P-143-139-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P143-139/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00825-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1259/2012 pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – atsakovas, Komisija) 2011 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. KS-22.

Pareiškėjas nurodė, kad priimtas sprendimas neatitinka faktinių aplinkybių bei kad buvo pažeistas sprendimo priėmimo procesas. Paaiškino, kad priimant ginčijamą sprendimą dalyvavo D. P., kuri prieš tai dirbo Alytaus miesto savivaldybėje ir buvo viena iš mero Č. D. padėjėjų. Šiuo metu jos atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų žinių paskleidimo, tam naudojant savivaldybės lėšas. D. P. privalėjo informuoti Komisijos pirmininką apie situaciją ir nusišalinti, tačiau tai nebuvo atlikta. Nurodė, kad darbuotoja, kuri išsiuntė nesankcionuotus laiškus, B. R., vyr. referente dirbo laikinai, savo klaidą pripažino, padengė laiškų siuntimo išlaidas. Išsiųsti dokumentai nėra asmeninio pobūdžio, nes tai buvo Alytaus miesto mero įsakymas dėl direktoriaus paskyrimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Komisijos 2011 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. KS-22, kuriuo Komisija nusprendė, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareiškėjo elgesys, dėl kurio šios savivaldybės lėšomis 2011 m. sausio 20 d. buvo išsiųsti du privatūs jo laiškai, prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 6 punkto nuostatai, draudžiančiai naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai. Teismas priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-257 nuo 2010 m. gruodžio 27 d. paskirtas Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi. Teismas nustatė, kad Alytaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. sausio 19 d. (pašto antspaudas 2011 m. sausio 20 d.) registruotu laišku adresatams viešajai įstaigai „Atnaujinkime miestą“ (toliau – VšĮ „Atnaujinkime miestą“) ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui išsiuntė ieškovo J. S. patikslintą ieškinį atsakovui VšĮ „Atnaujinkime miestą“. 2011 m. vasario 1 d.

VšĮ „Atnaujinkime miestą“ juristas N. U. pateikė Komisijai elektroninį pranešimą, prašydamas nustatyti, ar pareiškėjo veiksmai, privačios korespondencijos siuntimas savivaldybės administracijos sąskaita, nepažeidžia teisės aktų. Paaiškino, kad iš Alytaus miesto savivaldybės administracijos gavo registruotą laišką su J. S. patikslintu ieškiniu VšĮ „Atnaujinkime miestą“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo. 2011 m. vasario 8 d. posėdyje Komisija nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjo veiklos. Šio Komisijos posėdžio metu Komisijos narė D.

P. pareiškė nusišalinimą nuo klausimo svarstymo, paaiškindama, kad dirbo kartu su pareiškėju. Komisija nusišalinimui nepritarė. 2011 m. vasario 10 d. Komisija pranešė pareiškėjui apie atliekamą tyrimą. 2011 m. vasario 19 d. pareiškėjas raštu paaiškino Komisijai, kad jo asmeninė korespondencija buvo išsiųsta savivaldybės sąskaita dėl vyriausiosios specialistės B. R. klaidos. 2011 m. kovo 22 d. posėdyje Komisija išnagrinėjo klausimą dėl pareiškėjo veiklos. Šio Komisijos posėdžio metu Komisijos narė D. P. pareiškė nusišalinimą nuo klausimo svarstymo, paaiškindama, kad dirbo kartu su pareiškėju.

Komisija nusišalinimui nepritarė. Posėdyje apklaustos B. R. ir S. V. Komisija vienbalsiai konstatavo pažeidimą ir priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Teismas nurodė, jog 2011 m. kovo 22 d. Komisijos sprendime konstatuota, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareiškėjo elgesys, dėl kurio šios savivaldybės lėšomis 2011 m. sausio 20 d. buvo išsiųsti du privatūs jo laiškai, prieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 6 punkto nuostatai, draudžiančiai naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.

Komisijos sprendime konstatuota, kad pareiškėjas veikė ir siekė, kad jo privati korespondencija būtų išsiųsta Alytaus miesto savivaldybės lėšomis. Paruoštus išsiųsti asmeninius dokumentus laikydamas savo darbo kabinete kartu su kitais savivaldybės tarnybiniais raštais pareiškėjas galėjo suklaidinti jam pavaldžius administracijos darbuotojus. Tai, kad šie išsiuntimui paruošti dokumentai turėjo atskirai ir konkrečiai nurodytus gavėjų adresus, ir įrodo, kad tokiais konkliudentiniais veiksmais pareiškėjas sau pavaldiems darbuotojams davė pavedimą, kuris ir buvo įvykdytas.

Komisija nesivadovavo B. R., prisiėmusios atsakomybę dėl asmeninės pareiškėjo korespondencijos išsiuntimo savivaldybės sąskaita, paaiškinimais, nes ji yra pavaldi pareiškėjui. 2011 m. kovo 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas įvertinti, ar Komisijos narė, D. P., būdama suinteresuota prieš pareiškėją, dalyvaudama posėdyje ir balsuodama priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, nepažeidė Įstatymo nuostatų. Pažymėjo, kad D. P. 2008 m. dirbdama Alytaus miesto savivaldybėje mero patarėja, neturėdama įgaliojimų, nurodė iš savivaldybės lėšų apmokėti už straipsnį, kuris nebuvo priskirtinas prie savivaldybės teikiamos informacijos žiniasklaidai, todėl negalėjo būti apmokamas savivaldybės lėšomis.

Dėl to, pareiškėjo nuomone, D. P., svarstant klausimą dėl pareiškėjo pažeidimo, turėjo nusišalinti. 2011 m. balandžio 8 d. Komisija raštu Nr. S-410-(2.5), apsvarsčiusi pareiškėjo prašymą įvertinti Komisijos narės D. P. elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, informavo, kad pateikta informacija neįrodo, jog D. P. galėjo būti veikiama viešųjų ir privačių interesų konflikto. Pažymėjo, kad Komisijos narė D. P. pareiškė nusišalinimą nuo klausimo svarstymo tiek 2011 m. vasario 8 d., tiek 2011 m. kovo 22 d., bet, Komisijai nepritarus, liko posėdyje.

Nurodytas aplinkybes patvirtina minėtų Komisijos posėdžių protokolai. Skundžiamu sprendimu konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo (redakcija iki 2011 m. kovo 28 d.) 3 straipsnio 6 punktą. Įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad Komisija prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.

Remiantis šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Komisija, atlikusi tyrimą, gali priimti sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas. Teismas nustatė, kad D. P. nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. dirbo Alytaus miesto savivaldybėje mero patarėja. Pareiškėjas paaiškino, kad tuo metu taip pat dirbo Alytaus miesto savivaldybės administracijoje ir nuo to laiko pažįsta D. P. D. P., dalyvavusi teismo posėdyje kaip Komisijos atstovė, taip pat patvirtino šias aplinkybes.

Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad 2010 m. spalio 25 d. pareiškėjas privataus kaltinimo tvarka padavė skundą Alytaus rajono apylinkės teismui, prašė pradėti procesą V. Ž. pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį; skunde nurodė, kad V. Ž., būdamas laikraščio „Miesto laikraštis“ redaktorius, 2007 m. lapkričio 9 d. laikraštyje „Miesto laikraštis“ Nr. 18 išspausdintame anoniminiame straipsnyje „Už kieno pinigus – tvarka ir teisingumas?“ apie jį paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria nukentėjusįjį apšmeižė. 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjas privataus kaltinimo tvarka padavė skundą Alytaus rajono apylinkės teismui, kaltindamas D.

P. tuo, kad ji, eidama mero patarėjos pareigas, 2007 m. pabaigoje vykdė Alytaus miesto savivaldybės informacinės medžiagos spausdinimo „Miesto laikraštyje“ paslaugos pirkimą ir, būdama atsakinga už Alytaus miesto savivaldybės informacijos viešinimą spaudoje, perdavė uždarajai akcinei bendrovei „Regionas“ informaciją, jog Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pareiškėjas statosi namą kvartale (duomenys neskelbtini), įsirengė apie 130 000 Lt vertės paviršinių (lietaus) ir kanalizacijos nuotekų tinklus, už kuriuos apmokėjo savivaldybė, kuri ir buvo išspausdinta 2007 m. lapkričio 9 d. laikraščio „Miesto laikraštis“ Nr. 18 straipsnyje „Už kieno pinigus – tvarka ir teisingumas?“, t. y. jį tyčia apšmeižė. 2011 m. balandžio 28 d. bylos pagal J.

S. skundus sujungtos į vieną baudžiamąją bylą. Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu D. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, išteisino nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, byla šiuo metu nagrinėjama apeliacine tvarka. Alytaus rajono apylinkės teismo procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad 2008 m. balandžio 7 d. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, ikiteisminis tyrimas neatliekamas, bei išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Pareiškėjas paaiškino teismo posėdyje, kad jis kreipėsi nurodytu laikotarpiu dėl tyrimo pradėjimo. Tyrimo metu buvo apklausta liudytoja D. P. Teismo posėdyje D. P. patvirtino, kad buvo apklausta liudytoja minėto tyrimo metu. Teismas nustatė, kad Komisijos narė D. P. ir pareiškėjas buvo pažįstami nuo 2007 m. dėl darbo pobūdžio. Teismo vertinimu, šis faktas – dėl darbo vienoje įstaigoje nesudaro pagrindo tvirtinti, kad D. P., eidama pareigas kitoje įstaigoje – Komisijoje, galėjo būti šališka nagrinėdama klausimą, susijusį su pareiškėju.

Tarp D. P. ir J. S. buvo kilęs konfliktas ne dėl darbo santykių, nes tokių įrodymų byloje nėra, bet dėl minėtų publikacijų laikraštyje. Šį konfliktą pareiškėjas siekė išspręsti rašydamas skundus dėl tyrimo pradėjimo, šis konfliktas buvo kilęs ne vien po ginčijamo sprendimo priėmimo, kuomet 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjas privataus kaltinimo tvarka kaltino D. P., šis konfliktas kilo po minėtų publikacijų. Šią išvadą patvirtina tai, kad D. P. buvo apklausta liudytoja tyrimo, pradėto pareiškėjo iniciatyva 2008 m., metu.

Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad tarp D. P. ir pareiškėjo buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas. Teismas padarė išvadą, kad pagrįsti yra pareiškėjo motyvai dėl galimo Komisijos narės D. P. šališkumo neteisminio administracinio proceso metu, todėl Komisijos, priėmusios ginčijamą sprendimą, sudėtis negali būti pripažinta teisėta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Pažymėjo, kad nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatai (patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1387) nereglamentuoja Komisijos nario nušalinimo klausimo, todėl Komisijos nariams taikytinas Įstatymo 11 straipsnis, reglamentuojantis pareigą nusišalinti.

Teismas konstatavo, kad Komisija, kaip neteisminį administracinį ginčą nagrinėjanti institucija, netinkamai vykdė Įstatymo 11 straipsnį, todėl Komisijos sprendimą anksčiau nurodytu pagrindu panaikino. Teismas nustatė, kad pareiškėjas du asmeninio pobūdžio laiškus laikė kartu su Alytaus miesto savivaldybės administracijos dokumentais, juos savivaldybės administracijos darbuotoja išsiuntė nurodytais adresais. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimas grindžiamas iš esmės vieninteliu argumentu, jog pareiškėjas, palikdamas asmeninius dokumentus kartu su tarnybiniais raštais, savo konkliudentiniais veiksmais davė aiškius nurodymus darbuotojams vykdyti įprastas tarnybines funkcijas, t. y. išsiųsti paruoštą korespondenciją.

Per teismo posėdį kaip liudytoja apklausta korespondenciją išsiuntusi darbuotoja B. R. paaiškino, kad, atėjusi į pareiškėjo kabinetą jam nesant, rado padėtą korespondenciją, ir kadangi siunčiamuose dokumentuose buvo savivaldybės tarybos sprendimų kopijos, paėmė visus dokumentus išsiųsti nurodytais adresais. Pareiškėjas per teismo posėdį paaiškino, kad jo asmeniniai dokumentai laikomi ne kartu su tarnybiniais dokumentais, o kabinete juos laikė, kadangi prie Alytaus rajono apylinkės teismui rengiamo skundo ketino pridėti ir tam tikrus Alytaus miesto savivaldybės tarybos ir administracijos aktus; pažymėjo, kad jokių nurodymų jų išsiųsti nedavė, kad darbuotoja juos išsiuntė, pamatė kitą dieną, atėjęs į darbą.

Per teismo posėdį kaip liudytoja apklausta paštą skirstanti darbuotoja S. V. nurodė, kad išsiunčia visus dokumentus, kurie jai atnešami, pareiškėjas niekada nėra davęs nurodymų išsiųsti asmeninių laiškų. Nustatyta, kad B. R. 7 Lt žalą atlygino. Teismas nenustatė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimą. Be to, pažymėjo, kad pažeidimas neturėtų būti konstatuotas ir dėl mažareikšmiškumo, tokio pažeidimo konstatavimas neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos 2011 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. KS-22, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino skundžiamą atsakovo sprendimą. Sprendime nurodyta, kad byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimą. Be to, teismas nurodė, kad pažeidimas neturėtų būti konstatuotas ir dėl mažareikšmiškumo, tokio pažeidimo konstatavimas neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendimas turi būti panaikintas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Teismas nustatė, jog Komisija 2011 m. kovo 22 d. sprendimu nusprendė, kad Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareiškėjo elgesys, dėl kurio šios savivaldybės lėšomis 2011 m. sausio 20 d. buvo išsiųsti du privatūs jo laiškai, prieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 6 punkto nuostatai, draudžiančiai naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.

Ginčo dėl asmeninės pareiškėjui priklausančios korespondencijos išsiuntimo savivaldybės lėšomis byloje nėra. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas, būdamas Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, paruoštus išsiųsti asmeninius dokumentus laikė kartu su kitais savivaldybės tarnybiniais raštais. Nurodyti asmeniniai ir tarnybiniai dokumentai buvo paruošti išsiuntimui. Šios nustatytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas tokiu elgesiu siekė, kad jo asmeninė korespondencija būtų išsiųsta savivaldybės lėšomis.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjo pažeidimas neįrodytas, padarė klaidingą išvadą. Atsakovas surinko duomenis, kurie patvirtina pareiškėjo padarytą pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pakankamų įrodymų apie padarytą pažeidimą, atmetama kaip nepagrįsta. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas draudžia naudoti ir leisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.

Paruoštus išsiųsti asmeninius dokumentus laikydamas savo darbo vietoje kartu su kitais savivaldybės tarnybiniais raštais, pareiškėjas šiais savo veiksmais siekė tokių dokumentų išsiuntimo. Šie pareiškėjo veiksmai buvo pakankami konstatuoti Įstatymo sprendime nurodyto straipsnio pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo elgesį, jam pavaldžios darbuotojos B. R. paaiškinimai pagrįstai atmesti. Teismas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija netinkamai vykdė Įstatymo 11 straipsnį, todėl skundžiamas sprendimas ir šiuo pagrindu panaikintas nepagrįstai.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatai nereglamentuoja Komisijos nario nušalinimo klausimo, todėl Komisijos nariams taikytinos Įstatymo 11 straipsnio nuostatos. Teismas įvertino Įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalis. Nurodė, jog bylos duomenimis paneigta, kad tarp pareiškėjo ir komisijos narės D. P. buvo kilęs konfliktas dėl publikacijos laikraštyje 2007 m. Byloje neginčijama, kad 2007 m. pareiškėjas ir D.

P. dirbo vienoje įstaigoje keletą mėnesių, t. y. labai trumpą laiką. Byloje esančiais teisminių institucijų dokumentais paneigtas pareiškėjo tvirtinimas apie konflikto buvimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P., esant minėtai situacijai, galėjo būti šališka, o Komisijos sudėtis priimant sprendimą jai dalyvaujant buvo neteisėta, atmetama kaip nepagrįsta. Teismas nurodė, jog iš byloje esančių įrodymų matyti, kad asmeninio pobūdžio konfliktas tarp pareiškėjo ir D. P. kilo 2011 m. balandžio 1 d., t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo.

Kitų duomenų, be paties pareiškėjo aiškinimo, kad iki sprendimo priėmimo buvo kilęs konfliktas, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija pažeidė Įstatymo 11 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsta. Teismas taip pat nurodė, jog iš byloje esančių Komisijos protokolų matyti, kad D. P. pareiškė nusišalinanti nuo pareiškėjo klausimo nagrinėjimo, tačiau jos nusišalinimas buvo nepriimtas. Taigi, nesant duomenų, kad D. P. gali būti šališka, ir Komisijai nepriėmus jos nusišalinimo, teigti, kad Komisija padarė procedūrinį pažeidimą, nebuvo pagrindo.

Teismas akcentavo, kad Įstatymas priimtas siekiant užtikrinti viešųjų interesų pirmenybę, įtvirtinti tokias elgesio taisykles, kurios užtikrintų visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba. Atkreipė dėmesį į Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktus. Teismas nurodė, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnis nustato, kokius sprendimus priima Komisija, atlikusi tyrimą. Šiuo atveju Komisija, atlikusi tyrimą, nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas. Įstatymas nenumato, kad Komisija dėl pažeidimo mažareikšmiškumo gali nutraukti tyrimą.

Todėl, nesant kitų sprendimo negaliojimo pagrindų, šiuo pagrindu byla negali būti nutraukiama. Taigi pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ginčo atvejui ir priėmė neteisėtą sprendimą.

IV. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 17 d. ir 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1259/2012.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo argumentais ir pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimui. Visiškai nesuprantamas, šališkas yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Teigia, jog D. P. buvo šališka. Konfliktas tarp jų prasidėjo 2007–2008 m. ir tęsiasi iki šiol. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, D. P. turėjo nusišalinti arba būti nušalinta. Pažymi, kad jis nesiuntė jokių asmeninio pobūdžio laiškų ir niekam neliepė tai padaryti. Be to, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Deja, apie Komisijos darbuotojų veiksmus šioje situacijoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą tai pasakyti negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 157 straipsnyje nustatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio reikalavimai, tarp jų ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimas prašyme nurodyti proceso atnaujinimo pagrindą. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Pareiškėjas prašyme neįvardijo konkretaus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyto proceso atnaujinimo pagrindo (nenurodė šios dalies tam tikro punkto (-ų)). Prašyme išdėstytos aplinkybės dėl teismo šališkumo leidžia manyti, jog siekiama atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Tačiau pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta ar jog bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas. Tai yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Visos kitos prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka jokio ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo atnaujinti procesą. Pateikti argumentai (D. P. šališkumas, jos nenušalinimas, pažeidimo nepadarymas ir mažareikšmiškumas) iš esmės susiję su faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, tačiau, svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo, faktai ir įrodymai iš naujo negali būti vertinami, kadangi tai nėra prašymą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1259/2012 pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys