2016-06-29 Nr. AB-13634-3-61-3-03866-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-131-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03866-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 14 215,43 Lt. Pareiškėja paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę mažinimo. Pareiškėja nurodė, kad Valstybės kontrolėje dirbo nuo 1990 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. liepos 30 d., jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris, pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad nuo 2009 m. pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, t. y. šis sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į skundą nurodė, kad iš esmės nesutinka su ta skundo dalimi, kurioje atsakovu nurodyta Valstybės kontrolė, ir prašė atsakovu nurodyti tik Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o Valstybės kontrolę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Paaiškino, kad darbo užmokestį pareiškėjai mokėjo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, t. y. Valstybės tarnybos įstatymu, dėl kurio pakeitimų ginčijamu laikotarpiu nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 14 215,43 Lt. Taip pat prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės kontrolės, 4 117,08 Eur (14 215,43 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 dienos. Teismas nurodė, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Teismas sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 1, 2 dalimis, 25 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir mažesnio priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę.

Teismas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, pažymėjo, kad, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas sumažintas priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę procentinis dydis, ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodytas priedo procentinis dydis ir koeficientai negali būti taikomi.

Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai asmens teisių pažeidimo pasekmių savaime nepašalina. Dėl prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Įstatymų leidėjas, nustatęs Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas, teismo vertinimu, būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokią išvadą teismas darė vadovaudamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2003 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, rėmėsi Konstitucijos 6 straipsniu, pažymėjo, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad tokią teismo poziciją patvirtina Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas trims mėnesiams. Teismas pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo praėjo jau daugiau nei metai, tačiau įstatymų leidėjas, turėdamas teisę ir pareigą išspręsti su kompensavimo mechanizmu susijusius klausimus priimdamas tai reglamentuojantį teisės aktą, šios pareigos iki šiol nėra įvykdęs. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos teisė į jos pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio įstatymo priėmimo.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013, atsižvelgė į tai, kad atsakovai neprašo taikyti ieškinio senaties, ir konstatavo, kad ieškinio senatis netaikytina.

Teismas nustatė, jog Valstybės kontrolės parengta 2013 m. rugsėjo 25 d. pažyma Nr. B-5-188 patvirtina, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. susidarė 14 215,43 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoka. Teismas neturėjo pagrindo abejoti pažymos apie pareiškėjai neišmokėtą valstybės tarnautojo atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų buvęs mokamas pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojo darbo užmokestį iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., teisingumu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėja prašė priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, neviršija Darbo kodekso 301 straipsnyje nustatyto trejų metų termino. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai priteistina pažymoje nurodyta darbo užmokesčio nepriemokos suma (14 215,43 Lt) (neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą).

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai buvo susijusi su Valstybės kontrole, tačiau jos teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojo darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Pareiškėjos turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, pripažino, kad pareiškėjos turtinių teisių pažeidimas atsirado dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo klausimų reglamentavimo, kuris nepriklausė nuo Valstybės kontrolės valios pasirinkti kitokį klausimų sprendimo būdą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 2 punktu ir darė išvadą, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės kontrolės.

Teismas pažymėjo, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tačiau nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į atsakovo prašymą, tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, įvertino darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, ir konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 dienos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad administracinės bylos dėl Valstybės kontrolės neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo buvusiems ir esamiems Valstybės kontrolės valstybės tarnautojams yra sustabdytos laukiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014, kurioje nagrinėjami analogiški teisiniai santykiai. Atsakovų teigimu, Valstybės kontrolė negali būti laikoma Lietuvos valstybės atstovu bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Atsakovai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir pažymi, kad Vyriausybei buvo pratęstas nustatytas terminas kompensavimo mechanizmo parengimui.

Pareiškėja M. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos manymu, administracinė byla neturėjo būti sustabdyta. Pareiškėja nurodo, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 2 punktu neišmokėta darbo užmokesčio dalis teisėtai priteista iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Valstybės kontrolės. Pareiškėja pažymi, kad jos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo įstatymo projekto parengimo, jo priėmimo, kompensavimo tvarkos nustatymo ir kitų teisės aktų, kuriais galimai bus sureguliuotas neišmokėto darbo užmokesčio dalies gražinimas ateityje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai M. V. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacinę klasę, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Valstybės kontrolė, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisė į jos pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu, tačiau nusprendęs pareiškėjos teises ginti tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisdamas jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016 ir kt. ). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Valstybės kontrolei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės kontrolės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos M. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė