2021-06-23 Nr. AB-13532-3-61-3-03950-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1645-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03950-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.15.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. J. teismui padavė skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. S-136 (7-440/2016) „Dėl A. J. skundo“; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-21 „Dėl A. J. 2015 m. lapkričio 24 d. skundo“; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-FRO682-674 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 4) pareiškėjos 2016 m. birželio 29 d. skundą „Dėl VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimo dėl A. J. 2015 m. lapkričio 24 d. skundo Nr. 68-2“ perduoti VMI nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos 2012-2013 m. PVM, 2009-2013 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 2009 m. privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, kurio metu nustatė, jog pareiškėja kartu su I. G. 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi už 450 000 Lt – pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė žemės sklypo dalį už 112 000,00 Lt ir ant to sklypo esančio gyvenamojo namo dalį už 150 000 Lt, pareiškėja pagal 2013 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė ½ gyvenamojo namo už 176 500,00 Lt ir 737/3558 dalį žemės sklypo už 248 000,00 Lt (iš viso 424 500 Lt). Vilniaus AVMI konstatavo, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą ir už 2012-2013 m. papildomai apskaičiavo 21 915,55 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 2 658,99 Eur GPM, 74,72 Eur PSD įmokas, 5 034, Eur PVM delspinigius, 480, 00 Eur GPM delspinigius ir 45,00 Eur PSD įmokų delspinigius bei skyrė minimalią 10 proc. dydžio 2 192,00 Eur PVM, 266,00 Eur GPM ir 7,00 Eur PSD įmokų baudas.

3. Pareiškėja niekada nepripažino, jog tikrinamuoju laikotarpiu vykdė ekonominę veiklą kaip ji suprantama pagal PVM įstatymo nuostatas. MGK buvo įpareigota, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 pasisakyti dėl pareiškėjos veiklos kvalifikavimo, šios veiklos apimtimi santykiuose su bendrasavininke. MGK 2019 m. spalio 30 d. sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos 2019 m. birželio 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų. MGK neatsižvelgė į 2019 m. spalio 17 d. pateiktus papildomus paaiškinimus dėl I. G. 2013 m. spalio 3 d. Vilniaus AVMI operatyvaus patikrinimo pažymos, kurioje buvo akcentuota, jog bendrasavininkei I. G., kuri kartu su pareiškėja statė gyvenamuosius namus, o vėliau (2012 m. gruodžio 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d.) savo dalį pardavė, nebuvo apmokestinama PVM, t. y. nuo atitinkamos dalies (1/2) pastato ir (1/3) dalies žemės sklypo pardavimo nėra priskaičiuotas mokėti PVM. Analogiškoje situacijoje pareiškėjai nuo atitinkamos dalies pastato ir dalies žemės sklypo pardavimo buvo priskaičiuotas PVM, t. y. mokesčių administratorius tas pačias faktines aplinkybes traktuoja skirtingai. Pareiškėja pažymėjo, kad MGK neišsiaiškino jos pateikto prašymo dėl mokesčių administratoriaus veiksmų dėl bendrasavininkės I. G. apmokestinimo PVM.

4. Pareiškėja nurodė, kad MGK, iš naujo nevertindama ekonominės veiklos požymių, rėmėsi ankstesnėmis (pirmosios instancijos teismo sprendimo, VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 68-21 ir Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimo) išvadomis dėl ekonominės veiklos požymių buvimo, t. y., jog ginčo sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, o vykdyti savarankiškai per tęstini laikotarpį ir piniginių įnašų įnešimas į bendrą veiklą. Remiantis tik šiais kriterijais, kaip nurodė pareiškėja, nustatytas ekonominės veiklos buvimas iš esmės yra ydingas, nes tokiu atveju bet kokį asmenį, statantį sau gyvenamąjį namą, galima vadinti apmokestinamuoju asmeniu ir konstatuoti jį vykdant ekonominę veiklą. Ginčo sandoriu buvo parduoti du gyvenamieji namai, 1-as gyv. namas parduotas pareiškėjos, kitas – pareiškėjos bendrasavininkės I. G., dėl to tęstinės veiklos nebuvo, tiek pareiškėja, tiek I. G. gyvenamuosius namus statė asmeniniams poreikiams tenkinti. Pareiškėja nesiekė ir negavo jokių nuolatinių pajamų, pačios 2012 m. gruodžio 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartys nurodo, kad nekilnojamųjų objektų pardavimais iš esmės buvo siekiama padengti pareiškėjos skolas kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“. I. G. iniciatyva gyvenamieji namai buvo registruoti po ½ kiekvienai iš bendrasavininkių, tikslu apsisaugoti nuo statybos darbų pabrangimo, t. y. kad vienas namas nebūtų brangesnis už kitą.

5. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija 2019 m. spalio 30 d. sprendime nevertino, jog šiame mokestiniame ginče susiklostė situacija, kai jungtinės veiklos pagrindu veikiantys partneriai (pareiškėja ir I. G.) neaptarė PVM naštos paskirstymo klausimo, nes nei pareiškėja, nei kiti partneriai nebuvo įregistruoti PVM mokėtojais, be to, jungtine veikla partneriai nesiekė vykdyti ekonominės veiklos, kaip ji suprantama mokesčių apskaičiavimo tikslais, nes buvo planuojama pastatyti po vieną gyvenamąjį namą asmeniniams poreikiams tenkinti.

6. Mokesčių administratorius, priskaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną GPM sumą, išskiria pajamas nuo pastato ir žemės sklypo pardavimo kaip du atskirus GMP objektus, t. y. mokesčių administratorius, skaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną GPM sumą, pastatą ir žemės sklypo dalį traktuoja kaip du atskirus vienetus, kurių pardavimo pajamos kiekvienos atskirai apmokestintos GPM, nors GPM įstatymas nustato, kad GPM apmokestinamos gyventojo pajamos. Taikant analogišką mokesčių schemą, nuostoliai dėl vieno iš objektų (žemė, pastatas) turėtų mažinti realias gyventojo pajamas. Apmokestinant GPM atskirus objektus (žemė, pastatas) nuostolis iš vieno iš objektų VMI ir MGK eliminuojamas nemažinant gyventojo pajamų. Pareiškėja nesutiko, kad skaičiuojant GPM, imamos pajamos atskirai nuo žemės sklypo ir nuo pastato pardavimo, tačiau ne nuo bendro (galutinio) rezultato.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Paaiškino, kad pareiškėja kartu su I. G. pagal 2011 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 0,3558 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 2011 m. liepos 4 d. gavo leidimą statyboms, o 2011 m. rugpjūčio 9 d. įsigytame sklype įregistravo gyvenamąjį namą bei du kaimo turizmo pastatus. Pareiškėja kartu su bendrasavininke 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi už 450 000 Lt, pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypo tvarkos nustatymo sutartimi pardavė žemės sklypo dalį už 112 000 Lt ir ant to sklypo esančio gyvenamojo namo dalį už 150 000 Lt. Pareiškėja su bendrasavininke I. G. 2013 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kaimo turizmo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., ir 1105/3558 dalį žemės sklypo už 725 000 Lt, pareiškėja pagal 2013 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas pardavė 1/2 dalį gyvenamojo namo už 176 500 Lt 737/3558 dalį žemės sklypo už 248 000 Lt.

9. Atsakovas pažymėjo, kad asmuo, vykdantis ekonominę veiklą, tampa privalomu PVM mokėtoju, kai jo atlygis už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių yra didesnis kaip 155 000 Lt (iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 100 000 Lt). Nustatyta, kad pareiškėja pardavė ½ dalį (200 000 Lt/2) gyvenamojo namo, atitinkamai pirkimo PVM sudarė 21 000 Lt (42000 Lt/2). Pareiškėja už 2012 m. gruodžio 28 d. ½ dalies parduoto gyvenamojo namo ir 2/3 parduoto dalies žemės sklypo iki 2013 m. sausio 25 d. privalėjo pateikti PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą ir deklaruoti 45 558 Lt pardavimo PVM, 21 000 Lt PVM atskaitą ir apskaičiuoti 24 558 Lt mokėtiną, t. y. 7 112,49 Eur PVM sumą. Pareiškėja už 2013 m. rugpjūčio 8 d. ½ dalies parduoto kaimo turizmo pastato ir 2/3 dalies parduoto žemės sklypo iki 2013 m. rugsėjo 25 d. privalėjo pateikti PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą ir deklaruoti 73 674 Lt pardavimo PVM, 22 562 Lt PVM atskaitą ir apskaičiuoti mokėtiną 51 112 Lt, t. y. 14 803,06 Eur PVM sumą. VMI pagrįstai pareiškėjai už 2012 m. gruodžio 28 d. nekilnojamojo turto pardavimo sandorį apskaičiavo 24 558 Lt PVM ir už 2013 m. rugpjūčio 8 d. sandorį 51 112 Lt PVM, iš viso – 75 670 Lt, t. y. 21 915,55 Eur.

10. Atsakovas vertino, kad pareiškėja, neatsižvelgiant į tai, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, ekonominę veiklą vykdė savarankiškai savo išlaidų ir pajamų dalyje. Sudaryta jungtinės veiklos sutartis neapribojo pareiškėjos valios vykdyti ekonominę veiklą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Vilniaus AVMI patikrinimo akto matyti, jog mokestinės prievolės pareiškėjai yra apskaičiuotos nuo jos realizuoto turto dalies (tik nuo jai nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto), todėl papildomai pareiškėjos mokestinės prievolės nebegali būti paskirstytos. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia tik jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles. Mokesčių administratorius nevertina pareiškėjos sudarytų sutarčių civiline teisine prasme, o vadovaujasi viešosios teisės normomis. Šiuo atveju mokesčių administratorius būtent pareiškėjos vykdytoje nekilnojamojo turto įsigijimo, statybos, pardavimo veikloje, nustatęs ekonominės veiklos požymius, iš šios veiklos gautas pajamas vertino kaip apmokestintinas PVM. Pareiškėjos jungtinės veiklos partnerė I. G., jeigu ir vykdė analogišką veiklą, kaip nurodė atsakovas, vertintina kaip savarankiška mokesčių mokėtoja, o pirkimo pardavimo sandorių vykdymas bendrasavininkų savarankiškumo, ekonominės veiklos vykdymo ir mokestinių prievolių nesubendrina. Šiuo atveju trečiųjų asmenų mokestinės prievolės neturi įtakos pareiškėjos mokestinėms prievolėms.

11. Atsakovas nurodė, kad nuo turto įsigijimo (2011 m. vasario 10 d. įsigytas žemės sklypas ir 2012 m. gruodžio 27 d. pastatytas gyvenamasis namas, kaimo turizmo pastatas pripažintas pastatytu pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Konsela“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą) iki turto pardavimo (2012 m. gruodžio 28 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d.) nepraėjo penkeri metai, todėl už šiuos nekilnojamuosius objektus gautos pajamos pagrįstai priskirtos B klasės apmokestinamoms pajamoms. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 14 dalies 4 punkto nuostatas pareiškėja privalėjo deklaruoti 2012 m., 2013 m. metinėje pajamų deklaracijoje kaip gautas neišlaikyto 5 metus pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

13.1. nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2019 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. S-136 (7-440/2016), VMI 2016 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 68-21, Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. (4.65)-FRO682-674 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo pareiškėjos 2016 m. birželio 29 d. skundą dėl VMI 2016 m. birželio 2 d. sprendimo perduoti VMI nagrinėti iš naujo. Teismas akcentavo, kad pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, kad vykdė ekonominę veiklą ir jos atžvilgiu apskaičiuotais PVM, GPM, PSD mokesčiais bei su jais susijusiomis sumomis.

13.2. Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-674 patvirtino 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktą ir jame papildomai pareiškėjos atžvilgiu apskaičiuotas mokėtinas sumas. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimu, pateikė skundą VMI, reikalaudama panaikinti minėtą Vilniaus AVMI sprendimą ir tokį savo prašymą motyvuodama aplinkybėmis, jog ginčo sandoriais nesiekė gauti ekonominės naudos, o siekė padengti skolas kredito unijai, be to, iš ginčo sandorių pajamų negavo, nesutinka su mokesčių administratoriaus GPM skaičiavimu, imant pajamas nuo žemės sklypo ir pastato pardavimo, bet ne nuo bendro (galutinio) sandorių rezultato, pažymi, kad PVM turėjo būti apskaičiuojamas tik nuo pastato pardavimo vertės (150 000 Lt), o ne nuo bendros 2012 m. gruodžio 28 d. sandorio vertės. VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 21 915,5 5Eur PVM, 5 034 Eur PVM delspinigius, 2 192 Eur PVM baudą, 2 658,99 Eur GPM, 480 Eur GPM delspinigius, 266 Eur GPM baudą, 74,72 Eur PSD įmokos, 45 Eur PSD įmokų delspinigius ir 7 Eur PSD įmokų baudą.

13.3. Pareiškėja 2016 m. vasario 29 d. pateikė skundą MGK, prašydama panaikinti VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimą, motyvuodama, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė ekonominės veiklos požymius, be to, neteisingai apskaičiavo PVM mokestį, PVM mokestis turėjo būti apskaičiuotas tik nuo pastato pardavimo vertės (150 000 Lt), nes dėl šių pajamų buvo viršyta 155 000 Lt riba, o ne nuo bendros 2012 m. gruodžio 28 d. sandorio vertės. Pareiškėja taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išskyrė pajamas nuo pastato ir žemės sklypo pardavimo kaip du atskirus GPM objektus, nors pastatai ir žemės sklypas buvo parduodami kartu ir gautos bendros pajamos nuo parduoto objekto. MGK 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos atliktus veiksmus bei sudarytus sandorius įvertino kaip pareiškėjos vykdytą ekonominę veiklą, tačiau konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos 2012 m. parduotus nekilnojamojo turto objektus vertino kaip vieną prekę pagal PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalį, panaikino VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir perdavė pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. skundą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

13.4. Teismas nustatė, kad VMI su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti MGK 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S-96(7-40/2016) ir palikti galioti VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu VMI skundą atmetė, padaręs išvadą, kad MGK ginčijamame sprendime tinkamai taikė nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai panaikino VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir grąžino pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. LVAT 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – VMI skundą patenkino iš dalies, panaikino MGK 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S-96(7-40/2016) ir grąžino mokestinį ginčą MGK nagrinėti iš naujo. LVAT padarė išvadą, kad MGK netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės aktų normas, vertindami, jog apmokestinamojo asmens prievolė skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM atsirado tik dėl vieno ginčo sandorį sudarančio nekilnojamojo turto objekto pardavimo, taip pat, akcentavo, kad MGK iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl kitų jai pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų – vietos mokesčių administratoriaus ir VMI sprendimų neteisėtumo.

13.5. LVAT, atsižvelgęs į Teisingumo Teismo sprendimo byloje J. rezoliucinėje dalyje pateiktą išaiškinimą, 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 konstatavo, kad PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su to paties įstatymo 92 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad, kai vieno tiekimo, kaip jis suprantamas pagal PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, metu tam pačiam pirkėjui tiekiamos kelios prekės ir kai šiuo tiekimu yra viršijama PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytos apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo visos šio tiekimo vertės, t. y. pagal visų šį tiekimą sudarančių prekių vertę, net jei atsižvelgus į vienos ar kelių iš šių prekių vertę minėta riba nebūtų viršyta.

14. Atsižvelgęs į LVAT 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 pateiktą išaiškinimą, teismas padarė išvadą, kad 2012 m. gruodžio 28 d. sandorio pagrindu pareiškėja vienam pirkėjui tiekė dvi prekės – 2/3 žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), ir ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), šio sandorio pagrindu pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo vertė viršijo 155 000 Lt ribą, įtvirtintą PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje, t. y. bendra pareiškėjos parduodamo 2/3 žemės sklypo (150 000 Lt) ir ½ pastato-gyvenamojo namo (112 000 Lt) vertė buvo 262 000 Lt, taigi pareiškėjai teko pareiga sumokėti PVM mokestį pagal visų šį tiekimą sudarančių prekių vertę, net jei atsižvelgus į vienos ar kelių iš šių prekių vertę minėta riba nėra viršijama. Taigi, teismas įvertino, kad MGK ginčijamu 2019 m. spalio 30 d. sprendimu pagrįstai patvirtino VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 68-21 dalį dėl nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 21 915,55 Eur PVM.

15. Dėl pareiškėjos vykdytos ekonominės veiklos apmokestinimo PVM prasme teismas pareiškėjos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pirmiausiai, teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 nekvestionavo mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimuose padarytų išvadų dėl ekonominės veiklos egzistavimo pareiškėjos 2012 m. gruodžio 28 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d. sandorių sudarymo metu, nes pareiškėja MGK 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. S-96 (7-40/2016) teismui neskundė, o mokesčių administratorius šį sprendimą skundė teismui tik dėl metinės apyvartos skaičiavimo sprendžiant dėl 2012 m. gruodžio 28 d. sandorio apmokestinimo. LVAT 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendime konstatavo, kad byloje nėra vertinami pareiškėjos 2019 m. birželio 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai, susiję su veiklos kvalifikavimu, šios veiklos apimtimi santykiuose su I. G. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje, atsižvelgęs į LVAT 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendime pateiktas ginčo ribas ir išaiškinimus administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019, iš naujo nekvestionavo pareiškėjos ekonominės veiklos pobūdžio ir su tuo susijusių argumentų, ekonominės veiklos santykio su I. G. veiksmais. Teismas papildomai akcentavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę pareiškėjai, vertindamas pareiškėjos, kaip savarankiškos mokesčių mokėtojos, veiklą, o pareiškėjos argumentai dėl faktinių aplinkybių, susijusių su I. G. apmokestinimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos, o ne kitų asmenų atžvilgiu apskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumų. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėdama mokestinį ginčą iš naujo MGK 2019 m. spalio 30 d. sprendime pagrįstai pareiškėjos veiklą laikė ekonomine veikla PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme ir patvirtino VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 68-21 dalį dėl nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 21 915,55 Eur PVM.

16. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos nurodomus argumentus, kad mokesčių administratorius, skaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną GPM sumą, pajamų, gautų pardavus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, neturėjo išskirti kaip gautų už du atskirus GPM objektus, o nuostoliai dėl vieno iš objektų turėjo mažinti realiai gautas pajamas.

17. Teismas nurodė, kad pagal GPM įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 24 d.) 5 straipsnio 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos. Vadovaujantis GPM įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, gyventojo pajamomis laikomos ir pajamos, gautos už parduotą nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje. GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, apmokestinamas taikant šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą pajamų mokesčio tarifą, šio įstatymo nustatyta tvarka atimama per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto ar daikto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal minėto 19 straipsnio 1 dalį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai.

18. Teismas nurodė, kad vadovaujantis GPM įstatymo 17 straipsnio 28 punktu, neapmokestinamos pajamos yra turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 5 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

19. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. gavo 29 165 Lt pajamų 2012 m. gruodžio 28 d. sandorio pagrindu, nes pirkėjas sumokėjo 50 000 Lt už įsigytą turtą, pareiškėjos šia sutartimi perleisto turto dalis buvo 58,33 proc. Pareiškėja 2013 m. gavo 233 335 Lt pajamų 2012 m. gruodžio 28 d. sudaryto sandorio pagrindu (likusi pirkėjo nesumokėta pinigų dalis už įsigytą nekilnojamąjį turtą pareiškėjai) ir 424 500 Lt pajamų 2013 m. rugpjūčio 8 d. sandorio pagrindu. Iš mokestins bylos medžiagos teismas nustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjos pajamas, gautas 2012 m. gruodžio 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. sandorių pagrindu, apskaičiavo iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų atėmęs turto įsigijimo kainą ir kitas su turto pardavimu susijusias išlaidas (išlaidas notarui, sutarčių sudarymo išlaidas), todėl pajamos apskaičiuotos vadovaujantis GPM įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tokias pajamas mokesčių administratorius pagrįstai priskyrė apmokestinamoms pajamoms, nes pareiškėja su I. G. ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo 2011 m. vasario 10 d. sandorio pagrindu, o perleido turtą 2012 m. gruodžio 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. sandorių pagrindu, taigi įsigyto turto pareiškėja neišlaikė 5 metų laikotarpį. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pajamos turėjo būti skaičiuojamos pagal bendrą abiejų ginčo sandorių įvykdymo rezultatą, nes pagal nurodytas GPM įstatymo nuostatas (GPM įstatymo 2 str. 16 d. 3 p., 17 str. 28 p., 19 str. 1 d.) pajamos apskaičiuojamas pardavus konkretų nekilnojamąjį daiktą, taigi pajamų, gautų už parduotus nekilnojamuosius daiktus nesudedant ir bendrai neskaičiuojant šių sandorių rezultatų. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai turto vertės padidėjimo pajamas skaičiavo kiekvienam parduoto nekilnojamojo turto vienetui atskirai, o MGK pagrįstai tokią mokesčių administratoriaus poziciją patvirtino.

20. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami MGK 2019 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. S-136 (7-440/2016), VMI) 2016 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. 68-21, Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. (4.65)-FRO682-674 priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo. Kadangi MGK ir mokesčių administratorius tinkamai išnagrinėjo mokestinį ginčą dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuotų mokestinių prievolių, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo perduoti VMI pareiškėjos 2016 m. birželio 29 d. skundą dėl VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimo nagrinėti iš naujo.

III. 21. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 13-1439-281/2020 ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti MGK 2019 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. S-136 (7-440/2016) „Dėl A. J. skundo“; 2) panaikinti VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-21 „Dėl A. J. 2015 m. lapkričio 24 d. skundo“; 3) panaikinti Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-674 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 4) pareiškėjos 2016 m. birželio 29 d. skundą „Dėl VMI 2016 m. vasario 2 d. sprendimo dėl A. J. 2015 m. lapkričio 24 d. skundo Nr. 68-21“ perduoti Inspekcijai nagrinėti iš naujo, bei bylos nagrinėjimą atidėti iki kol bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudicinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3539-602/2019.

22. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, t. y. neteisingai taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai nesivadovavo ir netaikė Civilinio kodekso 6.974 straipsnio 1 dalies nuostatų.

23. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentu, jog: „Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pajamos turėjo būti skaičiuojamos pagal bendrą abiejų ginčo sandorių įvykdymo rezultatą, nes pagal nurodytas GPM įstatymo nuostatas (GMP įstatymo 2 str. 16 d. 3 p., 17 str. 28 p., 19 str. 1 d.) pajamos apskaičiuojamas pardavus konkretų nekilnojamąjį daiktą, taigi pajamų, gautų už parduotus nekilnojamuosius daiktus nesudedant ir bendrai neskaičiuojant šių sandorių rezultatų“. Pareiškėja paaiškina, kad yra priešinga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pozicija pagal LVAT kreipimąsi dėl prejudicinio sprendimo administracinėje byloje eA-3539-602/2019.

24. Pareiškėja nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai turto vertės padidėjimo pajamas skaičiavo kiekvienam parduoto nekilnojamojo turto vienetui atskirai, t. y. skaičiuojant GPM, imamos pajamos atskirai nuo žemės sklypo ir nuo pastato pardavimo, tačiau ne nuo bendro (galutinio) rezultato 1 (vieno) kalendorinio meto rėmuose. Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatas ir neatsižvelgė, jog mokesčių administratorius, taikydamas iš esmės netinkamas atitinkamų mokesčių apskaičiavimo metodikas (skirtingiems mokesčiams (PVM ir GPM) taikydamas skirtingą sandorio vertinimą), sukuria dvigubą standartų taikymą ir pažeidžia mokesčių administratoriaus pareigą tiksliai laikytis mokesčių teisė aktų (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 str. 3 p.), apskaičiuojant mokesčius vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.). Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas Europos Sąjungos teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją, C-550/07, 54 p.).

25. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nesivadovavo ir netaikė Civilinio kodekso 6.974 straipsnio 1 dalies nuostatų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 13-1439-281/2020 papildomai akcentavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę pareiškėjai, vertindamas pareiškėjos, kaip savarankiško mokesčio mokėtojos veiklą ir pareiškėjos argumentus dėl jungtinės veiklos dalyvio veiklos „savarankiškumo“ ir mokestinių prievolių paskirstymo net neatsižvelgė, nurodant, jog tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėja pažymi, jog šiame mokestiniame ginče susiklostė situacija, kai jungtinės veiklos pagrindu veikiantys partneriai (pareiškėja A. J. ir I. G.) neaptarė PVM naštos paskirstymo klausimo, kadangi nei pareiškėja, nei kiti partneriai nebuvo įregistruoti PVM mokėtojais, be to, jungtine veikla partneriai nesiekė vykdyti ekonominė veiklos, kaip ji suprantama mokesčių apskaičiavimo tikslais, nes buvo planuojama pastatyti po 1-ą gyvenamąjį namą asmeniniams poreikiams tenkinti. Civilinio kodekso 6.974 straipsnyje 1 dalyje įtvirtina, kad kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenumato kitaip.

Tiek įstatymuose, tiek teismų praktikoje įtvirtintas jungtinės veiklos dalyvių teisių ir pareigų bendrumas turi būti taikomas ir mokesčių apskaičiavimo tikslais, ir juolab, negali būti paneigtas vieno partnerio veikimu kitų partnerių vardu. Kiekviena partnerė atsako už bendras išlaidas proporcingai savo dalies dydžiui (Civilinio kodekso 6.974 str. 1 d.) ir turi gauti šiam dydžiui proporcinga pelno dalį (Civilinio kodekso 6.976 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-611/2015).

Pareiškėja 2019 m. birželio 6 d. pateiktuose LVAT paaiškinimuose raštu pažymėjo, kad analogiška situacija yra nagrinėjama LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3539-602/2019, kurioje 2019 m. balandžio 10 d. buvo priimta nutartis dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pareiškėjos nuomone, tikslinga būtų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 13-1439-281/2020 nagrinėjimą atidėti iki kol bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3539-602/2019, bei priimant sprendimą atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo prejudicinį sprendimą.

26. Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Atsakovas papildomai nurodo tai, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Taip pat VMI pažymi, kad nesutinka, jog mokestinis ginčas būtų sustabdytas iki kol LVAT bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-3539-602/2019.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos pareiškėjai paskaičiuoti PVM, GPM, PSD mokesčiai bei su jais susijusios sumos, mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžiama PVM įstatyme, bet reikiamų mokesčių nemokėjo.

29. Pareiškėja A. J. prašo bylos nagrinėjimą atidėti iki bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3539-602/2019. Pažymėtina, kad pagal viešus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, ši byla išnagrinėta ir pareiškėjos paminėtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas priimtas. Todėl nėra pagrindo tenkinti šį prašymą.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Apeliantė A. J. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai turto vertės padidėjimo pajamas skaičiavo kiekvienam parduoto nekilnojamojo turto vienetui atskirai, t. y. skaičiuojant GPM, imamos pajamos atskirai nuo žemės sklypo ir nuo pastato pardavimo, tačiau ne nuo bendro (galutinio) rezultato vienų kalendorinių metų rėmuose. Dėl šių apeliantės argumentų teismas pažymi, kad GPM yra nacionalinis mokestis ir jis apskaičiuojamas pagal nacionalines taisykles, o ne pagal jos nurodomas Europos Sąjungos PVM nuostatas. Be to, jos samprotavimai yra grindžiami bendro pobūdžio samprotavimais, o ne GPMĮ numatytomis teisės normomis.

32. GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje (čia ir toliau remiamasi teise galiojusia 2012 ir 2013 m., t. y. galiojusia ginčo teisinių santykių susiformavimo metu), be kita ko, nustatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą. Vadinasi, pagal šias GPM įstatymo nuostatas pareiškėjos 2012 ir 2013 metais vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai nepriskirtini individualiai veiklai GPMĮ taikymo prasme ir pareiškėjos atžvilgiu GPMĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, t. y. leidžiamais atskaitymais nėra laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos.

33. Be to, GPMĮ 2 straipsnio 16 dalyje yra apibrėžtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje, ir nustatyta, kad į jas įskaitomos pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje (3 p.). To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu yra laikomas momentas, kai pajamos bet kokia forma yra gaunamos. GPMĮ 16 straipsnis nustato apmokestinamųjų pajamų, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, apmokestinimą taikant šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą pajamų mokesčio tarifą, t. y. iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama: <...> 4) per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal GPMĮ 19 straipsnio 1 dalį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) su šio turto įsigijimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. Iš šių teisės normų seka, kad turto vertės padidėjimo pajamos pardavus ar kitaip perleidus ne individualios veiklos nekilnojamojo pagal prigimtį daiktą (jo dalį) apskaičiuojamos kiekvienam parduoto ar kitaip perleisto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto (jo dalies) vienetui atskirai, t. y. perleistų dviejų ar daugiau nekilnojamųjų daiktų (jų dalių) gauti teigiami ir neigiami rezultatai (iš nekilnojamojo daikto ar jo dalies pardavimo pajamų atėmus su to turto vieneto ar jos dalies įsigijimo išlaidas ir privalomuosius mokėjimus) nesumuojami. Taigi, apeliantės teiginiai, kad pajamos turi būti skaičiuojamos nuo bendro (galutinio) rezultato vienų kalendorinių metų rėmuose prieštarauja įstatymui.

34. Apeliantė skunde nurodo, kad jos veikla turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, kad ji buvo sudariusi jungtinės veiklos sutartį su I. G., ir jos mokestinės prievolės turi būti paskirstytos atsižvelgiant į jungtinės veiklos sutarties buvimą. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatavo, jog susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos.

35. Pažymėtina, kad 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) nuostatomis reglamentuojama PVM taikymo sritis, apimanti bet kokią gamintojo, prekybininko ar paslaugų teikėjo ekonominę veiklą. Tam, kad asmens veikla būtų apmokestinama PVM, ji turi atitikti esmines tokio apmokestinimo sąlygas, t. y. turi būti nustatyta, jog tokią veiklą vykdo apmokestinamasis asmuo, o tokia veikla patenka į apmokestinamųjų sandorių kategoriją. Pagal Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies 2 pastraipą „ekonomine veikla laikytina gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma, ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“ Taigi, veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją atlikęs subjektas (Europos Sąjungos teisingumo Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Götz, C-408/06, 18 p.). Atitinkamai PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta ekonominės veiklos sąvoka, tai tokia veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno).

36. Pagal bendrąją taisyklę būtent ekonominę veiklą, kaip ji suprantama pagal minėtas nuostatas, vykdantys asmenys, pripažįstami apmokestinamaisiais asmenimis. Pagal Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies 1 pastraipą „apmokestinamasis asmuo – tai asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.“

37. ESTT yra nurodęs, kad PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalis suteikia sąvokai „apmokestinamasis asmuo“ plačią prasmę, kuri paremta savarankiškai vykdoma ekonomine veikla, t. y. visi fiziniai ir juridiniai asmenys – ir viešieji, ir privatūs, ir net vienetai, neturintys teisinio subjektiškumo, kurie objektyviai tenkina šioje nuostatoje įtvirtintus kriterijus, – laikytini PVM apmokestinamais asmenimis (Europos Sąjungos teisingumo Teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo byloje Christine Nigl ir kt., C-340/15, 27 p.).

38. Iš PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies matyti, kad vienas iš apmokestinamojo asmens privalomų požymių – ekonominės veiklos savarankiškumas, kurį siekiant nustatyti reikia patikrinti, ar atitinkamas asmuo vykdo veiklą savo vardu, sąskaita ir atsakomybe, taip pat tai, kad jis pats prisiima su savo veikla susijusią ekonominę riziką (Europos Sąjungos teisingumo Teismo 2000 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Heerma, C‑23/98, 18 p.). Tam, kad konstatuotų veiklos savarankiškumą, atsižvelgiama į tai, kad tarp ūkio subjektų, kurie nebuvo integruoti į viešąją administraciją, ir viešosios valdžios institucijos nebuvo jokio hierarchinio pavaldumo ryšio, taip pat į tai, kad jie veikė savo sąskaita ir atsakomybe, laisvai organizavo savo darbą ir patys gaudavo jų pajamas sudarančius mokėjimus. Vertinant veiklos vykdymo savarankiškumo sąlygą, tie patys kriterijai taikomi ir privatiems asmenims (Europos Sąjungos teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo byloje Gmina Wrocław, C‑276/14, 34 ir 35 p.).

39. Kaip matyti iš šioje byloje surinktų įrodymų, pareiškėja savo turto dalyje nekliudomai ir savarankiškai priėmė sprendimus dėl statybos objektų finansavimo, organizavo objekto statybą, ir jį pardavė. Teismo nuomone, šioje byloje yra įrodyta, kad apeliantė, neatsižvelgiant į tai, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, ekonominę veiklą vykdė savarankiškai savo išlaidų ir pajamų dalyje. Sudaryta jungtinės veiklos sutartis neapribojo pareiškėjos valios vykdyti ekonominę veiklą. Kaip matyti iš Vilniaus AVMI patikrinimo akto, mokestinės prievolės apeliantei yra apskaičiuotos nuo jos realizuoto turto dalies (tik nuo jai nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto), todėl papildomai pareiškėjos mokestinės prievolės paskirstyti nėra įstatyminio pagrindo.

40. Remiantis išdėstytu, darytina ir kita išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškinęs bei tinkamai pritaikęs materialines teisės normas, reglamentuojančias šį ginčą, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas