54bad7f8-9df4-4afa-9077-e1f9fccba380 · Panevėžio apygardos teismas

? Civilinė byla Nr. 2A-136-425/2022. Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00275-2021-7. Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.2.8.; 3.3.1.20 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. kovo 2 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto MisiÅ«no (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimutės Sankauskaitės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo V.

M. apeliacinį skundÄ dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rÅ«mų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-2687-1098/2021 pagal pareiÅ¡kėjo V. M. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – I. V., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, AukÅ¡taitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, valstybės įmonė (toliau – VÄ®) „Turto bankas“, Molėtų rajono savivaldybės administracija.

Teismas n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. PareiÅ¡kėjas V. M. 2021 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydamas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ Ä¯ nekilnojamÄ jį daiktÄ â€“ pirtį, kuri registruota 1955-1957 metų namų knygoje asmeninės sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įraÅ¡u, kuriÄ jis sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo nuo 1998 m., t. y. daugiau nei 10 metų, moka mokesčius.

2. PareiÅ¡kėjas nurodė, kad nuosavybės teise valdo ½ dalį 7,58 ha žemės Å«kio paskirties sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini). MinėtÄ sklypÄ jis įgijo iÅ¡ savo tėvo F. M., kuris jį pagal paveldėjimo teisės liudijimÄ paveldėjo mirus sutuoktinei, pareiÅ¡kėjo motinai, T. M. (A.). Pastaroji kartu su seserimi A. K. (A.) lygiomis dalimis žemės sklypÄ Ä¯gijo atstačius jų tėvo A. J. (I.) A. nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ pagal Utenos apskrities virÅ¡ininko sprendimÄ .

Seserys žodžiu sutarė, kuriai kuri sklypo dalis priklausys, todėl degusios pirties liekanos pateko į pareiÅ¡kėjos motinos sklypo dalį. 3. 2016 m. balandžio 25 d. Dovanojimo sutartimi A. K. (A.) savo žemės dalį (3,79 ha) padovanojo pareiÅ¡kėjo dukrai I. V.. Nors atkuriant nuosavybės teises į žemę, dėl nežinomų priežasčių pirties liekanos laikinajame sklypo plane nebuvo parodytos, tačiau pirties buvimo faktÄ patvirtina 1955 – 1957 metų asmeninės sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įraÅ¡as apie Å¡eimos galvos A.

J. (I.) A. Å«kinį kiemÄ , kuriame yra nurodytas 1951 metų statybos pastatas – pirtis. PareiÅ¡kėjo senelis buvo dailidė, iÅ¡ rÄ stų žmonėms statydavo trobas, pirtis ir kita. Jis gyveno su seserimis paties statytame name, turėjo pirtį, tačiau vėliau persikėlė gyventi į kitÄ vietÄ , kur kÅ«rėsi iÅ¡ naujo, tačiau sudegusi pirtis liko senojoje vietoje.

4. PareiÅ¡kėjas 1998 metais įgijęs žemės sklypÄ pirties liekanų vietoje atstatė rastinę pirtį ir nuo to laiko valdo šį pastatÄ sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai jau daugiau kaip dvideÅ¡imt metų. VÄ® „Registrų centras“ nėra duomenų, kad Å¡is pastatas bÅ«tų įregistruotas kaip kito asmens nuosavybė, tačiau jo teisinę registracijÄ fiksuoja įraÅ¡as apie Å«kinį kiemÄ . Atstačius pirtį, nuo 1998 metų daugiau nebuvo atlikta jokių pirties rekonstrukcijos ar statybos darbų.

Pirtis atstatyta toje pačioje vietoje, kurioje buvo inventorizuota 1955-1957 metų įraÅ¡e apie Å«kinį kiemÄ . Pirtis nėra naujai sukurtas nuosavybės objektas, statinio pagrindinė paskirtis buvo ir liko Å«kinės paskirties pastatu – pirtimi. Nėra duomenų apie tai, jog iki pareiÅ¡kėjo teisėto žemės ir pirties liekanų užvaldymo pirtis buvo sukurta neteisėtai ar ne įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to vertina, kad pirtis nuo pat jos sukÅ«rimo pradžios yra nesavavaliÅ¡kas statinys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Utenos apylinkės teismo Molėtų rÅ«mai 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiÅ¡kimÄ atmetė bei paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas.

6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sÄ lygos, kurios sudarytų pagrindÄ patenkinti pareiÅ¡kimÄ .

7. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 12 d. V. M. surašė PrivalomÄ jį nurodymÄ Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. sausio 12 d. nugriauti statinius – pirtį ir poilsio namelį sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; Utenos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2740-1093/2020 atmetė ieÅ¡kovo V.

M. ieÅ¡kinį, kuriuo buvo praÅ¡oma panaikinti 2019 m. liepos 12 d. privalomÄ jį nurodymÄ , Å¡is teismo sprendimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 22 d., kai Panevėžio apygardos teismas nutartimi atmetė V. M. apeliacinį skundÄ dėl Utenos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo. Utenos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. įsiteisėjusiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pirtis stovi miÅ¡ko žemėje, toks statinys nepatenka į miÅ¡ko žemėje leistinų statyti statinių kategorijÄ , todėl 2019 m. liepos 12 d. privalomasis nurodymas nugriauti pirtį yra teisėtas.

Terminas privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2020 m. sausio 12 d.

8. Taigi pirtis, kurios atžvilgiu pareiÅ¡kėjas praÅ¡o nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ , pastatyta neteisėtai miÅ¡ko žemėje, valstybė reikalauja jÄ nugriauti, todėl ji negali bÅ«ti privačios nuosavybės teisės objektu. Nors iÅ¡ byloje esančių duomenų (pareiÅ¡kime nurodytų aplinkybių, raÅ¡ytinių įrodymų, liudytojų parodymų) matyti, kad pareiÅ¡kėjas pirtį valdė ir valdo bei naudojasi atvirai kaip sava daugiau negu 10 metų, neteisėtai pastatytos pirties valdymas negali bÅ«ti laikomas teisėtu.

Å ios aplinkybės sudaro pagrindÄ teismui konstatuoti, kad nėra visų CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sÄ lygų praÅ¡omam įgyjamosios senaties faktui patvirtinti, todėl pareiÅ¡kimas atmetamas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 9. Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėjas V. M. praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo, taip pat prijungti giminystės ryšį įrodančius dokumentus. 9.1.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, klaidinančiai traktuojami dokumentai ir iÅ¡kraipomos esminės faktinės aplinkybės, buvo netinkamai taikytas ir aiÅ¡kinamas įstatymas, o be to nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. 9.2. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių duomenų, kokios konkrečios sÄ lygos neatitinka CK 4.68 – 4. 71 straipsnio nuostatų, dėl ko civilinėje byloje nebuvo iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės raÅ¡ytiniai įrodymai, faktinės aplinkybės bei liudytojų parodymai, juo labiau kad Å¡iuo atveju suinteresuoti asmenys VÄ® „Turto bankas“ ir Molėtų rajono savivaldybės administracija neprieÅ¡tarauja pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymui. 9.3.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad 1/2 dalį 7,58 ha žemės Å«kio paskirties sklypo jis teisėtai įgijo iÅ¡ savo tėvo F. M., kuris jį pagal paveldėjimo teisės liudijimÄ paveldėjo mirus jo sutuoktinei. Pastaroji kartu su seserimi A. (krikÅ¡to vardas O.) K. (A.) lygiomis dalimis žemės sklypÄ Ä¯gijo atstačius jų tėvo A. J. (I.) A. nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ pagal Utenos apskrities virÅ¡ininko sprendimÄ .

Seserys žodžiu sutarė, kuriai kuri sklypo dalis priklausys, todėl pirtis pateko į Apelianto motinos sklypo dalį. Dovanojimo sutartimi A. (krikÅ¡to vardas O.) K. (A.) savo žemės dalį (3,79 ha) 2016 m. balandžio 25 d. padovanojo apelianto dukrai I. V.. Nors atkuriant nuosavybės teises į žemę, dėl apeliantui nežinomų priežasčių pirtis laikinajame sklypo plane nebuvo parodyta, tačiau pirties buvimo faktÄ patvirtina 1955- 1957 metų asmeninės sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įraÅ¡as apie Å¡eimos galvos A.

J. (I.) A. Å«kinį kiemÄ , kuriame yra nurodytas 1951 metų statybos pastatas – pirtis. 9.4. Taigi Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.70 straipsnį, kadangi nevertino to fakto, jog apeliantas yra ne tik sÄ Å¾iningas to daikto įgįjėjas (įrodo dovanojimo sutartis ir liudininkų parodymai (posėdžio garso įraÅ¡as)), bet ir yra pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomÄ daiktÄ , taip pat yra svarbu, kad apeliantas iÅ¡liko sÄ Å¾iningu valdytoju visÄ Ä¯gyjamosios senaties laikÄ nuo 1998 metų ir, įgydamas daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi, negalėjo žinoti apie kliÅ«tis, trukdančias įgyti tÄ Å«kinės paskirties pastatÄ -pirtį nuosavybėn. 9.5.

Pabrėžia, jog CK 4.69-4.71 straipsniuose nėra reikalavimo pateikti patvirtinančius duomenis, kad pirtis (valdomas daiktas) pastatyta jos statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Daikto (Å«kinės paskirties pastato-pirties) įgijimo teises apeliantas įgijo 1998 m., o pirtis buvo baigta statyti 1951 m., šį faktÄ patvirtina 1955-1957 metų asmeninės sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įraÅ¡as apie Å¡eimos galvos A. J. (I.) A. Å«kinį kiemÄ , kuriame yra nurodytas pastatas - pirtis.

Taigi Å¡iuo atveju pakanka įrodymų, leidžiančių konstatuoti įgyjamosios senaties sÄ lygų egzistavimÄ . 9.6. Apeliaciniame skunde papildomai pažymima ir tai, kad 1998 m., tiek 2016 m. dovanojimo sutartyse nebuvo duomenų apie statinius, savaime nereiÅ¡kia, jog Å¡ioje žemėje nebuvo ginčo pirties, kadangi viena vertus dovanojimo sutartimis buvo dovanota žemė, o kita vertus – pirties buvimo faktÄ patvirtino liudytojų parodymai, o 1957 m. Ūkinėje knygoje yra įraÅ¡ytas pirties pastatas. 9.7.

Apeliantas kartu pažymi ir tai, jog jei pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl giminystės ryÅ¡ių, egzistavo visos sÄ lygos pateikti reikiamus duomenis, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad tokie duomenys yra reikalingi. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pirtis buvo sudegusi, kadangi iÅ¡ tikro pirtis buvo tik degusi – t.y. užsidegę keli sienojai pirties viduje, tačiau pati pirtis nebuvo nei sudegusi, nei sunaikinta, o pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl byloje pateikto faktinių aplinkybių nustatymo akto.

10. Atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo apeliacinį skundÄ suinteresuotas asmuo VÄ® „Turto bankas“ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . 10.1. Nurodo, kad suinteresuotam asmeniui teikiant atsiliepimÄ nebuvo žinoma apie nelegalios statybos faktÄ . Tačiau pagal galiojančias teisės aktų nuostatas bei Å¡iuo klausimu formuojamÄ teismų praktikÄ Ä¯gyjamosios senaties instituto pagalba draudžiama įteisinti statinius, pastatytus pažeidžiant statybos teisės aktų reikalavimus.

2. Suinteresuotas asmuo I. V. pateiktu atsiliepimu nurodo, jog visiÅ¡kai palaiko pareiÅ¡kėjo apeliacinį skundÄ ir praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti bei grÄ Å¾inti bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo.

3. Atsiliepimu suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o pareiÅ¡kėjo apeliacinį skundÄ atmesti. 12.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir teisingai iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ , tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei taikė teisės normas, dėl ko nėra pagrindo naikinti skundžiamÄ sprendimÄ , tačiau yra pagrindas apeliacinį skundÄ atmesti, kaip nepagrįstÄ . 12.2.

Pabrėžia, jog savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. 12.3. Šiuo atveju itin svarbu tai, jog ginčo pirtis yra pastatyta neteisėtai ir Inspekcijos 2019-07-12 Privalomuoju nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini), kurį teismai įsiteisėjusiais sprendimais pripažino teisėtu, pagrįstu ir vykdytinu, apeliantas įpareigotas savo lėšomis iki 2020-01-12 ginčo statinį nugriauti bei sutvarkyti statybvietę. 12.4.

Be to, prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, Inspekcijai nebuvo pateikta V. M. giminystę įrodančių dokumentų. Inspekcijos parengtame ir teismui pateiktame 2021-07-27 atsiliepime Nr. (duomenys neskelbtini) į V. M. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį nustatymo buvo nurodyta, kad pareiÅ¡kėjas nepateikė aiÅ¡kių giminystės įrodymų, todėl trÅ«kstant dokumentų byloje, pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimas negali bÅ«ti tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijamÄ sprendimÄ priėmė pagal byloje esančius įrodymus, o ne galimai Inspekcijai teiktais apelianto giminystę įrodančiais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog teismui apskritai nebuvo pateikta giminystės ryšį su pareiÅ¡kėju įrodančių duomenų, pavyzdžiui, kas buvo pareiÅ¡kėjo senelis. Teismas ne kartÄ V. M. atstovui posėdžio metu siÅ«lė pateikti papildomus dokumentus ir įrodymus savo aplinkybėms pagrįsti, tačiau pareiÅ¡kėjo atstovas 2021-10-21 vykusio teismo posėdžio metu pareiÅ¡kė, kad nieko pateikti nenori. 12.5.

Atsiliepime kartu pabrėžiama, jog nors apeliantas savo skunde teigia, kad neva teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl byloje pateikto faktinių aplinkybių nustatymo akto, tačiau pareiÅ¡kėjo atstovui praÅ¡ant prijungti prie bylos 2021-09-20 Faktinių aplinkybių nustatymo aktÄ , Å¡is klausimas dėl dokumento priėmimo buvo iÅ¡spręstas 2021-10-21 vykusio teismo posėdžio metu. Teismas, susipažinęs su pateiktu dokumentu, motyvuotai paaiÅ¡kino pareiÅ¡kėjo atstovui, dėl ko minėtas dokumentas nebuvo priimtas ir grÄ Å¾inamas pareiÅ¡kėjui.

4. Suinteresuotas asmuo AukÅ¡taitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija pateiktu atsiliepimu nurodo, kad su pareiÅ¡kėjo apeliaciniu skundu nesutinka. 13.1. Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad pastatas – pirtis, pastatyta ar rekonstruota teisėtai, laikantis teisės aktais nustatytos tvarkos, turint statybos ar rekonstrukcijos leidimÄ . Å iuo atveju atsižvelgiant į tai, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija yra iÅ¡davusi privalomÄ jį nurodymÄ nugriauti statinį - pirtį, esantį pareiÅ¡kėjui priklausančio žemės Å«kio paskirties žemės sklypo miÅ¡ko žemėje, į tai, kad yra įsiteisėjęs Utenos apylinkės teismo Molėtų rÅ«mų 2020-12-14 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2740-1093/2020, kuriuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos iÅ¡duotas privalomasis nurodymas nugriauti statinį yra paliktas galioti, į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia miÅ¡ko žemėje statyti tik specializuotus statinius, todėl apeliacinis skundas negali bÅ«ti tenkinamas.

Teismas k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apeliacijos dalykÄ nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimas dėl nuosavybės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi fakto nustatymo. Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, taip pat nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, neįvertino byloje esančių įrodymų ir dėl to priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ . Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.

13. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismÄ , prašė teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ Ä¯ nekilnojamÄ jį daiktÄ â€“ pirtį, kuri registruota 1955-1957 metų namų knygoje asmeninės sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įraÅ¡u, kuriÄ jis sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo nuo 1998 m., t. y. daugiau nei 10 metų, moka mokesčius. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant visoms CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytoms sÄ lygoms. Apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms iÅ¡vadoms.

14. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė, sprendžiant pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo pagrįstumo klausimÄ , prieÅ¡ingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, yra tai, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 12 d. V. M. surašė PrivalomÄ jį nurodymÄ Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. sausio 12 d. nugriauti statinius – pirtį ir poilsio namelį sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę (75-76 b. l.).

Nors pareiÅ¡kėjas ir buvo reiÅ¡kęs teismui ieÅ¡kinį, tačiau Utenos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2740-1093/2020 atmetė ieÅ¡kovo V. M. ieÅ¡kinį, kuriuo buvo praÅ¡oma panaikinti 2019 m. liepos 12 d. privalomÄ jį nurodymÄ (68-70 b. l.). Apskundus apeliacine tvarka Å¡is teismo sprendimas pakeistas nebuvo ir įsiteisėjo 2021 m. balandžio 22 d. (93-101 b. l.). Utenos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. įsiteisėjusiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pirtis stovi miÅ¡ko žemėje, toks statinys nepatenka į miÅ¡ko žemėje leistinų statyti statinių kategorijÄ , todėl 2019 m. liepos 12 d. privalomasis nurodymas nugriauti pirtį yra teisėtas.

Terminas privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2020 m. sausio 12 d. Duomenų, leidžiančių vertinti, kad procesas yra atnaujintas, nėra. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog nagrinėjant teisinį ginÄÄ dėl Privalomojo nurodymo paÅ¡alinti pirtį, kaip nelegalų statinį, pareiÅ¡kėjas buvo nurodęs, jog pirtis yra ne atstatyta, o iÅ¡likusi nuo 1951 metų.

15. Taigi nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjo nurodomas nekilnojamojo turto objektas – pirtis, dėl kurios įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu pareiÅ¡kėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismÄ , teismo sprendimu yra pripažintas neteisėtu statiniu, ir kurį pareiÅ¡kėjas įpareigotas nugriauti. Dėl to, prieÅ¡ingai nei tvirtina apeliantas, Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjo nurodomas nekilnojamojo turto objektas negali bÅ«ti privačios nuosavybės teisės objektas ir dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti egzistuojant visas sÄ lygas, bÅ«tinas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktui nustatyti.

16. Pastebėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ , tuo atveju, jeigu praÅ¡oma nustatyti nuosavybės teisės įgijimÄ Ä¯gyjamÄ ja senatimi į nekilnojamÄ jį daiktÄ , sukurtÄ statybos bÅ«du, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali bÅ«ti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas Å¡ių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali bÅ«ti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų bÅ«tinų sÄ lygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė dėl pareiÅ¡kėjo pirties pripažinimo neteisėtu statiniu yra esminė, sprendžiant klausimÄ dėl jo pareikÅ¡to pareiÅ¡kimo dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu fakto nustatymo. Papildomai pastebėtina, jog teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iÅ¡ neteisės teisė neatsiranda. Taigi ir Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjo veiksmų rezultatas yra pripažintas neteisėtu, todėl pareiÅ¡kėjo siekis pasinaudoti daiktinės teisės normomis, siekiant iÅ¡vengti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų teisinių pasekmių – pirties nugriovimo, prieÅ¡ingai nei dėstoma apeliaciniame skunde, negali bÅ«ti vertinamas teisėtų interesų principo bei konstitucinių teisių užtikrinimo atžvilgiu.

18. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia ir tai, kad nors apeliaciniame skunde pareiÅ¡kėjas tvirtina, jog pirtis visÄ laikÄ nuo jos pastatymo dar 1951 m. egzistavo ir buvo degusi tik iÅ¡ vidaus, tačiau tiek nagrinėjamoje byloje, tiek iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ esančių duomenų matyti, jog pats apeliantas tvirtino, jog pirtis yra pastatyta ant buvusios pirties pamatų (pvz. patikslintas pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I3-620-541/2022). Taigi, tokia susiklosčiusi situacija, kuomet vienu atveju pareiÅ¡kėjas nurodo pirties pastatÄ esant iÅ¡likus nuo 1951 m., o kitu atveju – jog pirtis yra naujas statinys ant senosios pirties pamatų, papildomai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjas tik siekia pasinaudoti skirtingomis teisės normomis iÅ¡vengiant jau minėtu Privalomuoju nurodymu nustatytų pareiÅ¡kėjui neigiamų teisinių padarinių.

19. Papildomai pažymėtina, kad kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal pareiÅ¡kėjo V. M. į bylÄ pateiktos 1998 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutarties (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 7 punktÄ - duomenų apie žemės sklype esančius statinius nėra, o 2016 m. balandžio 25 d. dovanojimo I. V. sutartyje taip pat nurodyta, kad 1998 m. birželio 8 d. fiksuotais kadastro duomenimis, įrašų apie užstatytÄ plotÄ nėra. Tai papildomai sustiprina vertinimÄ , jog pareiÅ¡kėjo nurodoma pirtis iÅ¡ties buvo atstatyta, kas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalį bei Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rÅ«Å¡ys“ V skyriaus nuostatas yra naujo statinio statyba.

20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog pagal CPK 531 straipsnio nuostatas pareiÅ¡kimui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ ja senatį fakto nustatymo paduodamas pareiÅ¡kime turi bÅ«ti nurodyti atitinkami duomenys, o taip pat jis turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir formai. CPK 114 straipsnio 1 dalyje be kitų reikalavimų įtvirtinta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia raÅ¡ytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentÄ iÅ¡davusio (gavusio) asmens.

Nagrinėjamu atveju Å¡iÄ civilinę bylÄ nagrinėjant tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose pareiÅ¡kėjui atstovavo profesionalus teisininkas. Nepaisant to, iÅ¡ byloje esančių duomenų nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikti duomenys dėl giminystės ryÅ¡ių, pavyzdžiui, kad A. K. ir T. M. yra pareiÅ¡kime minimo A. J. (I.), A. dukros, kad pats pareiÅ¡kėjas yra T. M. sÅ«nus, nors pirmosios instancijos teismas ne kartÄ V. M. atstovui posėdžio metu siÅ«lė pateikti papildomus dokumentus ir įrodymus savo aplinkybėms pagrįsti.

Tačiau, kaip pagrįstai nurodo suinteresuoti asmenys pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo atstovas 2021 m. spalio 21 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškė, kad nieko pateikti nenori; kad teismas turi remtis pateiktais kartu su pareiškimu įrodymais, tarp kurių aptariamus giminystės ryšius patvirtinančių įrodymų pateikta nebuvo; o taip pat kad giminystės ryšius patvirtinantys dokumentai iš esmės nėra svarbūs, kadangi pakanka vien liudytojų parodymų apie tai, jog pirtis toje vietoje stovėjo.

Be to, iÅ¡ pirmosios instancijos teismui teikti atsiliepimo į pareiÅ¡kimÄ matyti, jog Inspekcija buvo nurodžiusi, jog pareiÅ¡kėjas nepateikė aiÅ¡kių giminystės įrodymų (89 – 92 b. l.). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog Å¡iuo atveju bÅ«tent pareiÅ¡kėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismas su pareiÅ¡kimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ ja senatį fakto nustatymo, todėl net ir tuo atveju, jei giminystės ryÅ¡ius patvirtinantys dokumentai buvo pateikti kokai nors institucijai, nėra pagrindo vertinti, kad aptariami įrodymai buvo pateikti teismui, kadangi jokia institucija ar įstaiga tokiu atveju neturi pareigos pagal pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ rinkti bei teikti įrodymų už jį.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neva neįvertino ir nieko nepasisakė dėl 2021 m. rugsėjo 20 d. Faktinių aplinkybių nustatymo akto, kadangi Å¡is dokumentas nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nebuvo priimtas ir pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 21 d. vykusio teismo posėdžio metu nutarė nepriimti Å¡io dokumento, kadangi dokumentas nei patvirtina, nei paneigia byloje įrodinėtinas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu neturi pagrindo nesutikti, kadangi Å¡iame dokumente yra pateikiama bendro pobÅ«džio informacija apie pirties, kaip funkcinio statinio reikalingumÄ bei naudingumÄ , papildomai nurodant, kad pirčių statymas ir jų iÅ¡saugojimas turi pakeisti bet kokias veido kaukes, vakcinas ir testus.

22. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

23. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24. PareiÅ¡kėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus raÅ¡ytinius įrodymus – giminystės ryšį pagrindžiančių dokumentų kopijas, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, 2021 m. rugsėjo 20 d. Faktinių aplinkybių nustatymo aktÄ bei Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.

25. Å iuo atveju nenustatyta pagrindo priimti apelianto pateikiamus naujus įrodymus, kadangi dalies jų visiÅ¡kai pagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas (Faktinių aplinkybių nustatymo aktas), dalį jų pareiÅ¡kėjas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui tačiau to nepadarė, nors buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, kurio pirmosios instancijos teismas ne kartÄ klausė, ar bus teikiami įrodymai. Be to, dalis praÅ¡omų prijungti procesinių dokumentų yra Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ (Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis), o pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iÅ¡ teismų informacinės sistemos, taip pat iÅ¡ kitų informacinių sistemų ir registrų.

Dėl visų pirmiau iÅ¡dėstytų priežasčių pateiktus dokumentus, kurie teisingam bylos iÅ¡sprendimui esminės reikÅ¡mės neturi, atsisakoma priimti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas n u t a r i a: Utenos apylinkės teismo Molėtų rÅ«mų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Ramunė Čeknienė Laimantas MisiÅ«nas Laimutė Sankauskaitė