2016-11-09 Nr. AB-21141-3-63-3-01654-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2427-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01654-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 15 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 20 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis Tauragės AVPK areštinėje periodiškai nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo laikytas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų. Areštinės kamerų sąlygos neatitiko higienos reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, trūko ventiliacijos, baldai buvo seni, buvo daug parazitų, čiužiniai skleidė blogą kvapą, tualeto patalpa nuo gyvenamosios patalpos neatskirta pertvara, kamerose nebuvo langų, dušu naudotis galėjo tik 1 kartą per savaitę, pasivaikščioti kieme buvo leidžiama tik 1 valandą per dieną, o maisto gaudavo tik apie 200 g per parą. Be to, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus 5 kv. m ploto reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo tyčia laikytas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi Konvencijos 3 straipsnyje jis nenumatytas, ir paaiškino, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą jį prašė atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo laikymo sąlygų neatitiko tikrovės. Pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje periodiškai buvo laikytas nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. ir per visą šį laikotarpį nebuvo pažeistas minimalaus vienam laikomam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, taip pat neužfiksuoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimų pažeidimai. Kamerose įrengta ventiliacija, apšvietimas, lempučių skaičius ir langų dydis atitiko reikalavimus, buvo centrinis šildymas, sanitariniai mazgai kamerose nuo gyvenamųjų patalpų atskirti 1,30 m aukščio pertvara, periodiškai atliekama kenkėjų ir graužikų kontrolė, patalynė ir rankšluosčiai skalbiami, čiužiniai valomi valykloje. Atsakovas teigė, kad areštinės baldai įsigyti 2006 m., čiužiniai – 2012-2013 m. 2012-2013 m. areštinėje vyko remontas ir laikymo sąlygos gerėjo. Laikomi asmenys maitinami 3 kartus per parą pagal patvirtintą valgiaraštį, tiekiamas maistas atitinka teisės aktų reikalavimus ir normas. Laikomi asmenys, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, kasdien 1 valandą vedami pasivaikščioti. Atsakovas daliai pareiškėjo reikalavimų prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas taip pat teigė, kad pareiškėjas skunde dėstė bendro pobūdžio teiginius, nagrinėjamu atveju nebuvo privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu pripažino pareiškėjo R. L. teisių pažeidimą, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo siejo su laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas su šiuo reikalavimu į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 15 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. rugsėjo 15 d. pareikšti.

Pareiškėjas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą nesuvokė iki į lietuvių kalbą nebuvo išversti EŽTT sprendimai. Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjas nuo 2007 m. nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, reiškė, kad pareiškėjas tuo metu, kai numanomai buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, o toks suvokimas ir vertinimas nebuvo susijęs su EŽTT sprendimų išvertimu ar neišvertimu į lietuvių kalbą. Byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. rugsėjo 15 d. atmesta.

Dėl pareiškėjui turėjusios tekti ploto normos pažeidimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto. Teismas nustatė, jog po 2012 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo laikytas nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas – 12,60 kv. m, su dviem asmenimis. Taigi pareiškėjas 2 paras buvo laikytas pažeidžiant minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimą. Teismas tokį pažeidimą vertino kaip kalinimą nepriimtinomis sąlygomis, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje neatitikimo higienos normų reikalavimams teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginius paneigė byloje esantys įrodymai. Tauragės visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Tauragės VSC) 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte konstatuota, jog patikrintose kamerose Nr. 4 ir Nr. 5 įrengta ir veikia mechaninė vėdinimo sistema, tai atitiko Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimą, patalpos valomos pagal Higienos normos HN 37:2009 50 punkto reikalavimus, laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi pagal Higienos normos HN 37:2009 52 punkto reikalavimus. Taip pat nurodyta, jog atliekama graužikų, buitinių parazitų kontrolė, profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas pagal Higienos normos HN 37:2009 53 punkto reikalavimus, o lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešoje skalbykloje, minkštasis inventorius (čiužiniai) valomas cheminėje valykloje (Higienos normos HN 37:2009 58 punktas). Areštinėje laikomiems asmenims tiektas fiziologines mitybos normas atitinkantis ir net jas viršijantis maistas, sudarantis 2384 kcal per parą (nustatyta norma – 2298 kcal per parą). Patikrinimo aktu konstatuotas Higienos normos HN 37:2009 48 punkto neatitikimas, t. y. kamerose Nr. 4 ir Nr. 5 buvo nesandarūs langai, išdaužti stiklo blokeliai. 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 konstatuota, jog kamerose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120 cm aukščio pertvara, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tai atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimą. Nustatyta, kad veikė mechaninė vėdinimo sistema, galima atidaryti orlaides, patalpa šildoma, pelėsių nepastebėta, tai atitiko Higienos normos HN 37:2009 23 ir 48 punktų reikalavimus. Iš pateikto areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafiko matyti, jog atskirose kamerose laikomi asmenys kiekvieną dieną po 1 valandą vesti pasivaikščioti ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, nors Tauragės VSC atliko patikrinimą ne pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu, nebuvo pagrindo manyti, kad sąlygos kamerose, kuriose buvo atliktas patikrinimas, ir kuriose laikytas pareiškėjas, per keletą mėnesių galėjo iš esmės pasikeisti.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nebuvo duomenų apie tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam būtų buvusi nesuteikta ar netinkamai suteikta medicininė pagalba arba kad jis būtų skundęsis dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl nurodytų pažeidimų neva atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad nebuvo duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas darė išvadą, jog Tauragės AVPK padaryto pažeidimo konstatavimas – pareiškėjo laikymas 2 paras kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto normos, – vertintinas kaip pakankama satisfakcija pareiškėjui, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas.

III. Pareiškėjas R. L. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki 3 metų, kadangi Konvencijos 3 straipsnyje jokie ieškinio senaties terminai nenumatyti. Pareiškėjas paaiškina, kad jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir todėl jis negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismo sprendimas ta dalimi, kuria atmesti jo argumentai, buvo nemotyvuotas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą jį prašo atmesti.

Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai ir žalos pareiškėjui padarymo faktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Tauragės AVPK nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo skundo atmetė nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, o kitoje dalyje sprendė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad ieškinio senatis jo reikalavimui negalėjo būti taikyta.

Pasisakydama dėl tarptautinių teisės aktų taikymo nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pirmiausiai nurodo, kad pagal įstatymus teismas nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės ar prašymų dėl įstatymų taikymo sprendžiant ginčą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Šis principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2002 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. IX-732 redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (inter alia teismams).

Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). EŽTT sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, buvo šalta, drėgna, lakstė parazitai, trūko šviesos, privatumo, maisto ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2007 m. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. laikytas Tauragės AVPK areštinėje neva teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą 2015 m. rugsėjo 15 d. (žyma ant voko, b. l. 5), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo argumentas, kad jis praleido terminą kreiptis į teismą dėl patirtos neturtinės žalos, nes nežinojo apie savo teisių pažeidimą, kadangi aktualūs EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o kitų kalbų jis tobulai nemoka, nelaikytinas objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas policijos areštinėje ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis visą laikymo galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpį jautė neigiamus išgyvenimus, kuriuos prilygino kankinimui, todėl nelaikytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais pareiškėjas negalėjo suvokti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. rugsėjo 15 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo laikymo Tauragės AVPK areštinėje sąlygų teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tauragės AVPK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo laikytas 2014 m. rugsėjo 16-18 d., kad šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimalaus 5 kv. m ploto norma (vienam asmeniui teko 3,73 kv. m, atsižvelgus į 1,42 kv. m sanitarinio mazgo plotą), ir kad pareiškėjo teiginiai apie šaltį, drėgmę, nešvarumus, parazitus, pasivaikščiojimo lauke ir maudymosi duše trukmę bei maisto kiekį buvo paneigti Tauragės VSC patikrinimų metu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, ir naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo teiginys apie tai, kad visos pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis pareiškėjo argumentai atmesti, buvo nemotyvuotos, vertintinas kaip abstraktus ir nepagrįstas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 2 dienas buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko žymiai mažiau nei teisės aktais nustatyta minimalaus 5 kv. m ploto norma – 3,73 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Byloje nėra duomenų, kad dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, psichiatrus, kitus sveikatos priežiūros specialistus, skundų Tauragės AVPK administracijai ar kitoms institucijoms dėl tinkamų laikymo sąlygų nesudarymo pareiškėjas nenurodė teikęs. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Sprendžiant dėl tariamo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis, jog jų orumas bus gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukels šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, pažeisdamas Taisyklių 80 punkto nuostatas, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat pastebėtina, kad vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto norma buvo pažeista labai trumpą laiką (2 dienas), o byloje nebuvo duomenų apie tai, kad dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjui pablogėjo sveikata, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas iš Tauragės AVPK areštinės išvyko 2014 m. rugsėjo 18 d., bet dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 15 d. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo anksčiau būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo pareiškėjo sveikata būtų pablogėjusi. Prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Be to, pareiškėjas skunde konkrečiai neįvardijo, kuo pasireiškė jo patirta neturtinė žala, o tik nurodė į CK 6.250 straipsnį, kuriame pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 20 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Tauragės AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad, nors teisėjų kolegija nesutiko su kai kurių bylos aplinkybių vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė