2016-11-09 Nr. AB-21209-3-61-3-03088-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-822-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03088-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 5-S-4981 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. skundą Nr. 50/2016.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamą sprendimą gavo 2016 m. birželio 20 d., todėl skundas teismui turėjo būti paduotas iki 2016 m. liepos 20 d. Pareiškėjo nuomone, jis termino skundui paduoti nėra praleidęs, nes, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 31 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. liepos 20 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kadangi manė, jog Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimas buvo priimtas ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnės veiksmų. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui atsisakius priimti skundą, pareiškėjas nedelsdamas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismui nustačius, jog skundo padavimo terminas yra praleistas, prašė jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 2016 m. liepos 28 d., konstatavo, jog pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą ginčijamam sprendimui apskųsti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra profesionalus teisininkas – advokatas, todėl jam turėjo būti žinoma, jog ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka nustatoma įstatyme, o šiuo atveju teisės aktuose nenumatyta, kad skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir tarnybinės atsakomybės jų atžvilgiu taikymo ikiteismine tvarka nagrinėjami Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjui, kaip profesionaliam teisininkui, turėjo būti žinoma, kad centrinio viešojo administravimo subjekto atlikti veiksmai ir priimti sprendimai skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o ne kitiems apygardų administraciniams teismams. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl pasirinkto savo teisių gynybos būdo negali būti pripažintos kaip svarbios ir nuo jo valios nepriklausiusios priežastys, sutrukdžiusios laiku ir tinkamai paduoti skundą teismui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti 2016 m. liepos 21 d. nutartimi, išaiškino, jog skundas turi būti paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ši nutartis tą pačią dieną pareiškėjui išsiųsta per elektroninių ryšių sistemą. Neatsižvelgiant į tai, pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė tik 2016 m. liepos 28 d., jokių aplinkybių, kurios laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2016 m. liepos 28 d. sukliudė jam paduoti skundą teismui, nenurodė.

Įvertinęs pareiškėjo pateiktame prašyme nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad objektyvių ir nuo jo valios ar pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių priežasčių, kurios sutrukdė per nustatytą terminą kreiptis į teismą, nenustatyta. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės patvirtina, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl jo pasirinkto pasyvaus savo teisių gynimo būdo.

Atsižvelgęs į tai, kad objektyvaus pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nenustatyta, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas R. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundą dėl skundžiamo sprendimo pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, nes manė, jog šiuo sprendimu buvo tikrinamas teritorinio padalinio pareigūno veiksmų teisėtumas. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyresnioji tyrėja E. L., būdama statutine valstybės tarnautoja, 2016 m. birželio 8 d. vykusios policijos pareigūno A. Ž. apklausos metu šiurkščiai pažeidė tiek policijos pareigūno A. Ž. konstitucines garantijas, tiek pareiškėjo, advokato, Advokatūros įstatyme įtvirtintas teisę ir pareigą teikti kokybiškas ir savalaikes teisines paslaugas. Dėl šio pažeidimo, kurį įvykdė teritorinio padalinio pareigūnė, pareiškėjas 2016 m. birželio 10 d. kreipėsi į policijos generalinį komisarą, prašydamas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl vyresniosios tyrėjos E. L. veiksmų, tačiau Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdyba 2016 m. birželio 14 d. raštu Nr. 5-S-4981 pareiškėjo skundo (prašymo) netenkino.

Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti neatsižvelgęs į naujos redakcijos ABTĮ 31 straipsnio nuostatas. Vis dėlto, nors ir nesutikdamas su minėta nutartimi, siekdamas operatyvesnio ginčo išsprendimo, pareiškėjas nutarė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė nepraleidęs įstatymu nustatyto termino, neatsižvelgė į tai, dėl kokių priežasčių skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo paduotas tik 2016 m. liepos 28 d.: tai, kad ginčas iš esmės kilo dėl teritorinio padalinio pareigūnės veiksmų ir tokiu atveju, nesant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo dėl naujos redakcijos ABTĮ 31 straipsnio nuostatų taikymo, kyla pagrįstų abejonių dėl to, kuriam administraciniam teismui kilęs ginčas yra teismingas. Tokiu būdu teismas užkirto kelią pareiškėjui kreiptis į teismą teisminės gynybos, o teisinė situacija liko neišspręsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria teismas, konstatavęs, kad skundo padavimo teismui terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių skundas teismui paduotas ne per nustatytą terminą, ir todėl neteisėtai ir nepagrįstai užkirto pareiškėjui kelią įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Pareiškėjas nurodo, kad į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi vadovaudamasis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nepraleidęs vieno mėnesio termino skundui paduoti, ir mano, jog minėtas teismas neteisingai sprendė bylos teismingumo klausimą. ABTĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta). Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2016 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 5-S-4981 turinio, šis sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl atitinkamų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyresniosios tyrėjos veiksmų, dėl to, pareiškėjo nuomone, skundas nagrinėtinas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka tampa privaloma, tik kai ji yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007). Pažymėtina, kad lingvistiškai aiškinant ABTĮ 31 straipsnio 1 dalies nuostatą „<...> patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos“, darytina išvada, jog aptartoje teisės normoje aiškiai įtvirtinta skundo padavimo tvarka, kai ginčas pirmiausiai išnagrinėjamas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ikiteisminė ginčų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir tarnybinės atsakomybės jų atžvilgiu taikymo nagrinėjimo tvarka teisės aktuose nėra numatyta. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 20 d. dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos sprendimo skundą pirmiausiai padavė Klaipėdos, o ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, laikytina pareiškėjo suklydimu netinkamai aiškinant ABTĮ nuostatas dėl teismingumo. Pabrėžtina, kad įstatymo nuostatų nežinojimas ar netinkamas jų turinio suvokimas nepateisina įstatymo reikalavimų nesilaikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra profesionalus teisininkas – advokatas, kuriam, kaip tokia profesine veikla besiverčiančiam asmeniui, yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, ir preziumuojama, jog jis turi žinoti skundo padavimo teismui tvarką.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors skundo padavimas nesilaikant ABTĮ numatytos tvarkos, pateikiant skundą neteismingam teismui, pats savaime nėra laikomas objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe, tačiau sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra svarbu ir tai, kiek, net ir laikant, kad pareiškėjas sąžiningai suklydo paduodamas skundą ne pagal teismingumą, pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas savo pažeistų teisių gynimo ir stengdamasis šią savo teisę realizuoti per įmanomai trumpą ir protingą terminą, po to, kai jam akivaizdžiai tapo žinoma skundo padavimo tvarka (žr., pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-191/2010). Nagrinėjamu atveju skundo padavimo tvarka pareiškėjui tapo žinoma per elektroninių ryšių sistemą gavus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį, tačiau, kaip minėta, skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė tik 2016 m. liepos 28 d., nors objektyviai galėjo tai atlikti nedelsdamas. Pareiškėjas apskritai nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis, siekdamas savo pažeistų teisių gynimo, neveikė operatyviai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, yra subjektyvios ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti šį terminą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė