2015-12-22 Nr. BB-5315-1-68-1-00417-2013-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–596–222/2015 Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00417-2013-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Audronės Kartanienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistojo gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui

civilinio atsakovo „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo atstovei Ainei Kvedarienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus bei civilinio atsakovo „Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo Teisės skyriaus vadovės Ainės Kvedarienės kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalis dėl J. G. išteisinimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėti dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. J. G. pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, uždraudžiant naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.

Nukentėjusiesiems E. D., K. S., R. R., A. R. ir M. R. iš draudimo bendrovės „Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo priteista 2 500 Eur (kiekvienam po 500 Eur), iš ūkininko P. V. – 3 292,40 Eur (kiekvienam po 658,48 Eur), iš J. G. – 3 292,40 Eur (kiekvienam po 658,48 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio palūkanos, skaičiuojant jas nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžiu J. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. L., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimo, nuteistojo gynėjo ir civilinio atsakovo atstovės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, o civilinio atsakovo atstovės kasacinio skundo dalį dėl J. G. nuteisimo palikti nenagrinėtą, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeisti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinus pirmosios instancijos teismo J. G. išteisinantį nuosprendį, priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. G. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y.

2013 m. birželio 10 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), Drevernos k., Priekulės sen., Klaipėdos r., vairuodamas automobilį „Toyota Carina“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) elgdamasis neatsargiai, pagrindinio kelio vingyje, važiuodamas į dešinę, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė kelio ženklinimo–siauros ištisinės horizontaliosios linijos (KET 3 priedo 1.1 punktas), skiriančios priešingų krypčių eismo juostas ir draudžiančios važiuoti priešpriešinio eismo juosta, reikalavimo – iš dalies išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur sudarė kliūtį ir atsitrenkė į pagrindiniu keliu važiavusį R. L. vairuojamą traktorių–krautuvą „John Deere 3420“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su savos gamybos priekaba–platforma (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Automobiliui „Toyota Carina“ atsitrenkus į traktorių–krautuvą, R. L. staigiai jį stabdė, dėl to ant priekabos–platformos sėdėjęs darbininkas A. R. atsitrenkė į traktoriaus–krautuvo su priekaba konstrukcines dalis ir nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Šiais savo veiksmais J. G. pažeidė KET 28 punkto, numatančio, kad „transporto priemonės vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui“, 122 punkto, numatančio, kad „esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos“, 125 punkto, numatančio, kad „vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. G. gynėjas advokatas O. Martinkus prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį, pašalinus iš jo konstatavimą, kad autoįvykio metu J. G. pažeidė KET 28, 122,125 punktų reikalavimus.

Nuteistojo gynėjo manymu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, nustatančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatoriaus manymu, reikšminga faktinė aplinkybė, t. y. tai, kad J. G. vairuojamas automobilis „Toyota Carina“ eismo įvykio metu buvo išvažiavęs į priešingą eismo juostą, nustatyta remiantis išimtinai 2014 m. vasario 5 d. specialisto išvada Nr. 11K-269(13), kurioje nurodyta, kad „...prieš pat susidūrimą a/m Toyota Carina buvo dalinai įvažiavęs į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę ir judėjo įstrižai iš kairiosios kelio pusės į dešinę, tikėtina, vykdant nusukinėjimo į dešinę manevrą“. Šiuo atveju būtina konstatuoti, kad išvada nėra kategoriška, o tik tikėtina, todėl ji nėra privaloma teismui. Teismas, spręsdamas apie minėtos aplinkybės buvimą ar nebuvimą, privalėjo atsižvelgti ir į kitus įrodymus bei byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Kasatorius atkreipia dėmesį į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad įrodymais (automobilio „Toyota Carina“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu; fotografijomis; eksperto paaiškinimais) nustatyta, jog J. G. vairuojamas automobilis kliudė nuteistojo R. L. vairuojamą traktorių priekine kaire sparno ir posūkio žibinto dalimi maždaug 10 cm atstumu nuo automobilio krašto; traktoriaus priekiniai ratai pradedant stabdymą buvo maždaug toje vietoje, kur traktoriaus sustojimo metu buvo galiniai traktoriaus ratai, t. y. kirtę ištisinę ženklinimo liniją; skiriamosios ištisinės juostos plotis sudaro 10 cm; traktoriaus priekinis kaušas su jo šonuose esančiais „rageliais“ yra platesnis už traktoriaus ratų plotį; traktorius buvo išvažiavęs į priešingą (t. y. J. G.) kelio juostą daugiau nei 10 cm. Pasak kasatoriaus, šių argumentų apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, todėl išvadą, kad J. G. vairuojamas automobilis „Toyota Carina“ buvo išvažiavęs į priešpriešinę juostą, padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Kasaciniame skunde pažymima, kad, net ir įžvelgus J. G. veiksmuose tam tikrų Kelių eismo taisyklių pažeidimų (KET 28, 125 punktų), jie priežastiniu ryšiu yra pernelyg nutolę nuo eismo įvykio sunkiausių pasekmių, t. y. A. R. mirties. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta nuteistojo kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas, reikštų, kad jis nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti minėti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pasak kasatoriaus, byloje neginčijamai nustatyta, kad A. R. mirė dėl atsitrenkimo į traktoriaus–krautuvo su priekaba konstrukcines dalis staigiai stabdant traktorių, o tai reikštų, kad teismas laikė, jog J. G. turėjo ir galėjo numatyti, kad priešpriešiais važiuojančio traktoriaus–krautuvo savadarbėje priekaboje, nepritaikytoje vežti keleiviams, gali sėdėti žmogus, kuris traktorių staiga stabdant gali neišsilaikyti ir, atsitrenkęs į priekabos konstrukcines dalis, patirti mirtinus sužalojimus. Kasatoriaus manymu, tokia teismo išvada yra aiškiai nepagrįsta, nes nėra pagrindo kilti J. G. baudžiamajai atsakomybei už tai, kad jis nenumatė, jog traktoriaus vairuotojas R. L. neleistinai veš darbininką A. R. ir kad traktorius bus išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą; taip pat nenumatė ir to, kad A. R. nesiims elementarių saugumo priemonių tvirtai laikytis už konstrukcinių priekabos dalių. Pasak kasatoriaus, galima daryti tik prielaidą apie tokio priežastinio ryšio buvimą ir tik todėl, kad traktoriaus vairuotojas R. L., iš dalies išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, staigiai stabdė traktorių vien dėl to, kad pamatė iš už posūkio atvažiuojantį lengvąjį automobilį. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad pastaroji aplinkybė ir buvo ta priežastis, lėmusi R. L. veiksmus – staigų traktoriaus stabdymą, nes dėl ypač staigaus posūkio J. G. automobilis buvo pastebėtas prieš pat eismo įvykį, R. L. aiškiai suprato, kad jo vairuojamas traktorius yra iš dalies išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, trukdo kitoms transporto priemonėms.

Kasatorius, remdamasis pirmosios instancijos teisme apklausto specialisto V. Pačobuto paaiškinimais (kad traktoriaus priekiniai ratai prieš jo stabdymo pradžią buvo toje vietoje, kur sustojus buvo jo galiniai ar priekabos ratai, t. y. kirtę ištisinę skiriamąją juostą) ir teigdamas, kad J. G. net nepajuto traktoriaus ir jo automobilio kontakto, atsižvelgdamas į automobiliui „Toyota Carina“ padarytus nedidelius sugadinimus (išdaužtas priekinis kairysis posūkio žibintas ir atlenkta priekinio kairiojo sparno dalis, kuri pagaminta iš plonos skardos), skunde pabrėžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog J. G. vairuojamas automobilis prieš įvykį buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Kasatorius pažymi ir tai, kad teismo eksperto V. Pačebuto parodymai pirmosios instancijos teisme apie traktoriaus stabdymo kelią prieštarauja jo paties kaip specialisto pateiktai autotechninei išvadai, kad pirminis susidūrimo kontaktas įvyko ties vieta, kurioje po eismo įvykio yra sustojusio traktoriaus–krautuvo priekinė dalis, tikėtina, kaušas. Dėl to kasaciniame skunde keliamas klausimas, kur įvyko susidūrimas (kontaktas).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamajame nuosprendyje J. G. inkriminuoti veiksmai esminėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Pasak kasatoriaus, J. G. nuteistas ne už tai, už ką buvo kaltinamas, nes kaltinamajame akte nurodyta, kad J. G. atsitrenkė į važiuojantį traktorių, kuris buvo stabdomas jau po to ir būtent dėl automobilio „Toyota Carina“ atsitrenkimo į traktorių, tuo tarpu sprendžiant iš nuosprendžiuose konstatuotų aplinkybių nuteistas už tai, kad sudarė grėsmę saugiam eismui, dėl to R. L. staigiai stabdė traktorių krautuvą ir dėl to A. R., atsitrenkęs į priekabos konstrukcines dalis, nuo patirtų sužalojimų mirė. Pasak kasatoriaus, taip buvo pažeistos J. G. teisės į teisingą teismą, veiksmingą gynybą. Paminėtos aplinkybės svarbios ir vertinant eismo įvykio mechanizmą bei jo dalyvių veiksmus, jų priežastinį ryšį su A. R. žūtimi. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismas neatsižvelgė į mažą traktoriaus ir lengvojo automobilio kontakto plotą ir su tuo susijusias pasekmes – transporto priemonių susidūrimas neturėjo jokios įtakos šių transporto priemonių sustojimui fizine prasme, nes jos sustojo ne todėl, kad atsitrenkė viena į kitą, o todėl, kad jų vairuotojai ėmėsi priemonių jas sustabdyti. Kasatorius teigia, kad J. G. tai darė nesukeldamas grėsmės eismo saugumui, o R. L. stabdė staigiai ir dėl to atsirado pasekmės. Jeigu R. L. stabdė traktorių jau po to ir dėl to, kad lengvasis automobilis atsitrenkė į traktorių, tai reiškia, kad jis ėmėsi netinkamų veiksmų, kurie ir lėmė sunkias pasekmes. Jeigu R. L. po traktoriaus ir lengvojo automobilio susidūrimo nebūtų staigiai stabdęs, tai susidūrimo pasekmės būtų apsiribojusios sąlyginai nedideliu transporto priemonių apgadinimu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad aptartas esminis procesinis pažeidimas yra svarbus, bet jis neturėtų būti panaudotas prieš nuteistojo interesus grąžinant bylą nagrinėti iš naujo ir taip suteikiant galimybę valstybiniam kaltintojui pakeisti inkriminuotą kaltinimą kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju teismui nenustačius inkriminuotų veiksmų, turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Kasatorius mano, kad teismo nuosprendis dėl civilinio ieškinio išsprendimo taip pat yra ydingas, nes iš draudimo bendrovių „PZU Lietuva“ ir „Compensa TU S.A.“ turėjo būti priteista ne

po 2500 Eur sutartinei prievolei atlyginti, o po 5000 Eur, t. y. maksimali sutartinė draudimo suma neturtinei žalai atlyginti, kurią mažinti nebuvo jokio pagrindo. Abi šios bendrovės buvo sudariusios atskiras draudimo sutartis dėl skirtingų transporto priemonių, dalyvavusių draudiminiame įvykyje ir kurių abu vairuotojai teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais. Dėl to draudimo bendrovės privalo atsakyti savo sutarčių ribose, t. y. atlyginti teismo nustatyto dydžio neturtinę žalą neviršijant 5000 Eur kiekviena.

Kasatoriaus manymu, teismas be pagrindo konstatavo, kad abiejų nuteistųjų – R. L. ir J. G. – civilinė atsakomybė yra subsidiari. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kelių asmenų veiksmais padaryta žala, preziumuoja solidariąją skolininkų pareigą ją atlyginti. Civilinio ieškinio dalis, priteista iš eismo įvykio kaltininko R. L. darbdavio ūkininko P. V., kildinama iš jo darbuotojo R. L. kaltės. Dėl to, kasatoriaus manymu, likusi patenkinto civilinio ieškinio dalis (minusavus iš draudimo bendrovių priteistą civilinio ieškinio dalį), turėjo būti priteista iš eismo įvykio kaltininkų – R. L. ir J. G. bei P. V. – solidariai.

Pasak kasatoriaus, teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos dydžio, visiškai neatsižvelgė į J. G. turtinę padėtį ir šių aplinkybių net neaptarė, taip pažeidė CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad žalos dydis gali būti mažinamas atsižvelgiant ir į žalą padariusio asmens kaltę. Kasatorius nurodo, kad J. G. yra senatvės pensininkas, pensija – vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Be to, teismas neatsižvelgė ir į eismo įvykio kaltininku pripažinto R. L. turtinę padėtį, kuri, tikėtina, taip pat nėra gera; teismas iš viso nesiaiškino šių aplinkybių.

Teismas, spręsdamas dėl civilinio ieškinio dydžio, faktiškai taikė CK 6.282 straipsnio l dalies nuostatą, nes atsižvelgė į paties A. R. didelį neatsargumą. Šiuo atveju teismas turėjo pareigą motyvuoti, kodėl apsiribojo tik reikalaujamos atlyginti žalos dydžio sumažinimu ir neatmetė civilinio ieškinio iš viso. Kasatoriaus teigimu, A. R. žūtis įvyko ne tik dėl paties fakto, kad jis važiavo keleiviams nepritaikytos transporto priemonės atviroje priekaboje, bet ir dėl to, kad nesiėmė elementariai įmanomų atsargumo priemonių apsisaugoti nuo netolygaus traktoriaus judėjimo (t. y. nesilaikė iš viso arba laikėsi nepakankamai tvirtai už priekabos konstrukcinių elementų). Kasatorius mano, kad būtent paties žuvusiojo A. R. veiksmai vertintini kaip ypač didelis neatsargumas, lėmęs jo mirtį, todėl yra pagrindas konstatuoti didelę jo kaltę ir atmesti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo CK 6.282 straipsnio l dalies pagrindu.

Kasaciniu skundu civilinio atsakovo „Compensa TU S. A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo atstovė teisės skyriaus vadovė A. Kvedarienė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 metų birželio 1 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Kasaciniame skunde nurodytas nuosprendžio apskundimo pagrindas – netinkamas BK 281 straipsnio 5 dalies taikymas J. G., kurio draudikas yra civilinis atsakovas (kasatorius). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp J. G. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir A. R. žūties, o tik formaliai konstatavo, kad J. G. padaryti pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą. Kasaciniame skunde aptariama BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, šio straipsnio taikymo sąlygos, pabrėžiama būtinybė nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-942/2015). Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju nepakanka įrodyti J. G. atsakomybės už eismo įvykį – transporto priemonių susidūrimą, bet būtina įrodyti, kad jo veika buvo tiesioginė asmens žūties priežastis ir atsakyti į klausimą, kurio iš šio eismo įvykio dalyvių tiesioginė veika buvo tiek neatsargi, kad ji lėmė tokius padarinius. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas priežastinį ryšį nustatinėjo ne tarp J. G. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, bet sprendė, kad eismo įvykyje dalyvavę abiejų transporto priemonių valdytojai yra kalti dėl transporto priemonių susidūrimo ir dėl to abu atsakingi už atsiradusias asmens žūties pasekmes. Kasaciniame skunde išdėstomos byloje konstatuotos faktinės aplinkybės ir atkreipiamas dėmesys, kad techniniu požiūriu eismo įvykis laikytinas mažareikšmiu: transporto priemonės kontaktavo slysdamos, dėl to buvo deformuotas tik J. G. vairuojamo automobilio kairės pusės priekinis sparnas, o kitų abiejų transporto priemonių apgadinimų nebuvo padaryta; be to, staigų traktoriaus stabdymą (kuris ir lėmė asmens žūtį) sąlygojo ne transporto priemonių kontaktas, o kliūties kelyje susidarymas ir didelis traktoriaus stabdymo efektyvumas.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neargumentavo nuosprendyje padarytos išvados, kad jeigu J. G. nebūtų iš dalies išvažiavęs į priešpriešinto eismo juostą, o važiavęs arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, eismo saugumui nebūtų kilę jokios grėsmės ir jis su traktoriumi būtų prasilenkęs, o R. L. nebūtų prireikę ekstremaliai stabdyti traktoriaus. Šią išvadą kasatorius laiko nepagrįsta jokiais byloje surinktais įrodymais. Remdamasis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-483/2013), kasatorius nurodo, kad turėjo būti įvertinta abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų padarinių atsiradimo reikšmė, tačiau teismas nevertino aplinkybės, ar eismo įvykis būtų įvykęs ir transporto priemonės būtų susidūrusios tuo atveju, jei J.

G. būtų laikęsis savo važiavimo juostos, o tik R. L. – traktoriaus–krautuvo vairuotojas būtų padaręs Kelių eismo taisyklių, reikalaujančių važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir laikytis siauros ištisinės horizontalios kelio ženklinimo linijos, pažeidimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. L. pažeidė ir draudimą vežti asmenis tam nepritaikytose transporto priemonėse, todėl, nepaisant to, kad A. R. žūtis buvo sąlygota eismo įvykio, už kurį atsakingi abu eismo įvykyje dalyvavę asmenys, tačiau tiesiogine šių padarinių priežastimi laikytina R.

L. bei paties A. R. padaryti šiurkštūs Kelių eismo taisyklių, draudžiančių vežti keleivius tam nepritaikytose vietose, pažeidimai. Jei R. L. ir A. R. būtų laikęsi elementarių Kelių eismo taisyklių reikalavimų, net ir įvykus transporto priemonių kontaktui, nebūtų kilę pasekmių – A. R. žūties. Tai, kasatoriaus manymu, patvirtina 2014 m. vasario 5 d. specialisto išvada Nr. 11K269 (13), kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą lėmė ir buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jo kilimu susiję tai, kad traktoriaus–krautuvo „John Deere 3420“ vairuotojas R.

L. priekaboje, kuri nebuvo pritaikyta keleiviams vežti, be to, buvo nestabili (pakrauta smėlio maišais, vandens siurbliu), vežė A. R., kuris, tikėtina, susidariusioje eismo įvykio situacijoje, kilus eismo saugumo grėsmei stabdant traktorių–krautuvą su priekaba, buvo bloškiamas inercijos jėgos. Kasatoriaus vertinimu, aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad J. G. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra būtinoji, o ne atsitiktinė A. R. žūties sąlyga ir to priežastis. Spręsdamas apie priežastinio ryšio buvimą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo nustatyti ir jo pobūdį, tačiau jokių argumentų dėl to nepateikė ir šio klausimo nenagrinėjo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, atsižvelgiant į eismo įvykio aplinkybes, padarytus mažareikšmius transporto priemonių apgadinimus, negalima buvo protingai numatyti asmens žūties ir daroma išvada, kad J. G. padaryti pažeidimai nėra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, todėl jo atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o civilinis ieškinys atmestas.

Kasaciniame skunde ginčijamas ir J. G. kaltės nustatymas. Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas objektyviai neatsižvelgė į skirtingą eismo įvykio kaltininkų pažeidimų pobūdį, jų reikšmę, skirtingą šių kaltininkų patirtį, specifinius vairavimo įgūdžius ir abiejų eismo įvykio dalyvių padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus vertino vienodai. Kasatorius pažymi, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes (eismo įvykis techniniu požiūriu laikytinas mažareikšmiu: transporto priemonės kontaktavo slystamai, dėl to buvo deformuotas tik J. G. vairuojamo automobilio kairės pusės priekinis sparnas, o kitų abiejų transporto priemonių apgadinimų nebuvo padaryta, patys transporto priemonių sugadinimai nežymūs) negalima konstatuoti, kad kaltinamasis J. G. galėjo ar privalėjo numatyti, jog priekaboje gali būti vežamas žmogus ir kad dėl jo Kelių eismo taisyklių pažeidimo šis žmogus gali žūti. Kasatoriaus įsitikinimu, dėl A. R. žūties kaltu laikytinas R. L. , kuris vairavo specifinę didelių gabaritų ir svorio ūkio techninę transporto priemonę su tempiama priekaba-platforma ir kuriam turėjo būti keliami aukštesni atsakomybės, atsargumo ir atidumo standartai nei įprastam eismo dalyviui, nes tokios transporto priemonės dalyvavimas eisme savaime kelia didesnę riziką nei įprasto automobilio. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, todėl R. L., elgdamasis neatsakingai ir nerūpestingai ir itin šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių keliamus reikalavimus, lengvabūdiškai nusikalstamai tikėjosi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Kasatorius, paminėjęs aplinkybę, kad eismo įvykio metu asmuo žuvo ne dėl tiesioginio kontakto su transporto priemone, bet R. L. staigiai stabdžius vairuojamą traktorių po susidūrimo, ir tai, kad R. L., kaip specialios transporto priemonės vairuotojui–profesionalui, keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-90/2008), turėjo būti suvokiamos tokio staigaus stabdymo pasekmės, jis žinojo, kad vežti keleivius nepritaikytoje, pakrautoje priekaboje – pavojinga.

Kasatoriaus įsitikinimu, J. G. nelaikytinas kaltu dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, todėl jam ir kartu jo civilinės atsakomybės draudikui (kasatoriui) pareikštas civilinis ieškinys turėjo būti atmestas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas abiejų nuteistųjų veiksmus įvertino vienodai, neatsižvelgęs į jų kaltę, padarytų pažeidimų skirtingą apimtį, reikšmę, šiurkštumą, lėmė neteisingo bei nepagrįsto nuosprendžio J. G. priėmimą, o kartu ir nepagrįstą ieškinio tenkinimą.

Kasaciniame skunde pasisakoma dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo, kuris yra svarbi aplinkybė sprendžiant žalos atlyginimo klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2012, Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas paties nukentėjusiojo A. R. didelis neatsargumas, todėl net ir padarius prielaidą, kad J. G. kaltė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį įrodyta, apeliacinės instancijos teismas privalėjo nuodugniai įvertinti, kokia dalimi nukentėjusysis laikytinas atsakingu dėl kilusių padarinių (savo žūties), ir atitinkamai spręsti klausimą dėl civilinio ieškinio dalinio tenkinimo ar atmetimo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas to nepadarė ir paminėjęs aplinkybes, kaip J. G. atsakomybę lengvinančias, tik atkartojo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl žuvusiojo A. R. neatsargumo, tačiau objektyviai jo įtakos žalos atsiradimui neišnagrinėjo ir neįvertino.

Kasaciniame skunde vėl pakartojamos eismo įvykio aplinkybės ir pažymima, kad protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Pasak kasatoriaus, neabejotina, kad nukentėjusysis itin didelę grėsmę savo sveikatai ir gyvybei kėlė jau nuo pat kelionės pradžios ir jei jis būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, sužalojimų būtų išvengęs. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad nukentėjusiojo elgesys laikytinas dideliu neatsargumu, sudarančiu pagrindą arba atmesti civilinių atsakovų ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo arba žymiai mažinti priteistiną žalos atlyginimo dydį. Byloje konstatuotos aplinkybės lemia skirtingą eismo įvykyje dalyvavusių asmenų (įskaitant nukentėjusįjį) atsakomybės laipsnį, todėl nuosprendyje dėl šių asmenų kaltės teismas turėjo pasisakyti itin aiškiai ir argumentuotai.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, priimtas dėl J. G., naikintinas dėl esminių BPK pažeidimų ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavo J. G. ir R. L. vairuojamos transporto priemonės. Šio eismo įvykio metu žuvo A. R., kuris važiavo R. L. vairuojamo traktoriaus–krautuvo priekaboje–platformoje, nepritaikytoje vežti žmonėms. R. L. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį dėl to, kad pažeidė KET 122, 125, 201.5 punktų reikalavimus, nes vežė ant žmonėms nepritaikytos vežti priekabos–platformos A. R. ir prieš kelio vingį nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė kelio ženklinimo – siauros ištisinės linijos, skiriančios priešingų krypčių eismo juostas ir draudžiančios važiuoti priešpriešinio eismo juosta – reikalavimų, iš dalies išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, sudarė kliūtį ir atsitrenkė į iš posūkio, taip pat iš dalies į priešpriešinio eismo juostą išvažiavusį J. G. vairuojamą automobilį „Toyota Carina“. Šiam automobiliui atsitrenkus į R. L. vairuojamą traktorių–krautuvą, pastarasis staigiai stabdė, dėl to, atsitrenkęs į traktoriaus–krautuvo priekabos konstrukcines dalis, žuvo A. R.. Šios faktinės eismo įvykio aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nustatytos, jos pripažintos įrodytomis.

Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose konstatuota, kad J. G. (ne tik R. L.) pažeidė KET, nes iš dalies išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, konkrečiai – J. G. nevykdė KET 28, 122, 125 punktų reikalavimų. Be to, abiejų instancijų teismai nurodė, kad R. L. traktorių–krautuvą stabdė tada, kai į jį atsitrenkė J. G. vairuojamas automobilis. Šioje situacijoje teismai padarė skirtingas išvadas dėl priežastinio ryšio nustatymo tarp vieno iš pažeidėjų – vairuotojo J. G. veiksmų ir kilusių padarinių – A. R. žūties. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. R. žūtį sąlygojo jo buvimas nepritaikytoje žmonėms vežti traktoriaus priekaboje ir staigus traktoriaus stabdymas, bet ne eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių susidūrimas, be to, nurodė nenustatęs, jog J. G. būtų matęs traktoriaus priekaboje sėdintį A. R. ar apskritai galėjęs ir turėjęs numatyti, kad dėl jo vairuojamo automobilio susidūrimo su traktoriumi gali žūti žmogus. Tuo motyvuota pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp J. G. vairavimo ir A. R. žūties nėra tiesioginio priežastinio ryšio, o dėl to J. G. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas J. G. veiksmus, nurodė, kad jis (ne tik R. L.) būtų galėjęs išvengti eismo įvykio ir kilusių padarinių – A. R. žūties, jei nebūtų pažeidęs kelių eismo saugumo taisyklių, o tai, kad žmogus žuvo dėl inercinės jėgos ir atsitrenkimo į traktoriaus priekabos konstrukcines dalis, kai R. L. staigiai stabdė traktorių, nešalina J. G. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarė abu vairuotojai – R. L. ir J.

G. –bei nurodė, jog pastarojo kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, kad J. G., turėdamas pareigą vairuoti atidžiai ir galimybę neišvažiuoti iš savo eismo juostos, o pamatęs R. L. vairuojamą traktorių – laiku sumažinti greitį, pakeisti vairavimo kryptį, kad išvengtų susidūrimo, to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad dviejų eismo dalyvių – R. L. ir J. G. – padaryti KET pažeidimai yra priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – A. R. žūtimi. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J.

G., iš esmės nenagrinėjo priežastinio ryšio, tarp šio veiksmų – KET pažeidimų, kurių buvimą nustatė, ir eismo įvykio kilimo, o kartu ir dėl to kilusių A. R. žūties pasekmių. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylą. Nagrinėjamu atveju esminis klausimas – kurio iš eismo dalyvių, o konkrečiai – ar abiejų veika (t. y. kelių eismo saugumo pažeidimai) yra priežastiniu ryšiu susijusios su kilusiais padariniais, t. y. žmogaus žūtimi. Taigi, sprendžiant dėl J.

G. baudžiamosios atsakomybės bei darant išvadas apie būtinosios padarinių kilimo sąlygos buvimą ar nebuvimą, labai svarbu tiksliai nustatyti faktines eismo įvykio aplinkybes. Priešingu atveju teisingas situacijos modeliavimas negalimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialisto išvadoje (atlikus eismo įvykio autotechninį tyrimą), be kita ko, nurodyta: traktorius–krautuvas (vairuojamas R. L.) prieš pat susidūrimą buvo nusukinėjamas dešiniau ir stabdomas; techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą sąlygojo R. L. veiksmai vežant nepritaikytoje keleiviams vežti priekaboje A.

R., kuris, tikėtina, dėl automobilio „Toyota Carina“ vairuojamo automobilio važiavimo kelio vingyje sankryžoje iš dalies išvažiavus į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę ir traktoriaus–krautuvo vairuotojo važiavimo artėjant prie kelio vingio ir sankryžos ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, techniniu požiūriu šiems eismo dalyvių veiksmams esant tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiems su transporto priemonių susidūrimu, kilus eismo saugumo grėsmei stabdant traktorių–krautuvą, buvo bloškiamas inercijos jėgos, atsitrenkė į priekaboje buvusį siurblį ar rėmą ir susižalojo.

Iš specialisto išvados bei ją pateikusio eksperto V. Pačebuto paaiškinimų (pirmosios instancijos teisme) teismai padarė priešingas išvadas apie J. G. veiksmų priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Šiame kontekste pažymėtina, kad aprašant eismo įvykį ir nusikalstamą veiką kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose nurodyta, jog R. L. stabdė traktorių–krautuvą atsitrenkus į jį J. G. vairuojamam automobiliui (o ne prieš susidūrimą), tačiau specialisto išvadoje apie tokios aplinkybės buvimą nėra nurodyta, o sąlygos, dėl kurių įvyko eismo įvykis bei jo metu atsirado žmogaus žūties pasekmės, nėra aiškiai apibrėžtos.

Šį tyrimą atlikęs specialistas (ekspertas) V. Pačebutas, duodamas paaiškinimus teisiamajame posėdyje, nurodė neturėjęs pakankamai duomenų (pvz., apie transporto priemonių važiavimo greitį). Pažymėtina, kad teismai neanalizavo ir nevertino eismo įvykio dalyvių (nuteistųjų) parodymų, nepalygino jų su specialisto išvadomis ir, siekdami kiek įmanoma detaliau išsiaiškinti eismo įvykio mechanizmą, nepateikė atitinkamų klausimų specialistui (apeliacinės instancijos teismas jo ir neapklausė). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R.

L. parodė važiavęs apie 12 km/h greičiu ir „pradėjęs stabdyti nuo smūgio“; posūkis, iš kurio atvažiavo J. G., apaugęs medžiais, todėl jį pamatęs prieš pat susidūrimą, likus maždaug 1,5 metro; jei nebūtų stabdęs ir daręs manevro (pasukęs), pasak R. L., J. G. būtų jį užkliudęs „puse savo automobilio“ nors smūgis ir taip buvo „didelis“. J. G. aiškino ties posūkiu važiavęs 25–30 km/h greičiu (parodymai teisme) ar 30–40 km/h (parodymai ikiteisminio tyrimo metu). Byloje liko neišsiaiškinta ir tai, ar susidariusioje situacijoje R.

L. iš tiesų galėjo pamatyti J. G. vairuojamą automobilį tik prieš pat jam atsitrenkiant, o tai yra viena svarbių aplinkybių atsakant į klausimą, ar J. G. veiksmai, eliminavus kito eismo dalyvio R. L. padarytus KET pažeidimus, susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais. Taigi, darant išvadas apie tai, ar tik vieno eismo dalyvio, ar kiekvieno, t. y. ir J. G., padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, būtina įvertinti visus bylos duomenis, pateikti klausimus specialistui ir išsamiai išsiaiškinti bei nustatyti (pirmiau šioje nutartyje aptartas) faktines aplinkybes dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo.

To apeliacinės instancijos teismas nepadarė, todėl, vertindamas įrodymus bei grįsdamas nuosprendį, priimtą J. G., iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio reikalavimus, o tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai sudaro pagrindą J. G. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti. Taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių išsprendimo (žalos atlyginimo), nes šie klausimai susiję su J.

G. kaltės klausimo išsprendimu ir kartu – kaltais pripažintų asmenų (ar asmens) civilinės atsakomybės apimtimi. Atsižvelgdama į BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, dėl kitų kasacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį dėl J. G. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir civilinių ieškinių išsprendimo bei grąžinti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai

Olegas Fedosiukas Audronė Kartanienė Dalia Bajerčiūtė