2018-10-02 Nr. AB-16940-3-66-3-00025-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2699-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00025-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) sprendimus: 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 96-2672, 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 96-2574, 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 96-2507, 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 96-2258, 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 96-2881, 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 96-2253, 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 96-2526, 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 96-2879, 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 96-2527, 2017 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 96-2637, 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 96-2813 (toliau – ir ginčijami sprendimai); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 2S-4303; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K teikė skundus dėl netinkamai organizuoto maitinimo, netinkamų kalinimo sąlygų, asmens privatumo pažeidimų, ant žemės mėtomos patalynės, neišvedimo pasivaikščioti, dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo kameroje, dėl draudimo bendrauti su šeimos nariais, vaikais, dėl to, jog pareigūnas nesegėjo kortelės. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K jo skundus dėl nurodytų aplinkybių išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai. Teigė, kad Lukiškių TI-K jo net neatsiprašė, ar kaip kitaip nekompensavo patirtų išgyvenimų, todėl Lukiškių TI-K sprendimus skundė Kalėjimų departamentui. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 2S-4303 atsisakė nagrinėti jo skundus.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl skunduose nurodytų aplinkybių gyvenimas Lukiškių TI-K buvo nežmoniškas, o tai jam sukėlė dideles kančias, dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą, jis tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad kamerose stebėjimo akutės įrengtos siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, elgesio kontrolę, kartu užkardant konfliktines situacijas, dėl to įrengus sanitarinių mazgų atitvėrimus nuo tokių akučių, nebūtų galimybės užtikrinti asmenų elgesio kontrolės. Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Akcentavo, kad nešvari patalynė dedama ant švarių grindų, o išskalbta patalynė paduodama nuo skalbinių vežimėlio. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl netinkamo maitinimo atsakovas paaiškino, jog Lukiškių TI-K laikosi teisės aktų, reglamentuojančių maitinimo organizavimą, reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas teise pasivaikščioti gryname ore nepasinaudojo savo valia, todėl mano, jog administracijos veiksmuose neteisėtumo nėra. Pabrėžė, kad paskambinimas šeimos nariams pareiškėjui nebuvo ribojamas, o pareigūnams nešioti kortelių su vardu ir pavarde nereglamentuoja teisės aktai.

6. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas 2016 m. birželio 23 d. skunde kėlė reikalavimą išnagrinėti jo skundus, rašytus Lukiškių TI-K, o ne panaikinti, ar pakeisti Lukiškių TI-K sprendimus, mano, kad Kalėjimų departamentas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 96-2672, 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 96-2574, 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 96-2507, 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 96-2258, 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 96-2881, 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 96-2253, 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 96-2526, 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 96-2879, 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 96-2527, 2017 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 96-2637, 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 96-2813 paliko nenagrinėtu, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsniu, pažymėjo, kad asmuo į teismą dėl Lukiškių TI-K sprendimų teisėtumo gali kreiptis tik tada, kai yra pasinaudojęs ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir Kalėjimų departamentas yra priėmęs sprendimą dėl Lukiškių TI-K sprendimų teisėtumo. Tokiu atveju teismui turėtų būti skundžiami tiek Lukiškių TI-K sprendimai, tiek dėl jų teisėtumo priimtas Kalėjimų departamento sprendimas. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą kreipėsi prašydamas Lukiškių TI-K jau išnagrinėtas aplinkybes nagrinėti iš naujo ir iš esmės, nesuformuluodamas konkrečių reikalavimų dėl Lukiškių TI-K priimtų sprendimų panaikinimo. Teismas vertino, kad Kalėjimų departamentas 2017 m. birželio 29 d. sprendime Nr. 2S-4303 pagrįstai nurodė, jog, vadovaujantis BVK 183 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad panaikinti Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 2S-4303 nėra teisinio pagrindo.

10. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K sprendimų teisėtumas išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka nebuvo išnagrinėtas, skundo dalį dėl Lukiškių TI-K ginčijamų sprendimų panaikinimo paliko nenagrinėtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 punkto pagrindu.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su nepilnaverčio, mažos energetinės vertės maisto išdavimu, pirmosios instancijos teismas vertino Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 96-2672 nurodytą informaciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo aspektu tik abstrakčiai nurodė, jog išduodamo maisto porcijos akivaizdžiai per mažos, tačiau šių subjektyvaus pobūdžio argumentų nepagrindė objektyviais įrodymais, sudarančiais pagrindą Lukiškių TI-K veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Teismas pabrėžė, kad vien tik pareiškėjo nuomonė, jog maisto porcijos išduodamos galimai per mažos, neįrodo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tik konstatuojamojo pobūdžio argumentais įrodinėdamas Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą, jam padarytos žalos fakto neįrodė.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, jog kamera Nr. 118 neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. užsikišęs tualetas, iš vandens čiaupo pastoviai bėgantis vanduo, nesandarios vandens bėgimo sistemos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aprašyti techninio pobūdžio gedimai pareiškėjui galimai galėjo sukelti tam tikrus nepatogumus, tačiau teismo nuomone, šie kelias dienas besitęsiantys nepatogumai negalėjo sukelti tokias kančias, už kurias pareiškėjui turėtų būti priteista žala. Akcentavo, kad byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kokia konkrečiai žala pareiškėjo sveikatai buvo padaryta dėl paminėtų techninių gedimų kameroje Nr. 118. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo nurodyti skundo argumentai nėra pagrindas priteisti žalos atlyginimą.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl privatumo pažeidimo, pareigūnams stebint kameroje esančius asmenis per duryse įrengtą akutę ar langelį. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl ant grindų mėtomos patalynės, galimybės išeiti pasivaikščioti ir pasinaudoti tualetu bei atsigerti vandens, būnant patalpintam trumpalaikio laikymo patalpoje, nesuteikimo. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl atsisakymo leisti paskambinti šeimos nariams, kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 22 d. ir gegužės 23 d. pasinaudojo BVK 85 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta teise du kartus per savaitę paskambinti telefonu. Teismas nenustatė, kokia konkrečiai žala pareiškėjui buvo padaryta dėl to, jog pareigūnai nesegėjo asmens kortelių, ir pažymėjo, kad 2017 m. kovo 1 d. neteko galios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 52 punktas, kuris reglamentavo tvarką dėl kortelių su vardu, pavarde ir pareigomis nešiojimą.

14. Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, yra neįrodytas, dėl ko reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestas.

III. 15. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. netinkamo maitinimo, itin žiaurių kalinimo sąlygų, mėtomos ant purvinų grindų patalynės, neišvedimo pasivaikščioti, nežmogiškų kalinimo sąlygų laikino sulaikymo patalpoje, ribojimo bendrauti su šeimos nariais, jis patyrė nepatogumus, išgyvenimus, fizines kančias, emocinę ir dvasinę depresiją. Teigia, kad atsakovas grubiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1, 3 ir 8 straipsnių nuostatas.

17. Pareiškėjo nuomone, asmuo, kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, todėl nurodyti išgyvenimai ir nepatogumai jam turi būti atlyginti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šališkas, nemotyvuotas ir išnagrinėtas neobjektyviai.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad pareiškėjas skundo argumentus grindžia samprotavimais, abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais. Pažymi, kad prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kaip būtent pasireiškė galimai padaryta neturtinė žala. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima.

20. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, o šiuos įrodymus vertino, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo kriterijų. Atsakovas sutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl skundo dalies, susijusios su ginčijamų sprendimų panaikinimu, palikimu nenagrinėtu ir kitos skundo dalies atmetimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K ginčijamų spendimų ir Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 2S-4303 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

23. ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

24. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.). Taigi specialusis įstatymas, reguliuojantis bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus – BVK, nustato privalomą tvarką bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų išankstiniam nagrinėjimui ne teismo tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-652/2014, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-435-756/2017 ir kt.).

25. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjo ginčijamų Lukiškių TI-K sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka nebuvo išnagrinėtas, todėl skundas dalyje dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 96-2672, 2017 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 96-2574, 2017 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 96-2507, 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 96-2258, 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 96-2881, 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 96-2253, 2017 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 96-2526, 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 96-2879, 2017 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 96-2527, 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 96-2637, 2017 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 96-2813 panaikinimo paliekamas nenagrinėtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 1 punkto pagrindu (jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka).

26. Įvertinęs bylos aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 2S-4303 panaikinimo.

27. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

28. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

29. Pareiškėjas skunde žalą kildino iš netinkamo maitinimo, netinkamų kalinimo sąlygų, ant žemės mėtomos patalynės, neišvedimo pasivaikščioti, dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo kameroje, dėl draudimo bendrauti su šeimos nariais, vaikais, dėl to, jog pareigūnai nesegėjo kortelių su asmens vardu ir pavarde. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

30. Skunde pirmosios instancijos teismui J. S. taip pat nurodė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta ir dėl naudojimosi tualetu privatumo pažeidimo, t. y. 2017 m. gegužės 3 d. ir 2017 m. gegužės 26 d. pro stebėjimo langelį pareigūnų buvo stebimas naudojantis tualetu, nes kamerose įrengtos užuolaidos neuždengia įėjimo į tualetą. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

31. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (2 kartus buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, kad pareiškėjui būtų pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: "Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo J. S. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė