2021-06-09 Nr. AB-12384-3-61-3-02903-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-344-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02903-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 53.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) priteisti neišmokėtą 209,75 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15 punkto taikymo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Aprašo, kuris vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 buvo pripažintas netekusiu galios, naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d., atitinkamai iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta kompensacija.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, jog Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad jis ginčo laikotarpiu atsakovui deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos.

4. Pareiškėjas teigė, kad kompensacijos dydis už važiavimo išlaidas, susidaręs naudojantis automobiliu su dyzeliniu varikliu, nepagrįstai buvo mažinamas 35 procentais, todėl siekiant atkurti pažeistas teises, jam turi būti priteistas kompensacijos nepriemokos skirtumas, susidaręs nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

5. Atsakovas Vilniaus AVPK prašė pareiškėjo prašymą atmesti..

6. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-216) buvo patvirtintas ir įsigaliojo Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašas. Nurodė, kad minėto įsakymo 3 punktu Aprašas buvo pripažintas netekusiu galios.

7. Atsakovas teigė, kad vadovaujantis Aprašo nuostatomis, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoje benzino naudojant suskystintas naftos dujas, apskaičiuotos važiavimo išlaidos nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos.

8. Atsakovas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos už jo prašyme nurodytą laikotarpį, kadangi galiojantis Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punktas nustato, jog važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki Įsakymo Nr. 1V-216 įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. vadovaujantis vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje I-325-789/2019 priėmus sprendimą ir pareigūnų reikalavimus pripažinus pagrįstais, kompensacijų už važiavimą išlaidas nepriemokų grąžinimo klausimas būtų sprendžiamas ne ginčo tvarka.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: atsakovą Vilniaus AVPK įpareigojo per du mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui apskaičiuoti ir išmokėti kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą, susidariusį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

11. Teismas nustatė, kad pagal Aprašo nuostatas, pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, yra kompensuojamos važiavimo išlaidos. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis, pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais. LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

12. Teismas pažymėjo, kad ginčo tarp proceso šalių dėl byloje nustatytų aplinkybių nėra, tačiau atsakovas mano, kad važiavimo išlaidos, patirtos iki Įsakymo 1V-216 įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. vadovaujantis vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1 V-3, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui perskaičiuoti išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos už jo prašyme nurodytą laikotarpį.

13. Teismas nustatė, kad LVAT administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, jog Aprašo 2.1 punktas tiek, kiek jame nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydis visiems pareigūnams taikomas vienodai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui bei 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui; Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys apie pareiškėjui mokėtas kompensacijas už važiavimą į tarnybą patvirtina, jog jam ginčo laikotarpiu buvo išmokėta 389,54 Eur dydžio kelionės išlaidų, susijusių su tarnyba, kompensacija. Pareiškėjas teismui su skundu pateikė Vilniaus AVPK atsiskaitymo lapelius, kuriuose nurodytos šios institucijos apskaičiuotos kompensacijos nepriemokų sumos. Iš atsiskaitymo lapelių turinio matyti, kad nuo 2016 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. balandžio mėnesio (imtinai) pareiškėjui buvo išmokėta 389,59 Eur dydžio kompensacijos suma. Teismas akcentavo, kad šiuos duomenis pateikė pareiškėjas ir prašė atsižvelgus į juos, jam priteisti neišmokėtą kompensacijos dalį, didinant ją 35 procentais, bei išmokėti pagal prašyme nurodytą formulę. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas teismui nepateikė skaičiavimų dėl kompensacijos sumos pareiškėjui, teismas Vilniaus AVPK įpareigojo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

15. Teismas akcentavo, kad LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 konstatavo, jog Aprašo 15 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, 35 procentais mažinamos būtent kompensuojamos važiavimo išlaidos, tokiems pareigūnams, kurie naudoja automobilius su dyzeliniais varikliais, vien dėl šios aplinkybės faktiškai buvo nustatytas 35 procentais mažesnis vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,052 Eur (0,08 Eur × 0,65), o tai iš esmės paneigia Įsakymo 1V-216 2.1 punkte įtvirtinto vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydžio universalumą ir taip pat patį atsakovo nustatytą važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmą, vertinant jį kaip visumą.

16. Teismas pažymėjo, kad pateikto vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir Tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.4 punkte yra nustatyta, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, kompensuojamos vadovaujantis iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Nuo 2019 m. kovo 4 d. galiojančiame vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 yra nustatyta kelionės išlaidų kompensavimo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjui kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas pareiškėjui būtų atsisakęs kompensuoti kelionės išlaidas pagal Įsakyme Nr. 1V-216 nustatytą tvarką.

17. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jam mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas bei remdamasis LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai atsisako išmokėti kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką, susidariusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Teismas pažymėjo, kad pateiktuose Vilniaus AVPK atsiskaitymo lapeliuose yra nurodyti duomenys apie nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio mėnesio (imtinai) pareiškėjui išmokėtą bendrą kompensacijos sumą, tačiau atsakovas nepateikė savo atliktų skaičiavimų dėl kompensacijos sumos.

18. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus ir LVAT praktiką, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK pareiškėjui privalo apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį už kurą, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d., kurį LVAT pripažino prieštaraujančiu konstituciniam atsakingo valdymo principui.

III. 19. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą atmesti.

20. Atsakovas nurodė, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir bylą sprendė nenaikindamas individualių administracinių sprendimų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo) pareiškėjui.

21. Atsakovas akcentavo, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2016 m. sausio 1 d. – 2019 m. kovo 3 d.) galiojusiame Apraše buvo nustatyta, jog vadovaujantis Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, minėtas prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui ar įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma, buvo priimti atitinkami Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymai. Kompensaciją už aktualų laikotarpį atsakovas pareiškėjui apskaičiavo ir išmokėjo vadovaudamasis vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtintu Aprašu (su vėlesniais pakeitimais), tačiau priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Aprašo 11 punkte nurodyto įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjui buvo išmokėta 2016 m. balandžio 10 d.

22. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Aprašo 13, 15 ir 16 punktais, pareiškėjui buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 procentais, kadangi Aprašo 15 punktas nustatė, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais. Įsakymu Nr. 1V-216 šis Aprašas buvo pripažintas netekusiu galios, o naujoji Aprašo redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 4 d., todėl 35 procentais sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama pagrįstai.

23. Atsakovas pabrėžė, kad LVAT 2019 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-8-520/2019, kuriame pripažino, jog Aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Šiame sprendime nebuvo nustatyta, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalį teismo sprendimo, kuriuo norminis aktas buvo pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį.

24. Pareiškėjas R. M. prašė pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

25. Pareiškėjas nurodė, kad važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka susidarė nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi po to, kai LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, jog Aprašo 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

26. Pareiškėjas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 3 dalies ir 71 straipsnio, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalies bei 219 straipsnio nuostatų sistemine analize ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos priteisimo reikalavimui turi būti taikomas trejų metų senaties terminas, atitinkamai netaikomas reikalavimas dėl individualių sprendimų nuginčijimo. Vieno mėnesio termino individualiam sprendimui ginčyti taikymas užkirstų kelią ekonominių teisių gynybai, kurią pareiškėjai gali realizuoti per trejus metus nuo sužinojimo apie tokių teisių pažeidimą.

27. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui aplinkybių dėl individualių administracinių sprendimų neįrodinėjo, aktualių įsakymų nepateikė, nors teismas atsakovą įpareigojo kartu su atsiliepimu pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Tokį atsakovo elgesį pareiškėjas vertino kaip nesąžiningą. Pareiškėjas apie pažeistą teisę sužinojo 2016 m. gegužės 10 d., kai buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėnesį.

28. Pareiškėjas akcentavo, kad teisę į teisminę gynybą asmenys įgyja jiems pradėjus mokėti nevisą darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki akto pripažinimo neteisėtu, todėl šiuo atveju yra aktualus LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019. Jeigu teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra galutinai išsisprendę.

29. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius 147,33 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumokėjimą pareiškėjui.

30. Pareiškėjo įgaliotas atstovas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškėjo prašymą dėl bylos nutraukimo, kuriuo pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 50 straipsnio 2 dalimi ir 103 straipsnio 4 punktu, atsisako nuo skundo (prašymo), nes atsakovas išmokėjo jam važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką ir ginčo tarp šalių neliko, bei prašo bylą nutraukti. Pareiškėjas pažymėjo, kad bylos nutraukimo pasekmės, nurodytos ABTĮ 104 straipsnyje, jam yra žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymas yra viena iš administracinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. administracinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis pareiškėjo iniciatyva. Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo, pareiškimo) yra įtvirtinta ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Šioje normoje taip pat įtvirtinta, kad teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 2 dalį teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

32. Aptartos ABTĮ normos skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal ABTĮ 137 straipsnį šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Taigi apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą, gali nutraukti bylą pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą. Jei toks procesinis veiksmas atliekamas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2993/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-657/2014).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įgaliotas atstovas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga pateikė pareiškėjo prašymą dėl skundo atsisakymo, kuriuo pareiškėjas prašo bylą nutraukti. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjui žinomos skundo (prašymo) atsisakymo pasekmės, nurodytos ABTĮ 104 straipsnyje.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjo prašymas atitinka ABTĮ reikalavimus, pareiškėjui yra žinomos administracinės bylos nutraukimo pasekmės, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo atsisakymas ir administracinės bylos nutraukimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. nėra kliūčių, dėl kurių pareiškėjo atsisakymas nuo skundo (prašymo) negalėtų būtų priimtas, pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo) priima, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą (prašymą) nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. skundo (prašymo) atsisakymą priimti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė