2020-07-01 Nr. AB-13195-3-62-3-01831-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-1340-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01831-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2004 m. lapkričio mėn. teismo paskirtą bausmę atliko Alytaus PN. Pataisos įstaiga pareiškėją apgyvendino lokaliniame sektoriuje kartu su asmenimis, sergančiais ŽIV ir turinčiais priklausomybę nuo narkotikų. Tokie Alytaus PN veiksmai nulėmė, kad pareiškėjas užsikrėtė (duomenys neskelbtini). Dėl diagnozuotų susirgimų pareiškėjas prarado galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą, priverstas nuolat saugotis, kad neužkrėstų kitų, negali niekur įsidarbinti, sukurti šeimos. Dėl aukščiau nurodytų Alytaus PN neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, pablogėjusia reputacija (b. l. 3–7, 33–36).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime bei patikslintame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas, atvykęs bausmės atlikimo laikui į Alytaus PN, 2005 m. lapkričio 22 d. ir 2005 m. lapkričio 28 d. buvo supažindintas su ŽIV plitimo būdais. Įstaigoje nuolat vykdomos narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimo į įstaigą užkardymo, prevencinės bei profilaktinės priemonės, ŽIV plitimo mažinimo priemonės, netoleruojamas neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis.

5. Alytaus PN pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme.

6. Alytaus PN teigė, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundo papildymą taip pat prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 13–17, 39–42).

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu 2005 m. lapkričio 22 d. – 2015 m. vasario 19 d. Alytaus PN atliko laisvės atėmimo bausmę; pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka ir bylos nagrinėjimo metu (b. l. 19–20).

9. Išanalizavęs skunde nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš Alytaus PN veiksmų, paskiriant atlikti bausmę į lokalinį sektorių, kuriame bausmes atliko asmenys, sergantys ŽIV ir turintys priklausomybę nuo narkotikų, bei suteikiant medicininę pagalbą susižalojus galvą. Pareiškėjas teigimu, šie veiksmai nulėmė, kad jam 2009 m. gruodžio mėn. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) bei nustatyta, kad jis (duomenys neskelbtini).

10. Alytaus PN pateikti Medicinos dokumentų išrašo duomenys patvirtino, jog 2009 m. gruodžio mėn. buvo nustatyta, kad G. P. yra užsikrėtęs (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjui diagnozuotas lėtinis hepatitas C (nustatymo data nenurodyta); 2018 m. sausio 2 d. duomenimis, G. P. imunitetas nesumažėjęs, (duomenys neskelbtini) (b. l. 26).

11. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas faktą, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu jam nustatytas ŽIV, sužinojo 2009 m. gruodžio mėn., o faktą, kad jam diagnozuotas lėtinis hepatitas C – vėliausiai iki 2015 m. vasario 19 d., kai buvo išleistas į laisvę. Skunde pareiškėjas pripažino, kad (duomenys neskelbtini) užsikrėtė 2005 m. lapkričio 22 d. – 2015 m. vasario 19 d. laikotarpiu atlikdamas bausmę Alytaus PN ( b. l. 4).

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2018 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 8), todėl teismas, sprendė, kad pareiškėjas į teismą su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

13. Teismas pažymėjo, jog ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi pareigą patikrinti, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių praleistą terminą atnaujinti. Atsižvelgęs į pateiktą ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas konstatavo, kad pareiga įrodyti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tenka pareiškėjui.

14. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog bausmės atlikimo laikotarpiu (duomenys neskelbtini), patyrė nepatogumų, kadangi buvo priverstas saugotis, kad neužkrėstų kitų asmenų, slėpti, kad serga pavojingomis ligomis, meluoti apie savo sveikatos problemas (b. l. 5), pažymėjo, kad pareiškėjas aiškiai jautė neigiamus padarinius ir turėjo suprasti jų kilimo priežastis, tačiau su skundu į teismą kreipdamasis 2018 m. rugsėjo 3 d., elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.

15. Teismas vertino, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas paaiškinimų apie senaties termino praleidimo objektyvias priežastis ir juos patvirtinančių įrodymų nepateikė, byloje duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjui iki ieškinio senaties termino pabaigos buvo užkirstas kelias kreiptis į teismą, nenustatė.

16. Atsižvelgęs į administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nebuvo.

17. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, CK normomis, atsižvelgęs į atsakovo atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nenustatęs objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo galimai pažeistas teises, pareiškėjo reikalavimui priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, neturtinės žalos atlyginimą taikė trejų metų ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 18. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti jam visą prašomą sumą.

19. Pareiškėjas paaiškina, kad 2005 m. lapkričio 22 d. atvykęs į Alytaus PN, būdamas sveikas, nevartodamas jokių narkotinių medžiagų, tačiau būdamas tame pačiame lokaliniame sektoriuje su asmenimis sergančiais ŽIV, pats užsikrėtė.

20. G. P. pažymi, jog sergant tokia liga, susiduri įvairiais nepatogumais, nuolat reikia saugotis ir saugoti kitus. Taip pat akcentuoja, kad dėl šios sunkios ligos sunku susirasti darbą, todėl neturi pilnavertiško gyvenimo.

21. Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, nes neturtinę žalą patiria kiekvieną dieną. Pažymi, jog nėra baigęs mokslų, todėl net nežinojo, kad gali kreiptis su skundu į teismą.

22. G. P. nurodo, kad į laisvę išėjo po 14 metų 3 mėnesių ir nepagalvojo, kad reikia kreiptis į teismą, nes reikėjo reabilituotis laisvėje ir susitvarkyti asmeninį gyvenimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo G. P. prašymo priteisti jam 1 000 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų, atlyginti.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, atsakovo atstovo prašymu pritaikęs ieškinio senaties terminą.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo skundas atmestas ir nebuvo patenkintas jo reikalavimas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo Alytaus PN netinkamomis sąlygomis.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja CK, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

28. Pažymi, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

29. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

30. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teiginius, kuriais yra grindžiami reikalavimai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat aplinkybes dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu tik 2018 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 8), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas į teismą su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą dėl Alytaus PN galimai neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. vasario 19 d., kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

32. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad išėjęs į laisvę nežinojo, kad gali su skundu kreiptis į teismą, nėra išsislavinęs ir nežinojo, kad taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

33. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

34. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

35. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo akcentuojamas išsilavinimo neturėjimo faktas taip pat negali būti vertinama kaip svarbi ir pateisinama priežastis, dėl kurios praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka asmuo gali kreiptis dėl nemokamos pagalbos suteikimo, kai jis pagrįstai mano, jog patyrė žalą dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nenurodė kitų objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, siekiant apginti galimai pažeistas teises.

36. Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas Ramutė Ruškytė