2017-03-08 Nr. AB-5511-3-61-3-00534-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-15-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00534-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8;

60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 pagal trečiojo suinteresuoto asmens B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir B. M. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 41-485 „Dėl B. M. priėmimo į valstybės tarnybą“.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir atsakovas) ginčijamu įsakymu priėmė B. M. dirbti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūne nuo 2012 m. gegužės 18 d., A lygis 13 kategorija, paliekant jai suteiktą trečią klasę ir mokant 3 proc. priedą už tarnybos stažą, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatas. Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia, kad be konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimama tik Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse bei 43 straipsnio 2, 3 ir 15 dalyse nurodytais atvejais ir tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovas B. M. į seniūno pareigas perkėlė kaitumo tvarka, nors į tokias pareigas priimti galima tik konkurso būdu. Procedūra nustato, kad turi būti sudaryta pretendentų į seniūno pareigas konkurso komisija, sudaryta iš 7 narių, iš kurių ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 4 turi būti tos seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai – seniūnaičiai, tokiu būdu užtikrinant demokratijos principo įgyvendinimą. Priimant B. M. į seniūnės pareigas, buvo patvirtinti 7 Panerių seniūnijos seniūnaičiai, todėl kliūčių sudaryti komisiją nebuvo. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė teisėtumo, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A556-804/2013, kurioje konstatuota, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad personalo valdymo klausimais priimtų aktų kontrolė nepatenka į Vyriausybės atstovo vykdomos savivaldybės kontrolės apimtį pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnį. Personalo valdymas yra vidaus administravimas, nepriskiriamas Vyriausybės atstovo kompetencijai. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokia materialinės teisės norma vadovaudamasis atsakovas galėtų panaikinti ginčijamą įsakymą. Šiuo atveju neegzistuoja nei vienas iš Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų pagrindų B. M. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnybos santykiams pasibaigti. Atsakovo nuomone, ginčijamas įsakymas neprieštarauja teisės aktams, nes B. M. priimta į karjeros valstybės tarnautojo pareigas tarnybinio kaitumo būdu, o ne į karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso: B. M. iki perkėlimo jau ėjo A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, ginčo įsakymu keitėsi tik pareigos, o ne karjeros valstybės tarnautojo statusas. Tarnybinis kaitumas negali būti laikomas priėmimu į valstybės tarnautojo pareigas be konkurso.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. M. atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

B. M. paaiškino, kad nuo 2008 m. sausio 7 d. dirba valstybės tarnyboje, yra karjeros valstybės tarnautoja. Panaikinus ginčijamą įsakymą, susidarytų neapibrėžta teisinė situacija, nes Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimas dėl B. M. perkėlimo tebegaliotų, o būtų panaikintas tik procedūrinis sprendimas, priimtas įstaigos, į kurią siekia būti perkelta valstybės tarnautoja. Ginčijamo įsakymo panaikinimas pažeistų B. M. teisėtus lūkesčius, nes praradus seniūnės pareigas, negalėtų būti grąžinta į ankstesnes pareigas, iš kurių ji buvo perkelta. Be to, tiek vietinės bendruomenės atstovai, tiek seniūnaičiai neprieštarauja, kad ji eitų savo pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-804/2013, negali būti precedentu šioje byloje, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas ne kaitumo instituto taikymas perkeliant tarnautoją į kitas pareigas kitoje įstaigoje, bet tarnybinės veiklos vertinimo bei perkėlimo į aukštesnes pareigas klausimai. B. M. prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjui apie jos perkėlimo dokumentus tapo žinoma dar 2014 m. liepos mėn.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija paaiškino, kad nuo ginčijamo įsakymo priėmimo praėjo beveik treji metai, tai nėra norminis teisės aktas, todėl yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. B. M. veikė teisėtai ir sąžiningai, pasinaudojo įstatymo numatyta teise į tarnybinį kaitumą, todėl per 3 metų laikotarpį įgijo teisėtus lūkesčius eiti ginčo pareigas. Be to, B. M. jau ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas, todėl organizuoti konkursą iš naujo nebuvo pagrindo. Buvusios B. M. pareigos šiuo metu užimtos kito asmens.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 41-485 „Dėl B. M. priėmimo į valstybės tarnybą“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 15 d. B. M. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui tarnybinio kaitumo būdu perkelti ją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūno pareigas. 2012 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu Nr. A51-29968(3.3.2.4-EM4) kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, prašydama priimti sprendimą dėl B. M. perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu. 2012 m. gegužės 16 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A28.1(1)-235, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1114, (toliau – ir Taisyklės) 9 punktu, perkėlė Užsienio ryšių ir informacijos skyriaus vedėją (A lygis 13 kategorija) B. M. į A lygio 13 kategorijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūnijos seniūno pareigas. 2012 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 41-485, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, B. M. priimta A lygio 13 kategorijos valstybės tarnautoja dirbti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūne nuo 2012 m. gegužės 18 d. 2014 m. gruodžio 29 d. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje teikimu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl 2012 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 41-485 panaikinimo. 2015 m. sausio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu Nr. A51-4664 nurodė nesutinkanti su teikime pateiktu nurodymu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kelia ginčą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo B. M. tarnybinio kaitumo būdu priimta į Panerių seniūnės pareigas, neorganizuojant konkurso, teisėtumo.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.) 11 straipsnio 1 ir 3 dalių, 16 straipsnio 2, 3, 5 dalių, 43 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis. Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja asmenų, nesančių valstybės tarnautojais, priėmimą į karjeros valstybės tarnautojų pareigas konkurso būdu ar be konkurso. Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo nustatytais atvejais einantys karjeros valstybės tarnautojų pareigas asmenys gali būti perkeliami ar paskiriami į kitas laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso (pvz., 20 straipsnyje įtvirtintas valstybės tarnautojų tarnybinio kaitumo institutas, 43 straipsnio nuostatos dėl karjeros valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, garantijų būti paskirtiems į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas).

Teismas pabrėžė, kad byloje keliamas klausimas, ar Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis riboja karjeros valstybės tarnautojo teisę būti perkeltam Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tarnybinio kaitumo tvarka į seniūno pareigas. Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi. Įvertinęs Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, teismas priėjo išvadą dėl imperatyvios įstatymo leidėjo valios, kad seniūno pareigos būtų užimamos tik konkurso būdu, o konkurso komisija būtų sudaryta specialiu būdu ir joje dalyvautų seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai – seniūnaičiai. Tai paaiškinama tuo, jog seniūno pareigos yra specifinės, kadangi jis vadovauja seniūnijai, kuri yra savivaldybės administracijos filialas, vykdantis savivaldybės tarybos pavestas savivaldybės administracijos funkcijas, turintis sąskaitą banke. Seniūnas yra seniūnijai skirtų asignavimų valdytojas. Seniūno funkcijos yra susijusios su svarbių vietos bendruomenės gyventojų interesų tenkinimu, jis yra atskaitingas ne tik savivaldybės administracijos direktoriui, bet ir seniūnaičių sueigai (Vietos savivaldos įstatymo 31, 32 str.). Teismo vertinimu, Valstybės tarnybos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatų aiškinimas, kad į seniūno pareigas Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka be konkurso tarnybinio kaitumo būdu galėtų būti perkeliamas kitas tos pačios kategorijos pareigas einantis karjeros valstybės tarnautojas, apribotų minėtos Vietos savivaldos įstatymo nuostatos veikimą ir neleistų pasiekti įstatymų leidėjo tikslo, kad seniūno pareigos būtų užimamos tik konkurso būdu, dalyvaujant bendruomenių atstovams. Tuo pačiu toks aiškinimas reikštų, kad savivaldybės administracijos direktorius galėtų apriboti bendruomenių atstovų įstatyminę teisę dalyvauti parenkant seniūno kandidatūrą. Tai neatitiktų atsakingumo savivaldybės bendruomenei, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus ir kitų vietos savivaldos principų (Vietos savivaldos įstatymo 4 str.).

Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-804/2013 priėmė 2013 m. balandžio 16 d. nutartį, kurioje konstatavo, kad esant imperatyvioms Vietos savivaldos įstatymo normoms, nustatančioms privalomą procedūrą priimant į seniūno pareigas, negalima taikyti bendrųjų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų dėl valstybės tarnautojo perkėlimo. Atsakovas bei tretieji suinteresuoti asmenys prašė remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A261-212/2014, kurioje nurodyta, kad Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata, jog į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, nereiškia, kad, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, tačiau dar nėra atleistas iš valstybės tarnybos, seniūno pareigas gali užimti tik konkurso būdu. Vis dėlto, teismas sprendė, kad nagrinėjama byla faktinėmis aplinkybėmis labiau atitinka situaciją, aptariamą 2013 m. balandžio 16 d. nutartyje, todėl teismas vadovavosi joje pateiktu teisiniu vertinimu. Teismas pažymėjo, kad pirmuoju atveju, kaip ir šioje byloje, nagrinėjama valstybės tarnautojo teisė į karjerą, o antruoju – garantijos, kai naikinama pareigybė.

Teismo vertinimu, speciali Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata apriboja karjeros valstybės tarnautojo teisę Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka be konkurso užimti seniūno pareigas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamu įsakymu neteisėtai, pažeisdamas Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalį ir vietos savivaldos principus, įtvirtintus Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje, priėmė B. M. į Panerių seniūnės pareigas.

Konstatavęs, kad B. M. seniūnės pareigas užėmė be konkurso pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, teismas jos argumentus apie gerą darbą, darbo vertinimą bendruomenėje, tarnybinių nuobaudų neturėjimą ir kt. laikė teisiškai nereikšmingais sprendžiamam klausimui. Teisiškai nereikšmingu teismas laikė ir dalies seniūnijos seniūnaičių raštą dėl B. M. darbo, nes seniūnaičių valia dėl seniūno kandidatūros turėjo būti išreikšta tik konkurso procedūros metu.

Teismas rėmėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjo, jog specifinė administracinės priežiūros sritis ir nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolė bei Vyriausybės atstovo teisės kreiptis į teismą realizavimas negali būti siejami su vietos valdžios institucijų priimtų administracinių aktų juridinėmis savybėmis (požymiais). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1365/2014, konstatavo, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme pateikta savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų sąvoka apima visas teisės akto rūšis, inter alia ir individualų teisės aktą, kokiu laikytinas sprendimas (bendrine prasme) dėl seniūno skyrimo į pareigas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovo argumentus, kad Vyriausybės atstovui nesuteikta kompetencija spręsti savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų personalo valdymo klausimais teisėtumo, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 29 d. teikimu siūlė atsakovui svarstyti skundžiamo teisės akto panaikinimo klausimą, gavęs neigiamą atsakovo 2015 m. sausio 15 d. atsakymą minėtame įstatyme nustatytu terminu kreipėsi į teismą. Teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko nuo atitinkamo pažeidimo nustatymo Vyriausybės atstovas turi teikti teikimą savivaldybės administravimo subjektui, Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą tiesiogiai kyla iš Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatų. Administracinių bylų teisenos įstatymas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad iš esmės paneigtų Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu, priimtu įgyvendinant Konstitucijos normas, Vyriausybės atstovui suteiktas galias. Remdamasis nurodytais motyvais, proceso šalių argumentus dėl to, kada pareiškėjui tapo žinomas pažeidimo faktas, teismas pripažino teisiškai nereikšmingais šioje byloje.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjo prašymą tenkinti ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 41-485 panaikinti.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; teismui nusprendus netenkinti šio prašymo, prašė priimti naują sprendimą, atmetant pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas atsietai taikė tik paskyrimo į seniūno pareigas reglamentuojančias teisės normas, vertino tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 41-485. Pareiškėjas neginčijo ir neskundė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. A28.1(1)-235 „Dėl B. M. perkėlimo į kitas pareigas“, o skundė tik vieną procedūrinį sprendimą.

2. B. M. tinkamai vykdant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūnijos seniūno pareigas, jos pareigybės kategorija buvo pakelta iš tryliktos į keturioliktą, kvalifikacinė klasė buvo pakelta iš trečios į pirmą, t. y. iš esmės pakito jos, kaip valstybės karjeros tarnautojos, teisinis statusas.

3. Palikus teismo sprendimą, t. y. panaikinus tik įstaigos, į kurią perkeliamas valstybės tarnautojas, įsakymą, lieka galioti įsakymas, kurį priėmė įstaiga, kurioje valstybės tarnautojas ėjo pareigas iki perkėlimo. Dėl šių aplinkybių B. M. galimai liktų be darbo. Be to, nebūtų užtikrinta jos įgytų teisių (pareigybės kategorijos ir kvalifikacinės klasės) teisinė apsauga.

4. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 81 straipsnio reikalavimą. Sprendimų priėmimas dėl tarnybinio kaitumo būdu pareiškėjos perkėlimo į kitas pareigas ir ilgalaikis darbas naujose pareigose suformavo teisėtus lūkesčius, kuriuos apeliantė prašė teismo ginti.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-804/2013 negalėjo būti taikoma šioje byloje kaip precedentas, nes nurodytoje byloje iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-212/2014, pateiktus išaiškinimus.

6. Pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjas skundžiamą administracinį aktą ir visus su perkėlimu susijusius dokumentus turėjo jau 2014 m. liepos mėnesį, tačiau atsakovui neteikė teikimo, o teismui – prašymo. Atsižvelgdama į tai, B. M. prašė teismo taikyti senatį šioje byloje, tačiau teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko nuo pažeidimo nustatymo pareiškėjas turi kreiptis į teismą. Toks teismo išaiškinimas, apeliantės manymu, pažeidžia teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principą. Teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 33 ir 34 straipsnių normas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija pareiškė prisidedantis prie B. M. apeliacinio skundo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priimti teismo sprendimą atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas.

Atsakovas teigė, kad ne Vietos savivaldos įstatymas ar koks kitas teisės aktas, o būtent Valstybės tarnybos įstatymas ir jį detalizuojančios Vyriausybės nutarimu priimtos taisyklės reglamentuoja valstybės tarnautojų teisės į karjerą įgyvendinimą, sureguliuoja ir vieną iš karjeros valstybės tarnautojų teisių – pareigas užimti tarnybinio kaitumo būdu. Būtina atskirti priėmimo į valstybės tarnybą ir perkėlimo į kitas pareigas tarnybinio kaitumo būdu institutus. Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu, laikytina būtent priėmimo į valstybės tarnybą instituto dalimi, todėl ši norma negali būti siejama su jau valstybės tarnyboje esančių asmenų garantija – perkėlimu į kitas pareigas tarnybinio kaitumo būdu. Įstatymų leidėjo tikslas nėra ir niekad nebuvo Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies norma apriboti karjeros valstybės tarnautojų teisę būti perkeltam į seniūno pareigas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad yra galiojantis Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. A28.1(1)-235, kuriuo B. M. perkelta iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Užsienio ryšių ir informacijos skyriaus vedėjos pareigybės į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūnijos seniūno pareigas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į apeliacinį skundą prašė B. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad priėmimo į seniūno pareigas procedūra yra reglamentuoja ne Valstybės tarnybos įstatymo, o Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis. Iš to seka, kad priėmimo į seniūno pareigas teisiniams santykiams nėra aktualu, ar valstybės tarnautojas turi teisę pasinaudoti Valstybės tarnybos įstatymo numatytomis teisėmis užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas tarnybinio kaitumo ar perkėlimo į aukštesnes pareigas būdu, nes nei vienas iš nurodytų būdų nebūtų tinkamas užimti seniūno pareigas pagal Vietos savivaldos įstatymą.

Trečiojo suinteresuoto asmens minimi kiti teisės aktai neturi jokios įtakos ginčijamo įsakymo neteisėtumui pripažinti, nes pati priėmimo procedūra nėra siejama su jokiomis kitomis, nei numato Vietos savivaldos įstatymas, procedūromis ar įpareigojančiomis nuostatomis. Apeliantė akcentavo savo teisę į karjerą ir susiformavusius teisėtus lūkesčius, tačiau vadovaujantis apeliantės pateiktu Vietos savivaldos įstatymo teisės normų aiškinimu, būtų paneigiama ne tik Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata, bet ir įstatymo leidėjo ketinimas į seniūno pareigas priimti tik konkurso būdu, o kartu pažeista ir įtvirtinta priėmimo į seniūno pareigas procedūra.

Tuo pačiu būtų paneigtos ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios priėmimo į įstaigos vadovo pareigas tvarką. Vietos savivaldos įstatymas yra specialusis teisės taikymo aktas Valstybės tarnybos įstatymo atžvilgiu ir neatsitiktinai Vietos savivaldos įstatyme yra išskirta seniūno pareigybė iš kitų valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo. Apeliantės teisė į karjerą nepažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų galėjo būti realizuota Valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Tačiau nagrinėjamu atveju šia tvarka pasinaudota nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės atstovas prižiūri savivaldybės administravimo subjektų administracinių aktų teisėtumo kausimus, apeliantės argumentai dėl jos susiformavusių lūkesčių nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tuo labiau, kad teisinės valstybės principas teigia, jog iš neteisės teisė atsirasti negali. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-212/2014 skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis, todėl šioje byloje nėra taikytina.

Apeliantė kėlė klausimą ir dėl senaties taikymo šioje byloje, tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad Vyriausybės atstovas apie priimtą sprendimą žinojo anksčiau nei pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui teikimą, todėl tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016, trečiojo suinteresuoto asmens B. M. apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad B. M., nuo 2008 m. sausio 7 d. dirbusi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių projektų skyriaus vedėjos pareigose, nuo 2009 m. rugsėjo 29 d. buvo perkelta į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Užsienio ryšių ir informacijos skyriaus vedėjos karjeros valstybės tarnautojos pareigas (A lygis 13 kategorija). 2012 m. gegužės 15 d. B. M. pateikus prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui tarnybinio kaitumo būdu perkelti ją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūno pareigas, 2012 m. gegužės 15 d.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu Nr. A51-29968(3.3.2.4-EM4) kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, prašydama priimti sprendimą dėl B. M. perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. A28.1(1)-235, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių 9 punktu, perkėlė Užsienio ryšių ir informacijos skyriaus vedėją (A lygis 13 kategorija) B.

M. į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūnijos seniūno pareigas (A lygis 13 kategorija), o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 41-485, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, priėmė B. M. dirbti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūne nuo 2012 m. gegužės 18 d. Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje 2014 m. gruodžio 29 d. teikimu pasikreipus į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d.

įsakymo Nr. 41-485 panaikinimo klausimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. sausio 5 d. raštu Nr. A51-4664 nurodė nesutinkanti su teikime pateiktu teisės aktų nuostatų aiškinimu ir B. M. priėmimo į karjeros valstybės tarnautojus tarnybinio kaitumo būdu teisėtumo ginčijimu. Byloje pateiktu prašymu pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašė teismo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d.

įsakymą Nr. 41-485 „Dėl B. M. priėmimo į valstybės tarnybą“.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo, reglamentuojančio savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką, 4 straipsnio, kuriame nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimai, 1 dalyje numatyta, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas: 1) tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams; 2) kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti; 3) neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; 4) kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, 1 dalis numato, kad nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: 1) motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos; 2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2610/2011, aiškinant minėtas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nurodoma, jog iš minėtų teisės normų matyti, kad jų taikymas suponuojamas situacijos, kai savivaldybės administravimo subjektas (šiuo atveju atsakovas), gavęs atitinkamą Vyriausybės atstovo teikimą-pasiūlymą pačiam panaikinti arba pakeisti tariamai neteisėtą teisės aktą, to padaryti nesutinka, t. y. atsisako veikti Vyriausybės atstovo jam siūlomu būdu. Pasisakydama dėl nurodyto teikimo (pasiūlymo) reikšmės, LVAT teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, kad procedūros aspektu tai yra būtinas prieš kreipiantis į teismą veiksmas, kurio neatlikus kreipimasis į teismą yra negalimas. Tačiau kalbant apie materialųjį tokio teikimo-pasiūlymo aspektą pažymėjo, kad jo surašymas ir, svarbiausia, galimybė realizuoti jį neteismine tvarka (savivaldybės administravimo subjektui pačiam pakeisti arba panaikinti teikime nurodytą tariamai neteisėtą teisės aktą) turi būti siejama su savivaldybės administravimo subjekto teisės atlikti jo prašomus veiksmus turėjimu. Tai reiškia, kad Vyriausybės atstovo teikimas (pasiūlymas) savivaldybės administravimo subjektui pačiam pakeisti arba panaikinti teikime nurodytą tariamai neteisėtą teisės aktą ir atitinkamas savivaldybės administravimo subjekto reagavimas į tokį pasiūlymą (tariamai neteisėto teisės akto pakeitimas arba jo panaikinimas administravimo tvarka) gali būti pripažinti teisėtais tik tuo atveju, kai atitinkamus materialinius santykius reglamentuojantis teisės aktas (šiame kontekste pažymėta, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas negali būti laikomas tokiu teisės aktu, nes tiesiogiai nereglamentuoja materialiosios teisės taikymo santykių) leidžia savivaldybės administravimo subjektui tai padaryti. Priešingu atveju (tuomet, kai tokios teisės savivaldybės administravimo subjektas neturi) nei pats teikimas (pasiūlymas), nei tokio pasiūlymo realizavimas administracine tvarka negali būti pripažinti teisėtais.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 41-485 „Dėl B. M. priėmimo į valstybės tarnybą“, kurį pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje siūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui panaikinti, spręstas klausimas dėl asmens priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus, tame tarpe priėmimą į ir atleidimą iš valstybės tarnybos, reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kuris nenumato, kad valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas iš pareigų panaikinus aktą, kuriuo jis į šias pareigas yra priimtas. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teikimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pačiam panaikinti 2012 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 41-485, kuriuo B. M. priimta į valstybės tarnybą, taip pat jo prašymas teismui dėl minėto įsakymo panaikinimo yra nepagrįsti.

Nors Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio, kuriame numatyti valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindai, 1 dalies 12 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai <…> paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti, nagrinėjamu atveju teismas pažymėjo, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje vykdė procedūrą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 41-485 panaikinimo, o ne dėl įstatymo neįgyvendinimo (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d.).

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl teismas apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 140 str. 1 d. 2 p.).

V. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2017 m. sausio 2 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu grindė argumentu, kad LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendimas yra be motyvų. Sprendime nenurodyta kuo vadovaudamasi teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad savivaldybės administracijos direktorius neturi teisės pats panaikinti įsakymo, kuriuo asmuo priimamas į valstybės tarnautojo pareigas. Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti. LVAT analizavo tik valstybės tarnautojo atleidimo pagrindus, tačiau nepasisakė dėl teisės akto, kuriuo sukurtos tam tikros teisinės pasekmės, teisėtumo revizavimo galimybės, galimai neteisėto teisės akto pašalinimo iš teisės aktų sistemos galimybės. Teismas neanalizavo Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies ir Valstybės tarnybos įstatymo santykio bei asmenų priėmimo į seniūno pareigas tvarkos. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo nuomone, LVAT sprendimas laikytinas sprendimu be motyvų ir tai yra atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu pareiškėjas grindžia argumentais, kad LVAT teisėjų kolegija priimdama sprendimą rėmėsi tik Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintu valstybės tarnautojo atleidimo institutu, bet netaikė priėmimo į seniūno pareigas nuostatų, nors šioje byloje Vyriausybės atstovas nekėlė klausimo dėl seniūno atleidimo, o ginčijo asmens priėmimo į seniūno pareigas įtvirtinimo faktą (priimtą teisės aktą), kuris buvo priimtas pažeidžiant esminę sprendimo priėmimo procedūrą.

LVAT teisėjų kolegija neanalizavo ir netaikė ginčo dalykui skirtų materialinės teisės normų, neatliko ginčo dalykui reikšmingų teisės normų analizės bei nedavė joms teisinio įvertinimo, o tai neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Konstatuodamas, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato, jog valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas iš pareigų panaikinus aktą, kuriuo jis į šias pareigas yra priimtas, LVAT klaidingai taikė ir aiškino Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Pareiškėjas nesutinka su LVAT teisėjų kolegijos sprendime pateiktomis išvadomis, kad atsakovas negalėjo tenkinti Vyriausybės atstovo teikimo administracine tvarka, nes vadovaujantis principu ex injura non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė), nei į seniūno pareigas priimtas asmuo, nei į šias pareigas priimantysis asmuo neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad nustačius, jog priimant asmenį į seniūno pareigas buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nebus inicijuojama tokio pažeidimo pašalinimo procedūra.

Vien tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas expressis verbis nenumato, jog asmuo gali būti atleistas iš pareigų dėl to, kad panaikinamas teisės aktas, kuriuo jis buvo priimtas į pareigas, savaime nereiškia, kad toks teisės aktas negali būti panaikintas ar ginčijamas teisme. Teisinės valstybės bei teisėtumo principai suponuoja teisėkūros subjektų pareigą užtikrinti, kad jų atliekami veiksmai ir priimti teisės aktai atitiktų aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu ir pareigą, nustačius tokių veiksmų ir teisės aktų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, šiuos pažeidimus pašalinti.

Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju, turėjo būti vertinama esminė sprendimo (teisės akto) priėmimo procedūra, galėjusi turėti lemiamą įtaką sprendimo priėmimui, o tuo pačiu ir ginčijamo teisės akto teisėtumo užtikrinimui. Tik išnagrinėjus visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (t. y. įvertinus esminę sprendimo priėmimo procedūrą ir galimą jos įtaką priimtam sprendimui) bei nuginčijus byloje minimą teisės aktą, galima kalbėti apie tolimesnių poveikio priemonių taikymą – atleidimą iš seniūno pareigų, grąžinimą į prieš tai eitas pareigas ar asmens perkėlimą į kitas pareigas, kurioms nėra keliami specifiniai procedūriniai reikalavimai (pvz., speciali atrankos komisijos sudėtis) ir tvarka (tik konkurso būdu).

Pareiškėjo nuomone, aiškinimas, kad asmens paskyrimas į seniūno pareigas gali būti vykdomas įprasta valstybės tarnautojams kaitumo tvarka, paneigia ne tik įstatymo leidėjo Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą seniūno priėmimo institutą, bet ir gyvenamųjų vietovių atstovų – seniūnaičių teisę dalyvauti seniūno atrankos procese.

Pareiškėjo nuomone, LVAT teisėjų kolegija nagrinėjamiems teisiniams santykiams klaidingai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatą, kuri akcentuoja atleidimo pagrindą, susijusį su Valstybės tarnybos įstatymo („pažeisti šio įstatymo reikalavimai“) reikalavimų pažeidimu, o tai neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Vietos savivaldos įstatymas yra specialusis teisės taikymo aktas Valstybės tarnybos įstatymo atžvilgiu, todėl Vietos savivaldos įstatymo nustatyta priėmimo į seniūno pareigas tvarka yra laikytina specialia norma Valstybės tarnybos įstatyme reglamentuojamo priėmimo į pareigas instituto atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas nustatė seniūno priėmimo tvarkos, reglamentuojamos Vietos savivaldos įstatyme, pažeidimą, todėl kreiptis su reikalavimu įgyvendinti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatą neturėjo pagrindo. Pareiškėjas pabrėžia, kad šioje byloje ginčas kilo ne dėl to, ar atsakovas turi pareigą atleisti seniūną iš pareigų, ar ne. Ginčas kilęs dėl priėmimo į seniūno pareigas teisėtumo, todėl, pareiškėjo manymu, LVAT teisėjų kolegija privalėjo vertinti asmens priėmimo į seniūno pareigas nuostatas, o ne apsiriboti valstybės tarnautojo atleidimo pagrindais. LVAT neatliko sisteminės Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų analizės, netinkamai pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatas, todėl priėjo prie nepagrįstų išvadų esą Vyriausybės atstovas netinkama forma įgyvendino savo įgaliojimus.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu pareiškėjas grindžia argumentais, kad LVAT teisėjų kolegija, priimdama skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo vieningai formuojamos administracinių teismų praktikos ir pradėjo formuoti ją neteisinga linkme. LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-804/2013, kurioje Vyriausybės atstovas prašė panaikinti administracijos direktoriaus įsakymo dalį, kuriuo rajono savivaldybės administracijos Zarasų miesto seniūnijos seniūno pavaduotoja be konkurso perkelta į aukštesnes rajono savivaldybės administracijos Zarasų miesto seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 11 kategorijos) pareigas ir jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ginčijama įsakymo dalis buvo panaikinta. LVAT 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2393-502/2015 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikinta savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dalis, kuria neorganizuojant konkurso asmuo buvo perkeltas į seniūno pareigas. Minėtose LVAT bylose buvo akcentuojama Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad asmuo į seniūno pareigas priimamas tik konkurso būdu. Pareiškėjo teigimu, teismų praktika ankstesnėse tokio pobūdžio bylose yra priešinga šioje byloje priimtam procesiniam sprendimui, todėl yra būtina atnaujinti procesą dėl vieningos administracinių teismų praktikos užtikrinimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 nurodė, kad su prašymu nesutinka.

Atsakovo nuomone atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu nėra pagrindo, nes LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 yra pakankamai motyvuotas.

Atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu nėra pagrindo. Šis proceso atnaujinimo pagrindas taikymas sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Atsakovas akcentuoja, kad šiuo atveju teismas trečiojo suinteresuoto asmens B. M. teises pagal Valstybės tarnybos įstatymą kildino ne iš ginčijamo akto, o iš fakto, kad B. M. yra valstybės tarnautoja, taigi, turi Valstybės tarnybos įstatymo numatytas garantijas. Viena iš tokių garantijų – nebūti atleistam iš tarnybos teisės aktuose nenumatytu pagrindu. Šios garantijos, atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju buvo įgyvendintos. Teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjui kreipiantis į atsakovą ir į teismą buvo vadovautasi netinkama teisės norma, nepaneigta.

Atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu galima tik tuo atveju, kai bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose nebuvo sprendžiama dėl į seniūno pareigas priimtų asmenų atleidimo iš pareigų teisėtumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. M. atsiliepime prašo netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju nėra išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti bylos procesą, pareiškėjas pateiktu prašymu nepagrįstai siekia, kad būtų pakartotinai nagrinėjama byla, kurti išspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2017 m. sausio 2 d. pateiktą prašymą, vadovavosi nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399, TAR, 2016, Nr. 2016-16849) nuostatomis.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus yra išimtinė procedūra, taikoma ypatingais atvejais bylose, užbaigtose teismo priimtu baigiamuoju aktu, siekiant pašalinti padarytus tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus. Pagal visuotinai pripažintą taisyklę (teisės principą), įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik išimtiniais atvejais, laikantis įstatymo numatytų sąlygų, be kita ko, vadovaujantis įstatymo įvardytais pagrindais.

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti byloje priimtą įsiteisėjusį teismų procesinį sprendimą neteisėtu ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. ABTĮ 161 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo, byla nėra nagrinėjama iš esmės, o tik patikrinama ir išsprendžiama, ar yra įstatyme numatytas pagrindas atnaujinti procesą (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-100/2014). Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu nėra pakankamai argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-520/2016 ir kt.).

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje šiuo atveju prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Analogiški proceso atnaujinimo pagrindai buvo numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota šių procesinių normų taikymo praktika yra aktuali sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją; Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-143-127/2011, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-146/2014, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015, 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, kt.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 turiniu, konstatuoja, kad, priešingai nė teigia pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, šiame teismo procesiniame sprendime (jo motyvuojamojoje dalyje) yra nurodyti aiškūs motyvai, kuriais remdamasi LVAT teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir taikydama išvardytas teisės normas, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigdamas esą LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendimas be motyvų, cituoja šį sprendimą ir dėsto nesutikimo su juo motyvus, tokiu būdu pats paneigdamas minėtą savo teiginį. Pažymėtina, kad asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto (atitinkamai Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto) prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (LVAT 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Dėl išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-2648-624/2016 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą:1) turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d.nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016, kt.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-2648-624/2016 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, teigdamas esą LVAT teisėjų kolegija priimdama 2016 m. spalio 10 d. sprendimą padarė akivaizdžius esminio pobūdžio materialiosios teisės normų pažeidimus, jas taikant, t. y. neanalizavo ir netaikė ginčo santykiams skirtų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priėmimo į seniūno pareigas tvarką (Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalis), klaidingai taikė ir aiškino Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, neatliko sisteminės Valstybės tarnybos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatų analizės, netinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatas.

Pareiškėjo konkretūs argumentai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu iš esmės susiveda į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo manymu, netinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir nepagrįstai nesivadovavo Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. Kiti pareiškėjo prašymo argumentai nekonkretūs (nesusieti su jokios konkrečios materialinės teisės normos taikymu), todėl nenagrinėtini kaip neatitinkantys 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo sąlygų.

Iš LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 motyvų matyti, kad šiuo procesiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsnių bei Valstybės tarnybos įstatyme apibrėžto teisinio reguliavimo kontekste išnagrinėjęs Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos ir savivaldybės administravimo subjekto (administracijos direktoriaus) kompetencijos aspektus, t. y.

įvertinęs, ar Vyriausybės atstovas pagal minėtų įstatymo normas galėjo savo teikimu siūlyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kad jis svarstytų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 41-485 „Dėl B. M. priėmimo į valstybės tarnybą“ panaikinimo klausimą. Nustačiusi, kad Vyriausybės atstovas 2014 m. gruodžio 29 d. teikimu siūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d.

įsakymą Nr. 41-485, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo buvo priimtas į valstybės tarnybą (seniūnės pareigas), LVAT teisėjų kolegija 2016 m. spalio 10 d. sprendime akcentavo, kad pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus, priėmimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos, reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kuris nenumato, kad valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas iš pareigų panaikinus aktą, kuriuo jis buvo priimtas į pareigas.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad Vyriausybės atstovas savo teikimu pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas gali siūlyti savivaldybės administravimo subjektui pačiam panaikinti ar pakeisti priimtą administracinį aktą tik tuo atveju, jei atitinkamus materialinius teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas (SAPĮ tokiu teisės aktu nelaikytinas) leidžia savivaldybės administravimo subjektui tai padaryti, teisėjų kolegija konstatavo, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2014 m. gruodžio 29 d. teikimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d.

įsakymą Nr. 41-485 dėl trečiojo suinteresuoto asmens priėmimo į valstybės tarnybą buvo nepagrįstas. Teisėjų kolegija 2016 m. spalio 10 d. sprendime pažymėjo, kad nors Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio, kuriame numatyti valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindai, 1 dalies 12 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai <…> paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti, nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje vykdė procedūrą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 18 d.

įsakymo Nr. 41-485 panaikinimo, o ne dėl įstatymo neįgyvendinimo (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Minėtų aplinkybių nustatymas lėmė teisėjų kolegijos išvadas, kad Vyriausybės atstovas nagrinėjamu atveju vykdė išvardytų įstatymų normų neatitinkančią procedūrą ir vien tai yra pagrindas pareiškėjo prašymą atmesti.

Iš LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 motyvuojamosios dalies turinio matyti, kad nustačiusi, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje savo teikimu nepagrįstai siūlė savivaldybės administravimo subjektui (Administracijos direktoriui) panaikinti savivaldybės administravimo subjekto (Administracijos direktoriaus) įsakymą dėl asmens priėmimo į valstybės tarnybą, t. y. pagal teikimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą formuluotę siūlė priimti tokį administracinį aktą, kurį priimti neleidžia Valstybės tarnybos įstatymas, teisėjų kolegija pagrįstai nenagrinėjo ir sprendime nepasisakė tuo aspektu, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui priimant 2012 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 41-485 buvo pažeistos Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl asmens paskyrimo į seniūno pareigas tvarkos.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymą valstybės tarnybos teisiniai santykiai susiformuoja priimant asmenį į valstybės tarnybą, o pasibaigia valstybės tarnautojo atleidimu iš pareigų (VTĮ 44 straipsnis). Bylai aktualios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 4 dalį

jeigu kiti įstatymai (išskyrus statutus, Diplomatinės tarnybos įstatymą, Korupcijos prevencijos įstatymą, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir Vietos savivaldos įstatyme, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme ir Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatyme nustatytas įstaigos vadovų priėmimo į pareigas sąlygas) nustato kitokias priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas sąlygas, taikomos šio Įstatymo nuostatos. Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje nurodyta seniūną į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo ir Valstybės tarnybos įstatymais.

Minėtu įstatymais nustatytu teisiniu reguliavimu aiškiai nustatyta, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai gali pasibaigti kompetentingam vadovui priėmus administracinį aktą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų. LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendime pagrįstai akcentuota, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato valstybės tarnybos teisinių santykių pasibaigimo administravimo subjektui pasinaikinant priimtą administracinį aktą, kuriuo valstybės tarnautojas buvo priimtas į pareigas. Teisėjų kolegija nustatė, kad būtent tokį (negalimą pagal Valstybės tarnybos įstatymą) sprendimą savo teikime Vyriausybės atstovas siūlė priimti Vilniaus miesto savivaldybės administravimo subjektui (Administracijos direktoriui).

Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 12 punktą LVAT teisėjų kolegija 2016 m. spalio 10 d. sprendime paminėjo kaip vieną iš šiame įstatyme numatytų valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindų (paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti), tačiau nurodyta teisės norma nelėmė, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Iš LVAT 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 turinio matyti, kad jis iš esmės pagrįstas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatomis, kurios reglamentuoja Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką (procedūrą), bei Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, kurios patvirtina, kad Vyriausybės atstovas savo teikime nepagrįstai siūlė savivaldybės administravimo subjektui (Administracijos direktoriui) svarstyti tokio individualaus administracinio akto panaikinimo klausimą, kurio panaikinimas administracine tvarka negalimas pagal Valstybės tarnybos įstatymą.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Todėl prašymas atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-2648-624/2016 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu netenkinamas.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015, kt.). Atnaujinti procesą aptariamu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Pareiškėjo teigimu, LVAT teisėjų kolegija, priimdama 2016 m. spalio 10 d. sprendimą, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-804/2013 ir 2015 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2393-502/2015.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo nurodytomis LVAT nutartimis, pažymi, kad pareiškėjo nurodytos bylos nuo administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, skiriasi pagal faktines aplinkybes ir tų aplinkybių kontekste taikytas teisės normas. Pirmiau minėta, kad 2016 m. spalio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 LVAT teisėjų kolegija priėmė pagal teisės aktus įvertinusi šioje byloje nustatytą aplinkybę, kad Vyriausybės atstovas savo teikimu siūlė savivaldybės administravimo subjektui (Administracijos direktoriui) spręsti tokio individualaus aktą panaikinimo klausimą, kurio panaikinimas administracine tvarka pagal įstatymą buvo negalimas. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose tokie procedūrinio pobūdžio ir kompetencijos klausimai nebuvo kilę ir nebuvo nagrinėti. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos aplinkybių kontekste.

Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriais remiantis gali būti atnaujintas procesas. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 52).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais yra nepagrįstas, todėl, vadovaujantis ABTĮ 162 straipsnio 1 dalimi, šis prašymas netenkinamas ir atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-2648-624/2016 procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (TAR, 2016, Nr. 2016-16849) 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2648-624/2016.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas