2018-03-21 Nr. AB-5695-3-61-3-00889-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-815-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00889-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) 300 Eur neturtinei ir 50 Eur turtinei žalai atlyginti bei palūkanas iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir delspinigius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat įpareigoti atsakovą įvykdyti teismo sprendimą per 15 dienų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. 2015 m. rugsėjo mėn. jis raštu kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl teismo priteisto žalos atlyginimo išmokėjimo. Tačiau ministerija 2015 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8054 informavo, kad jam priklausančios lėšos nebus pervestos į jo pataisos namuose esančią sąskaitą, o bus pervestos į antstolio V.

D. patvarkyme nurodytą depozitinę sąskaitą. Nesutikdamas su tokiu lėšų pervedimu, pareiškėjas ministerijos atsakymą apskundė teisingumo ministrui, bet Teisingumo ministerija 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. (1.35.)7R-206 pareiškėjo skundą atsisakė patenkinti. Pareiškėjas pabrėžė, kad nesutinka su minėtu atsakymu, kadangi antstolio patvarkymas negali paneigti teismo sprendimo, tuo labiau negali trukdyti įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Pareiškėjas kartu paaiškino, kad antstolė D. P. vykdo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. išduotą vykdomąjį raštą dėl dukros išlaikymo pirmos eilės išieškotojai vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Apskųsdamas minėtą Teisingumo ministerijos raštą, pareiškėjas nurodė, jog yra vykdomas išieškojimas dukrai išlaikyti ir visos lėšos pirmiausia turi būti skiriamos pirmos eilės išieškotojai, tačiau jam buvo paaiškinta, kad nėra gautas antstolės D. P. patvarkymas dėl jam priklausančių lėšų arešto. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad Teisingumo ministerija 2014 m. vasario 11 d. gavo antstolio V. D. patvarkymą dėl jam priklausančių lėšų arešto. Vykdydama šį antstolio patvarkymą, Teisingumo ministerija pervedė antstoliui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjui priteistas sumas.

Tačiau vėliau Teisingumo ministerija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą, nepaisė antstolio V. D. 2014 m. vasario 11 d. patvarkymo ir pervedė priteistą sumą pareiškėjui. Taigi, pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nebeaišku, kuo remdamasi Teisingumo ministerija sprendžia, kada paisyti antstolio patvarkymo, o kada ne. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad tokia Teisingumo ministerijos veika yra neteisėta, o dėl to jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

Tuo tarpu turtinę žalą sudaro jam neišmokėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu priteista 50 Eur suma bei palūkanos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 35–38) prašė nutraukti bylą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, o bylos nenutraukus prašė skundą atmesti.

4. Visų pirma, Teisingumo ministerija akcentavo, kad tarp jos ir pareiškėjo susiklostę teisiniai santykiai yra priskirtini ne administracinei, o civilinei (civilinio proceso) teisei, todėl kilęs ginčas nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Be to, pažymėjo, jog išieškojimą vykdantis antstolis, nustatęs, kad teismas skolininkui yra priteisęs žalos atlyginimą iš valstybės, turi teisę areštuoti šiai žalai atlyginti skirtas lėšas, kurias administruoja Teisingumo ministerija. Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis, gavusi antstolio reikalavimą, Teisingumo ministerija privalo jį vykdyti. Tuo tarpu antstolio procesinių veiksmų teisėtumo vertinimas nėra priskirtas Teisingumo ministerijos kompetencijai. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjo pateiktuose antstolės D. P. 2014 m. gruodžio 9 d. ir 2015 m. sausio 9 d. patvarkymuose nurodyta, jog jie adresuojami Vilniaus pataisos namams, o ne Teisingumo ministerijai, todėl Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo juos vykdyti. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Teisingumo ministerija teigė, kad nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, t. y. šiuo atveju nėra jos neteisėtų veiksmų. Kartu nurodė, kad nagrinėjamu atveju atmestini ir išvestiniai pareiškėjo skundo reikalavimai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 103–106) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu priteisė pareiškėjui 50 Eur, šis sprendimas įsiteisėjo 2015 m. balandžio 24 d. Antstolio V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patvarkymu Nr. 036-8061, kuriuo buvo patikslintas antstolio 2014 m. vasario 11 d. patvarkymas, buvo areštuotos pareiškėjui priklausančios lėšos (2 259,50 Eur). Minėtu patvarkymu antstolis įpareigojo Teisingumo ministeriją pervesti į jo depozitinę sąskaitą visas lėšas, kurias ji privalo ar privalės išmokėti skolininkui M. N. (pareiškėjui). Atsižvelgusi į tai, Teisingumo ministerija 2015 m. gruodžio 7 d. pervedė 50 Eur sumą į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą. Remdamasis CPK 585 straipsnio nuostatomis, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Teisingumo ministerijos veiksmai buvo neteisėti, nes ministerija buvo gavusi antstolio V. D. patvarkymus, kuriuos vykdyti ją įpareigojo įstatymas. Be to, teismas nurodė, kad iš pareiškėjo pateiktų antstolės D. P. 2014 m. gruodžio 9 d. ir 2015 m. sausio 9 d. patvarkymų matyti, jog jie duoti Vilniaus pataisos namams vykdant išieškojimą iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių Vilniaus pataisos namų sąskaitoje, todėl šiuos patvarkymus privalo vykdyti Vilniaus pataisos namai, būtent kuriems jie yra adresuoti, o ne Teisingumo ministerija. Teismas akcentavo, kad tik antstolei D. P. davus patvarkymą, adresuotą Teisingumo ministerijai, pastaroji jį privalėtų vykdyti įstatymo nustatyta tvarka. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų teismas nenustatė, t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

III. 7. Pareiškėjas M. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

8. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 2 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog lėšos pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog minėta nuostata nenumato jokių išimčių, t. y. yra imperatyvi, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė ir skundo argumentų šiuo aspektu nenagrinėjo. Pareiškėjas pabrėžia, jog šiuo atveju teismo priteista žala jam nėra atlyginta ir teismo sprendimas neįvykdytas, o dėl to jis patyrė depresiją, psichologinį šoką, bejėgiškumo jausmą. Taigi, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos deliktinės atsakomybės sąlygos.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 116–118) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą.

10. Teisingumo ministerija mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja senos redakcijos Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatas, kadangi pagal šiuo metu galiojančias nuostatas priteista žala gali būti pervedama į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą arba, jeigu žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, lėšos gali būti pervedamos į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą. Be to, atkreipia dėmesį į tai, jog minėtų nuostatų negalima taikyti atskirai nuo kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK nuostatomis, pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju Teisingumo ministerijos veiksmai nebuvo neteisėti, nes vykdyti antstolio V. D. patvarkymus ją įpareigojo įstatymas. Teisingumo ministerija kartu akcentuoja, kad pareiškėjas neteisingai mano, jog teismo sprendimas nėra įvykdytas. Šiuo aspektu nurodo, kad antstoliui pervestos lėšos buvo panaudotos mažinant pareiškėjo piniginių prievolių dydį kreditoriams, todėl jis gavo akivaizdžią naudą. Teisingumo ministerija taip pat pažymi, jog palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus bei prašo į juos atsižvelgti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo), vykdant teismo sprendimą, kuriuo jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį, taip pat dėl išvestinių pareiškėjo reikalavimų priteisti jam iš atsakovo palūkanas ir delspinigius bei įpareigoti atsakovą įvykdyti teismo sprendimą per 15 dienų.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su Teisingumo ministerijos veiksmais, kuriais jam įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais buvo pervestas į antstolio depozitinę sąskaitą, kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pakartodamas pirminio skundo argumentus, akcentuodamas tai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog lėšos pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais, o teismo priteista žala jam nėra atlyginta ir teismo sprendimas neįvykdytas.

13. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

14. Šiame kontekste akcentuotina, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu (b. l. 43–46) pareiškėjui buvo priteistas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas, šis sprendimas įsiteisėjo 2015 m. balandžio 24 d. Teisingumo ministerijoje 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo gautas M. N. (pareiškėjo) 2015 m. rugsėjo 21 d. prašymas įvykdyti minėtą teismo sprendimą (b. l. 39). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus;

šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Pagal Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus, Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 6 punktuose nurodytus dokumentus Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo, o šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytus dokumentus – per 3 mėnesius nuo jų pasirašymo.

Taigi, nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija minėtą pareiškėjo prašymą privalėjo įvykdyti per 3 mėnesius. Tačiau, nesibaigus šiam terminui, Teisingumo ministerijoje buvo gautas antstolio V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patikslintas patvarkymas dėl turtinių teisių į pinigines lėšas, piniginių lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą Nr. 036-8061, kuriuo buvo patikslintas antstolio 2014 m. vasario 11 d. patvarkymas ir buvo areštuotos 2 259,50 Eur dydžio pareiškėjui priklausančios turtinės teisės į pinigines lėšas, taip pat išmokėtinos / perduotinos piniginės lėšos, kurias Teisingumo ministerija privalo ar privalės išmokėti skolininkui M.

N., nurodant jas nedelsiant pervesti tiesiogiai į antstolio depozitinę sąskaitą (b. l. 49). Vykdydama šį antstolio nurodymą, Teisingumo ministerija pareiškėjui priteistą 50 Eur sumą 2015 m. gruodžio 7 d. pervedė į antstolio V. D. nurodytą depozitinę sąskaitą (b. l. 56).

15. Pagal CPK 585 straipsnio 1 dalį antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Teisingumo ministerija privalėjo vykdyti antstolio reikalavimą. Pabrėžtina, kad tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-492/2015, 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-345-552/2018 ir kt.). Be to, pažymėtina, kad Teisingumo ministerija, gavusi minėtą antstolio V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patikslintą patvarkymą Nr. 036-8061, 2015 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8054 informavo pareiškėją, jog jam priteistas žalos atlyginimas bus pervestas į antstolio depozitinę sąskaitą (b. l. 50), o 2016 m. sausio 8 d. rašte Nr. (1.35.)7R-206, be kita ko, paaiškino, kad nėra gavusi antstolės D. P. patvarkymo dėl pareiškėjui priklausančių lėšų arešto (b. l. 55). Atitinkamai iš byloje esančių antstolės D. P. 2014 m. gruodžio 9 d. ir 2015 m. sausio 9 d. patvarkymų matyti, jog jie adresuoti Vilniaus pataisos namams, o ne Teisingumo ministerijai (b. l. 53–54), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo juos vykdyti.

16. Kaip minėta, šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimui teismo priteista suma nebuvo sumokėta pareiškėjui dėl CPK įtvirtintos pareigos vykdyti antstolio patvarkymą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį lėšos turėjo būti pervestos į jo nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais, nesudaro pagrindo Teisingumo ministerijos veiksmus pripažinti neteisėtais. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi ginčui neaktualios redakcijos Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kurios neteko galios nuo 2015 m. liepos 1 d. Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju teismo sprendimas, kuriuo jam priteistas žalos atlyginimas, neįvykdytas. Ta aplinkybė, jog į pareiškėjui priteistą sumą buvo nukreiptas teisėtas antstolio išieškojimas (byloje nėra duomenų, įrodančių, jog antstolio V. D. 2015 m. lapkričio 9 d. patikslintas patvarkymas Nr. 036-8061 teisės aktų nustatyta tvarka būtų pripažintas neteisėtu ir panaikintas), nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimas buvo įvykdytas netinkamai (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-598/2013, 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-575/2016 ir kt.). Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su sprendimų vykdymu, teisėtumo. Pagal CPK 510 straipsnį skundai dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Teisingumo ministerijos veiksmuose nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, o nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip minėta, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas, dėl to kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas šiuo atveju yra betikslis. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, kad jis patyrė depresiją, psichologinį šoką, bejėgiškumo jausmą, ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės, taigi, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

18. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo ir išvestinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė