A-492-2451-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2451/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02478-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Vildai Vaičiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Naujininkų ūkis“).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu (b. l. 1–4) prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2011 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 30-1478 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, kad vykdydamas administracinę savivaldybių priežiūrą, 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Administracijos direktorių, nes, patikrinęs teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau konkretaus bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio nenustatė. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Nutarimas Nr. 603, Vyriausybės nutarimas), kuriuo buvo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo.

Atsakovas Administracijos direktorius atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 22–28) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė prašymo netenkinti. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Paaiškino, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050, kuriuo buvo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai (toliau – ir Administravimo nuostatai), Pavyzdiniais nuostatais bei įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Paaiškino, kad Administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Aiškino, kad Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą. Todėl administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Aiškino, kad teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį, nėra jokio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas, jei jis nenuginčys 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas šio įsakymo vykdymas. Teigė, kad vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 54–58) pareiškėjo prašymą tenkino – įpareigojo Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2011 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 30-1478 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai yra privalomi ir savivaldybės administracijos direktoriui, kuris priėmė ginčijamą įsakymą. Teismas konstatavo, kad Vyriausybės atstovo teikime nurodytame įsakyme Administracijos direktorius, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkte (redakcija galiojusi nuo 2010 m. kovo 19 d.) nustatytą reikalavimą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad tiek Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte, tiek ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Teismas nurodė, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Teismas nurodė, kad šioje byloje yra sprendžiamas konkretaus akto atitikties klausimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui. Pažymėjo, kad panaikinus ginčijamo įsakymo dalį, kitų, su juo susijusių aktų, teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas paties atsakovo ar kitų savivaldybės institucijų tuos aktus panaikinant ar pakeičiant – pažymėjo, kad susijusių aktų pareiškėjas neprivalo nuginčyti. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nenustatė jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo, todėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. Atsakovas Administracijos direktorius padavė apeliacinį skundą (b. l. 64–72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymo netenkinti. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir todėl priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo.

2. Paaiškina, kad tam, jog būtų nustatyta, ar Administracijos direktorius Įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymi, kad Administracijos direktoriaus neveikimas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, gali būti tiriamas teisme tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-2029/2012, kurioje pareiškėjas prašė ištirti Administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą.

3. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1370-171/2012 nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Naujamiesčio būstas“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo įsakymo priede bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal ABTĮ 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra trečiasis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą.

4. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 padarytais išaiškinimais ir teigia, kad Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymą gali reikšti tik po to kai: 1) pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą – atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui; 2) teismas patenkino tokį Vyriausybės atstovo prašymą ir nustatė, kad atitinkama ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui; 3) įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui, Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ginčijamame Įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį kreipiasi į Savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti.

5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįgyvendinamas. Paaiškina, kad įvykdžius teismo sprendimą, Įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Įsakyme ir Administravimo nuostatų 8.1 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius apskaičiuoja mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, o kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

6. Paaiškina, kad administratorius, veikdamas konkurencinėje aplinkoje, taiko mažesnį nei apskaičiuotą mokestį. Pažymi, kad administratorius neturės teisės įtakoti administracinio mokesčio dydžio sumažinimo. Teigia, kad pagal pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo logiką administratoriui pritaikius mažesnį mokestį nei nustatytasis Įsakyme, Vyriausybės atstovas privalės kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti atlikti veiksmus, kadangi administratoriaus taikomas mažesnis mokestis skirsis nuo maksimalaus administravimo mokesčio, arba nuo mokesčio, kurį patvirtins administracijos direktorius. Akcentuoja, kad tuo atveju, kai administratorius taikys mažesnį mokestį, nei nurodytas Įsakyme, bus pažeidžiama konkurencija.

7. Pažymi, kad bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Atsakovas mano, kad tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Teigia, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio apskaičiuotino pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą Metodiką todėl teismui Sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Nutarimo Nr. 603 2.1 p.).

8. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar pareiškėjas laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, o nustatęs, jog buvo pažeistas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procesas, teismas privalėjo bylą nutraukti. Paaiškina, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui), kuris artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Nurodo, kad pareiškėjas duomenų apie nurodytos funkcijos įvykdymą nepateikė, todėl mano, kad Vyriausybės atstovas nesilaikė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytos tvarkos ir ją pažeidė.

9. Teigia, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas priimtas neturint tam įgaliojimų. Pažymi, kad Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios. Nurodo, kad sistemiškai aiškinant nurodytas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą. Vyriausybė, viršydama CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktus įgaliojimus patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, Nutarimu Nr. 603 nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Todėl mano, jog Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Taip pat mano, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, nes vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84) veikia laisvai ir savarankiškai, todėl savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 109–119) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Nurodo, kad Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas tirti Vyriausybės 2.2 punkto bei Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikimą Konstitucijai ir Vietos savivaldos įstatymui (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimai pagal prašymus Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B- 5/2012).

2. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad tam, jog būtų nustatyta, ar Administracijos direktorius Įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą buvo būtina taikyti Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Paaiškina, kad Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą. Pažymi, kad kitoje byloje ir kitais pagrindais, priešingai nei teigia atsakovas, Vyriausybės atstovas ginčijo Administravimo nuostatus, tačiau, Administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitus ginčijamas nuostatas (tame tarpe ir 8.1 punktą) suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo teismui.

3. Taip pat nesutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Pažymi, kad ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Pažymi, kad į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkus tokio turto administravimo santykiuose

4. Teigia, kad byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su administratoriui taikomais savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais Administravimo nuostatais – bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas, kylantis tiek iš CK, tiek ir iš Nutarimo Nr. 603 reikalavimų, t. y. savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį vadovaujantis Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu. Pažymi, kad jei atsakovas mato, jog jo priimtas norminio pobūdžio teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (konkrečiu atveju – Vyriausybės nutarimui), tokiu atveju atsakovui kyla pareiga pakeisti savo priimtus teisės aktus taip, kad jie būtų suderinti su aukštesnės galios teisės aktais.

5. Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Paaiškina, kad tiek nustatytas Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės), turėjo būti vienodas, nes mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką.

6. Paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, todėl buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Akcentuoja, kad atsakovui kylančios abejonės dėl administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius šiuo metu yra visiškai pašalintos, nes galiojančių Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas bei Administravimo nuostatų 8.1 punktas nustato, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

7. Paaiškina, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pažymi, kad minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastebi, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.

8. Nurodo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostata neturi jokios tiesioginės įtakos Vyriausybės atstovo teikimo / reikalavimo įvykdymui, nes ši nuostata yra skirta tik savivaldybės tarybos narių informavimo procedūrai bei sietina su savivaldybės administracijos direktoriaus vidaus kontrole (savivaldybės tarybai prižiūrint jos paskirtą ir jai atskaitingą asmenį – savivaldybės administracijos direktorių). Paaiškina, kad atsakovo prašomos informacijos pateikimas nagrinėjamai bylai net nebuvo aktualus, o pareiga įrodyti, kad kopijos negavo, tenka pačiam atsakovui, kadangi teikimą, kuriame nurodoma ir kopija savivaldybės merui, atsakovas gavo.

9. Teigia, kad Vyriausybė Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civiliniame kodekse įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Todėl mano, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata nėra prieštaraujanti ir konkuruojanti CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai. Taip pat paaiškina, kad atsakovas neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį, negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai, o kartu ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, įtvirtinančiai, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

10. Pažymi, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais (t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-66 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-11-25 įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, kuriuo papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį, 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (Civilinio kodekso ir Vyriausybės nutarimo) nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 30-1478 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 29–33). Šiuo 2011 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 30-1478 buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas 348–384 eilutėmis.

Įsakymo Nr. 30-1478 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgusi į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuris nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d.

įsakymo Nr. 30-1917 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (www.vilnius.lt) 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“.. laikyti netekusiu galios. Taigi Įsakymas Nr. 30-1478, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas, taip pat yra netekęs galios.

Atsakovui pripažinus netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1478, kuriuo papildytas 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-39, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nors pareiškėjas to prašė pagrįstai, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.

Pažymėtina, jog Administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 30-1917 buvo nurodyti ir konkretūs UAB „Naujininkų ūkis“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčiai (2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1917 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1478 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujininkų ūkis“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1478 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė