2021-07-28 Nr. AB-15032-3-63-3-00037-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1653-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00037-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. D. (I. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. D. (I. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, Inspekcija), 93 596 Eur turtinės žalos atlyginimą, 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2006 m. iki 2017 m. liepos 10 d. jis ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas VDI, tačiau dėl patirto psichologinio persekiojimo ir žmogaus teisių negerbimo buvo priverstas palikti tarnybą šalių susitarimu. Psichologinis spaudimas darbovietėje prasidėjo jam įvykdžius savo pilietinę pareigą – įžvelgęs neskaidrų valstybinių lėšų naudojimą, pareiškėjas pateikė oficialų pareiškimą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – ir STT), dėl to jam Inspekcijoje buvo sudarytos nepakeliamos darbo sąlygos.

2.2. Inspekcijos diskriminaciniai ir neteisėti veiksmai pasireiškė įvairiomis formomis: 2016 m. dirbdamas (duomenys neskelbtini) pareigose dirbo ypatingai dideliu krūviu – konsultavo žmones telefonu, rašė procesinius dokumentus, skirtus teisminiams ginčams, atstovavo Inspekcijai sudėtingose bylose, vykdė planinius ir neplaninius patikrinimus. Pareiškėjas neturėjo pastabų ar papeikimų, tačiau iš visų VDI Klaipėdos skyriuje dirbusių darbo inspektorių 2016 m. negavo naujametinės išmokos. Pareiškėjui buvo nepagrįstai 2019 m. užkirstas kelias dalyvauti VDI paskelbtuose konkursuose valstybės tarnautojo pareigoms užimti, kadangi konkursuose buvo keliamas reikalavimas turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. 2017 m. gegužės mėn. pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, taip žeminant jo orumą ir dalykinę reputaciją.

2.3. Persekiojimas ir psichologinis spaudimas nesibaigė pareiškėjui nutraukus tarnybinius santykius. Po to, kai nutrūko jo ir Inspekcijos tarnybos santykiai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir neturint pareiškėjo asmeninio sutikimo, Inspekcija savo interneto tinklapyje Valstybinės darbo inspekcijos kovos su korupcija programos 2015–2019 m. priemonių plano įgyvendinimo vertinimo ataskaitos Nr. 12.02.B-01 2.4 dalyje paviešino pareiškėjo asmens duomenis ir be jokio teisinio pagrindo susiejo jį su korupcijos reiškiniais Inspekcijoje. Ši informacija pakenkė pareiškėjo dalykinei reputacijai, kadangi nutrūkus tarnybos santykiams jis pradėjo dirbti privačiame sektoriuje.

2.4. Prašomą priteisti turtinę žalą sudaro negautos pajamos, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jeigu būtų tęsęs darbą VDI Klaipėdos skyriuje. Pareiškėjas prašo priteisti prarasto darbo užmokesčio kompensaciją už 5 metus. Dėl VDI taikytos diskriminacijos nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. liepos 10 d. bei ankstesniais laikotarpiais pareiškėjas nuolat jautė stresą, neigiamus išgyvenimus, buvo pažeista jo garbė, orumas ir dalykinė reputacija, todėl jam buvo padaryta ir neturtinė žala, kurią pareiškėjas įvertino 40 000 Eur.

2.5. Ministerijai buvo žinoma apie VDI daromus pažeidimus, diskriminacinio pobūdžio veiksmus jo atžvilgiu, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų užkirsti jiems kelią, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti solidarią civilinę atsakomybę Inspekcijos ir Ministerijos atžvilgiu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą Inspekcija nurodė:

3.1. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu paskirtos vienkartinės išmokos, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas, buvo tikslinio pobūdžio, t. y. paskatinti VDI darbuotojus, ženkliai prisidėjusius prie vienos iš prioritetinių funkcijų – nelegalaus darbo kontrolės – įgyvendinimo. Pareiškėjas nelegalaus darbo kontrolės praktiškai nebevykdė, jo paties prašymu VDI Klaipėdos skyriuje jam buvo priskirta asmenų konsultavimo funkcija. Taigi, įsakymu skiriant vienkartines išmokas už nelegalaus darbo kontrolę, VDI vadovas atsižvelgė į VDI teritorinių skyrių vedėjų pasiūlymus, nekvestionavo jų sprendimo dėl vieno ar kito VDI inspektoriaus įtraukimo į sąrašą. Jokiuose siūlymuose skatinti darbuotojus pareiškėjas nebuvo nurodytas.

3.2. Psichologinį smurtą ir vertimą palikti užimamas pareigas pareiškėjas įrodinėja tuo, kad VDI vadovų psichologinio spaudimo ir persekiojimo veiksmai pasireiškė, kai jis baigė inspektuoti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Editroma“ (toliau – ir Įmonė). Pareiškėjas tyrė A. G. prašymą, 2017 m. kovo 10 d. persiųstą iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, ir 2017 m. kovo 28 d. tiesiogiai iš A. G. gautą prašymą dėl UAB „Editroma“ neapskaityto naktinio ir viršvalandinio darbo, 2017 m. balandžio 7 d. pareiškėjas baigė Įmonės inspektavimą ir pateikė atsakymą A. G.. Pakartotinis Įmonės inspektavimas pradėtas 2017 m. balandžio 19 d. VDI Klaipėdos teritoriniame skyriuje gavus A. G. skundą, kuriame jis skundė VDI Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą bei pareiškėjo veiksmus (nekompetentingą tyrimą).

3.3. Pakartotinio skundo tyrimą pavesta atlikti VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo (toliau – AATT) skyriui, kuris 2017 m. gegužės 31 d. pateikė išvadas Nr. D-30 „Dėl A. G. skundo“. Šiose išvadose konstatuota, kad pareiškėjas galimai pažeidė VDI veiklą reglamentuojančius teisės aktus, nes neišnaudojo visų VDI veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų galimybių visapusiškai išnagrinėti pirminius skundus dėl darbo įstatymų pažeidimų, nepasinaudojo galimybe pratęsti pirminių skundų tyrimo terminą, kai nebuvo galimybės per nustatytą terminą pateikti atsakymą ir be teisinio pagrindo jų (skundų) tyrimą nutraukė. Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, atsižvelgdamas į AATT skyriaus išvadą, 2017 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo). Apie tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjui buvo žinoma – jam buvo išsiųsti elektroniniai dokumentai (2017 m. birželio 2 d. Nr. AD-15 ir 2017 m. birželio 6 d. Nr. AD-18), kurie buvo patalpinti ir registruoti VDI DSS IS sistemoje. Pareiškėjas paaiškinime pateikė savo nepagrįstą nuomonę dėl galimo A. G. skundo klastojimo, parodė nenorą ar negebėjimą dalykiškai bendrauti, teikti paaiškinimus dėl tyrimo esmės, pripažinti savo klaidas, reiškė nepagrįstą nepasitikėjimą kitais Inspekcijos tarnautojais.

3.4. Inspekcija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekami tyčiniai, neteisėti diskriminaciniai veiksmai ir psichologinis persekiojimas. Jei pareiškėjui ir būtų sudaryta psichologiškai nesaugi darbo aplinka, abejotina, ar jis ir toliau norėtų dirbti tokiomis sąlygomis. Tačiau pareiškėjas nurodė, kad jis 2019 m. birželio ir rugsėjo mėnesiais ketino pateikti dokumentus ir dalyvauti konkurse darbo inspektoriaus pareigoms užimti ir toliau tęsti tarnybą VDI. Nors atliekamo tarnybinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau VDI vadovas, įvertinęs tarnybinio nusižengimo konstatavimo pakankamą auklėjamąją ir prevencinę reikšmę, neskyrė jam tarnybinės nuobaudos.

3.5. Kaip vieną iš motyvų dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė aplinkybę, jog jam buvo užkirstas kelias dalyvauti konkursuose valstybės tarnautojo pareigoms užimti, kaip neatitinkančiam vieno iš pareigybei keliamų reikalavimų – turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Reikalavimas užimamoms darbo inspektoriaus pareigybėms turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą buvo priimtas dėl objektyvių, VDI veiklos operatyvumą užtikrinančių priežasčių – po VDI struktūros, kuri įsiteisėjo 2019 m. gegužės 1 d., pakeitimo VDI neliko nei vienos vairuotojo pareigybės, o inspektorių darbas yra mobilus, jiems būtina vykti į objektus, esančius už miesto ribų, kur nevažiuoja viešasis transportas, dėl to patys VDI inspektoriai privalo vairuoti VDI tarnybinius automobilius.

3.6. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – VDAI) 2019 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 3R-218 (2.13-1.) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“ konstatavo, kad VDI neteisėtai, nesant nei vieno Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus ir nesant nei vienos Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – BDAR) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygos, tvarkė pareiškėjo duomenis, todėl priėmė sprendimą – pripažinti pareiškėjo pareiškimą pagrįstu, nusprendė pareikšti VDI papeikimą, duoti nurodymą VDI skelbti asmens duomenis tik vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir įpareigoti informuoti apie sprendimo įvykdymą iki 2019 m. balandžio 5 d. VDI Sprendimą įvykdė.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą Ministerija nurodė:

4.1. Pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja Ministerijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė, jo, kaip asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių Ministerijos veiksmų (neveikimo) patyrė turtinę bei neturtinę žalą, atžvilgiu. Ministerija nėra ir niekada nebuvo pareiškėjo darbdavys, todėl ji negalėjo atsakyti už galbūt pareiškėjui darbdavio taikytą psichologinį persekiojimą ar galbūt neteisėtai atliktus veiksmus. Ministerijos įgaliojimai Inspekcijos atžvilgiu apsiriboja įgaliojimais įstaigos vadovui. Teisės aktais Ministerijai nesuteikti valdingi įgaliojimai sprendžiant įstaigos vidaus administravimo, valdymo ir darbuotojų veiklos klausimus.

4.2. Nesant imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimo, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija atliko neteisėtus veiksmus, todėl jo reikalavimas dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo iš Ministerijos atmestinas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, jog pareiškėjo teisė į asmens duomenų apsaugą buvo pažeista Inspekcijai paviešinus pareiškėjo asmens duomenis interneto tinklalapyje www.vdi.lt, ir tuo jam padaryta neturtinė žala, kuri kompensuota padaryto teisės pažeidimo pripažinimu – Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai 2019 m. kovo 8 d. priėmus sprendimą Nr. 3R-218 (2.13-1.) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“. Teismas atmetė pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir turtinės žalos atlyginimo.

6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nepagrįstai neišmokėtos vienkartinės išmokos, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 27 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 „Dėl Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2, 3 punktų nuostatomis.

7. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 30 d. VDI Teisės skyriaus vedėja Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui pateikė tarnybinį pranešimą „Dėl ypatingos svarbos užduoties“, kuriame nurodė, jog 2016 m. VDI buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vienos iš prioritetinių sričių „Mokesčių surinkimo gerinimas, išmaniosios mokesčių administravimo sistemos diegimas“ įgyvendinimą. Todėl VDI 2016 m. aktyviai vykdė ūkio subjektų, mokančių darbo užmokestį, mažesnį už minimalųjį arba mažesnį už atitinkamos ekonominės veiklos ar apskrities vidurkį, planinius nelegalaus darbo patikrinimus. Minėtame tarnybiniame pranešime siūloma skirti vienkartines pinigines išmokas VDI teritorinių ir administracijos skyrių darbo inspektoriams – nelegalaus darbo kontrolės grupių nuolatiniams nariams, darbo inspektoriams, kurie ženkliai prisidėjo vykdant efektyvią nelegalaus darbo kontrolę ir administracijos darbuotojams, kurie teikė metodinę pagalbą, dalyvavo planuojant patikrinimus bei apibendrinant rezultatus. Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, vadovaudamasis VTĮ 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Aprašo 2.2 punktu ir atsižvelgdamas į minėtą 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybinį pranešimą, 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė įsakymą Nr. EPK-417 „Dėl vienkartinių piniginių išmokų atlikus ypatingos svarbos užduotį skyrimo“, kuriuo nusprendė skirti vienkartines pinigines išmokas VDI darbo inspektoriams, svariai prisidėjusiems vykdant užduotis nelegalaus darbo kontrolės skirtyje.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas priėjo prie išvados, kad vienkartinės piniginės išmokos buvo skirtos tik VDI darbo inspektoriams, kurie vykdė užduotis nelegalaus darbo kontrolės srityje, todėl VDI, skirdama vienkartines pinigines išmokas, veikė nepažeisdama teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprisidėjo prie vienkartinės ypatingos svarbos užduoties įvykdymo, dėl to vienkartinė išmoka jam pagrįstai neskirta.

9. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybes, kad pareiškėjas, nesutikdamas su vienkartinių piniginių išmokų paskirstymu, 2017 m. vasario 17 d., 2017 m. vasario 20 d. ir 2017 m. vasario 27 d. pateikė skundus STT dėl galimai neskaidraus lėšų skirstymo Inspekcijoje ir diskriminavimo apraiškų jo atžvilgiu. STT Klaipėdos valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundus, 2017 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Minėtame nutarime teigiama, kad tyrimo metu nebuvo gauta duomenų apie tai, kad VDI darbuotojai ir vadovai būtų tyčia suklastoję dokumentus ir piktnaudžiavę tarnybine padėtimi. Nustatyta, jog VDI Klaipėdos teritorinio skyriaus vadovas pats sau neskyrė jokios išmokos ir neturėjo kompetencijos jos skirti. Iš surinktos medžiagos matyti, jog Inspekcijos Teisės skyriaus vedėjos 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybinis pranešimas buvo 2016 m. vienkartinių išmokų skyrimo pagrindas. Remiantis minėtomis aplinkybėmis padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skiriant vienkartines pinigines išmokas buvo nusikalstamos veikos požymių.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo atžvilgiu nepagrįstai pradėto tarnybinio patikrinimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui atlikus pirminį A. G. skundo tyrimą ir 2017 m. balandžio 7 d. surašius atsakymą, 2017 m. balandžio 19 d. VDI Klaipėdos teritoriniame skyriuje buvo gautas pakartotinis minėto asmens skundas dėl galimų darbo įstatymų pažeidimų UAB „Editroma“. Pakartotinio tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pirminio A. G. skundo tyrimą atliko nekokybiškai ir atmestinai, todėl Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimai neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinė nuobauda jam nebuvo paskirta.

11. Teismas, atsižvelgdamas į VTĮ 29 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 2 dalies nuostatas ir bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad VDI turėjo teisę pradėti tarnybinį patikrinimą dėl galimai neteisėtų pareiškėjo veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog VDI, atlikdama tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų, veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde akcentavo, jog A. G. 2017 m. balandžio 19 d. skundas buvo suklastotas ir tai buvo žinoma VDI Klaipėdos teritorinio skyriaus vadovams, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų ar kitų įrodymų. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. EV-117 „Dėl I. D. tarnybinio nusižengimo“, o tai suponuoja išvadą, kad jis sutiko su tokiu jo veiksmų vertinimu ir kvalifikavimu.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl diskriminuojančių konkurso sąlygų, teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo Inspekcijai pateikęs prašymą dalyvauti konkurse ir užimti vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigas, tačiau jis būtų buvęs atmestas dėl to, kad pareiškėjas neturi teisės vairuoti transporto priemonę. Teismas vertino, kad pats konkursų vyriausiojo darbo inspektoriaus vietai užimti paskelbimas negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių ar teisėtų lūkesčių, jeigu jis nesiėmė jokių veiksmų įsidarbinti minėtose pareigose. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vyresnioji patarėja 2019 m. gruodžio 9 d. elektroniniame laiške nurodė, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, susipažinusi su Inspekcijos 2019 spalio 24 d. raštu bei jo priedu – vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymu, nusprendė, jog pareigybės aprašyme išvardintos funkcijos pagrindžia reikalavimą turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Taigi teismas vertino, kad reikalavimas vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybei užimti – turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą – nėra perteklinis ir diskriminacinis.

13. Dėl neteisėto pareiškėjo asmens duomenų paviešinimo teismas nurodė, kad VDAI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-218 (2.13-1.) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“, kuriame teigiama, jog pareiškimo nagrinėjimo metu nenustatytas nei vienas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas teisėtas asmens duomenų tvarkymo kriterijus ir nei viena BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisėto tvarkymo sąlyga. VDAI konstatavo, jog Inspekcija neribotam skaičiui trečiųjų asmenų neteisėtai paviešino pareiškėjo asmens duomenis, ir skyrė Inspekcijai papeikimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino pagrįstu pareiškėjo argumentą, jog Inspekcija, neturėdama teisėto pagrindo, paviešino jo asmens duomenis, t. y. konstatavo Inspekcijos neteisėtus veiksmus.

14. Vertindamas pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą pagrįstumą, teismas nurodė, kad pareiškėjas turtinę žalą apibrėžė skaičiuodamas laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2035 m. balandžio mėn., kai jis sulauks pensinio amžiaus, o reikalavimą ją priteisti grindė tuo, jog tikslingai buvo ribojama jo teisė dalyvauti konkurse valstybės tarnautojo pareigybei užimti, nustačius reikalavimą turėti teisę vairuoti transporto priemonę. Teismas, analizuodamas šias aplinkybes, konstatavo, kad Inspekcija nepažeidė teisinio reguliavimo ir reikalavimas vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybei užimti – turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą – nėra perteklinis ir diskriminacinis. Nenustatęs turtinės žalos padarymo fakto, valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kurie turėtų įtakos Lietuvos valstybės prievolei atlyginti turtinę žalą, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo.

15. Spręsdamas dėl kompensacijos už pareiškėjo teisių pažeidimą skyrimo būdo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių tai, jog dėl VDI internetiniame tinklalapyje nepagrįstai paviešintos informacijos buvo pakenkta jo dalykinei reputacijai, buvo pažeminta jo garbė bei orumas, sukeltas sveikatos sutrikimas ir pan. Taip pat nėra pateikta duomenų, kad Inspekcija, paviešindama pareiškėjo asmens duomenis, sąmoningai siekė pažeminti pareiškėją, pakenkti jo dalykinei reputacijai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Inspekcija, susipažinusi su VDAI 2019 m. kovo 8 d. sprendimu, pažeidimą pašalino ir šiuo metu skunde nurodyta negatyvi informacija apie pareiškėją nebėra viešai prieinama. Teismo nuomone, tai įrodo, kad pareiškėjui nebuvo padaryta itin didelė moralinė žala, kuri turėtų būti atlyginama pinigais.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir intensyvumą, darė išvadą, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokios apimties ir trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju vien VDAI 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 3R-218 (2.13-1.) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“ priėmimas, kuriuo konstatuotas pažeidimas ir VDI paskirtas papeikimas, yra pakankama satisfakcija, ir nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo:

17.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, šališkas ir neteisėtas, nes priimtas vadovaujantis Ministerijos ir Inspekcijos pateiktais klaidinančiais duomenimis. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytas reikšmingas aplinkybes, taip pat neįvertino jo pateiktų papildomų paaiškinimų, kuriuose pateikti atsakovo teiginius paneigiantys argumentai. Teismas ignoravo pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymą išreikalauti konkrečius duomenis iš Inspekcijos, nes VDI pateikė suklastotą dokumentą (pareiškėjo 2017 m. gegužės 9 d. paaiškinimą VDI administracijos darbuotojai).

17.2. Teismas skundžiamo sprendimo dalyje „Dėl vienkartinės išmokos“ neanalizavo pareiškėjo argumentų dėl patirtos diskriminacijos, dėl pažeistos pareiškėjo teisės į vienodą atlygį. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi ne dėl vienkartinės išmokos, o dėl jo atžvilgiu Inspekcijoje taikytos diskriminacijos, kurios vienu iš epizodų buvo tokios išmokos jam nesumokėjimas, todėl byloje buvo išnagrinėtas ne tas ginčas. Teismas sprendė, kad vienkartinės išmokos buvo sumokėtos darbuotojams vadovaujantis teisiniais kriterijais, tačiau šiuos argumentus paneigia STT 2017 m. vasario 27 d. nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, jog nebuvo jokių teisinių kriterijų skirstant vienkartines išmokas.

17.3. Teismas taip pat neanalizavo pareiškėjui taikyto psichologinio smurto ir persekiojimo aspektų, vertindamas tik aplinkybę, ar pagrįstai buvo pradėtas pareiškėjo tarnybinis patikrinimas. Pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas buvo tik būdas pasinaudojant turimais administraciniais įgaliojimais su juo susidoroti ir jį atleisti, tačiau atsakovas, siekdamas pareiškėją sukompromituoti, klastojo įrodymus, tai patvirtina pareiškėjo į bylą pateikti paaiškinimai. Analogiškas persekiojimas Inspekcijoje buvo vykdomas ir kito VDI valstybės tarnautojo atžvilgiu.

17.4. Teismas skundžiamo sprendimo dalyje „Dėl diskriminuojančių konkurso sąlygų“ pakartojo atsakovo poziciją ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, Lygių galimybių kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir 2019 m. spalio 7 d. sprendimų turinį.

17.5. Teismas nepagrįsti nepriteisė žalos atlyginimo pinigais už nustatytą Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir BDAR pažeidimą. Taip pat nepagrįstai nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pagal skunde nurodytus argumentus.

17.6. Teismas paneigė pareiškėjo teisę į turtinės žalos atlyginimą ir iškreipė pareiškėjo teisinį pagrindimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

17.7. Teismas buvo šališkas, paveiktas žiniasklaidoje pateiktos informacija apie tai, kad Ministerijos viceministrė E. R., naudodamasi tarnybinėmis pareigomis, teikė paslaugas STT pareigūnui (-ams), sprendžiant privataus verslo problemas, o už tai STT pareigūnas išsiuntė žinutę viceministrei, kad „lieka skolingi“. Egzistuoja didelė tikimybė, kad teismui šioje byloje buvo padaryta neteisėta įtaka.

18. Atsakovas Lietuvos valstybės atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą Inspekcija nurodo:

18.1. Vienkartinės išmokos klausimą teismas išnagrinėjo teisingai, jį aptarė savo sprendime. Vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, Inspekcija turėjo teisę pareiškėjo atžvilgiu atlikti tarnybinių nusižengimų tyrimus, jų metu veikė nepažeisdama nustatytų reikalavimų. Tai, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė tyrimų išvadų ir rezultatų, patvirtina, kad jis sutiko su tuo, kaip Inspekcija įvertino ir kvalifikavo jo veiksmus.

18.2. Atsiliepimo į pareiškėjo 2020 m. sausio 7 d. skundą 10 priede Inspekcija padarė klaidą – neteisingai nurodė gauto pareiškėjo paaiškinimo Nr. 3VD-109 datą (vietoj nurodytos 2017 m. gegužės 9 d. turėjo būti nurodyta 2017 m. birželio 23 d.). Būtent 2017 m. birželio 23 d. paaiškinimą Nr. 3VD-109 pareiškėjas pateikė Inspekcijos specialistams, kai jo atžvilgiu buvo vykdomas tarnybinio nusižengimo tyrimas, po kurio VDI vadovui buvo pateikta 2017 m. liepos 7 d. motyvuota išvada Nr. AD-23. Minėtame 2017 m. birželio 23 d. paaiškinime Nr. 3VD-109 pareiškėjas informavo jo tarnybinio nusižengimo tyrėją, be kita ko, apie tai, jog nagrinėjamu klausimu savo paaiškinimus Nr. SD-3-5702 2017 m. gegužės 9 d. jis jau teikė kitai VDI darbuotojai. Taigi VDI jokių dokumentų neklastojo, o tiesiog padarė klaidą, dėl to teismas neturėjo pagrindo išreikalauti iš Inspekcijos kokius nors papildomus dokumentus (naujus įrodymus).

18.3. Nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog reikalavimas asmeniui, kuris Inspekcijoje nori užimti vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybę, turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, nėra perteklinis ir diskriminacinis. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, pateikusi 2019 m. spalio 24 d. išvadas, neturi pretenzijų dėl VDI keliamo reikalavimo turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuris Inspekcijoje nori užimti vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybę. Teismas pagrįstai sprendė, kad aptariamas Inspekcijos reikalavimas buvo (yra) teisėtas, pareiškėjas nepagrindė turtinės žalos padarymo jam fakto, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl jos priteisimo.

18.4. Teismas taip pat pagrįstai vertino, kad už pareiškėjui padarytą neturtinę žalą buvo kompensuota Inspekcijos padaryto teisės pažeidimo pripažinimu, kai Lietuvos Respublikos valstybinė asmens duomenų inspekcija 2019 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-218 (2.13-1) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“.

18.5. Pareiškėjo teiginį, kad teismui buvo padarytas neteisėtas poveikis, kadangi Ministerijos viceministrę E. R. ir vieną iš STT pareigūnų galbūt siejo tam tikri ryšiai, Inspekcija vertina kaip pareiškėjo subjektyvią nuomonę.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą Ministerija nurodo:

19.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su teismo sprendimu, pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai ir subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, o tiesiog komentuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kitaip interpretuoja pirminio skundo motyvus ir reikalavimus, remiasi žiniasklaidoje pasklidusia informacija, kuri iš esmės nesusijusi su nagrinėjama byla, ją interpretuoja dėstydamas hipotetines mintis apie sisteminę korupciją Lietuvoje.

19.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas, vertindamas skunde nurodytas aplinkybes, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, todėl nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu motyvų, Ministerija laikosi pozicijos, nurodytos pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Inspekcijoje nebuvo teisinių kriterijų, reglamentuojančių biudžetinių pinigų skirstymą pareigūnams (vienkartinėms išmokoms); po pareiškėjo oficialaus kreipimosi į STT, STT 2017 m. vasario 17 d. pateikė rekomendacijas Ministerijai ir pavaldžiai įstaigai (VDI) nustatyti teisinius kriterijus, skirstant biudžetinius pinigus vienkartinėms išmokoms. Pareiškėjas pažymi, kad vienkartinės išmokos nesumokėjimas yra jam taikytos diskriminacijos pasekmė ir tai yra tik vienas epizodas, patvirtinantis jo diskriminacijos faktą. Pareiškėjas teigia, kad Inspekcijos vadovas žemina jo reputaciją. Pažymi, kad pareiškėjas buvo priverstas palikti valstybės tarnybą, turėdamas neįgalumą, siekė formuoti klientų ratą, siūlydamas teikti konsultacines paslaugas, siekė integruotis į darbo rinką, tačiau Inspekcijos vadovas J. G. kenkė pareiškėjui, naudodamas turimą valdžią, valstybinį turtą ir įtraukdamas į pareiškėjo teisių pažeidimą jam pavaldžius pareigūnus. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos bei asmens garbės ir orumo, dalykinės reputacijos žeminimo, padarytą žalą pagrindė aplinkybėmis, argumentais ir įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš galbūt neteisėtų Inspekcijos ir Ministerijos valstybės tarnautojų veiksmų, priteisimo.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti 93 596 Eur turtinę žalą, 40 000 Eur neturtinę žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į asmens duomenų apsaugą buvo pažeista Inspekcijai paviešinus jo asmens duomenis interneto tinklalapyje www.vdi.lt, ir tuo jam padaryta neturtinė žala, kuri kompensuota padaryto teisės pažeidimo pripažinimu, t. y. Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai 2019 m. kovo 8 d. priėmus sprendimą Nr. 3R-218 (2.13-1.) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nepriteisiant jam prašomo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, teismas buvo šališkas, skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis klaidinančiais Inspekcijos ir Ministerijos pateiktais duomenimis, neatsižvelgęs į pareiškėjo skunde nurodytas reikšmingas aplinkybes, neįvertinęs jo pateiktų papildomų paaiškinimų.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumo, pirmiausiai pažymi, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97)).

Pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant, su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96);

Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).

26. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atskirai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų įrodomosios reikšmės ginčo dalykui, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog neįvertino byloje pateiktų įrodymų visumos. Pažymėtina ir tai, kad Inspekcija paaiškino aplinkybes dėl padarytos rašymo apsirikimo klaidos nurodant pareiškėjo paaiškinimo Nr. 3VD-109 datą (vietoj nurodytos 2017 m. gegužės 9 d. turėjo būti nurodyta 2017 m. birželio 23 d.), todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Inspekcija klastoja dokumentus. Pareiškėjo nesutikimas su Inspekcijos ir Ministerijos pateiktais argumentais taip pat nesudaro pagrindo atsakovo atstovų teismui pateiktus duomenis vertinti kaip klaidinančius. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

28. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareiškėjo keliamus reikalavimus, pakankami detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo šališkumą pareiškėjas grindžia argumentais, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, rėmėsi atsakovo atstovų pateiktais duomenimis, nepasisakė dėl jo skundo argumentų, neišreikalavo prašomų duomenų, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo teiginiai, jog teismui šioje byloje buvo padaryta įtaka dėl žiniasklaidoje pateiktos informacijos, yra nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, jie taip pat nepatvirtina teismo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi. Pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

30. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo jo patirtos diskriminacijos dėl pažeistos teisės į vienodą atlygį, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad šiame straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą ir kt.).

31. Pareiškėjas teigia, kad jis buvo diskriminuojamas, kadangi Inspekcija jam neišmokėjo vienkartinės piniginės išmokos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai analizavo su vienkartinės piniginės išmokos mokėjimu susijusias aplinkybes ir byloje pateiktus duomenims. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog, pagal Vyriausiojo valstybinės darbo inspektoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. EPK-417 „Dėl vienkartinių piniginių išmokų atlikus ypatingos svarbos užduotį skyrimo“, kuris buvo priimtas vadovaujantis VTĮ 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Aprašo 2.2 papunkčiu, vienkartinės piniginės išmokos buvo skirtos tik Inspekcijos darbo inspektoriams, kurie vykdė užduotis nelegalaus darbo kontrolės srityje, atsižvelgdamas į Inspekcijos Teisės skyriaus vedėjo 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. EPR-1216, pagrįstai sprendė, kad Inspekcija, skirstydama vienkartines pinigines išmokas, veikė nepažeisdama teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, kad 2016 m. jis vykdė užduotis nelegalaus darbo kontrolės srityje, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas pateko į tikslinę Inspekcijos darbo inspektorių grupę, kuriai pagal minėtą Vyriausiojo valstybinės darbo inspektoriaus įsakymą buvo skirtos vienkartinės piniginės išmokos.

32. Tai, kad vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui, jo teigimu, jam buvo neskirta nepagrįstai ir dėl to pareiškėjas buvo diskriminuojamas, pareiškėjas, be kita ko, grindžia STT 2017 m. vasario 27 d. nutarimu „Dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą“. Pažymėtina, kad STT 2017 m. vasario 27 d. nutarime „Dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą“ nenustatė nusikalstamos veikos požymių skiriant vienkartines pinigines išmokas, tačiau informavo Inspekciją ir Ministeriją apie tai, kad nesant nustatytų konkrečių darbo rezultatų įvertinimo kriterijų darbuotojams kyla neaiškumų ir nepasitenkinimas priimtais sprendimais. STT minėtame nutarime taip pat išaiškino pareiškėjui, kad įsakymo dėl vienkartinių piniginių išmokų skyrimo rengimas patenka į administracinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų sferą, todėl jis savo galimai pažeistas teises turėtų ginti kitomis teisinėmis priemonėmis, t. y. ABTĮ nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ABTĮ nustatyta tvarka būtų ginčijęs Vyriausiojo valstybinės darbo inspektoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. EPK-417 „Dėl vienkartinių piniginių išmokų atlikus ypatingos svarbos užduotį skyrimo“ ar jo veiksmus, neskyrus pareiškėjui vienkartinės piniginės išmokos. Teisėjų kolegijos nuomone, teisės aktuose (VTĮ 27 str. 2 d. 3 p., Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 8 str. 2 d. 1 p., Aprašo 2.2 p.) esant reglamentuotai vienkartinės pinginės išmokos skyrimo tvarkai, Inspekcija turėjo teisę priimti sprendimą skirti vienkartines pingines išmokas darbuotojams. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas pagal vykdytas funkcijas buvo priskirtas prie Inspekcijos darbo inspektorių, 2016 m. vykdžiusių užduotis nelegalaus darbo kontrolės srityje, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su taikytu psichologiniu smurtu ir persekiojimu, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad Inspekcija pareiškėjo atžvilgiu taikė psichologinį smurtą / persekiojo pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Inspekcija, gavusi pakartotinį A. G. skundą, turėjo teisę pradėti tarnybinį patikrinimą dėl galimai neteisėtų pareiškėjo veiksmų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad VDI, atlikdama tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų, veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Vien pareiškėjo paaiškinimai, kad A. G. 2017 m. balandžio 19 d. skundas buvo suklastotas, nepatvirtina paties klastojimo fakto. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus pagrįstai vertino kaip jo subjektyvią nuomonę ir prielaidas, neturinčias teisinės reikšmės. Nustačius aplinkybę, kad Inspekcija turėjo teisę pradėti tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, atmestini pareiškėjo teiginiai, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas buvo tik būdas pasinaudojant turimais administraciniais įgaliojimais su juo susidoroti ir jį atleisti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir tai, kad pareiškėjas neginčijo Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. EV-117 „Dėl I. D. tarnybinio nusižengimo“ teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, jog jis sutiko su atliktu tarnybiniu patikrinimu ir priimtu Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu.

34. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl, pareiškėjo teigimu, jį diskriminuojančių konkursų sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien konkursų vyriausiojo darbo inspektoriaus vietai užimti paskelbimas negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių ar teisėtų lūkesčių, jeigu jis neteikė savo kandidatūros minėtoms pareigoms užimti. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas su 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugsėjo 10 d. skundais dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu darbo santykių srityje buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierių, kuris jo skundų pagrindu 2019 m. rugpjūčio 21 d. ir 2019 m. spalio 7 d. priėmė sprendimus, konstatuodamas, jog Inspekcijos paskelbto konkurso į inspektoriaus pareigas aprašyme nurodytas reikalavimas turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą laikomas neproporcingu ir diskriminuojančiu dėl negalios.

Inspekcija 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. SD-130-13215 „Dėl informacijos pateikimo ir prašymo įvertinti pateiktą pareigybės aprašymą“ kreipėsi į Lygių galimybių kontrolierių, paaiškindama, jog Inspekcijos kompetenciją apibrėžiančiuose teisės aktuose nurodyta, kad darbo inspektoriai turi pareigą nedelsiant imtis prevencinių priemonių, jeigu turima informacijos, kad gresia pavojus darbuotojų sveikatai ir saugumui. Inspektoriai privalo nedelsiant reaguoti į pranešimus apie nelaimingą įvykį darbe, neatsižvelgiant į tai, jog įvykis nutiko po VDI darbo valandų, švenčių ar poilsio dienomis ir pan.

Inspekcija išreiškė nuomonę, kad teritorinių skyrių darbo inspektorių pareigybės aprašyme keliamas reikalavimas turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą nėra perteklinis ir diskriminuojantis neįgaliuosius, kadangi Inspekcijos teritoriniai skyriai turi pareigą operatyviai reaguoti į darbuotojų gyvybei gręsiantį pavojų ir imtis atitinkamų priemonių gyvybei išsaugoti. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vyresnioji patarėja, 2019 m. gruodžio 9 d. elektroniniu laišku atsakydama į Inspekcijos raštą, nurodė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, susipažinusi su Inspekcijos 2019 spalio 24 d. raštu bei jo priedu (vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymu), nusprendė, jog pareigybės aprašyme išvardintos funkcijos pagrindžia reikalavimą turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

Taigi Inspekcija pagrindė, kad reikalavimas vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybei užimti – turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą – nėra perteklinis ir diskriminacinis. Byloje nėra duomenų, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba vėliau buvo pareiškusi pastabų dėl Inspekcijos vykdomų kitų analogiškų konkursų. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis būtų pretendavęs į jo skunde nurodytas pareigas, tačiau jam būtų buvę neleista dalyvauti konkurse dėl to, kad jis neatitinka reikalavimo turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir pan., kad jis būtų ginčijęs šiuos Inspekcijos veiksmus ir šie veiksmai būtų pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Inspekcijos neteisėtų veiksmų dėl paskelbtų konkursų vyriausiojo darbo inspektoriaus vietai užimti.

35. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš šių viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

36. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).

37. Pareiškėjas prašomą priteisti 93 596 Eur turtinę žalą, paskaičiuotą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2035 m. balandžio mėn., kai jis sulauks pensijos amžiaus, grindė argumentais, kad buvo ribojama jo teisė dalyvauti konkurse valstybės tarnautojo pareigybei užimti, nustačius reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius neteisėtų Inspekcijos veiksmų šiuo aspektu, valstybės civilinė atsakomybė negalima. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui jo prašomo turtinės žalos atlyginimo.

38. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, t. y. neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013 ir kt.).

39. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

40. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, nustatęs individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

41. Konkrečiu atveju reikšminga nustatyti, ar atsakovo veika tiesiogiai ar netiesiogiai padarė poveikį privataus asmens teisėms ar interesams ir ar dėl to asmeniui buvo sukelti neigiami padariniai, kurie turėtų būti šalinami priteisiant piniginį atlygį. Teismas šias aplinkybes įvertina vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.).

42. Pareiškėjas prašomą priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą grindė teiginiais, kad dėl VDI taikytos diskriminacijos jis nuolat jautė stresą, neigiamus išgyvenimus, o dėl VDI internetiniame tinklalapyje nepagrįstai paviešintų jo asmens duomenų buvo pakenkta jo dalykinei reputacijai, pažeminta jo garbė ir orumas.

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir intensyvumą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių tai, jog dėl VDI internetiniame tinklalapyje nepagrįstai paviešintos informacijos buvo pakenkta pareiškėjo dalykinei reputacijai, buvo pažeminta jo garbė bei orumas, sukeltas sveikatos sutrikimas ir pan. Teismo nuomone, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokios apimties ir trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju VDAI 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 3R-218 (2.13-1.) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“ priėmimas, kuriuo konstatuotas pažeidimas ir Inspekcijai paskirtas papeikimas, yra pakankama satisfakcija, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

44. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti Inspekcijos neteisėti veiksmai paviešinus pareiškėjo asmens duomenis. Teisėjų kolegijos nuomone, pripažintina, kad, VDI interneto tinklalapyje nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. sausio 7 d. skelbiant Valstybinės darbo inspekcijos kovos su korupcija programos 2015–2019 m. priemonių plano įgyvendinimo ataskaitą Nr. 12.02.B-01, kurioje buvo nurodyti ir pareiškėjo asmens duomenys, pareiškėjas dėl šių duomenų paviešinimo patyrė dvasinius išgyvenimus, nuogąstaudamas, jog duomenys apie jo atžvilgiu vykdytą tarnybinio nusižengimo tyrimą pakenks jo dalykiniai reputacijai jau esant nutrauktiems darbo santykiams su Inspekcija, be to, jis patyrė papildomus nepatogumus, siekdamas, kad dėl tokių duomenų paviešinimo Inspekcijos veiksmai būtų pripažinti neteisėtais. Tokie neigiami dvasiniai išgyvenimai, emocinis sukrėtimas, nepatogumai nelaikytini įprastinai gyvenime pasitaikančiais reiškiniais, pareiškėjas šių nepatogumų nebūtų patyręs, jeigu Inspekcija būtų tinkamai tvarkiusi jo asmens duomenis. Atsižvelgdama į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie galėjo sukelti pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, jo reputacijos pablogėjimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl Inspekcijos veiksmų, kuriais ji neteisėtai paviešino pareiškėjo duomenis, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.

45. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio, pažymėtina, kad byloje nenustatyta, kad Inspekcijos veiksmai būtų sukėlę pareiškėjui tiesioginių materialinio pobūdžio pasekmių, kad dėl tokių Inspekcijos veiksmų pasikeitė kokių nors trečiųjų asmenų nuomonė apie pareiškėją, kad jis dėl to būtų žeminamas, su juo būtų elgiamasi nepagarbiai, įžeidžiančiai, kad būtų vengiama bendravimo su pareiškėju ir pan. Pareiškėjo skunde nurodomą jo patirtą neturtinę žalą apibūdina bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bylose dėl neturtinės žalos, padarytos valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (VDI interneto tinklalapyje informacija buvo paviešinta nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. sausio 7 d.), taip pat aplinkybę, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog Inspekcija būtų sąmoningai siekusi pareiškėjui sukelti neigiamus išgyvenimus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti priteistina 400 Eur neturtinė žala.

46. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Inspekcijos ir Ministerijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala pareiškėjui priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Inspekcijos, nes būtent jos neteisėti veiksmai buvo konstatuoti VDAI 2019 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 3R-218 (2.13-1.) „Dėl I. D. 2018-12-16 pareiškimo“.

47. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias Civilinio kodekso nuostatas (žr., pvz., 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑298/2007). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti žalą į teismą kreipėsi 2020 m. sausio 7 d., teisme byla iškelta priėmus 2020 m. kovo 4 d. nutartį. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 400 Eur dydžio turtinę žalą nuo 2020 m. kovo 4 d. iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tačiau parinko netinkamą neturtinės žalos atlyginimo būdą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo keičiama, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. D. (I. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo I. D. (I. D.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. D. (I. D.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 400 Eur sumą nuo 2020 m. kovo 4 d. iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė