2021-02-10 Nr. AB-2951-3-61-3-02280-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-149-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02280-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. birželio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d. buvo kalinamas Vilniaus PN (buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 32 ir Nr. 91, kuriose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Kamerose tualetas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, dėl to pareiškėjas nuolat buvo stebimas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį arba jiems atidarius duris. Dėl privatumo pažeidimo pareiškėjas nuolat jautė nepatogumus, suvaržymus, dvasines kančias, emocinę depresiją. Pareiškėjas skundą grindė teismų praktika bei teisės aktais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 7–15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.2 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nėra numatyta kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, atitvėrimas negali būti numatytas, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN korpusų, esančių (duomenys neskelbtini), kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio.

6. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tik pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepagrindė nurodytos neturtinės žalos sumos dydžio.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu (b. l. 46–50) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. B. 1 220 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.2, 14.5 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl kamerų įrengimo ir privatumo jose užtikrinimo.

9. Teismas vertino byloje pateiktą Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėnesio pranešimą „Dėl R. B. skundo“ (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodyta, kad dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas pažymėjo, kad iš Pranešimo matyti, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

10. Teismo vertinimu, įkalinimo įstaiga, sanitarinį mazgą atitverdama sienele ir užuolaidomis, neužtikrino visiško asmens privatumo. Todėl teismas pripažino, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, iš viso 1 096 dienas. Teismas konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

11. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas. Teismo vertinimu, teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą yra 1 220 Eur sumos priteisimas.

III. 12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde (b. l. 56–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Taip pat nurodo, kad šuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas, nes sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus.

14. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

15. Pareiškėjas atsiliepime (b. l. 68–69) su atsakovo atstovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose įrengta 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida neužtikrino jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nes pro duryse įrengtą akutę jį stebėdavo pareigūnai, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad jo teisė į privatumą buvo pažeista. Pareiškėjas sutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (iki reorganizacijos Lukiškių TI-K) neužtikrinimo nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 1 220 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 1 096 dienas pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose įrengtais sanitariniais mazgais buvo pažeista. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad kameros ir jose esantys sanitariniai mazgai buvo įrengti, atsižvelgiant į tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo padarytų jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo; taip pat pareiškėjas neįrodė jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėnesio pranešimas „Dėl R. B. skundo“ (b. l. 16–17) ir atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyti duomenys (b. l. 7–15). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

22. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių prieš patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

24. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (1 096 dienas pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 220 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė