2016-01-06 Nr. AB-606-3-61-3-05295-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-7-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05295-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės paramos centras dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. lapkričio 5 d. gautas pareiškėjos L. K. skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. A51-9492/15(2.11.2.1-SR2) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl Administracijos Sprendimo paduoti.

Nurodė, kad jos vertinimu jos teisės ir įstatymų saugomus interesus pažeidė atsakovo 2015 m. sausio 8 d. sprendimas, todėl būtent šį sprendimą, nelaukdama tolimesnio formalaus atsakymo, ji apskundė. Kad Sprendimas yra galutinis jos teisių atžvilgiu pareiškėja suprato tik iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties, todėl situacija vertintina kaip sąžiningas jos suklydimas. Pareiškėjos nuomone, atsakovo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo skundimas buvo realesnis pažeistų teisių gynimo būdas. Sprendimas neatnaujinti termino skundui paduoti šio konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu būtų neteisingas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos L. K. skundą, neatnaujinus praleisto skundo padavimo termino, nurodė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjai.

Teismas pažymėjo, jog ginčo dėl fakto, jog pareiškėja yra praleidusi įstatymo nustatytą terminą skundui dėl atsakovo Sprendimo paduoti, nėra.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl praleistų terminų atnaujinimo ir vertino, jog iš esmės pareiškėja skundo praleidimą teisina vienintele aplinkybe – sąžiningu klydimu vertinant savo teisinę padėtį. Vertinant šią pareiškėjos nurodytą aplinkybę, teismas pažymėjo, kad skundžiamame atsakovo Sprendime, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą sumažinti mokėjimo dydį už dukrai A. K. teikiamas dienos socialinės globos paslaugas, pareiškėjai buvo tinkamai išaiškinta jos teisė nesutinkant su priimtu sprendimu jį apskųsti nurodytiems subjektams, tame tarpe ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad iš skundžiamo sprendimo turinio yra visiškai akivaizdu, kad šiuo sprendimu yra priimamas galutinis sprendimas pareiškėjos teisių ir interesų atžvilgiu ir jis nėra formalus pobūdžio, kaip teigia pareiškėja.

Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Pažymėta ir tai, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumus ar netinkamas teisės aktų nuostatų suvokimas įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, priežasčių.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 2 dalį įrodyti svarbias termino praleidimo priežastis yra pareiškėjos pareiga. Kadangi pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys vertintinos išskirtinai kaip subjektyvaus pobūdžio, nes jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu ir elgesio modelio pasirinkimu, ir nelaikytinos objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis praleisto skundo dėl ginčijamo sprendimo padavimo terminą, teismo vertinimu, tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą nėra pagrindo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ABTĮ 5 straipsnis kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti. Įstatymas įpareigoja asmenį minėtą savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 32 str., 33 str.). Taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Atsisakymas priimti skundą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, negali būti vertinamas kaip teisės į gynybą pažeidimas.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti terminą skundui pateikti dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. A51-9492/15(2.11.2.1-SR2).

Atskirajame skunde pareiškėja teigia, kad teismas bylą išsprendė paviršutiniškai, neanalizavo konkrečiai jos atveju susiklosčiusios netipinės situacijos, visų aplinkybių visumos, jai pasirinkus skųsti 2015 m. sausio 8 d. sprendimą, kurį, jo apskundimo metu, pareiškėja laikė galutiniu, tačiau, kaip paaiškėjo iš 2015 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. I-8490-811/2015, jis buvo tarpinis sprendimas, pats teismas pareiškėjai pasiūlė pateikti skundą dėl Administracijos Sprendimo. Mano, jog ši aplinkybė, turi būti vertinama kaip svarbi priežastis, dėl kurios pareiškėja galėjo sąžiningai klysti. To, kad turi būti skundžiamas ne minėtas tarpinis, o galutinis sprendimas (Sprendimas) nenustatė ir pareiškėjai savalaikiai nepaaiškino nei visuomeninė administracinių ginčų komisija, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas (tai padaryta tik praėjus 6 mėnesiams nuo skundo teismui padavimo). Atnaujinus skundo padavimo terminą, teisinių santykių stabilumas šiuo atveju nebūtų pažeistas, nes tarp šalių jau pradėta minėta kita byla, pareiškėja siekia jas sujungti. Mano, kad terminas skundui paduoti nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo 2015 m. spalio 26 d., t. y. minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties priėmimo. Nagrinėjamu atveju neefektyvus ABTĮ 10 straipsnis, teismas nepadėjo pareiškėjai įgyvendinti jos teisių. Teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nebuvo bylų, kuriose bylos faktinės aplinkybės būtų panašios į susiklosčiusias šioje byloje, tačiau pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas remiantis praktika kitose nestandartinėse situacijose, atsižvelgiant į teismo diskreciją, sąžiningą pareiškėjos elgesį ir teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, neatnaujinus praleisto skundo padavimo termino, teisėtumas ir pagrįstumas.

Neatnaujinti praleisto skundo padavimo termino teismas nutarė priėjęs prie išvados, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys subjektyvaus pobūdžio, nes jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu ir elgesio modelio pasirinkimu, ir nelaikytinos objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis praleisto skundo dėl ginčijamo sprendimo padavimo terminą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi žemiau išdėstytais argumentais, sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia inicijuoti bylą dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. A51-9492/15(2.11.2.1-SR2) panaikinimo. Pateikdama skundą 2015 m. lapkričio 4 d. (pagal elektroninio dokumento pasirašymo datą), pareiškėja kartu teismo prašė ir atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Taigi, ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą byloje nėra, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galimybės.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.) (2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Teismų praktikoje sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-18/2012;2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-657/2011).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja skundo praleidimą teisina vienintele aplinkybe – sąžiningu klydimu vertinant savo teisinę padėtį ir vertindamas šią pareiškėjos nurodytą aplinkybę pažymėjo, kad skundžiamame Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą sumažinti mokėjimo dydį už dukrai A. K. teikiamas dienos socialinės globos paslaugas, pareiškėjai buvo tinkamai išaiškinta jos teisė nesutinkant su priimtu sprendimu jį apskųsti nurodytiems subjektams, tame tarpe ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas atkreipė dėmesį, jog iš skundžiamo sprendimo turinio yra visiškai akivaizdu, kad šiuo sprendimu yra priimamas galutinis sprendimas pareiškėjos teisių ir interesų atžvilgiu ir jis nėra formalus pobūdžio, kaip teigia pareiškėja.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su Administracijos Sprendimu, tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui pritaria. Iš Sprendimo turinio matyti, jog juo priimtas sprendimas dėl pareiškėjos prašymo dėl mokėjimo dydžio už dukrai teikiamas dienos socialinės globos paslaugas specialiojo lopšelio-darželio dienos centre sumažinimo. Sprendime taip pat nurodyta kokioms konkrečiai institucijoms šis sprendimas gali būti skundžiamas atitinkamų teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo argumentai paviršutiniški, nebuvo analizuota konkrečiu atveju susiklosčiusi netipinė situacija, pažymėtina, pirma, kaip minėta, šios bylos nagrinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI-11824-643/2015 teisėtumas ir pagrįstumas, todėl teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl kitoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-8490-811/2015 teismo atliktų veiksmų, bylos esmės.

Antra, pareiškėjai akcentuojant, jog pastaroje byloje (I-8490-811/2015) ji yra pareiškusi reikalavimą dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. A51-1833/15(2.11.2.1-SR2) panaikinimo, kuris, pateikiant skundą minėtoje byloje, pareiškėjos nuomone, jai sukėlė teisines pasekmes ir buvo galutinis administracinės procedūros pagal jos prašymą sprendimas, tačiau teismas tik 2015 m. spalio 26 d. nutartimi jai išaiškino, kad tai tik tarpinis sprendimas ir pasiūlė skųsti ir galutinį – šioje byloje pareiškėjos siekiamą skųsti Sprendimą, vertintina, jog pareiškėja veikė nenuosekliai, nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, nes nesutikdama su Administracijos 2015 m. sausio 8 d. sprendimu pasinaudojo galimybe jį apskųsti, tuo tarpu gavusi 2015 m. sausio 26 d. Sprendimą, turėdama galimybę vertinti tuos abu, su juo nesutikdama nesiėmė veiksmų jo savalaikiam apskundimui įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo aspektu pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis Nr. AS261-898/2014, 2014 m. kovo 5 d. nutartis Nr. AS502-350/2014, 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1320-602/2015).

Aptartų argumentų kontekste, atsižvelgiant į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija nepritaria ir atskirojo skundo argumentui, kad terminas skundui dėl Administracijos Sprendimo paduoti skaičiuotinas nuo 2015 m. spalio 26 d. nutarties priėmimo dienos.

Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti neteisėta ir/ar nepagrįsta, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė