2025-07-16 Nr. AB-11612-3-61-3-01992-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-842-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01992-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 57.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. E. (V. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Glaskek LT“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą (sprendimo numeris: 25S86765) (toliau – ir 2025 m. balandžio 4 d. sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo patirtas atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė „Glaskek LT“, tarpininkavusi tarp atsakovo ir pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui procedūros metu (toliau – ir Bendrovė), nesudarė darbo sutarties su pareiškėju, o pats pareiškėjas nedirba jokiose Lietuvos Respublikos bendrovėse. Dėl šių priežasčių atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu netinkamai įvertino pareiškėjo individualią situaciją. Atsakovo nustatytos aplinkybės prieštarauja objektyviai realybei bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenims apie pareiškėjo darbo santykius. Pareiškėjas sudarė darbo sutartį su Bendrove, Bendrovė pateikė VSDFV pranešimą apie pareiškėjo darbo santykių pradžią, pareiškėjas dirbo ir Bendrovė mokėjo jam darbo užmokestį.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą arba nutraukti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės.

Atsakovas paaiškino, kad, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2025 m. sausio 27 d., 2025 m. vasario 28 d., 2025 m. balandžio 3 d. ir 2025 m. balandžio 4 d. jis tikrino VSDFV informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjo darbo santykius. Vadovaudamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, atsakovas nustatė, kad Bendrovė, tarpininkavusi tarp atsakovo ir pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui procedūros metu, nesudarė darbo sutarties su pareiškėju, o pats pareiškėjas minėtu laikotarpiu nedirbo jokiose Lietuvos Respublikos bendrovėse. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas tvirtino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nuostatos nustato savarankiškus ir imperatyvius leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Nustatęs bent vieną iš UTPĮ nuostatose įtvirtintų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad 2025 m. balandžio 4 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis minėto sprendimo priėmimo metu užfiksuotais VSDFV informacinės sistemos duomenimis. Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo metu VSDFV informacinėje sistemoje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo darbo santykius. Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu. Atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu konstatavo visas reikšmingas faktines aplinkybes ir susiejo minėtas aplinkybes su taikytinomis teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas nurodė, kad 2025 m. balandžio 23 d. jis išsiuntė VSDFV prašymą pakartotinai pateikti duomenis apie pareiškėjo darbo santykius. VSDFV patikslino informaciją apie pareiškėjo darbovietę, dėl to atsakovas priėmė sprendimą panaikinti 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą. Tai, kad sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo metu egzistavo atsakovui nežinomos faktinės aplinkybės, kurios minėto sprendimo priėmimo metu nebuvo žinomos ir kurios paaiškėjo tik vėliau, nesudaro pagrindo teigti, kad minėtas sprendimas yra neteisėtas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė prašymą nutraukti administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis atsisako skundo, nes 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą atsakovas panaikino, ir ginčas tarp šalių išnyko.

II. Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo, nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovavimo išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu (sprendimo numeris: 25S86765) konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimo numeris: 760245034). Atsakovas 2025 m. gegužės 2 d. sprendimu (sprendimo numeris: 25S105396) (toliau – ir 2025 m. gegužės 2 d. sprendimas) pripažino atsakovo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą netekusiu galios. Atsakovui geruoju pripažinus pareiškėjo skundžiamą 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą netekusiu galios, išnyko tarp šalių kilęs ginčas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo atsisakymas nuo skundo neprieštarauja įstatymui ir viešajam interesui, nepažeidžia ginčo šalių ir kitų asmenų teisių ir įstatymu saugomų interesų. Atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo ir nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės.

Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrovė laiku pateikė VSDFV visus pranešimus apie pareiškėjo darbo santykius ir jo teisinės situacijos pokyčius. Nors 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nebuvo duomenų apie su darbo santykiais susijusias pareiškėjo išmokas, tačiau VSDFV informacinėje sistemoje buvo duomenys apie pareiškėjo sudarytas darbo sutartis. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo priėmimo metu atsakovas netinkamai rėmėsi VSDFV informacinės sistemos duomenimis, ir dėl minėto sprendimo atsakingas yra pats atsakovas. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomos priteisti iš atsakovo patirtos 772,5 Eur dydžio atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos), nuostatose įtvirtinto maksimalaus priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio, ir priteisė pareiškėjui minėtas atstovavimo išlaidas.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria Regionų administracinis teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo patirtas atstovavimo išlaidas, arba sumažinti pareiškėjui priteistų iš atsakovo atstovavimo išlaidų dydį.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas įgijo teisę į patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą ne geruoju, tačiau siekdamas ištaisyti klaidą, paaiškėjusią pareiškėjui pateikus skundą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo pateiktų dokumentų, patvirtinančių tai, kad 2025 m. sausio 27 d., 2025 m. vasario 28 d., 2025 m. balandžio 3 d. ir 2025 m. balandžio 4 d. VSDFV informacinėje sistemoje nebuvo duomenų nei apie pareiškėjo sudarytą darbo sutartį, nei apie pareiškėjui priskaičiuotą darbo užmokestį. Minėti duomenys apie pareiškėjo sudarytą darbo sutartį ir pareiškėjui priskaičiuotą darbo užmokestį VSDFV informacinėje sistemoje atsirado tik 2025 m. balandžio 18 d. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo priėmimo metu atsakovas netinkamai rėmėsi VSDFV informacinės sistemos duomenimis.

Atsakovas pastebi, kad, net ir disponuodamas VSDFV pateiktais patikslintais duomenimis, jis taip pat nebūtų galėjęs pripažinti 2025 m. balandžio 4 d. sprendimo netekusiu galios. Vadovaudamasis minėtais duomenimis, atsakovas turi pagrindą vertinti, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo būti panaikintas ne todėl, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties, o todėl, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas priėmė 2025 m. gegužės 2 d. sprendimą atsižvelgdamas į tapačios VSDFV informacinės sistemos duomenis, kuria jis vadovavosi ir tada, kai priėmė 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą, tačiau 2025 m. sausio 27 d., 2025 m. vasario 28 d., 2025 m. balandžio 3 d. ir 2025 m. balandžio 4 d. VSDFV informacinėje sistemoje duomenų apie pareiškėjo sudarytą darbo sutartį ir pareiškėjui išmokėtą darbo užmokestį nebuvo.

Pareiškėjas V. E. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą.

Pareiškėjas įvardija, kad atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu nenurodė, jog jis priėmė minėtą sprendimą remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis. Atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu nenurodė jokių faktinių duomenų, kuriais remdamasis jis priėjo prie išvados, jog pareiškėjas, kreipdamasis į jį su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas nesikreipė į pareiškėją ir (ar) Bendrovę su prašymu pateikti ir (ar) patikslinti informaciją apie pareiškėjo darbo santykius. Atsižvelgdamas į tai, kad jis galėjo apskųsti 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą per keturiolikos kalendorinių dienų laikotarpį, o į užklausas elektroniniu paštu atsakovas atsako per dvidešimt darbo dienų, pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, turėjo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas įvardijo, kad, bylos nagrinėjimo metu atsakovui pateikus prašymą VSDFV pateikti informaciją apie tai, kada Bendrovė pateikė VSDFV duomenis apie pareiškėjo darbo santykių pradžią ir su darbo santykiais susijusias išmokas, VSDFV informavo atsakovą, jog Bendrovė pateikė VSDFV duomenis apie pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo pradžią dar 2023 m. kovo 13 d. ir jog pareiškėjas sudarė darbo sutartį su Bendrove.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog, pareiškėjui pateikus skundą, atsakovas geruoju panaikino 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą, ir pareiškėjas išlaikė teisė į bylinėjimo išlaidų atlyginimą. Atsakovo subjektyvus vertinimas, kad skundas nebuvo patenkintas geruoju, nekeičia teisinio situacijos vertinimo. Priešingas aiškinimas pažeistų teisėtų lūkesčių principą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo, nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo patirtas procesines išlaidas.

Atsakovas, nesutikdamas su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo patirtas procesines išlaidas, padavė atskirąjį skundą.

Procesinių išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja ABTĮ 40 straipsnio nuostatos. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pareiškėjas pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas įgyja teisę į patirtų procesinių išlaidų atlyginimą tik tais atvejais, kai yra nustatomos dvi būtinosios sąlygos: 1) pareiškėjas atsisako skundo; 2) pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas geruoju patenkina pareiškėjo skundo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-660-415/2023; kt.).

Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neginčija aplinkybės, kad pareiškėjas atsisakė skundo. Atsakovas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta išvada, kad jis geruoju patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas procesinių išlaidų priteisimo pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas klausimą, vertina tik tai, ar atsakovas patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui neturi esminės reikšmės tai, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra tai, kad de facto (faktiškai) pareiškėjo skundo reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų neproporcingas ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į procesinių išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą ir tokius veiksmus motyvuotų bet kokiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-280-821/2025; kt.).

Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą (sprendimo numeris: 25S86765), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas 2025 m. gegužės 2 d. sprendimu (sprendimo numeris: 25S105396) pripažino 2025 m. balandžio 4 d. sprendimą netekusiu galios, t. y. patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą, ir pareiškėjas įgijo teisę į patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją.

Pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo 772,5 Eur dydžio patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsakovas atskirajame skunde prašo sumažinti priteistų atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų nuostatose įtvirtintų maksimalaus priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio. Pareiškėjui priteistų patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimas atitinka būtinumo, realumo ir pagrįstumo reikalavimus. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sumažinti pareiškėjui priteisto patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai priteisė pareiškėjui patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta atsakovo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas

Egidijus Šileikis