2018-09-25 Nr. AB-16422-3-61-3-04240-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1763-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04240-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. liepos 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore, pareiškėjo nuomone, buvo nepakankamas. Kamerose įrengtose dviaukštėse lovose nebuvo kopėtėlių, be to, tarp lovų buvo mažas atstumas. Dėl lovos padėties, nebuvo galimybės prieiti prie lango. Už lango grotų buvo šiukšlių, todėl nuo jo sklisdavo nemalonus kvapas, dėl įrengtų grotų šiukšlių nebuvo galima surinkti, dėl metalinio tinklo iš lauko pusės į kamerą patekdavo nepakankamai natūralios šviesos, o nuolat įjungtas dirbtinis apšvietimas kenkė sveikatai ir regėjimui.

Dėl netinkamos ventiliacijos, kamerose nuolat būdavo drėgna, nedžiūdavo drabužiai. Kamerose įrengtas per mažas stalas, prie kurio visiems nebuvo vietos pavalgyti, todėl pareiškėjas turėdavo valgyti sėdėdamas ant lovos. Kabelinės televizijos jungtis ir radijo taškas įrengti 3 metrų aukštyje, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pasitildyti radijo ar įjungti televizijos kabelį. Kamerų sienos ir lubos buvo avarinės būklės ir neatitiko higienos reikalavimų, pastato konstrukcijoje ir kanalizacijoje buvo asbesto, kuris kiekvieną dieną žalojo pareiškėjo sveikatą.

Kamerose priešais sanitarinį mazgą įrengtas stebėjimo langelis, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo blogai. Be to, nebuvo įrengta atskira sanitarinio mazgo ventiliacija, todėl visi kameroje buvę asmenys turėjo kęsti nemalonų kvapą iš tualeto. Sanitariniame mazge nebuvo tiekiamas karštas vanduo, dušu pasinaudoti leisdavo tik kartą per savaitę, tačiau dušo patalpose buvo tik 2 purkštukai, o vienu metu dušu naudojosi nuo 10 iki 12 asmenų. Maistui ir higienos reikmenims skirta spintelė buvo įrengta priešais tualetą, virš radiatoriaus, todėl maistas greitai džiūdavo ir gesdavo.

Pareiškėjas neturėjo kur susidėti savo asmeninių daiktų, todėl laikė juos krepšiuose po lova. Kamerų švarai palaikyti šluotos buvo išduodamos be kotų, nebuvo išduodamas skystis indams plauti. Kameros nedezinfekuojamos. Išduodama patalynė taip pat nebuvo dezinfekuota, joje veisėsi blusos, blakės ir kiti buitiniai parazitai. Užvalkalai sintetiniai, be to, pareiškėjui buvo išduotos tik dvi paklodės ir pagalvės užvalkalas. Per mėnesį pareiškėjui buvo išduodamas tik 1 rulonas tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo tik kelioms dienoms, vienas skutimosi peiliukas bei 50 ml dantų pastos, kurios užtekdavo tik 2 savaitėms.

Pareiškėjui buvo draudžiama turėti pledą. Kamerose buvo ribojama elektra, kuri būdavo įjungiama tik 6 val. ryte. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto energetinė vertė buvo tik 1300–1500 kcal., todėl pareiškėjui nepakakdavo maisto, o artimieji maisto perduoti negalėjo. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakydavo priimti iš jo skundus, grasindavo skirti nuobaudą, jei pareiškėjas skųsis dėl netinkamų laikymo sąlygų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, nukentėjo jo sveikata, buvo pažemintas orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas įstaigoje.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Lukiškių TI-K taip pat yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams bei higienos reikmenims laikyti, lentynų dydis priklauso nuo to, kiek miegamųjų vietų yra kamerose.

Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, jame įrengtas šalto vandens tiekimas, toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal nustatytas normas asmenims Lukiškių TI-K tualetinis popierius išduodamas du kartu per mėnesį, kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore atitinka teisinį reguliavimą. Lukiškių TI-K lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Lukiškių TI-K patalynė yra išduodama pagal nustatytas normas, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, taip pat yra teikiama mokama skalbimo paslauga. Patalynė ir drabužiai asmenims iš skalbyklos grąžinami sausi. Lukiškių TI-K atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su tinkamu privatumo užtikrinimu sanitarinėse patalpose, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. liepos 30 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 25 paras (nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 liepos 24 d. imtinai). Iš duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m, taigi šiuo aspektu pažeidimo fakto nenustatė.

7. Dėl pareiškėjo nusiskundimų nuolatiniu kamerų apšvietimu teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reglamentuoja bendrą gyvenamųjų patalpų dirbtinę apšvietą ir nedraudžia naktinio kameros apšvietimo. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.6, 13.8, 16.7 punktuose įtvirtinta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad visiškas apšvietimo nakties metu nebuvimas neužtikrintų Lukiškių TI-K pareigūnų atliekamų stebėjimo funkcijų tinkamo vykdymo. Be to, pareiškėjo skundo argumentai yra prieštaringi, nes toliau skunde pareiškėjas teigė, kad naktį kamerose elektros apskritai nebuvo.

8. Vadovaudamasis Taisyklių 16.9 punktu, teismas darė išdavą, kad langų su grotomis įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus ir negali būti pripažįstamas teisės aktų pažeidimu ar Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam trūko tualetinio popieriaus, dantų pastos bei skutimosi peiliukų, teismas pažymėjo, kad nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Lukiškių TI-K vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, pagal kurias nuteistiesiems vyrams kas mėnesį išduodamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus; dantų pasta bei skutimosi peiliukai nuteistiesiems neišduodami, o tai, kad pareiškėjui tualetinio popieriaus nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai, tuo labiau, kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį.

10. Pareiškėjo manymu, jis ne mažiau kaip 8 val. turėjo praleisti lauke, tačiau pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl pareiškėjo argumentus dėl 8 val. trukmės pasivaikščiojimų suteikimo pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Nepagrįstais teismas laikė ir pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi dušu tvarkos. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, taigi Lukiškių TI-K neprivalo leisti nuteistiesiems ar suimtiesiems praustis po dušu dažniau. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktas įrodo, jog minėti HN 134:2015 reikalavimai nebuvo pažeisti.

12. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog dėl asbesto buvo padaryta žala jo sveikatai, todėl šias aplinkybes privalo pagrįsti, tačiau jokių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad asbesto yra Lukiškių TI-K kanalizacijoje, nepaaiškino, kokiu būdu nustatė šią aplinkybę. Lukiškių TI-K teigia, kad draudžiamų statybinių medžiagų, kuriose yra asbesto, nenaudoja, todėl teismas sprendė, kad pažeidimo bei žalos faktas šiuo aspektu nėra įrodytas.

13. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jam buvo išduodama nešvari patalynė, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte nurodyta, kad skalbinių tvarkymo bei minkštojo inventoriaus dezinfekavimo pažeidimų nebuvo nustatyta. Taigi pareiškėjui buvo sudaryta tinkama galimybė gauti švarią patalynę. Minėtas patikrinimo aktas taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K nuolat atliekami kenkėjų naikinimo darbai.

14. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo maitinimo. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K teigimu, vyrų paros maisto davinio energinė vertė – 2 856 kcal ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, pagal kurias nedirbančio vyro paros maisto energetinė vertė turi būti ne mažesnė 2 298 kcal. Pareiškėjas nedetalizavo, kokiu būdu pats nustatė maisto energetinę vertę, nepateikė įrodymų dėl per mažos maisto energetinės vertės. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas norėjo pavalgyti daugiau, nei nustatyta pagal teisės aktus, jis galėjo maisto prekių papildomai įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje už asmenines lėšas.

15. Atsižvelgdamas į HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, pagal kuriuos gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, teismas sprendė, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K nebuvo pažeistas.

16. Pareiškėjo teiginius, jog Lukiškių TI-K kameros buvo avarinės būklės, teismas vertino kaip nekonkrečius, nes pareiškėjas nenurodė jo įvardijamos kamerų būklės aplinkybių, dėl to jam kilusių padarinių, taigi nėra galimybės nustatyti pareiškėjo nurodomo pažeidimo minėtu aspektu.

17. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pagal kurią privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas.

18. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų pasitvirtino tik vienas – privatumo neužtikrinimas sanitarinėse patalpose. Atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (pareiškėjas 25 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tik iš dalies buvo tinkamai užtikrintas), teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais, todėl teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 19. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), Konvencijos 3 straipsniu ir atlyginti pareiškėjui jo patirtą žalą. Pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K ypač žiauriomis sąlygomis, kurios ne tik žemino jo orumą, bet ir negrįžtamai žalojo jo sveikatą. Pirmosios instancijos teismas sprendime privalėjo konstatuoti faktą, jog Lukiškių TI-K yra architektūrinio paveldo pastatas ir kad tokiomis sąlygomis draudžiama laikyti nuteistuosius. Atsakovas teismui nepateikė svarių argumentų, kokiu įstatymu vadovavosi, laikydamas asmenis kankinančiomis sąlygomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 daliai, 6.272 straipsniui bei Konvencijos 3 straipsniui.

21. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos civilinės atsakomybės už žalą sąlygos – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjas 25 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tik iš dalies buvo tinkamai užtikrintas, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su tinkamu privatumo užtikrinimu sanitarinėse patalpose, tačiau pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais netenkino.

24. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas ypač žiauriomis sąlygomis, kurios žemino jo orumą bei negrįžtamai žalojo sveikatą. Be to, pirmosios instancijos teismas esą privalėjo konstatuoti faktą, jog Lukiškių TI-K yra architektūrinio paveldo pastatas ir kad tokiomis sąlygomis nuteistuosius laikyti draudžiama. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, CK 6.250 straipsnio 1 daliai, 6.272 straipsniui bei Konvencijos 3 straipsniui. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Analizuojamu atveju pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą.

29. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde, kaip minėta, nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, kuriais grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą, minėtų teismo išvadų savaime nepaneigia, o apeliacinio skundo teiginiai, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K negrįžtamai sužalojo pareiškėjo sveikatą, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais ir nedetalizuoti (pareiškėjas nenurodė, kada, kaip ir kokie negrįžtami sveikatos sutrikimai pasireiškė, kas šiuos sveikatos sutrikimus ir kiek jų nustatė). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė ir jokių pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių.

30. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai CK 6.250 straipsnio 1 daliai, 6.272 straipsniui bei Konvencijos 3 straipsniui, teisėjų kolegija taip pat vertina kritiškai, kadangi apeliaciniame skunde pareiškėjas nepatikslino, apie kokius konkrečiai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymus kalba. Skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendime minimas tik Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, kuriuo patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kurios konkrečiai šio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo nuostatos tariamai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai CK 6.250 straipsnio 1 daliai, 6.272 straipsniui bei Konvencijos 3 straipsniui, kaip šis prieštaravimas pasireiškia ir kaip tai yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Todėl teisėjų kolegija šių pareiškėjo argumentų nevertina.

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo skundas turėjo būti patenkintas, t. y. jo dėl ypač žiaurių kalinimo sąlygų patirta neturtinė žala turėjo būti atlyginta pinigais, todėl prašo priteisti jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais sutinka iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

33. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

34. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis teismų praktikos nuostatomis, daro išvadą, jog pareiškėjo prašomos priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka pareiškėjo pažeistos teisės apimties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio reikalavimo netenkino. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepriteisdamas neturtinės žalos neteisingai kvalifikavo atsakovo padarytą teisės pažeidimą, kuris pagal Konvencijos 8 straipsnį kvalifikuotinas kaip teisės į privatumą pažeidimas (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

35. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas – privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas Lukiškių TI-K – nebuvo trumpalaikis (truko 25 dienas) bei kad tai, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra Konvencijos pažeidimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ir kad pareiškėjui neatsirado neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta pripažinti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, tačiau netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, yra keičiama, pareiškėjui priteisiama piniginė kompensacija – 120 Eur. Toks atlygintinos žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, jo trukmę, teismų praktiką panašiose bylose, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui D. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė