«kantys asmenys laikomi kartu su nerÅ«kančiais asmenimis.

Jis patyrė fizinius skausmus, dvasinius iÅ¡gyvenimus, emocinę depresijÄ , pažeminimÄ , reputacijos sumažėjimÄ , bendravimo galimybių sumenkinimÄ . Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalÄ ir praÅ¡o už kalinimo laikotarpį nuo 2007-07-31 iki 2013-06-06 priteisti 20000 Eur. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Å iaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu (101 b. l.).Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Å iaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (72–80 b.l.) nurodė, kad pareiÅ¡kėjas įstaigoje buvo laikomas periodiÅ¡kai nuo 2007-07-31 iki 2013-06-06.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieÅ¡kinio senatis netaikoma iÅ¡ asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip iÅ¡aiÅ¡kinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iÅ¡ asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalÄ ieÅ¡kinio senatis taikoma.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, praÅ¡o Teismo nagrinėjant pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ , skaičiuojant nuo kreipimosi į teismÄ dienos, t.y. nuo 2015-11-03. Dėl pareiÅ¡kėjo laikymo Å iaulių tardymo izoliatoriuje sÄ lygų nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotÄ , todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotÄ visas kameros plotas dalijamas iÅ¡ kameroje laikomų asmenų skaičiaus. PareiÅ¡kėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieÅ¡kinio senatis, įstaigoje buvo laikomas nuo 2013-06-03 iki 2013-06-06 (tik tris dienas). Jis buvo laikomas kamerose Nr. 47 ir 33, kamerose buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 6,25 kv. m.

Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifikÄ : toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tÄ pačiÄ parÄ nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus, etapuojama į teismus, areÅ¡tines, pataisos namus ir atitinkamÄ laikÄ nebÅ«na kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, Å¡i aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų iÅ¡vykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytÄ iki virÅ¡ijančio normÄ . Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad pareiÅ¡kėjo kalinimo Å iaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta Å iaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normoms. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sÄ lygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiÅ¡ko pobÅ«džio nuostatÄ : veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Å¡ios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Å iaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiÅ¡kėjo laikymo įstaigoje sÄ lygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiÅ¡kėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trÅ«kumo, nes Å¡ie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 24 punktÄ , gyvenamosios patalpos turi bÅ«ti vėdinamos per langus, iÅ¡skyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Å iaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natÅ«raliu bÅ«du (per langus bei duris).

Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatÅ«ra, asmenų judėjimas į kamerÄ ir iÅ¡ jos ir kt.). Kadangi Å iaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali bÅ«ti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su Å¡iais darbais netaikytini ir įstaiga negali bÅ«ti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų Å¡ių reikalavimų pažeidimų.

Å iaulių visuomenės sveikatos centras 2012-06-25 atliko periodinį patikrinimÄ (iÅ¡vados suraÅ¡ytos 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254), kuriame nurodė, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natÅ«ralios traukos kanalais.“Tas pats konstatuota ir 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (56-60 punktais), gyvenamosios patalpos turi bÅ«ti kiekvienÄ dienÄ valomos drėgnuoju bÅ«du, ant sienų ir lubų neturi bÅ«ti pelėsių.

Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rÅ«pintis Å¡varos bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rÅ«pintis Å¡vara ir tvarka patalpoje. Kamerų bÅ«klė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti Å¡varÄ ir tvarkÄ ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtÄ , blogina patalpų bÅ«klę.

Kamerų remontas Å iaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iÅ¡ anksto sudarytÄ planÄ ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iÅ¡ valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiÅ¡kai niokoja valstybės turtÄ , gadina elektros instaliacijÄ , daužo apÅ¡vietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetÄ nuo miegamųjų vietų, ir pan. VisiÅ¡kai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinÄ remontÄ .

Å iaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natÅ«raliu bÅ«du per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad Å iaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sÄ raÅ¡Ä , todėl kai kurių nuolat nustatomų trÅ«kumų paÅ¡alinti neįmanoma (t.y. neįmanoma padidinti natÅ«ralios apÅ¡vietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomÄ ventiliacijos sistemÄ ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatÅ«rÄ ).

Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiÅ«ri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. PareiÅ¡kėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Å iaulių tardymo izoliatoriaus pareigÅ«nų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl Å¡io laikotarpio Å iaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iÅ¡ vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų), pareiÅ¡kėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali bÅ«ti tenkinamas.

Dėl laikymo kartu su rÅ«kančiais asmenimis nurodė, kad Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vienas iÅ¡ valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinkÄ be tabako dÅ«mų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rÅ«kyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerÅ«kantieji gali bÅ«ti priversti kvėpuoti tabako dÅ«mais užterÅ¡tu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi bÅ«ti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rÅ«kyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerÅ«kantieji bÅ«tų priversti kvėpuoti tabako dÅ«mais užterÅ¡tu oru (14 p.). Iki Å¡ios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rÅ«kymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimÄ , nereglamentuoja, kad nerÅ«kantys asmenys turi bÅ«ti izoliuotai laikomi nuo rÅ«kančių asmenų.

Ä®staigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Å iaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigÄ atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rÅ«kančiųjų ir nerÅ«kančiųjų. Å iaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigÅ«nai iÅ¡siaiÅ¡kina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamÄ jÄ vietÄ klausimÄ .

Ä®staiga teisės aktų reikalavimų ir pareiÅ¡kėjo teisių nepažeidė, nes pareiÅ¡kėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiÅ¡kėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Ä®staiga negali bÅ«ti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sÄ moningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingÄ informacijÄ apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rÅ«kančiųjų/nerÅ«kančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktikÄ , anot kurios, tuo atveju, kai pareiÅ¡kėjas į administracijÄ su praÅ¡ymu ar skundu dėl to, kad kameroje rÅ«koma, raÅ¡tu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad bÅ«tų užtikrintas draudimas rÅ«kyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiÅ¡kėjÄ kartu su Å¡iose patalpose rÅ«kančiais nuteistaisiais, bÅ«tų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).

Tokia teismų pozicija minėto teisinio reglamentavimo atžvilgiu taip pat rodo, jog gintinos galimai pažeistos nerÅ«kančiųjų teisės, o ne rÅ«kančiųjų pretenzijos. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose įtvirtintas nerÅ«kančiųjų teisių į sveikÄ aplinkÄ užtikrinimas, o ne rÅ«kančiųjų interesai, pareiÅ¡kėjo abstraktÅ«s ir neįrodyti argumentai dėl rÅ«kančiųjų laikymo su nerÅ«kančiaisiais nelaikytini neturtinę žalÄ galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

PareiÅ¡kėjo saugomos įstatymų teisės ir teisėti lÅ«kesčiai, susiję su rÅ«kymu, nebuvo pažeisti, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių.PareiÅ¡kėjo T. M. skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.PareiÅ¡kėjas nagrinėjamÄ administracinį ginÄÄ iÅ¡kėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriÄ kildina iÅ¡ to, kad Å iaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalÄ (vieÅ¡oji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra bÅ«tinos keturios sÄ lygos:

1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis);

3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta vieÅ¡oji atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali bÅ«ti patenkinamas nustačius visumÄ vieÅ¡osios civilinės atsakomybės sÄ lygų: pareiÅ¡kėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Å iaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiÅ¡kėjui padarymo faktÄ ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iÅ¡ minimų vieÅ¡osios civilinės atsakomybės sÄ lygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalÄ . LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartÄ buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali bÅ«ti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikÅ¡mis ir smulkmeniÅ¡kas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, realiai pajautė emocinę depresijÄ , pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir Å¡i dvasinė skriauda, pasireiÅ¡kusi vienu arba keletu iÅ¡ iÅ¡vardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobÅ«džio ar momentinė.

Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia Å¡ias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.). Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė Å¡ias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigÅ«nų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra bÅ«tina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklÄ , buvo pažeistos, kaip bÅ«tent Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalÄ , atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigÅ«nų veiksmais, atlyginimÄ atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigÅ«nai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų. Teismas pažymi, kad ABTÄ® 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali bÅ«ti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimÄ ) ir savo reikalavimÄ pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. ReiÅ¡kiant reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai iÅ¡vardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi bÅ«ti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada bÅ«tent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas vieÅ¡ojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).Byloje yra pateikta 2015 m. rugsėjo 1 d. pažyma Nr. 60/09-37350 „Dėl T.

M. laikymo“ (29-31 b.l.), iÅ¡ kurios matyti, kad pareiÅ¡kėjas į Å iaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2007-07-31 ir laikytas periodiÅ¡kai iki 2013-06-06. Sprendžiant Å¡ioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Å iaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi bÅ«ti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikÅ¡tÄ praÅ¡ymÄ taikyti senaties terminÄ . Pagal CK 1.124 straipsnį, ieÅ¡kinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį.

ReikalavimÄ apginti pažeistÄ teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieÅ¡kinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo yra pagrindas ieÅ¡kinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieÅ¡kinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises iÅ¡nyksta. Viena vertus, ieÅ¡kinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumÄ ir apibrėžtumÄ .

Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės bÅ«ti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ , per visÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ nesikreipė į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kad apgintų pažeistÄ teisę arba įstatymo saugomÄ interesÄ , prieÅ¡inga teisinio santykio Å¡alis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

Kita vertus, ieÅ¡kinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiÄ jÄ Å¡alį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieÅ¡kinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamÄ poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39).

IeÅ¡kinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį ir atmesti pareiÅ¡kėjo skundÄ . CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

IeÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimÄ , paaiÅ¡kintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors bÅ«du ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiÄ apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieÅ¡kinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumÄ , skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismÄ , garantuoti tinkamÄ ir efektyvų bylos iÅ¡nagrinėjimÄ ir iÅ¡sprendimÄ .

Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimÄ momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieÅ¡kovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistÄ teisę turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo, bÅ«tina nustatyti teisės pažeidimo pobÅ«dį bei momentÄ , nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rÅ«pestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiÅ¡koje situacijoje turėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, kad jo teisė yra pažeista.

IeÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiÅ¡kai įgyvendinti teisę kreiptis į teismÄ . Teismo nuomone, pareiÅ¡kėjas yra tokį senaties terminÄ praleidęs iki 2012 m. spalio 12 d., nes tik 2015 m. spalio 12 d. kreipėsi į teismÄ (spaudas ant voko, 13 b.l.).PareiÅ¡kėjas savo skunde nurodo, kad Å iaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo kalinamas pažeidžiant kalinimo sÄ lygas. Nurodė, kad Å iaulių tardymo izoliatoriaus kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Å iaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotÄ , taigi darytina iÅ¡vada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotÄ visas kameros plotas dalijamas iÅ¡ kameroje laikomų asmenų skaičiaus.PareiÅ¡kėjas dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų skundžia nagrinėjamÄ aktualų kalinimo laikotarpį nuo 2013-06-03.

Kaip matyti iÅ¡ atsakovo pateiktos 2015-11-10 pažymos Nr. 60/09-37350 „Dėl T. M. laikymo“, pareiÅ¡kėjas Å iaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2013-06-03 iki 2013-06-06. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 33 ir 47. PareiÅ¡kėjas iÅ¡ Å¡io laikotarpio 1 dienÄ , t.y. 2013-06-05 buvo laikomas kameroje Nr. 47, kurios plotas 18,74 kv. m ir kurioje buvo kalinama nuo 4 iki 6 asmenų, pareiÅ¡kėjui teko nuo 3,12 kv. m iki 4,69 kv. m kameros ploto. Visas kitas dienas pareiÅ¡kėjas buvo laikomas kamerose Nr. 33 bei 47 ir pareiÅ¡kėjui teko nuo 4,14 kv. m iki 6,25 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjas aptariamu laikotarpiu 1 dienÄ buvo laikomas sÄ lygomis, iÅ¡ dalies pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytÄ kameros plotÄ vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko nuo 3,12 kv. m iki 4,69 kv. m kameros ploto. Å iaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiÅ¡kėjo subjektinę teisę bÅ«ti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡i institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Aplinkybės, kad pareiÅ¡kėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iÅ¡ esmės neginčija. BÅ«tent Å¡ia aplinkybe pareiÅ¡kėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymÄ .PareiÅ¡kėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kamerose buvo Å¡alta, drėgna, pelėsis, tamsu, prastas apÅ¡vietimas, nebuvo ventiliacijos, kamerose reikalingas remontas, rÅ«kantys asmenys laikomi kartu su nerÅ«kančiais asmenimis. Dėl sÄ lygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiÅ¡kėjas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi bÅ«ti vėdinamos per langus, iÅ¡skyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

HN 76:2010 22 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 76:2010 26 punktas numato gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sÄ lygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiÅ¡ko pobÅ«džio nuostatÄ : veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Å¡ios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.Teismui pateiktoje Å iaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015-114-10 pažymoje Nr. 62/08-1079 „Apie laikymo sÄ lygas Å iaulių tardymo izoliatoriuje“ (33–36 b.l.) nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu gyvenamosios patalpos turi bÅ«ti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai).

Pažymėta, kad Å iaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių sÄ raÅ¡Ä , todėl kai kurių nuolat nustatomų trÅ«kumų paÅ¡alinti neįmanoma, t.y. neįmanoma padidinti natÅ«ralios apÅ¡vietos, įrengti papildomÄ ventiliacijos sistemÄ ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatÅ«rÄ gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.

Å iaulių tardymo izoliatoriaus visos patalpos Å¡altuoju metų laiku Å¡ildomos centralizuotai, Å¡iluma tiekiama iÅ¡ miesto tinklų. Pati įstaiga tiekiamo Å¡ildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apÅ¡vietimas vadovaujantis HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotÄ , yra du Å¡viestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos Å¡viesos lempos (lium 36W/840 613), ir dirbtinė naktinė Å¡viesa (kaitrinė lemputė 25W).

Pažymėtina, kad Å iaulių tardymo izoliatorius susiduria su ypač didele problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliacijÄ , rozetes, Å¡viestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus. Todėl, nors elektros instaliacijos ir apÅ¡vietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Byloje pateikti Å iaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Å iaulių tardymo izoliatoriaus patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams yra tiesiogiai nesietini su pareiÅ¡kėju, nes patikrinimų metu pareiÅ¡kėjas Å iaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo kalinamas.

Pagal esamus byloje duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Å iaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.              Dėl rÅ«kančių ir nerÅ«kančių asmenų laikymo kamerose Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rÅ«kyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerÅ«kantieji bÅ«tų priversti kvėpuoti tabako dÅ«mais užterÅ¡tu oru.Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Å iaulių tardymo izoliatoriaus administracijÄ nurodydamas, jog yra nerÅ«kantis ir praÅ¡o užtikrinti jo teisę bÅ«ti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerÅ«koma.

Å iaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-11-05 pažymoje Nr. 61/04-3405 „Dėl T. M.“ (32 b.l.) nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų raÅ¡ytinių pasiÅ«lymų, praÅ¡ymų (pareiÅ¡kimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus, laikotarpiu nuo 2007-07-31 iki 2013-06-06 T. M. į Å iaulių tardymo izoliatoriaus administracijÄ su praÅ¡ymu perkelti į kamerÄ kurioje laikomi nerÅ«kantys asmenys nesikreipė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiÅ¡kėjas į administracijÄ su praÅ¡ymu ar skundu dėl to, kad kameroje rÅ«koma, raÅ¡tu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad bÅ«tų užtikrintas draudimas rÅ«kyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiÅ¡kėjÄ kartu su Å¡iose patalpose rÅ«kančiais nuteistaisiais, bÅ«tų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina iÅ¡vada, jog Å iaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiÅ¡kėjo buvimo kamerose drauge su rÅ«kančiais asmenimis nenustatyta.Ä®vertinus turimus raÅ¡ytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. birželio 6 d.), pareiÅ¡kėjo gydymo stacionaro ligos istorijos Nr. 1040 (82–92 b.l.) įraÅ¡us bei atsižvelgiant į tai, kad pareiÅ¡kėjas nenurodo kitų konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad bÅ«tent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Å iaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiÅ¡kėjo sveikata.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartÄ pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas iÅ¡vadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiÅ¡kiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumÄ .

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi bÅ«ti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose bÅ«tų laikomi sveikatai nekenksmingomis sÄ lygomis.Kadangi pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ netinkamų laikymo sÄ lygų Å iaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali bÅ«ti kankinamas, patirti nežmoniÅ¡kÄ ar žeminantį jo orumÄ elgesį arba bÅ«ti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sÄ lygos nepažeistų jo žmogiÅ¡kojo orumo, kad Å¡ios priemonės vykdymo bÅ«das ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas virÅ¡ytų neiÅ¡vengiamai kalinimui bÅ«dingÄ kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, bÅ«tų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys bÅ«tų laikomi sÄ lygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas bÅ«tų gerbiamas, o bausmių vykdymo bÅ«dai ir metodai nesukeltų Å¡iems asmenims didesnių ir intensyvesnių iÅ¡gyvenimų už tuos, kurie yra neiÅ¡vengiami asmeniui bÅ«nant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimÄ byloje Kudła prieÅ¡ LenkijÄ , 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimÄ ValaÅ¡inas prieÅ¡ LietuvÄ , 44558/98). Pagal EŽTT suformuotÄ praktikÄ tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Å io minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos bÅ«klė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumÄ , teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu bÅ«du (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimÄ byloje Peers prieÅ¡ GraikijÄ , 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja iÅ¡vadÄ , jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje ValaÅ¡inas prieÅ¡ LietuvÄ byloje EŽTT, įvertinęs bendrÄ sias kalinimo pagal įprastinį režimÄ sÄ lygas, konstatavo, kad santykinai maÅ¾Ä plotÄ , tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų iÅ¡matavimai, kuriuose netrÅ«ko nei Å¡viesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiÅ¡kėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumÄ Å¾eminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sÄ lygomis. Byloje nėra duomenų, kad Å iaulių tardymo izoliatoriuje pareiÅ¡kėjas buvo kaip nors iÅ¡skirtas iÅ¡ kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors bÅ«du bloginamos bausmės atlikimo sÄ lygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiÅ¡kėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiÅ¡kėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y.

CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiÅ¡kėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjo skundo pagrindÄ ir dalykÄ bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiÅ¡kėjo bausmės atlikimo sÄ lygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastÄ , galima teigti, kad pareiÅ¡kėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių iÅ¡gyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomÄ diskomfortÄ , teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimÄ , kurių jis nebÅ«tų patyręs, jei jis bÅ«tų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sÄ lygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrÄ laiko tarpÄ buvo laikomas nepriimtinomis sÄ lygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalÄ . Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å iaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro bÅ«tinos valstybės atsakomybės sÄ lygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiÅ¡kėjui.

Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytÄ taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sÄ lygomis, patiria neturtinę žalÄ , kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Å i aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieÅ¡ LietuvÄ , 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiÅ¡kėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiÅ¡kėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y.

CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiÅ¡kėjui kilo atitinkamos pasekmės.Dėl pareiÅ¡kėjui už neigiamus iÅ¡gyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimÄ yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi bÅ«ti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiÅ¡kia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi bÅ«ti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingÄ kompensacijÄ už patirtus neturtinio pobÅ«džio iÅ¡gyvenimus, praradimus, parenkant tokiÄ piniginę satisfakcijÄ , kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytÄ Å¾alÄ . Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtÄ skriaudÄ (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieÅ¡ LietuvÄ , pareiÅ¡kimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.

L. prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ , pareiÅ¡kimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali bÅ«ti savarankiÅ¡kas pažeistų asmens teisių gynimo bÅ«das. Tai reiÅ¡kia, kad ne visais atvejais tam, jog bÅ«tų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieÅ¡ LietuvÄ ).

AnalogiÅ¡ka praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiÅ¡kėjas T. M. Å iaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytas normas buvo palyginti labai trumpÄ laikÄ , tik 1 dienÄ jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (jame numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Å iaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto), per šį laikotarpį (1 dienÄ ) pareiÅ¡kėjui teko nuo 3,12 kv. m iki 4,69 kv. m kameros ploto.

Tokiu bÅ«du nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė ne daugiau kaip 0,48 kv. m kameros ploto. Ä®rodymų, jog per tokį trumpÄ laikÄ pareiÅ¡kėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo iÅ¡sivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiÅ¡kėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Å iaulių TI administracija kuriuo nors pareiÅ¡kėjo kalinimo laikotarpiu iÅ¡skyrė jį iÅ¡ kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankÅ¡tas kalinimo sÄ lygas ar kitaip blogino jo kalinimo sÄ lygas, taip pat į tai, kad Å iaulių TI netinkamos kalinimo sÄ lygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iÅ¡ esmės nepakenkė pareiÅ¡kėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiÅ¡kėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai).

Ä®vertinus tai, kad pareiÅ¡kėjui tam tikrÄ laikÄ nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ Å¡ios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, tik nepilna 1 diena, pats ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimo mastas nebuvo didelis, teismas vertina, jog Å¡ioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiÅ¡kėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sÄ lygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimÄ dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstÄ .Teismas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjo T. M. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.Pripažinti, kad pareiÅ¡kėjo T. M., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sÄ lygas buvo pažeista.ReikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismÄ . Teisėjas                                                                             Virginijus Stankevičius