2013-05-10 Nr. AB-1635-3-61-3-01295-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-623/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01295-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2011 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 4K-39 „Dėl G. D. atleidimo iš pareigų“, grąžinti ją į Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas bei priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

Paaiškino, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 43 straipsnio 1 dalį, nes prieš atleisdamas pareiškėją iš pareigų nesiūlė jai Pilietybės reikalų skyriuje buvusios laisvos žemesnės kategorijos pareigybės. Nurodė, kad ši pareigybė buvo patvirtinta nuo 2011 m. gegužės 2 d. įsigaliojus Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymui Nr. 3K-58, todėl prieš atleidžiant ją iš pareigų jau buvo žinoma apie laisvą žemesnės kategorijos pareigybę. Akcentavo, kad naujos pareigybės sukūrimas taip pat kelia abejonių dėl atsakovo struktūrinės reformos realumo. Aiškino, kad sprendžiant dėl jos atleidimo teisėtumo, turi būti įvertinti panaikintos ir naujai įsteigtos pareigybės aprašymai. Teigė, kad iš 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-58 patvirtinto Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (6.1–6.7 punktai) ir 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 3K-99 patvirtinto vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (6.1–6.7 punktai) matyti, kad pareiškėja atitinka naujai įsteigtos pareigybės specialiuosius reikalavimus, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi turėjo būti paskirta į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai nesiūlė jai vyriausiojo specialisto pareigų Pilietybės reikalų skyriuje ir be jokio teisinio pagrindo, neatsižvelgęs į aukštesnę pareiškėjos kvalifikaciją, pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymą ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) nuostatas, šias pareigas pasiūlė J. K.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Migracijos departamento direktorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 26 d. nutarimą Nr. 93 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 1V-795, nuo 2011 m. gegužės 2 d. turėjo panaikinti 27 pareigybes, iš jų ir pareiškėjos eitas Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos). Teigė, kad minėta pareigybė panaikinta, nes jos pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos (pareigybės aprašymo 7.1, 7.5, 7.8, 7.11, 7.12 punktai) sutapo su skyriaus vedėjo (pareigybės aprašymo 7.3, 7.4, 7.6 punktai), vedėjo pavaduotojo (pareigybės aprašymo 7.3, 7.4, 7.5 punktai) arba jų abiejų funkcijomis. Aiškino, kad Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.7 punkte nurodyta funkcija nebuvo vykdoma, o 7.13 ir 7.14 punktuose nurodytos funkcijos nebuvo savarankiškos. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. panaikintame Migracijos departamento Pasų skyriuje vyriausiosios specialistės pareigas ėjo J. K.. Tuo metu ji augino vaiką iki trejų metų, t. y. 2011 m. gegužės 2 d. jam buvo 2 metai ir 2 mėnesiai, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalį, draudžiama dėl pareigybės panaikinimo atleisti valstybės tarnautoją, auginantį vaiką iki trejų metų. Pažymėjo, kad Migracijos departamento direktorius 2011 m. balandžio 19 d. pranešimu Nr. (15-01)10K-11804 pasiūlė J. K. nuo 2011 m. gegužės 2 d. eiti Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas ir ji sutiko.

Nurodė, kad G. D. atleidimo dieną (2011 m. gegužės 1 d.) buvo laisva Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigybė, kurios nuo 2011 m. gegužės 2 d. neliko. Taip pat paaiškino, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. buvo panaikintos ir Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigos, kurias ėjo A. S.. Nurodė, kad atsakovas 2011 m. balandžio 19 d. raštu pasiūlė A. S. nuo 2011 m. gegužės 2 d. eiti Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Teigė, kad vadovaujantis DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu tiek pareiškėja, tiek ir A. S. turėjo pirmenybės teisę būti paliktos dirbti, tačiau siūlant Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas A. S., atsižvelgta į jos kvalifikaciją bei profesinius gebėjimus. Atsakovo teigimu, A. S. turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis sudarė pagrindą pripažinti, kad ji yra tinkamesnė eiti laisvas pareigas nei pareiškėja. Paaiškino, kad ji turi daugiau nei dešimties metų nepertraukiamą darbo stažą Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriuje, didelę patirtį sprendžiant užsieniečių teisinės padėties klausimus, jos veikla ne vieną kartą vertinta labai gerai. Todėl A. S. turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti minėtose pareigose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjos G. D. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. buvo nustatyta nauja Migracijos departamento administracijos struktūra, t. y. Departamento struktūroje neliko Administravimo ir Pasų skyrių ir buvo įsteigtas Bendrųjų reikalų skyrius, Teisės ir tarptautinių ryšių skyrius pertvarkytas į Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyrių. Teismas sprendė, jog Departamento struktūroje atlikti vidiniai pertvarkymai (Administravimo ir Pasų skyriaus panaikinimas, Bendrųjų reikalų skyriaus įsteigimas, Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus įsteigimas, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus įvairiuose skyriuose mažinimas), akivaizdžiai sumažėjęs Departamente dirbančių asmenų skaičius, patvirtina, kad Departamento struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Darė išvadą, kad Migracijos departamente vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygio 13 kategorijos) panaikinimas buvo realūs, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę einančio tarnautojo atleidimo klausimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Teismas taip pat nustatė, jog Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-58 buvo patvirtinti naujų pareigybių aprašymai nuo 2011 m. gegužės 2 d. (Departamento direktoriaus pavaduotojo, Bendrųjų reikalų skyriaus, Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus, Imigracijos reikalų skyriaus, Užsieniečių reikalų skyriaus pareigybių). Rėmėsi DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktais, 2 dalimi.

Nustatė, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. naujai įsteigta Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigybė yra visiškai nauja pagal nustatytas funkcijas ir jų pobūdį, tačiau priešingai yra su Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 13 kategorijos) ir / ar Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigybėmis, kurios po padarytų Migracijos departamento struktūrinių pokyčių buvo išlaikytos.

Konstatavo, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. įsteigus naują Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygio 9 kategorija) pareigybę, J. K. atitiko šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui keliamus specialiuosius reikalavimus. J. K., auginanti vaiką iki trejų metų, turėjo pirmenybę, palyginti su G. D., pretenduoti į po struktūrinio pertvarkymo 2011 m. gegužės 2 d. įsteigtą naują ir vienintelę laisvą Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygio 9 kategorija) pareigybę, kurios specialiuosius reikalavimus ji atitiko.

Pažymėjo, kad iki 2011 m. gegužės 2 d. buvo ne Bendrųjų reikalų skyrius, o Administravimo skyrius. Esminis pasikeitimas, įvykęs po 2011 m. gegužės 2 d., – pasikeitęs skyriaus pavadinimas. Keičiant skyriaus pavadinimą atitinkamai buvo panaikintos Administravimo reikalų skyriaus pareigybės ir įsteigtos Bendrųjų reikalų skyriaus pareigybės. 2011 m. gegužės 1 d. panaikintos Administravimo skyriaus 9 ir 13 kategorijų pareigybės iš esmės sutampa su 2011 m. gegužės 2 d. įsteigtomis Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 13 kategorijos) ir / ar Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigybėmis.

Teismas nustatė, jog, nors pareiškėja atitiko A 13 ir A 9 kategorijų Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiesiems specialistams keliamus specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybių aprašymuose, tačiau šiuos reikalavimus atitiko ir į pareigas paskirtos L. B. bei E. K., t. y. jos taip pat turėjo pirmenybės teisę būti paliktos dirbti, kadangi turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą Migracijos departamente. Pažymėjo, jog atsakovas teigia, kad L. B. ir E. K. kvalifikacija užtikrinant Migracijos departamento archyve saugomų dokumentų apskaitą ir operatyviąją paiešką, griežtą dokumentų apskaitą ir operatyviąją paiešką kompiuterinių ir archyvinių kartotekų duomenų atitiktį yra gerokai aukštesnė nei G. D., turint omenyje L. B. ir E. K. ilgametę nepriekaištingo darbo patirtį vykdant su dokumentų valdymu susijusias funkcijas bei tai, kad G. D. eitos pareigos nebuvo susijusios su E. K. ir L. B. pareigybėse įtvirtintų funkcijų vykdymu. Teismas darė išvadą, kad aukštesnė E. K. ir L. B. kvalifikacija buvo objektyvus pagrindas ne G. D., o E. K. ir L. B. paskirti dirbti į minėtas pareigas.

Nurodė, jog atitinkamai dėl L. B. ir E. K. aukštos kvalifikacijos atliekant funkcijas, susijusias su dokumentų valdymu, nė viena iš pareigybių, kurias jos ėjo iki 2011 m. gegužės 1 d. kaip Administravimo skyriaus vyriausiosios specialistės ir kurios po 2011 m. gegužės 2 d. pervadintos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybėmis, J. K. taip pat nebuvo siūloma. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad J. K. buvo pasiūlyta laisva pareigybė ir, jai sutikus eiti siūlomas pareigas, nereikėjo atleisti iš valstybės tarnybos kvalifikuoto darbuotojo, prieš tai ėjusio tas pačias pareigas.

Teismas vadovavosi VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi ir sprendė, jog atsakovas pagrįstai teigė, kad pareiškėja, prieš atleidimą iš valstybės tarnybos turėjusi vyriausiojo specialisto (A 13) pareigybę, negalėjo pretenduoti į Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus vedėjo (A 16) ar jo pavaduotojo (A 14) pareigybę. Pareiškėja neatitiko specialiųjų reikalavimų, keliamų minėto skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13), vyriausiojo specialisto (A 10) pareigybių aprašymuose įtvirtintam specialiajam reikalavimui mokėti anglų kalbą B2 lygiu – ji mokėjo anglų kalbą tik pradedančiojo vartotojo A 2.2 lygiu. Pareiškėja taip pat neatitiko specialiojo reikalavimo, nustatyto minėto skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13) ir vyriausiojo specialisto (A 11) pareigybėms, – turėti ne mažesnę kaip 1 metų personalo administravimo srities darbo patirtį.

Teismas rėmėsi DK 135 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, jog, nors pareiškėja ir atitiko Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A 12) specialiuosius reikalavimus bei pagal savo didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą Migracijos departamente turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti palyginti su palikta dirbti šiose pareigose A. U. (iki santuokos J.), tačiau A. U. gerokai aukštesnė teisinio darbo kvalifikacija nulėmė tai, kad būtent pastarajai buvo pasiūlyta tęsti tarnybą bei toliau eiti tas pačias pareigas.

Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai G. D. nepasiūlė eiti nei laisvos Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriuje pareigybės, nei naujai įsteigtų Bendrųjų reikalų skyriaus bei Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus pareigų. Konstatavo, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.

III. Pareiškėja G. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo 2011 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 4K-39 ir grąžinti ją į valstybės tarnybą, paskiriant ją į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigas, arba pripažinti pareiškėją atleista teismo sprendimu, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį. Apeliaciniame skunde nurodo:

1) Migracijos departamento pertvarkymo metu panaikinus Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 13 kategorijos) pareigybę, kurią iki atleidimo užėmė pareiškėja, ir pareiškėjai pretenduojant į naujas Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigas, pareiškėjos G. D. kvalifikacija yra aukščiausia (atsižvelgiant į jos daugiametę darbo patirtį šiame skyriuje) lyginant su kvalifikacija kitų skyrių valstybės tarnautojų, kurių pareigybės irgi buvo panaikintos, tačiau pastarieji (atsižvelgiant į jų patirtį atitinkamuose skyriuose) turi aukštesnę kvalifikaciją pretenduodami į kitas naujai įsteigtas pareigas naujuose skyriuose. Taigi, vien šiuo kriterijumi remiantis, negalima nuspręsti, kuris valstybės tarnautojas atleistinas, todėl būtina palyginti visų Migracijos departamento tarnautojų (kurių pareigybės buvo panaikintos po atliktų pertvarkymų) pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje, pagal DK 135 straipsnyje nustatytus kriterijus. Grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti, tai nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje. Pareiškėja nurodo, jog nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas nepateikė duomenų nei apie pretendentų į naujas pareigas (Bendrųjų reikalų bei Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriuose) nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, nei kitų duomenų, patvirtinančių pretendentų pirmenybės teisę likti darbe pagal DK 135 straipsnyje nustatytus kriterijus. Tai leidžia konstatuoti, kad atsakovas neįrodė pareiškėjos atleidimo iš darbo teisėtumo, ir daryti priešingą išvadą, kad atleidžiant G. D. buvo pažeista įstatyme garantuota pirmenybės teisė, nes turėdama daugiau nei dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą Migracijos departamente pareiškėja buvo įgijusi pirmenybės teisę (DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas) likti darbovietėje po atliktų pertvarkymų, lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurie pretendavo į naujai įsteigtas pareigas.

2) Kadangi nagrinėjamu atveju tiek pareiškėja G. D., tiek J. K. jau turėjo valstybės tarnautojo statusą, tai jos galėjo būti perkeltos į kitas pareigas, netaikant Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies normos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-191/2008. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, ABTĮ 13, 20 straipsnius, nes nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, jog specialių žinių stoka Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu gali ir turi būti šalinama Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnyje nustatytais būdais (tarnautoją mokant ir formuojant reikiamus įgūdžius). Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar „<...> specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka, yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius <...>“. Nurodo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija) patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11 punktą. Teigia, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto (A 10) pareigybės aprašymo 5 punkte nurodyta, jog šias pareigas einantis tarnautojas vykdo funkcijas, susijusias su bendrąja veiklos sritimi – teise, todėl 6.2 punkte išdėstytas specialus reikalavimas (mokėti anglų kalbą B2 lygiu) yra nesusijęs nei su pareigybės paskirtimi, nei su bendrąja veiklos sritimi. Tas pats pasakytina ir apie analogišką reikalavimą Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto (A 11) pareigybės aprašyme.

3) Pasisakydama dėl galimybės grąžinti pareiškėją į Migracijos departamentą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2012 m. birželio 28 d. nutartyje pažymėjo, jog „<...> nustačius, kad asmuo atleistas iš tarnybos pažeidžiant jo pirmumo teisę, jis gali būti grąžintas į pareigas nepaisant aplinkybės, kad jos yra užimtos <...>“. Daro išvadą, jog ta aplinkybė, kad Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigybė yra užimta (šias pareigas eina J. K.), neturi teisinės reikšmės įgyvendinant pareiškėjos garantiją tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Pažymi, kad 2012 m. spalio 26 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovai patvirtino aplinkybę, jog šiuo metu Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriuje yra atsilaisvinusios dvi pareigybės: vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 10 kategorijos), kurioje dirbo L. L. K., bei vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos), kurioje dirbo V. Ž., todėl pareiškėjos teisėtų lūkesčių įgyvendinimas, grąžinant ją į valstybės tarnybą, atsakovui nesudarytų kliūčių perkelti J. K. į atsilaisvinusias pareigas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo G. D. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepime nurodo:

1) Nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad J. K. galėjo būti siūloma ne tik naujai įsteigta Pilietybės reikalų skyriuje vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigybė, bet ir pareigybės, įsteigtos, pareiškėjos teigimu, naujuose Bendrųjų reikalų ar Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriuose. Teigia, jog tai, kad Administravimo bei Teisės ir tarptautinių ryšių skyriaus pareigybių paskirtis ir veiklos sritys iš esmės yra tokios pat kaip Bendrųjų reikalų bei Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus pareigybės, patvirtina, jog Bendrųjų reikalų bei Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus pareigybės 2011 m. gegužės 2 d. negalėjo būti pripažintos nei laisvomis, nei naujai įsteigtomis, nes jos tiesiog yra išlaikytos. Remiantis tuo, kad tiek Bendrųjų reikalų, tiek Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus pareigybės tiesiog buvo išlaikytos bei atsižvelgiant į tai, kad visos Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus pareigybių kategorijos buvo aukštesnės nei 9 kategorijos pareigybė, J. K. ir nebuvo pasiūlytos pareigos šiame skyriuje. Analogiška situacija buvo susiklosčiusi ir su Bendrųjų reikalų skyriaus pareigybių kategorijomis. Pažymi, kad panaikintą Administravimo skyriaus pareigybę daug metų užėmė ir nepertraukiamai vykdė priskirtas šioms pareigybėms funkcijas E. K. (A 9). Nurodo, jog priešingai nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas teismui pateikė visus reikiamus duomenis, susijusius su Migracijos departamento Bendrųjų reikalų skyriaus ir Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus darbuotojų kvalifikacija, išsilavinimu ir stažu, t. y. įrodė teismui, kad pareiškėjos pirmenybės teisė būti paliktai Migracijos departamente nebuvo pažeista.

2) Pareiškėja neteisingai įvardija jos atleidimo priežastį. Kitaip tariant, pareiškėja buvo atleista ne dėl, jos teigimu, specialių žinių stokos, o būtent todėl, kad jos pareigybė buvo panaikinta. Pažymi, kad pareiškėjos kvalifikacija buvo vertinama tik sprendžiant pirmenybės būti paliktai dirbti klausimą. Nurodo, kad nė viena iš Bendrųjų reikalų bei Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus pareigybių nėra susijusi su G. D. įgyta kvalifikacija jai atliekant Pilietybės reikalų vyriausiosios specialistės pareigas. Pažymi, kad pareiškėja taip pat nepagrįstai vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos skunde nurodyta teismų praktika nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes ji suformuota valstybės tarnybos ginčų byloje, kurioje faktinės aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A143-191/2008). Pažymi, kad Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13) bei šio skyriaus vyriausiojo specialisto (A 10) pareiginiuose nuostatuose išdėstytas reikalavimas – mokėti anglų kalbą B2 lygiu, bei šio skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13) ir A (11) pareiginiuose nuostatuose išdėstytas reikalavimas – turėti ne mažesnę kaip 1 metų personalo administravimo srities darbo patirtį, yra, priešingai nei teigia pareiškėja, pagrįstai nustatyti atsižvelgiant į šių pareigybių paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas.

3) Dėl pareiškėjos teisės tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje nurodo, kad tik G. D. pareigybė, t. y. Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis 13 kategorija) pareigybė, buvo panaikinta, nes šias pareigas einančios valstybės tarnautojos funkcijos sutapo su šio skyriaus vedėjo ar vedėjo pavaduotojo arba jų abiejų funkcijomis. Tokiu atveju pareiškėjos tariamai aukštesnė kvalifikacija už paliktų dirbti Pilietybės reikalų skyriaus darbuotojų kvalifikaciją neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą, nes kitos, išskyrus pačios pareiškėjos, pareigybės tiesiog nebuvo panaikintos, t. y. Pilietybės reikalų skyrius nebuvo reorganizuojamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 4K-39, kuriuo pareiškėja G. D. atleista iš valstybės tarnybos (Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą 2011 m. gegužės 1 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; kt.). Pažymėtina, kad galima situacija, jog atlikus struktūrinius pertvarkymus, tarnautojo funkcijos išlieka, nes yra naikinama ne konkreti pareiškėjos pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių priežasčių, ir tokia situacija taip pat gali būti savarankiškas pagrindas tarnybos santykiams pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasibaigti, o atsakovui tenka pareiga pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl tam tikros institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus, savo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012) taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir kituose procesiniuose sprendimuose yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju.

Taigi nagrinėjamoje byloje privalėjo būti nustatyta, ar atsakovas realiai atliko kompetentingo organo sprendimu įformintus struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, ar atlikus šiuos pertvarkymus pareiškėja nebegalėjo vykdyti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, nes šios funkcijos buvo iš viso nebeatliekamos arba joms vykdyti užteko mažiau darbuotojų, ar pareiškėjos funkcijos iš viso išliko. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti yra aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo įstaigos (institucijos) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito ir ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tik tokie, kuriais siekiama pagrįsti valstybės tarnautojo atleidimą iš valstybės tarnybos. Taip pat byloje svarbu buvo nustatyti, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė pareiškėjai kitų pareigų, o konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjai (valstybės tarnautojai), pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos (Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų) 2011 m. gegužės 1 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 93 nuo 2011 m. gegužės 2 d. Migracijos departamente patvirtinta 80 (vietoj anksčiau numatytų 111) valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių. Vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-795 nuo 2011 m. gegužės 2 d. buvo nustatyta nauja Migracijos departamento administracijos struktūra, t. y. Departamento struktūroje neliko Administravimo ir Pasų skyrių ir buvo įsteigtas Bendrųjų reikalų skyrius, Teisės ir tarptautinių ryšių skyrius pertvarkytas į Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyrių. Departamento direktoriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3K-73 nuo 2011 m. gegužės 1 d. buvo panaikintos Administravimo ir Pasų skyriuose įsteigtos pareigybės, taip pat trys Departamento direktoriaus pavaduotojų (A lygio 17 kategorijos) pareigybės. Atsakovo 2011 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 3K-18 nuo 2011 m. gegužės 1 d. papildomai nuspręsta panaikinti dar 11 valstybės tarnautojų pareigybių. Atsakovo 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-59 nuo 2011 m. gegužės 2 d. Departamente patvirtintos 74 valstybės tarnautojų ir 6 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais įrodymais, darė išvadą, kad Migracijos departamente vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygio 13 kategorijos) panaikinimas buvo realūs, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti pareiškėjos, kuri ėjo Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (A lygio 13 kategorijos), atleidimo klausimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apeliaciniu skundu nėra ginčijama ir byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų šią išvadą.

Be to, šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartyje yra įvertinti bylos įrodymai, susiję su atsakovo atliktais struktūriniais pertvarkymais, kurių pagrindu buvo panaikinta Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 13 kategorijos). Šioje nutartyje konstatuota, kad faktinės bylos aplinkybės įrodo, jog Migracijos departamente vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygio 13 kategorijos) panaikinimas buvo realūs, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėta nutartimi, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas turi išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, pareiškėjos teiginius, susijusius su objektyvia galimybe pareiškėjai pasiūlyti kitas pareigas. Nutartimi nustatyta, kad pareiškėja savo pirmumo teisę pasilikti tarnyboje ir užimti Pilietybės reikalų skyriuje vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos pareigybę grindė argumentu, jog ji atitinka (tai pripažino ir atsakovas) šiai pareigybei keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, turi didesnį negu dešimties metų tarnybos stažą. Taip pat buvo nustatyta, kad šios pareigos buvo pasiūlytos valstybės tarnautojai, kurios pareigybės neliko panaikinus visą Pasų skyrių ir turinčiai Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytą garantiją. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta išsiaiškinti, ar šiai tarnautojai (J. K.) negalėjo būti po pertvarkymo kituose skyriuose siūlomos pareigos, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ji atitiktų, o iš tarnybos atleidžiamas asmuo neturėtų pirmenybės teisės prieš pareiškėją.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjos nurodomomis aplinkybėmis, jog ji DK 135 straipsnio pagrindu turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti, aplinkybes, kurios buvo nurodytos minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, ir konstatavo, jog atsakovas nepažeidė DK 135 straipsnio nuostatų. Pareiškėjos argumentai, kad jai turėjo būti pasiūlyta Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos), Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 13 kategorijos) ar Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 9 kategorijos) pareigybė, nepripažinti pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių pareigybių aprašymus, J. K., L. B., E. K., kurios užėmė šias pareigybes, bei pareiškėjos kvalifikaciją, DK 135 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nesiūlė eiti minėtų pareigų pareiškėjai.

Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino galimybę pareiškėjai užimti Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus vedėjo (A 16) ar jo pavaduotojo (A 14) pareigybę, nurodė, kad pareiškėja neatitiko specialiųjų reikalavimų, keliamų minėto skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13), vyriausiojo specialisto (A 10) pareigybių aprašymuose įtvirtintam specialiajam reikalavimui mokėti anglų kalbą B2 lygiu. Pareiškėja taip pat neatitiko specialiojo reikalavimo, nustatyto minėto skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13) ir vyriausiojo specialisto (A 11) pareigybėms,– turėti ne mažesnę kaip 1 metų personalo administravimo srities darbo patirtį. Be to, buvo nustatyta, kad pareiškėja atitiko Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A 12) specialiuosius reikalavimus bei pagal savo didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą Migracijos departamente turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti palyginti su palikta dirbti šiose pareigose A. U. (iki santuokos J.), tačiau šios tarnautojos gerokai aukštesnė teisinio darbo kvalifikacija nulėmė tai, jog būtent jai buvo pasiūlyta tęsti tarnybą bei toliau eiti tas pačias pareigas.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, nepažeidė DK 135 straipsnio nuostatų, nurodo, jog atsakovas, nepateikdamas išsamių duomenų apie valstybės tarnautojų, pretendavusių į naujai įsteigtas pareigas, pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnyje nustatytus kriterijus, neįrodė teiginio, kad pareiškėjos pirmenybės teisė būti paliktai Migracijos departamente nebuvo pažeista. Taip pat pareiškėja ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog pareiškėja neatitiko Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareiginiuose nuostatuose išdėstytų reikalavimų, nurodydama, kad pažeidžiant Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11 punktą nustatytas specialus reikalavimas – mokėti anglų kalbą B2 lygiu. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad iki atleidimo iš Migracijos departamento ji tarp visų Pilietybės reikalų skyriaus specialistų (neskaitant skyriaus vedėjo bei pavaduotojo) užėmė aukščiausios kategorijos (13) pareigas, jos kvalifikacija bei didesnis nei dešimties metų nepertraukiamas darbo stažas Migracijos departamente suponavo pareiškėjai teisėtus lūkesčius, kad institucijos pertvarkymo atveju ji turi didžiausias garantijas ir galimybes tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Be to, iš pareiškėjos apeliacinio skundo motyvų bei reiškiamo reikalavimo matyti, kad pareiškėja siekia, jog ji teismo sprendimu būtų grąžinta į Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas, kurias užėmė J. K..

Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su DK 135 straipsnio taikymu, pažymėtina, kad pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, Valstybės tarnybos įstatymo normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Darbo kodeksas. Darbo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytos (iš esmės procedūrinio pobūdžio) garantijos yra siejamos tik su pačiu pareigybės panaikinimo faktu ir nėra diferencijuojamos atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių tarnautojo einama pareigybė yra naikinama. DK 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kai darbuotojai turi pirmenybės teisę likti darbe. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pirmenybės teisė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012). Be to, specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje.

Nagrinėjamu atveju ypač yra svarbi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostata, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl atsakovas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, perkėlimo į naujai steigiamas pareigybės, privalėjo jos laikytis. Būtent byloje nustatyta, kad J. K., kurios eita Pasų skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 9 kategorijos pareigybė buvo panaikinta, turėjo šią įstatyme nurodytą garantiją, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai ne pareiškėjai pasiūlė užimti Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas. Be to, byloje nustatyta, kad J. K. atitiko reikalavimus, nurodytus šios pareigybės aprašyme, bei byloje nebuvo nustatyta, kad šiai valstybės tarnautojai pagal jos turimą kvalifikaciją turėjo būti pasiūlyta užimti kitų valstybės tarnautojų einamas pareigas, atitinkamai atleidžiant iš einamų pareigų tam tikrus valstybės tarnautojus. Pažymėtina, kad J. K. negalėjo būti siūlomos aukštesnės nei A lygio 9 kategorijos pareigos (Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad Bendrųjų reikalų skyriaus specialistės L. B. ir E. K. turėjo aukštą kvalifikaciją ir ne mažesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą, todėl nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo jų atleisti iš einamų pareigų.

Remiantis bylos duomenimis, konstatuotina, kad J. K. teisėtai perkelta į Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas, todėl pareiškėjos argumentai, kad jai turėjo būti pasiūlyta ši pareigybė ir pareiškėja turėtų būti grąžinta į šią pareigybę, yra nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, jog 2012 m. spalio 26 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovai patvirtino aplinkybę, kad Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriuje yra atsilaisvinusios dvi pareigybės: vyriausiojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) bei vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos). Šios aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos 2011 m. gegužės 1 d. pripažinti neteisėtu ir pareiškėją grąžinti į valstybės tarnybą, nes šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos 2011 m. gegužės 1 d. Įvykę pasikeitimai Migracijos departamente po 2011 m. gegužės 1 d., nesusiję su atsakovo atliktais struktūriniais pakeitimais, dėl kurių buvo panaikinta pareiškėjos užimta pareigybė, nėra teisiškai reikšmingi, ir dėl šių pasikeitimų pareiškėjos byloje pareikšti reikalavimai negali būti tenkinami.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad ji užėmė aukščiausios kategorijos (13) pareigas ir jos darbo stažas yra virš dešimt metų, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjos kvalifikacija buvo lygiai tokia pati ar aukštesnė nei kitų valstybės tarnautojų, kurie liko dirbti Migracijos departamente po atliktų struktūrinių pertvarkymų, kad pareiškėja atitiko specialiuosius reikalavimus, keliamus kitoms pareigybėms, ir atsakovas, vadovaudamasis DK 135 straipsniu, pareiškėjai turėjo siūlyti kitų valstybės tarnautojų užimamas pareigas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos kvalifikaciją, pagrįstai neapsiribojo vien pareiškėjos turima kategorija ir darbo stažu, o nurodė, kad taikant DK 135 straipsnio nuostatas darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis, kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Darbuotojo išsimokslinimas taip pat yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas, pažeisdamas Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11 punkto reikalavimus, nustatė Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareiginiuose nuostatuose specialųjį reikalavimą – mokėti anglų kalbą B2 lygiu, pažymi, jog valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai. Tai suponuoja, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje.

Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigybių valstybės tarnyboje turinį. Iš tokių reikalavimų – specialiųjų stojimo į valstybės tarnybą sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir panašūs reikalavimai. Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys taip pat turi atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.

Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11 punkte nustatyta, jog specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai, nustatomi atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas. Šiame punkte išskiriami tokie specialieji reikalavimai: išsilavinimas, darbo patirtis, užsienio kalbos mokėjimas, kompiuterinio raštingumo kvalifikacija, teisės aktai, su kuriais valstybės tarnautojas turi būti gerai susipažinęs, kiti būtini specialūs reikalavimai, susiję su pareigybei priskiriamų funkcijų specifika.

Specialūs reikalavimai aprašomi taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti (Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 12 punktas). Pažymėtina, kad vienas iš specialiųjų reikalavimų – užsienio kalbos mokėjimas globalios rinkos ekonomikos sąlygų ir Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kontekste dažnai neatsiejamas nuo tinkamų valstybės tarnautojų pareigų atlikimo. Užsienio kalbos mokėjimo lygmenys nustatomi vadovaujantis 2004 m. gruodžio 15 d. Europos Pralamento ir Tarybos sprendimu Nr. 2241/2004/EB dėl bendros Bendrijos sistemos siekiant užtikrinti kvalifikacijų ir gebėjimų skaidrumą (Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11.3 punktas).

Pažymėtina, kad diskrecijos teisę rengiant pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima ši institucija, ar jo įgaliotam asmeniui, įstaigos struktūrinių padalinių vadovui, nustato Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 3 punktas. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis atsakovas, atlikdamas struktūrinius pertvarkymus, panaikino Teisės ir tarptautinių ryšių skyrius pareigybes ir įsteigė Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybes, kurių aprašymai buvo patvirtinti atsakovo direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d.

įsakymu Nr. 3K-58.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, įvertinusi atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, kurių pagrindu Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13), šio skyriaus vyriausiojo specialisto (A 10), vyriausiojo specialisto (A 11) pareiginiuose nuostatuose buvo nurodytas reikalavimas – mokėti anglų kalbą B2 lygiu, aplinkybes, susijusias su šių pareigybių paskirtimi, bendrosiomis bei specialiosiomis veiklos sritimis ir funkcijomis, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė minėtą reikalavimą. Šis Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymuose nustatytas specialus reikalavimas nagrinėjamu atveju nepripažintinas neesminiu ir leidžiančiu daryti išvadą, kad pareiškėjai turėjo būti siūloma užimti šias pareigas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-191/2008, išaiškinta, kad reikalingų eiti naujas pareigas įgūdžių ar specialių žinių stoka Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu gali ir turi būti šalinama Valstybės tarnybos įstatymo 45 straipsnyje nustatytais būdais. Taip galėtų ir turėtų būti išlaikytas valstybės tarnautojo, kurio pareigybė yra naikinama, ir institucijos, kurioje jis tarnauja, tarpusavio teisių ir pareigų subalansavimo (lygiateisiškumo) principas. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos, kurioje buvo priimta minėta nutartis, ginčo aplinkybes ir nagrinėjamos bylos ginčo aplinkybes, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės.

Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos G. D. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė