2016-02-18 Nr. AB-3858-3-61-3-02366-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-327-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02366-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sky Invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sky Invest“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sky Invest“ su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 1 193,28 Eur (4 120,15 Lt) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3191 (toliau – ir Leidimas plėsti), o 2013 m. kovo 26 d. – Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1079 (toliau – ir Leidimas gaminti). 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Minėti įstatymai iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Remiantis ankstesne Įstatymo redakcija, pareiškėjui turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, t. y. 1,44 Lt/kWh elektros supirkimo tarifas, nes Leidimas plėsti jam išduotas 2012 m. spalio 31 d., tačiau pakeitus ankstesnę Įstatymo redakciją, pareiškėjui buvo pritaikytas 1,25 Lt/kWh tarifas.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jis pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti 1,44 Lt/kWh tarifu, todėl dėl Įstatymo pakeitimų buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir jis, investavęs lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtųsi gauti pajamų už parduotą elektros energiją. Pareiškėjo teigimu, neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jos galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Tiesioginis priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų taip pat egzistuoja, nes žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaudamasis pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį. Patirtą žalą sudaro pagrįstai tikėtosios gauti, bet negautos pajamos už parduodamą elektros energiją. Prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustačius, jog elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia turėtų padidėti iki 10 MW, nebuvo įvertinta aplinkybė, kad gali būti pateikta 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taip suminę saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią priartinant prie 500 MW ir 50 kartų viršijant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą ribą. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, yra kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšomis, todėl kilo grėsmė, kad nebus užtikrinta darni atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo plėtra, nepagrįstai apsunkinti kiti elektros energijos vartotojai, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, todėl valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesus, o įstatymo leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo.

Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priederme siekti bendros tautos gerovės negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Atsakovo nuomone, nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Šiuo reguliavimu sudaroma galimybė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – ir VKEKK) teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku nustatyti pagamintos elektros energijos supirkimo tarifus.

Pareiškėjas, būdamas apdairiu rinkos dalyviu ir atsižvelgdamas į susiklosčiusią padėtį atsinaujinančių energijos išteklių plėtojimo srityje, dar prieš gaudamas Leidimą plėsti, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl jis šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Kadangi Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, negalima tvirtinti, kad dėl įstatymo leidėjo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių.

Šiuo atveju bendrieji teisinio tikrumo ir teisės aktų atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negali kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB “Sky Invest“ skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju susidarė tokia teisinė ir faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad taip buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo praktika dėl teisėtų lūkesčių principo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (adm. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui.

Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Taip pat pabrėžta, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad vykdo elektros energijos gamybą ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Įvertinęs išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą nagrinėjamai bylai aktualų teisės normų taikymo aiškinimą ir atsižvelgęs į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. tai, kad leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui išduotas po 2013 m. vasario 1 d., jokių įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė, įgydamas Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos), pareiškėjas nepateikė, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip, nei nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Teismo nuomone, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad buvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju jokių neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų, iš kurių galėtų būti kildinama pareiškėjos prašoma priteisti žala, nenustatyta. Taigi, nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, o pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą taip pat atmestas, pažymėjus, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir teismui, nagrinėjančiam pareiškėjo pateiktą skundą, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Netenkinus pareiškėjo skundo, netenkintas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas UAB „Sky Invest“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo:

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto UAB „Sky Invest“ skundas būtų patenkintas priteisiant apeliantui iš Lietuvos Respublikos valstybės 1 193,28 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl viešojo intereso, inter alia vartotojų teisių apsaugos ir jų lūkesių netinkamo aiškinimo bei taikymo, nurodo, kad Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) priėmimu buvo sukurta Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, nes atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apelianto teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apelianto ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis už elektros energiją mokėti mažesnę kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, kitas aplinkosaugines siekiamybes. Teismo išvada, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto. Sprendime nurodoma informacija apie leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus kiekį ir dėl to didėsiančius elektros energijos tarifus vartotojams nepagrįsta, klaidinanti.

2) Teismas viršijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

3) Nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Teigia, jog valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apelianto teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama galiojant ankstesniam reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentu turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus – neatsižvelgė į valstybėms narėms iškeltus tikslus, panaikino apeliantui Direktyvos nuostatomis užtikrinamą stabilumą.

4) Remdamasis Direktyva, 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas) ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

5) Remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Remiasi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, informuoja, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas, siekdamas apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis VKEKK 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika. Šios metodikos 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, t. y. po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Apelianto argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus, esančius apeliaciniame skunde išnagrinėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje, neperžengė ABTĮ nustatytos kompetencijos, nedarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad byloje taikytinas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Sprendime pateikti skaičiavimai dėl ženklaus elektros tarifo padidėjimo vartotojams nėra hipotetinio pobūdžio

4) Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad atsakovui nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovui taip pat nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apelianto cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Taip pat atkreipia dėmesį į ESTT bylas, kuriose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

5) Pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 1,25 Lt.

6) Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju buvo pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi, jog ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad žala kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo nuostatas, kuriomis parduodant elektrinėje pagamintą elektros energiją pareiškėjas, kaip ir kiti pareiškėjo teisės parduoti elektros energiją skatinamuoju tarifu įgyvendinimą užtikrinantys subjektai, šiuo atveju AB „Lesto“, privalo vadovautis, t. y. laikytis, būtent Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu jo įgytas teises, Seimui šių nuostatų (Pakeitimo įstatymo 20 str. 6 d.) nepriėmus, pareiškėjo teisinė padėtis nebūtų pakitusi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Energetikos ministerija 2012 m. spalio 31 d. išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3191 (b.l. 9). Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. vasario 25d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 17ĮP2-35767 patvirtina, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Alytaus r. sav. sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 57). Pareiškėjas 2013 m. vasario 25 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą elektros energijos gamybai (b. l. 54). Energetikos ministerija 2013 m. kovo 26 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1079, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,03 MW (b. l. 53). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 3 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230817 (b. l. 11-12). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 70-77), minėtos sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos už 2013 m. gegužės – gruodžio mėnesiais) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas 2013 m. kovo 26 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją ir valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – žalos priteisimo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 20 str. 6 d. nuostata, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek ji įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatyto principą, atitinka Konstituciją.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Sky Invest“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė