2016-05-24 Nr. AB-11301-3-63-3-01444-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-52-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01444-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. dirbo Komisariato Kretingos rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju (pareigybės lygis A, kategorija 13). Nuo 2011 m. vasario 1 d. buvo paskirtas į Komisariato Operatyvinės veiklos biuro viršininko pareigas (pareigybės lygis A, kategorija 13), o nuo 2012 m. gegužės 2 d. jo užimamai pareigybei buvo nustatyta 14 kategorija. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriuo sumažinti 11–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases, buvo sumažintas jo užimamos pareigybės (kategorija 13) koeficientas nuo 6,3 iki 6,2, o nuo 2012 m. gegužės 2 d. pareigybės (kategorija 14) koeficientas 7,0 iki 6,86. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatuota, jog Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas, kuriame nustatyti sumažinti 11–20 kategorijų pareigybių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu jam buvo skaičiuojamas ir mokamas sumažintas darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjui neišmokėjimą sąlygojo ne valstybės tarnybos įstaiga, o Lietuvos valstybė, netinkamai reglamentuodama valstybės tarnybos tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas parengti atitinkamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarką, t. y. atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų, nustatant visiems valstybės tarnautojams susidariusių patirtų praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Atsakovas neginčijo to, jog skirtumas tarp pareiškėjui realiai išmokėto ir turėto išmokėti darbo užmokesčio nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sudaro 2 913,50 Lt, tačiau atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios įsiskolinimo sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas. Oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą ir teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą, yra rengiamas atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, todėl atsakovas neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Be to, darbo užmokestį atsakovas pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu prašymą patenkino: priteisė iš Komisariato 2 913,49 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) bei Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) nuostatas.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta, todėl būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbdavio funkcijas įgyvendino Komisariatas, kuriame pareiškėjas buvo Kretingos rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju, o vėliau – Operatyvinės veiklos biuro viršininku. Komisariatui taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas, pareiškėjas patyrė praradimus. Nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teismas darė išvadą, kad už netinkamą atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, todėl neišmokėta 2 913,49 Lt darbo užmokesčio suma priteistina iš Komisariato.

III. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad darbo užmokesčio dalies neišmokėjimą pareiškėjui sąlygojo ne valstybės tarnybos įstaiga, o Lietuvos valstybė (Seimas), netinkamai reglamentuodama valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jau yra rengiama atitinkamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarka. Atsakovas nurodo, kad neturi teisės perimti teisėkūros subjektui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, todėl negali išmokėti pareiškėjui tokio darbo užmokesčio, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus.

Pareiškėjas A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais, taip pat remiasi skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. G. nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas sumažinus pareiginės algos koeficientus ir pareiginės algos priedą už kvalifikacinę klasę, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neišmokėtą 2913,49 Lt valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią ginčo laikotarpiu.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasis Komisariatas galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, tai turėtų padaryti įstatymų leidėjas, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą visiškai atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. G. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius